Galvojantiems apie psichologo profesiją

Psichologo profesija darosi vis populiaresnė. Užsienyje ji gana pelninga. Kaip nuspręsti, ar ši profesija jums tinka? Ar lengva būti psichologu Lietuvoje? Kodėl pas mus reikia gerai pasukti galvą, norint rekomenduoti gerą psichologą? Juk jei būtų pilna gerų psichologų, būtų puiku – žmonės vienas po kito išspręstų savo problemas.

Deja, taip nėra. Šioje profesijoje sunkumų tikrai pakanka, ir renkantis psichologo darbą, galima atsidurti ne savo lėkštėje. Kita vertus, žmonės, galintys būti puikūs psichologai, kartais net nepagalvoja apie tokią galimybę.

Dažnai juokaujama, jog psichologiją renkasi tie žmonės, kurie patys turi psichologinių problemų ir tiesiog ieško jų sprendimo būdų. Manau, kad tai iš dalies tiesa. Problemos gali trukdyti, o gali padėti. Jos padeda, jei nėra pernelyg gilios ir jas pavyksta spręsti. Tokie psichologai geriau supranta klientus, o nepatyrę sunkumų žmonės, jų nesupranta: „Pastebėjau, kad psichologinis darbas geriau sekasi, kai pati kenčiu. Tada daug labiau atjaučiu kitą“.

Jei problemų spręsti nesiseka, tai jos trukdo ir padėti kitam, o problemų turintys žmonės, nuolat primena skaudamą ir nenorimą matyti vietą. Jei savo problemas žinai, svetimos veikia kaip skiepas, nebesinori elgtis liguistai. Psichologinės žinios, įgytos dirbant profesinį darbą, pritaikomos realiame gyvenime. Daugelio psichologų jei ne pirma, tai antra šeima yra pavykusios, negirdėti ir didesnių bėdų auginant vaikus.

Ar psichologai turi pakankamai darbo ir yra garantuoti dėl finansinės ateities? Kokios šios specialybės perspektyvos Lietuvoje? Šiuo metu darbo patyrusiam psichologui yra daug ir klientų pakanka. Mažesniuose miestuose psichologų labai trūksta. Pradedančiajam dirbti gali būti sunkiau, bet saikingai apmokamų darbų yra, ypač su vaikais. Juk psichologai ne vien konsultuoja. Medicinos įstaigose svarbi darbo dalis yra testai, psichodiagnostika. Organizacinėje psichologijoje – atrankos, mokymai. Pedagoginėje – pamokos. Galų gale dar yra dėstytojavimas, mokslinis darbas, bet tokių specialistų reikia mažiau. Žinoma, galima orientuotis į asmeninio kabineto įkūrimą, bet tam reikia patirties ir vardo, kuriuos gali įgyti tik dirbdamas biudžetinį darbą.

Norint verstis psichoterapija (tai yra gilesnis, ilgiau trunkantis psichologinis konsultavimas) pakanka psichologo diplomo, bet žinių nepakaks – reikia dar apie keturis metus mokytis psichoterapiniame institute, ir už mokslą nemažai sumokėti (todėl jei ateisite pas psichologą, būtinai pasiteiraukite, kokį institutą jis baigė).
Daug kas klausia: ar psichologai turi juridinę atsakomybę – tarkim, psichologo konsultuojamas pacientas ima ir nusižudo. Ar tai kaip nors įtakoja psichologo ateitį? Yra sudaryta etikos komisija, kuri tiria klientų skundus. Kol kas psichologo ateitį įtakojančių sprendimų Lietuvoje nėra dažna, nes labai sunku įrodyti, kas iš tiesų vyksta konsultacijoje.

Baigiamųjų klasių moksleiviams, kurie dar nėra apsisprendę dėl studijų krypties, tačiau turi polinkį į psichologiją, patarčiau pabandyti savo jėgas savanoriškose organizacijose, tokiose kaip Vilniaus Jaunimo linija ar vaikų linija, kur konsultuojama telefonu.

Apsisprendžiant verta paklausti patyrusio psichologo nuomonės, ar jis įsivaizduoja jus kaip psichologą. Patarčiau paskaityti daugiau psichologinių knygų. Svarbiausia- pajausti, ar nuo problemų jau dabar nesidaro bloga, ar jos suprantamos, ar įdomu. Tapę psichologu nuolat susidursite su kančiomis, todėl turite gerai jas toleruoti, o ne jų vengti: „Kai atėjau dirbti pas narkomanus ir keletą mėnesių pasimurkdžiau toje tamsoje, grįžti į komerciją buvo tikra atgaiva“.

Šią profesiją rinktis galėtų visų pirma jautrūs, draugiški, atjaučiantys, mėgstantys mąstyti, kūrybiški žmonės. Reikia domėtis grožine literatūra, suprasti herojų motyvus, neturėti didelių sunkumų su tiksliaisiais mokslais. Na, o charakteris gali būti įvairus, nes pas vieną psichologą ateina vienokie, pas kitą – kitokie klientai.

Psichologijos studijos nėra sudėtingos. Jos yra labai įdomios, reikalauja triūso, bet jose mokytis pajėgia visi, skirtingai nei, pavyzdžiui, tiksliuosiuose moksluose, kadangi psichologas turi pasižymėti ne dideliu IQ, o aukštu emociniu intelektu.

Bet norint tapti geru psichologu, kaip ir norint tapti geru menininku ar mokslininku, apie savo darbą reikia galvoti visą laiką. Visą laiką domėtis žmonėmis, skaityti, lankytis seminaruose, aptarinėti savo darbą su kolegomis, mėginti metodus su bendramoksliais, bičiuliais, eiti pas įvairius psichologus spręsti savo problemų: „Man visada įdomu žmonės, klausyčiau ir klausyčiau. Nebūna, kad būtų neįdomu“. Taigi, reikia tuo gyventi, nes kišant rankas prie kito žmogaus gyvenimo ir norint jį išgydyti reikia milžiniškos patirties.

Psichologo darbas garantuoja įdomų gyvenimą, bet jei norite uždirbti daug pinigų, ši profesija tikrai ne jums, nes reikia įdėti daug širdies, o versle, finansų, ekonomikos srityje atlyginimai kur kas didesni.

Pirmą kartą publikuota: http://manokarjera.cv.lt/Default4.aspx?BlogID=ddc12480-3fc5-4413-b9b6-cdb4bb825428&readcomment=1


Panašūs straipsniai:




Genovaitė Petronienė
Genovaitė Petronienė - psichologė psichoterapeutė
16 metų užsiimu psichterapine bei psichologine praktika. Padedu įveikti krizes,taikau į gilesnius pokyčius orientuotą egzistencinę ir psichodinaminę psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius. Privačios konsultacijos Vilniuje, Malūnų 6a-2
Kontaktai: mobilus +37068604243
Elektroninis paštas: genute.petroniene@gmail.com