Kuri karta psichologiškai sveikesnė- jaunoji ar vyresnioji?

imagesKiekvieną savaitę sužinome ką nors naujo apie besikeičiantį pasaulį. Jauni žmonės, kurie dar neseniai mokėsi iš manęs, jau užima aukštus postus, daug uždirba, jų stilius tampa norma, o vyresni suaugusieji turi prie jų vis daugiau taikytis. Naujos idėjos vertinamos labiausiai, už jas brangiausiai mokama. Kuo geriau vyresni supranta naujoves, tuo efektyviau gali judėti, o ne būti nurašytais dėl atsilikimo. Tačiau ar viskas, kas ateina naujo, yra geriau? Kodėl vakariečius taip traukia į rytus, kur dar galime rasti gyvas senesnes tradicijas ir gyvenimo būdą? Sugebėjimas suprasti save, valdyti emocijas, mokėjimas kurti ryšius yra aukso vertės ir buvo sunkiai pasiekiamas tiek anksčiau, tiek dabar. Bet senoji karta ne vien dėl to priekaištauja jaunajai. Vyresnieji nenori atsisveikinti su laikais, kada buvo jauni. Jaunųjų finansinė ir profesinė sėkmė tarsi nuvertina vyresnius. Vyresnieji griebiasi kozirio: „Jūs paviršutiniški, nemokate rūpintis kitu.“ Kai jauni užaugins savo vaikus, jie dėl to paties priekaištaus savo vaikams. Ir Aristotelio laikais visi baisėjosi, koks baisus ir sugedęs yra jaunimas. Bet kruopščiau pasigilinkime į vyresnių (35–60 m.) ir jaunesnių (iki 35 m.) suaugusiųjų skirtumus. Kaip įsisavinant geras naujoves nepamesti senų gerų dalykų?

„Aš“ karta – pasitikėjimas savimi ar narcisizmas?

Jauni žmonės drąsūs: aiškiai sako, ką galvoja, lengvai prieštarauja, užduoda gerų klausimų. Vyresni neprieštarauja, neklausinėja, bijo įžeisti, kenčia, vėliau „susprogsta“. Jaunesnių drąsa juos erzina, kartais jos pavydu, gerai kad juos gina bent statusas. Drąsa yra tikrai gerai – net nepabandyti savęs realizuoti daug blogiau, nei suvokti kad ne viskas taip lengva. Jaunąją kartą auginę tėvai stengėsi savo vaikams būti draugais. Tyrimai sako – jauni žmonės iš tikro jaučiasi vertingesni, juos labiau mylėjo. Tėvus jie laiko draugais, o ne atlieka pareigą iš baimės ir kaltės. Jaunoji karta negerbia autoriteto vien dėl to, kad jis autoritetas, jis turi parodyti, kad kažką iš tiesų moka ir supranta. Tėvus jie laiko draugais, o ne atlieka pareigą iš baimės ir kaltės. Mažiau žlugdyti žmonės mažiau kankina save ir nemėgsta prievartos; kuo žmogus toliau nuo karo, tuo psichologiškai sveikesnis. Bet dažnai pasitikėjimas savimi virsta į „aš“ maniją. Asmenukės, „Facebook’as“ – negavęs „like‘ų“ žmogus nebegali gyventi. Jis reiškia savo nuomonę visur, tiki, kad įvaizdis yra viskas. Ką tai reiškia? Jaunas suaugęs nežino, ko yra vertas, ir nesuradęs santykio su savimi. Tai, ką daro, jam neteikia komforto, jam vis reikia naujų aplodismentų, o išgirsti kitą jam ne taip įdomu. Tyrimai liūdni: narcizinio asmenybės sutrikimo padaugėjo dvigubai.

Kodėl geresniais laikais užaugę žmonės nėra psichologiškai sveikesni?

Nors drąsesni ir racionalesni, jaunieji suaugę yra nuolat „prisijungę“; tik koks nors diskomfortas – iš karto bėga į internetą. Nėra kada pajausti savęs, ir nesuvoktos neigiamos emocijos kaupiasi. Kadangi įvaizdis yra viskas, negalima skųstis, bijoti, liūdėti. Internetas pilnas sutrumpintų dvasinių patarimų, bet šiuose patarimuose trūksta vieno – informacijos apie jausmų sudėtingumą ir prieštaringumą. Anksčiau žmonės buvo ideologiškesni, aiškiau suvokė, ką vertina, dabar jaunam žmogui susigaudyti labai sunku, tėvų ir tradicijų įtaka mažėja, visus auklėja internetas, vertybės iš viso labai reliatyvios ir kinta kartu su nuotaika. Gyvenimo tempas kasdien vis didėja, daugelis jaunų profesionalų, arba taip vadinamųjų „jupių“, darbo dienos vakare nebepajėgūs bendrauti, o savaitgalį pradeda relaksuodamiesi chemikalais. Seniau pramogų buvo mažiau, žmonės negalėjo trankytis po visą pasaulį, labiau džiaugėsi paprastais dalykais, pavyzdžiui, gamta. Vis daugiau laiko visi praleidžia ne fiziniame, o virtualiame pasaulyje, ir labai mažėja ramybės, taip pat kantrybės.

Kokie nauji dalykai genda jaunų suaugusiųjų bendravime?

Kai du jauni žmonės, sėdėdami šalia vienas kito, žiūri į ekranus, vyresnioji karta turi kur kas daugiau realaus bendravimo patirties. Bendravimas virtualėja, naujieji suaugusieji neskuba įsipareigoti, individualistiškai užsisklendžia nuo realių ryšių virtualių galimybių pasauly, jiems sunkiau dalintis jausmais, puoselėti ryšius. Nelengva įsijausti į kitą, realybėje iškęsti kitą žmogų su kitokiais poreikiais, nesinori aukotis. Dabar jaunam žmogui susigaudyti labai sunku, tėvų ir tradicijų įtaka mažėja, visus auklėja internetas, vertybės iš viso labai reliatyvios ir kinta kartu su nuotaika. Anksčiau žmonės buvo paprastesni, pakantesni vienas kitam. Dabar didesni namai – mažesnės šeimos. Pokary gimę tėvai buvo griežti, todėl iš vaikystės vyresni suaugusieji išsinešė daug nuoskaudų. Jaunų suaugusiųjų tėvai mažiau skriaudė vaikus, tačiau daug dirbo, ir dėmesio vaikams nepakako. Ir štai tėvų atžvilgiu jauni suaugusieji yra labiau neatsakingi, o kai kurie ir toliau sėdi tėvams ant sprando, skundžiasi negavę pakankamai dėmesio ir, suvokdami kaip tai būtų sunku, nebenori auginti vaikų arba gimdo juos vėlai ir ilgai ieško savęs. Vaikų mažai, vyresnių tėvų vaikai auga gabūs, bet dar sunkiau pakenčiantys kitą, jautrūs, neužgrūdinti.

Jauni žmonės – tinginiai ar tiesiog išmaniau dirba?

Kokių problemų darbdaviai turi su jaunais darbuotojais? Visų pirma, jie nestabilūs, kas nors nepatiko – pabėgo kitur. Jie nori kitų darbo valandų, nori dirbti iš namų, nori išreikšti save. Nepersistengia namuose – darbštūs tėvai viską padarys, nebijo likti be pinigų, nes gali užsidirbti išskridę, todėl nori, jog darbas būtų malonus. Atrodo, tinginių karta, bet būdami trisdešimties daugelis vadovauja įmonėms. Kur šių žmonių sėkmės paslaptis?  Jie vadovaujasi principu „work smart, not hard“. O tai reiškia, dirba išradingai, kūrybiškai, keičia darbovietes, darbo sąlygas tol, kol tikrai atranda ar susikuria savo vietą ir tai dar padidina jų darbo efektyvumą. Į darbą jie žiūri daug plačiau – gali dirbti savo darbą iš bet kurio pasaulio taško, gali mokytis ir dirbti nebe tėvynėje, išsirenka geriausią vietą meistriškumui auginti. Tuo tarpu vyresnieji darboholikai daug ką pasiekė sunkiu ir kartais nebūtinu darbu. Kai tavo veiksmus diktuoja skurdas ir baimė, lengvumo nelauk. Jie perdėm taupūs, perdėm atsakingi, jų lūkesčiai per maži, baimingi. Skurdas vyresnę kartą padarė labai materialiais, o jaunoji karta perka pramogas, ne daiktus ar butus. Ir nors vertina pinigą, nėra jo vergai.

Gabūs beraščiai ar labiausiai išsilavinusi karta?

Jauni suaugusieji anksti susidraugavo su kompiuteriu, ir jų informacijos įsisavinimo būdas kitoks. Nors daug studijuoja, daugelis tik gaudo paviršutinę informaciją, o perskaityti rimtesnę knygą jiems labai sunku. Greitos ir lengvos galimybės daro žmogų impulsyviu ir neplaningu, o tai trukdo dirbti. Jie iš eilės nebeskaito net paprastos instrukcijos, geriau eina klaidų ir bandymų keliu. Nebeklauso nuobodžios paskaitos, informaciją priima tik pateiktą žaismingai. Kur kas mažiau naudojasi atmintimi, bet labiau vaizduotės ir proto galiomis. Tačiau jie lengviau persijungia nuo vienos informacijos prie kitos, ir sunkiai persijungiantiems ir pražiopsantiems naujoves vyresnės kartos atstovams belieka prie jų taikytis. Jie neskuba auginti vaikų, kol dar patys yra vaikai, bet kai augina, augina juos atsidavę. Ar tikrai reikia sunkiai kalti ir studijuoti, kad taptum protingu? Jaunų žmonių žinios daug platesnės, o kiekvienoje klasėj yra mokinys, kuris apie informatiką žino daugiau už jo mokytoją. Jaunų mokslininkų skaičius auga, tokios protingos ir išsilavinusios kartos nebuvo niekad. Jie drąsiai keliauja ir mato save viso pasaulio kultūrų kontekste, yra labai labai kūrybiški, o nekūrybiško darbuotojo nebenorima niekur.

Žiūrėdama senuosius filmus, vis pagaunu save stebintis: herojai tokie išmintingi, rafinuoti, gilūs. Modernumas tarsi perša mintį, kad senovėje visi buvo atsilikę. Bet tai, kas nauja, ne visada geriau – kad ir naujos statybos, palyginus su senamiesčiais. Juolab žmogų augina gerovė, bet vargas taip pat jį tobulina. Vis nustembu, kai daug daugiau už mane uždirbantys ir pasaulį išmaišę jauni suaugusieji konsultacijose atskleidžia savo vaikiškumą ir liguistumą. Kita vertus, vyresnieji, kuriems nutiko traumos, turi įsisąmoninti ir neperdavinėti jų tolyn. Jaunoji karta vaikystėje gavo per mažai dėmesio, ateinanti karta nebekentės ir nuo to. Jie priklausys nuo interneto, bet blogų jausmų kaip ir modernūs europiečiai turės mažiau. Būti šiuolaikiniu žmogumi – tai gyventi vejamam informacijos ir ryšių; čia slypi rizika prarasti ryšį su savimi, bet tam pačiam internete yra ir būdų, kaip jį atgauti, o savęs tobulinimas dabar kaip niekada madingas. Jauni suaugusieji sunkiai randa kryptį, bet jie tyrinėja.  Keičiantis kartoms, vienos problemos keičia kitas, giliausius dvasinius ir psichologinius dalykus pagerinti sunkiausia, bet nesakykime, kad negalima. Kai pradėjau suvokti, kad aplink mane jau ne kitoniški paaugliai, o kitokie suaugusieji, atsimenu, savęs paklausiau: negi nenuostabu, kad mano gyvenimas toks ilgas, ir kad pasaulį, į kurį kažkada atėjau, rasiu tik muziejuose? Jokio pavojaus, kad taps nuobodu.


Panašūs straipsniai:




Genovaitė Petronienė
Genovaitė Petronienė - psichologė psichoterapeutė
16 metų užsiimu psichterapine bei psichologine praktika. Padedu įveikti krizes,taikau į gilesnius pokyčius orientuotą egzistencinę ir psichodinaminę psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius. Privačios konsultacijos Vilniuje, Basanavičiaus 18 А-43
Kontaktai: mobilus +37068604243
Elektroninis paštas: genute.petroniene@gmail.com