www.atgimimas.lt 2011.09.09
Į klausimus atsako turiadoje „Pamyras 2011” dalyvavusi ir į Čiurlionio viršūnę įkopusi Lietuvos keliautojų klubo bei LŽS Kelionių ir pramogų klubo narė, psichologė Genovaitė Petronienė.
Turiadą „Pamyras 2011“ rugpjūčio 9 d. suorganizavo Lietuvos keliautojų sąjungos pirmininkas Algimantas Jucevičius M. K. Čiurlionio garbei (UNESCO šiuos metus paskelbė jo vardu). Grįžusi su pirmąja grupe Genovaitė klubiečiams parašė el. paštu: ”Šį rytą iš Pamyro grįžo pirmoji A. Jucevičiaus vadovaujama keliautojų dalis. Kelionė, nors labai kankino aukščiu (didesnę laiko dalį praleidome daugiau negu 4,5 km aukštyje) ir kabojimu ant virvių, buvo sėkminga, niekas nepatyrė traumų ar rimtų ligų, oras buvo puikus, užkopėme į Čiurlionio (5800) bei Dariaus ir Girėno (6000) viršūnes. Ant Čiurlionio viršūnės A.Jucevičius paliko V.K.Čiurlioniui skirtas regalijas…”
– Kiek būta dalyvių, ar visi kopė į viršukalnes, į kurią kopti šiemet buvo lengviausia, greičiausia, o į kurią – sunkiausia?
– Ekspedicijoje dalyvavo 28 žmonės. Į M.K. Čiurlionio viršukalnę kopė 16 žmonių (su manimi kartu įkopė 14). Kopiama ir leidžiamasi buvo 16 valandų. Beje, užkopėmė tik iš antro karto – kopiant pirmą kartą iki įkopimo likus keletui valandų vadas liepė leistis, nesdėlkalnų ligos daugelis kopėjų jautėsi gan silpnai ir būtų nespėję iki tamsos nusileisti. Viršuje buvo palikta alpinistinė įranga, virvės ir kitą dieną iki tos vietos buvo kopiama be svorio.
Nuėjus į kitą slėnį nuo Vrango miesto Čoku– džurav, užlipus į antrą šturmo stovyklą 5,2 km aukštyje buvo bandyta kopti į Mindaugo viršūnę, bet paaiškėjo, kad laukia didelis „bergšrundas“ ir leistis teks tamsoje, todėl planas pakeistas, dalis (iš 9 kopiančių 4) pasuko atgal (aš buvau tarp pasukusiųjų), o 5 kopikai ir Algimantas Jucevičius pasuko ir įkopė į Dariaus ir Girėno viršūnę. Pats įkopimas ir nusileidimas truko apie 6 val., bet šios viršūnės šturmas buvo sunkesnis, nes į šturmo stovyklą įkopti buvo sunkiau nei į pačią viršūnę.
– Kodėl teko kaboti ant virvių ir kiek laiko?
– Pora virvių buvo panaudota įkopti į Čiurlionio viršūnę, o daugiausia – norint įveikti statų ledyną ir pasiekti stovyklą, skirtą šturmuoti Dariaus ir Girėno bei Mindaugo viršūnėms. Tiek lipant, tiek leidžiantis buvo pakabintos apie 9 virvės, tik lipant daugelis jų buvo naudotos tik „traversui“, o leidžiantis – jau gan stačiam „diulferiui“. Ant jų tiek leidžiantis, tiek kylant praleista daugmaž po 5 valandas.
– Kuo ypatingi Pamyro kalnai alpinistams?
– Turiada vyko į Tadžikijos pietvakarių Pamyro kalnus, kurie yra Afganistano ir Kinijos pasienyje. Pamyro kalnai pasižymi tuo, kad yra labai aukšti (per 7 km), labai gilūs slėniai, tenka ilgai eiti viršūnių link, ir žmogus jaučiasi labai mažas. Kritulių ir augmenijos mažai, beveik nėra ežerų, daugiausia akmenynai. Upės vakare labai patvinsta nuo ledynų vandens, o ryte nusenka. Pamyro slėniuose daugiausia dykumos.
Norint įkopti į Čiurlionio viršūnę, kopiant nuo Pamyro trakto kelio ir Zongo miestelio, reikia bent trijų dienų – dvi dienos skirtos prisitraukimui ir mažiausiai 15 valandų –šturmui ir nusileidimui į bazinę stovyklą.
– Kuo ypatinga ši turiada?
Kai susėdę žiūrėjome, kaip taiso džipą, kitoje upės pusėje, už kokio šimto metrų, Afganistane aidėjo sprogimai – buvo sprogdinamas kelias per kalnus.
– Kadangi UNESCO 2011 metus paskelbė M.K. Čiurlionio metais, Lietuvos keliautojų sąjunga planavo įkopti į vieną gražiausių lietuvišku vardu pavadintą M.K. Čiurlionio viršukalnę (aukštis – 5800) ir šią ekspediciją skiria Lietuvos dailininko ir kompozitoriaus 100–osioms mirties metinėms paminėti.
Be šios viršukalnės, dar planuojama aplankyti lietuviškais vardais pavadintas: Lietuvos, K.Donelaičio, Lituanikos, Dariaus ir Girėno, bet iš jų įkopta tik į Dariaus ir Girėno viršūnę.
– Kada pirmą kartą įkopta ir pavadinta viršukalnė Čiurlionio vardu (ir kas ją taip pavadino)?
– Čiurlionio viršūnė yra Pamyro kalnų Šachdaros kalnagūbryje. Toje pačioje keteroje yra ir Donelaičio viršūnė. Pirmieji 1964 m. įkopė ir pasiūlė Čiurlionio pavadinimą: Juozas Antanavičius, Romas Augūnas, Aleksandras Jurgelionis, Stasys Miglinas, Kazimieras Monstvilas (ekspedicijos vadovas) ir kt.
– Koks buvo dalyvių amžius, pasirengimas?
– Mūsų ekspedicijoje buvo įvairaus amžiaus žmonių: jauniausia – 25 metų, o vyriausi įkopusieji, be Jucevičiaus (jam kitąmet sukaks 60), – apie penkiasdešimties. Tarp tų, kurie ėjo iki bazinės stovyklose, bet nekopė į viršūnes, buvo dar keletas per šešiasdešimt. Nė vienas, be vado, nėra alpinizmo profesionalas.
– Kokie malonūs ir nemalonūs netikėtumai ar išbandymai atsitiko šį kartą? Juk kalnuose geriausia atsiskleidžia žmogus.
– Niekas nesitikėjo, kad taip ilgai kankins kalnų liga. Dar – neįprastai dažnai tekdavo keltis trečią nakties, kad išeitume prieš aušrą. Malonus netikėtumas – iki bazinių stovyklų sunkias kuprines visiškai pigiai užnešė asilai. Vienai grupei pritrūko „primusų“, kita grupė jais draugiškai dalijosi, o vėliau net jį paliko išvažiuodama. Apskritai visi rūpinosi vieni kitais, budėtojai keldavosi trečią nakties ir tamsoje, pučiant vėjui, gamindavo maistą.
Mūsų grupei grįžtant vis gedo džipai, o vienas išvis nustojo važiuoti ir jį teko keisti kitu, o kitam penkis kartus nuleido padangą. Kai susėdę žiūrėjome, kaip taiso džipą, kitoje upės pusėje, už kokio šimto metrų, Afganistane aidėjo sprogimai – buvo sprogdinamas kelias per kalnus. Kelis kartus maudėmės tadžikų pirtyse – iš kalnų tekančiuose karšto mineralinio vandens baseinėliuose. Nakvynės namuose daug ką sukandžiojo gal blakės, gal blusos, nes tadžikai nenaudoja jokios patalynės, visi, kurie atvažiuoja, guli ant tų pačių čiužinių. Moterys čia rengiasi griežtai tradiciškai – margos suknios su kelnėmis po jomis, jokių modernesnių rūbų, net sostinėje. Tai draugiški ir ramūs žmonės, daugiausia islamo, šiitų tikėjimo.
– Kokias regalijas palikote viršukalnėje ir ar radote ankstesnių čia užkopusių alpinistų pėdsakų?
– Užkopę kitų alpinistų pėdsakų neradome, lygiai taip pat kaip ir šiame rajone jų nesutikome – tai gražios, bet labai mažai vaikštomos vietos, kuriosdėlviršūnių labiausiai rūpi lietuviams. Šiemet Čiurlionio viršukalnėje palikome stovą su vario plokštėm, išgraviruotą pagal Tarabildienės Čiurlionio piešinį.
– Ar palankūs buvo orai?
– Palyginti su praėjusių metų Altajumi, orai buvo stebuklingai geri – švietė saulė, kuri net būdavo kartais per kaitri, keliskart pūtė stiprus vėjas, aišku, aukščiau kalnuose naktį būdavo nedidelis minusas. Jucevičius vieną naktį pasiliko miegoti prie pat viršūnės, kai buvo –12 laipsnių.
– Kuo įprastai maitinasi alpinistai?
– Pirmą savaitę stovykloje daugelis žmonių beveik nevalgė, pykino, kentėjo nuo laisvų vidurių – Pamyre aklimatizacija prasideda aukščiau, bet trunka ilgiau – net iki savaitės. Antrame etape valgė jau daug daugiau žmonių, o kalnuose visad valgoma tas pats: košės, džiovinti vaisiai, riešutai, šokoladas, sūris, lašiniai. Tačiau tadžikų miesteliuose atvažiavę ir grįždami valgėme labai skanius pateikalus iš jautienos ir avienos, plovą, šurpą, lagman.
– Kokia Jūsų asmeninė patirtis ir pasirengimas kopiant į kalnus?
– Pirma mano rimta kelionė į kalnus buvo 1988 metais, kai man buvo aštuoniolika. Nuo tada kalnuose sudėtingesniuose ir lengvesniuose žygiuose buvau penkiolika kartų. Šį žygį priskirčiau prie sunkesnių – irdėlsudėtingo nuvykimo (beveik tris dienas reikėjo važiuoti džipu Pamyro traktu), irdėlaukščio, irdėlpakankamo kiekio alpinizmo elementų.
Nelaikau savęs labai pasirengusia – daug metų stengiuosi kelis kartus per savaitę šiek tiek pasportuoti ir jau turiu šiek tiek patirties kalnuose – nors didele fizine jėga tikrai nepasižymiu, daugelį situacijų, kurios gąsdina ar nervina naujokus, sutinku gan ramiai. Mane mažai veikia kalnų liga, gerai jaučiu gamtą, savo kūną.
Nėra panašių straipsnių
16 metų užsiimu psichterapine bei psichologine praktika. Padedu įveikti krizes,taikau į gilesnius pokyčius orientuotą egzistencinę ir psichodinaminę psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius, paauglius ir poras. Privačios konsultacijos Vilniuje, Žemaitijos g.6
Kontaktai: mobilus +37068604243
Elektroninis paštas: genute.petroniene@gmail.com