Psichologas eina į darbą

Poliklinikoje verdantį pacientų ir gydytojų gyvenimą skiria durys. Išsigandęs, susigėdęs ir suirzęs pacientas kovoja su liga, o gydytojas atrodo padėties šeimininkais. Gydytojui, psichologui liejasi dešimtys, šimtai veidų, ligų, problemų, daugelis kartojasi. Rytas, psichologas ruošiasi į darbą, turi normaliai atrodyti, nes visą dieną neatsimins savęs. Jei nori gydyti, turi atidėti save. Bet vakare, namie visiškai nesinorės girdėti naujų problemų.

Psichologas vaikščioja su klientais po jų vidinius kambarius, stengiasi atsekti jų planą, piešti žemėlapius. Su kiekvienu klientu vis atsimena ir atsimena tamsiąją savo gyvenimo pusę, sprendžia problemas iš naujo, kartais pasaulis persikreipia ir iki viršaus užsipildo vargais. Kai ateina tipiški žmonės, būna labai lengva: psichologas viską žino iš anksto, žmogui atrodo, kad jį mato kiaurai, išaiškina jam esmę ir jis patiria nušvitimą. Svarbiausia – pramušti kamštį, kad nelaimėlis pasielgtų naujai.

Psichologas sėdi nutaisęs sveiko žmogaus veidą. Klientai netiki jo bėdomis, yra jam nejautrūs. Psichologai kur kas geriau nei kiti žmonės supranta, kas yra problemos ir moka jas slėpti. Klientas nesveiks, jeigu pats psichologas atrodys nesveikas. Bet psichologai nėra tokie tobuli, kokius juos norėtų matyti klientai. Juk savas problemas ne taip lengva pamatyti, kaip kitų. Kita vertus, yra ne vienas psichologas, kurio charakteris sudėtingas, bet tai jam netrukdo labai efektyviai gydyti. Jis turi būti ne sveikas, o vidinę patirtį turintis žmogus, nuėjęs tam tikrą kelią. Visada daug giliau supranti kitą žmogų, kai pats esi patyręs kažką panašaus.

Visgi daugelis psichologų šiek tiek sveikesni už visuomenę bendrai, ir ne tokie susipainioję, kaip psichologė filme „Nuodėmės užkalbėjimas“. Jie daug ką išsprendžia privalomos psichoterapijos metu, kurią turi atlikti besimokydami. Gydančiai veikia ir neigiamas pacientų pavyzdys. Psichologai skiriasi nuo kitų profesijų atstovų – jie linkę kalbėti apie problemas ir jiems įdomu apie jas mąstyti. Su psichologais galima protingai ir nebanaliai pakalbėti apie gyvenimą, gal dėl to jie linkę bendrauti uždaruose ratuose.

Psichologui skirtas kabinetas saulėtas, žalsvas: čia – nuotraukos, gėlės. Seselės už sienos tyliai šneka apie naujienas ir smulkmenas. Kantrios, visada siekia pasitarnauti. Su kolegomis susitinkama retai, visi tūno savo kabinetuose. Poliklinikoje visi prašinėja tokių pažymų, kokių reikia, veda pažįstamus, neša saldainius. Saldainiai keliauja į kartoninę dėžę. Žmonėms atrodo, kad daktaras minta saldainiais ir niekada neatneša dešros ar daržovių. Atnešusieji ir neatnešusieji gydytojui susipainioja, būtent dėl to nešti neverta.

Visi psichologo klausia, ar neužkankina klientai? Piktieji klientai reti. Kartą viena rusė įbėgo į kabinetą, ir kad ims keikti psichiatrus. Tada neištvėrė: lauk iš kabineto! Rusė išlėkė, ėmė staugti ne savo balsu: „psicholog mienia poslal von!“ (rus. „psichologas mane išvijo lauk!“). Čia išimtis, daugelis klientų geresni, nei kokie pažįstami. Taisyklės neleidžia jiems siautėti. Susitikimas – valanda per savaitę. Jeigu žinotumei, kad tiek tetrunka – ar negalėtumei bendrauti ir su pačiu baisiausiu žmogum? O kiek dar kitų taisyklių – klientas turi atsakyti į klausimus, įsiklausyti į tai, kas jam sakoma.

Keliaudamas per gyvenimus, psichologas jaučiasi kaip keliaudamas po svečius kraštus: nauji charakteriai, netikėtai pakrypęs pokalbis, naujos būsenos. Galvotų ir galvotų apie žmones. Dar nebuvo neįdomu. Dirbti taip natūralu, kaip kvėpuoti. Kai klientas ateina pirmą kartą, psichologas žada padėti. O po to jau nebūna kur dėtis, tenka mąstyti. Pažadas turi hipnotinę galią, dalis klientų sveiksta savaime. Klientas sėdi, klapsi blakstienom, o psichologas prakaituoja. Kai sprendimą reikia įgyvendinti, prakaituoja klientas.

Psichologas jaučiasi laimingas, kai klientai dėkoja. Klientas – tarsi šventas žmogus ir jis jam buvo geresnis, nei draugams. Juk žmogus padėjo į šalį puikybę, kažkokio psichologo prašo pagalbos. Matyt, pasveikimui reikia tokios abipusės iliuzijos. Po to psichologas pamato klientus kitoj aplinkoj, žiūri – jie ne tokie jau geri, bet vis tiek artimi, juos, tarsi giminaičius, sieja slaptas ryšys. Juk tarp jų vyko bendras gyvenimas: klientai grūdo psichologą į savo gyvenimo vaidmenis, vertė jausti nemalonius jausmus, o šis viską traukė į dienos šviesą.

Neturėdamas gerų minčių, psichologas kantriai klauso. Kartais laikas sustoja, tada guodžiasi, kad bent uždirba pinigus. Klientai – nemaža jo gyvenimo prasmė, bet jam reikia dar savo krypties, prasmės, kitaip iš atspindinčio veidrodžio taps balzganu. Psichologas būtų prastas klientas. Klausyti ir suprasti jam – kaip kvėpuoti, o kai kalba, jaučiasi slegiamas savo paties nereikšmingumo. Psichologija jį pakeitė. Jis bando muistytis, prisigalvoti ko naujo, bet tingi gyventi, kai visada yra kam padėti. Klientai ateina ir ateina. Ant stalo nesustodamas tiksi laikrodis.
Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas:

http://www.manokarjera.lt/Default4.aspx?BlogID=bcf6cd5c-a3d9-409e-954e-bbae797973aa&readcomment=1


Panašūs straipsniai:




Genovaitė Petronienė
Genovaitė Petronienė - psichologė psichoterapeutė
16 metų užsiimu psichterapine bei psichologine praktika. Padedu įveikti krizes,taikau į gilesnius pokyčius orientuotą egzistencinę ir psichodinaminę psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius. Privačios konsultacijos Vilniuje, Malūnų 6a-2
Kontaktai: mobilus +37068604243
Elektroninis paštas: genute.petroniene@gmail.com