Abiturientų ir jų tėvų rūpesčiai

Minutei sustokite ir pagalvokite. Кaip jūs jautėtės paskutinėje klasėje? Kaip įsivaizdavote ateitį? Kaip vertinote save? Kaip jautėtės per egzaminus? Kaip jautėtės rinkdamasis profesiją? Kokios pagalbos reikėjo ir nereikėjo iš suaugusių?

 

Gyvenau provicijos mieste. Paskutinė klasė man jau labai kvepėjo laisve ir naujo gyvenimo galimybe. Gal dėl to atsilpalaidavau bendraudama su žmonėmis ir pradėjau sau daug daugiau leisti – žinojau, kad vis vien manęs greitai čia nebus. Kur mokytis man buvo gana neaišku, tiesą saknant net nelabai žinojau kokios specialybės būna ir kažkodėl net nesinorėjo apie tai galvoti. Iš pradžių egzaminų bijojau nesmarkiai, bet mokiausi nesistemingai, o prieš pat  egzaminus pradėjau labai bijoti – atrodė, kad visos turimos žinios gali netikėtai imti ir dingti iš atminties. Deja, niekas nei į mano mokymosi būdą, nei į jausmus nesigilino.

Žinoma, tai tik vienas iš „abiturientiškos“ patirties variantų. Šiame straipsnyje apžvelgsiu įvairius abituriento rūpesčius ir aptarsiu, ką gali daryti tėvai, jei vaikas stipriai pergyvena, , išgyvena vidinį konfliktą,yra lengvabūdiškas ar patiria kitas problemas..

 

Pagalba abiturientui, renkantis profesiją

Nors profesijos rinkimasis sukelia ne tokias aštrias emocijas, kaip egzaminai, iš tiesų jis yra kur kas sunkesnis. Perspektyviausiomis laikomos specialybės abiturientus traukia lyg magnetas, susidaro didžiulė konkurencija, tačiau kyla klausimas, ar tos specialybės jiems tinka? Tyrimai rodo, kad 76 procentų abiturientų nesugeba apibūdinti savo charakterio, sugebėjimų ir neturi supratimo apie psichologinius reikalavimus jų pasirinktai profesijai. Beje, merginos daug labiau rūpinasi profesijos rinkimusi, dažniau kreipiasi į specialistus, negu vaikinai.

Kokios psichologinės problemos dažniausiai iškyla renkantis profesiją?

Lengvabūdiškumas

Kai kurie abiturientai, mėgsta veikti beatodairiškai, lengvabūdiškai. Pavyzdžiui, į meno specialybę ketina stoti žmogus, nesimokęs meno mokykloje, neturintis pastebimų meninių sugebėjimų.

Savęs nuvertinimas

Kartais pasitaiko, kad abituriantai save nuvertina pasirenkama specialybė, neatitinkanti puikių sugebėjimų. Pavyzdžiui, mergina stoja mokytis med seseria, nors sugebėtų tapti gydytoja

Abejingumas, emocijų slopinimas

Tokiais atvejais abiturientai nemąsto, ką reikės daryti toliau, negalvoja ko norėtų, nesidomi profesinio orientavimo renginiais. Tokie žmonės įstoja bet kur –pavyzdžiui, ten kur stoja draugai.

Rigidiškumas

Rigidiškas abiturientas sumano vieną, ne visada geriausią variantą ir nesugeba persiorientuoti. Dažniausiai jis toliau ketina studijuoti dalyką, kurį geriausiai mokėsi mokykloje.

Prieštaringumas

Dėl profesijos sunkiau apsispręsti tiems mokiniams, kurie nesutaria su tėvais ir mokytojais. Kai žmogus išgyvena prieštaringas emocijas, jis gali priešiškai reaguoti į išorės poveikius. Dar gilesnis vidinis konfliktas kyla tada, kai atsiranda prieštaravimas tarp didelio noro įgyti tam tikrą profesiją ir baimės, kad gali būti neįmanoma siekimo realizuoti. Tokie vidiniai konfliktai gali atvesti net iki neurozės.

Bėgimas

Kodėl taip veržiamasi į studijas užsienyje, ypač jei kalbame ne apie tikrai aukšto lygio mokymosi įstaigas, o apie antraeilius užsienio universitetus, kur studijų kokybė dažnai toli gražu ne pasiveja lietuvišką. Toks veržimasis gali būti susijęs su noru pabėgti nuo tėvų. Iš provincijos bėgama į didžiuosius miestus, iš didžiųjų miestų – į sostinę, o kur bėgti iš sostinės? Tik į užsienį! Bėgančių nuo savo tėvų vaikų noras vystytis ir patirti naujus išbandymus yra suprantamas ir pagrįstas.Tačiau šį norą būti nepriklausomu galima išspręsti ir kur kas švelnesniu būdu – pavyzdžiui, sudaryti vaikui galimybę pagyventi atskirai tame pačiame mieste. Kartais gerai pasirinkti profesiją vaikas gali tik atsiskyręs nuo tėvų.

Kaip gali padėto tėvai renkantis profesiją? Ogi pasistengti išlikti objektyviais ir draugiškai svarstyti su vaiku apie tai, ko šis trokšta, ko reikia būsimai profesijai, kokie vaiko sugebėjimai ir galimybės.

 

Kaip padėti abiturientui suvaldyti egzaminų stresą?

Artėjant egzaminams abituriento nuotaika dažniausiai blogėja: mažėja optimizmas, mokiniai jaučia didelę baimę, nerimauja, kad nepateisins tėvų lūkesčių. Kai kurie abiturientai užgriuvę knygas visą laiką sėdi prie mokslų, o kiti iš viso nebeprisiverčia dirbti. Kaip padėti abiturientui susitvarkyti su šiais sunkumais?

Abiturientai, skirtingai nei paaugliai gana gerai moka slėpti savo sunkius jausmus, todėl būna dėkingi tiems suaugusiems, kurie bando atspėti, kas dedasi jų širdyje. Jeigu norim, kad žmogus atsiskleistų, geriausia – atsiskleisti pačiam, o ne tardyti, ar ne? Būtų puiku, jei tėvai papasakotų vaikui apie tai, kaip jie patys jautėsi ruošdamiesi egzaminams ir jų metu.

Išgirdę apie tai, kokius jausmus patiria jų vaikai, artėjant egzaminams, daugelis tėvų skuba kritikuoti ir/arba patarinėti. Tuo tarpu jaunuoliui iš tiesų svarbu jausti savo jausmus. Pavyzdžiui, jeigu liūdna – tegul paverkia, galbūt jam reikia paverkti. Kai mes jam leidžiame jausti jausmus, šie keičiasi. Vertėtų tiesiog pabūti šalia, pasakyti „aš suprantu kaip tau sunku”, apkabinti. Kai emocijos labai stiprios, galima nukreipti jaunuolio dėmesį į kitą veiklą, prieš miegą nuraminti kaip mažam vaikui papsakojant ką nors gražaus ir migdančio.

Kita vertus, per daug gailėtis abiturientų irgi nereikia. Abiturientas tik ir girdi, kad jam turėtų būti sunku, kol galų gale pats tuo patiki, ima gailėtis savęs, galvoja kad jis yra bejėgis, mano, kad pasaulis jam yra skolingas ir kažkaip tai turi kompensuoti.

 

Kaip su stresu tvarkytis patiems tėvams?

Pergyvendami dėl abituriento daugelis tėvų nebepastebi, kaip „apsikrečia” vaikų jausmais ir darosi nebeaišku, kurie iš jų labiau nerimauja dėl egzaminų – ar tėvai persiima abiturianto emocijomis, ar abiturientas – tėvų. Kai kurie tėvai, prieš vaikų egzaminus negali užmigti, įsivaizduoja vaiko pralaimėjimus ir žlugimą, o dar dažniau iš baimės jiems kyla noras vaiką kontroliuoti ir barti, kad šis nepakankamai ruošiasi. Žinoma, tai tik įbaugina ir suerzdina ir taip įsitempusį mokinį. Kai kurie tėvai vengdami blogų pergyvenimų užima nesikišimo taktiktą, net nepasidomi, kas su vaiku vyksta ir nepagelbsti, kai šiam reikia pagalbos.

Taigi, svarbiausia tėvų užduotis – įveikti savo pačių baimę. Kaip tai padaryti? Nesvarbu, ką vaikas daro- ar jis pirmą kartą išeina už kiemo ribų, ar laiko egzaminą, ar ruošiasi vesti- baimingiems tėvams visada bus baisu, jeigu jie neįsidrąsins ir nepamėgins juo pasitikėti. Tai nereiškia, kad jie turi užmerkti akis, svarbu, kad jie domėtųsi, palaikytų, išsakytų savo nuomonę, bet vaikas pats turi gyventi savo gyvenimą ir daryti savo klaidas. Augdamas ne tik vaikas turi atsiskirti nuo tėvų, bet ir tėvai turi atsiskirti nuo vaiko, rasti kuo užsiimti savo gyvenime, o ne visą laiką gyventi vaiko rūpesčiais ir jausmais.

Kita aštri abiturientų tėvų problema- bandymas pakelti savo vertę vaiko pasiekimų dėka. Tai ypač būdinga tėvams, kurie patys pasiekė mažai ir jaučiasi nepilnavertiški arba tokiems tėvams, kurie nori kad jų šeima visuomenės akivazidoje atrodytų tobulai. Tokie tėvai mažai galvoja apie vaiko jausmus- svarbiausia kuo didesni egzaminų balai ir kuo prestižiskesnė specialybė, kuria galima pasigirti prieš pažįstamus. Žinoma, tokių tėvų vaikas dėl egzaminų pergyvens kur kas labiau, nei vaikas, kurio tėvai yra empatiškesni ir tokio tobulumo nereikalauja. Šiems tėvams norėtųsi priminti, kad kur kas svarbiau kad jų vaikas gyvenime rastų savo vietą ir jaustųsi gerai, negu būtų nelaimingas ir iš paskutiniųjų šlovintų šeimą.

 

Vietoj pabaigos

Abiturientas – tai jaunas suaugęs arba iešienantis iš paauglystės žmogus. Pastarasis apibūdinimas labiau atitinka realybę, nes šių dienų pasaulis tapo toks sudėtingas, jog užaugti darosi vis sunkiau ir nebeįmanoma įsivaizduoti, kad šešiolikmečiai galėtų kurti šeimą, kaip būdavo senais laikais. Žinoma, jam jau nebebūdinga hormonų veikiama nuotaikų kaita, bet vis dar būdingas egzistencinių aktualijų išgyvenimas.

 Dabartiniai abiturientai puikiai susigaudo informacijos sraute, bet jų emocijos ir bendravimas dar labai toli nuo tikros suagusiojo brandos. Daugelis vaikinų išauga paauglystę vidutiniškai dvejais metais vėliau nei merginos. Sunkiau subręsta hiperglobojami vaikai, konfliktiškų šeimų vaikai. Labai jautrūs ir kūrybingi žmonės ieško tapatumo ir išauga paauglystę irgi kur kas vėliau, o dalis žmonių nesubręsta niekada.

Priklausomai nuo emocinės brandos turi skirtis ir tėvų elgesys – vienus abiturientus reikėtų stengtis dar labiau „paleisti“, o kitus visgi dar tebereikia kontroliuoti.

Tam tikru atžvilgiu abiturienatas yra stipesnis už suaugusįjį – jis daug atviresnis naujai informacijai, labai optimistiškas ir gajus, greičiau atsigauna po krizių. Tuo tarpu suaugusio vidinis gyvenimas gali būti jau nusistovėjęs ir net „užsistovėjęs“. Svarbu neužmiršti, kad reikia ne tik stengtis padėti abiturientui mokytis, įveikti egzaminų stresą ir pasirinkti tinkamą specialybę, bet ir išmokti juo pasitikėti, augti kartu su juo.

 

Greitoji pagalba abiturientui

Štai keleta rekomendacijų padėsiančių abiturientui įveikti profesijos pasirinkimo ir egzaminų stresą.

Ką būtina žinoti apie save, renkantis profesiją?

Geriausia būtų, susivoktumėt, ko norit. Gaila, kad dabar žinoti, ko nori, reikalaujama labai anksti –  jau renkantis realinį ar humanitarinį profilį.Daugelis žymių mokslininkų, menininkų bei visuomenės veikėjų tvirtina, kad gana ankstyvame amžiuje pajuto turį polinkį vienai ar kitai veiklai, kurios vėliau tapo jų profesija. Tai rodo, kad širdies balsas geriausiai pasufleruoja, kokią profesiją rinktis, o svajonės paprastai būna aiškiausios būtent jaunystėje.

Vis tik ne mažiau svarbu žinoti ir savo sugebėjimus. Kalbama apie teorinį, socialinį, praktinį, profesinį intelektą ir meninius, psichomotorinius, techninius, komunikacinius gabumus. Šiuos dalykus atspindi mokymosi balai, juos mokyklos psichologas gali įvertinti specialiais testais.

Renkantis profesiją labai praverčia ir žinios apie įvairias profesijas. Daugelį profesijų gali rinktis įvairių charakterių žmonės. Kita vertus, kai kurių profesijų žmonės dažnai pasižymi tam tikromis charakterio savybėmis. Pavyzdžiui, aktoriai būna emocingi, įsijaučiantys, ekspresyvūs; chirurgai – ryžtingi, sugebantys „atidėti jausmus į šalį“, moka ilgam laikui sutelkti dėmesį; mokytojai turi gerus bendravimo sugebėjimus, itin atsakingi. Taigi, renkantis profesiją, pravartu panagrinėti savo charakterio bruožus.

 

Profesiniai asmenybės tipai

Psichologas Johnas L. Hollandas išskiria tokius profesinius asmenybės tipus:

Realistai. Mieliau dirba su daiktais, įrankiais, gyvuliais, negu su informacija ar žmonėmis. Šiai grupei priklausytų ūkininkai, kvalifikuoti darbininkai ir inžinieriai.

Tyrinėtojai. Noriau naudojasi protu ir abstrakčiu mąstymu, tikslingai ieško informacijos, nuosekliai renka faktus, juos analizuoja, negu dirba su žmonėmis ir daiktais. Tai mokslininkai, aukštos kvalifikacijos technikai ir matematikai.

Menininkai – labai kūrybingi žmonės, išsiskiriantys originalumu, saviraiška ir intuicija. Sukuria originalius darbus, o dirbdami su žmonėmis, naudoja išraiškos priemones. Tai rašytojai, liaudies menininkai, scenos meistrai.

Bendrautojai. Mieliau dirbantys su žmonėmis, negu su daiktais ar informacija. Tai patarėjai, socialiniai darbuotojai, mokytojai, pardavėjai.

Iniciatoriai. Norintys ir mielai vadovaujantys žmonės, kurie, siekdami tam tikrų organizacijų, politinių, finansinių tikslų, sugeba įtikinti kitus. Tai vadovai, administratoriai, politikai.

Vykdytojai. Noriau dirbantys su informacija, negu su žmonėmis ar daiktais. Šiai grupei priklauso buhalteriai, finansininkai, klerkai.

Daugeliui žmonių būdingos bent trijų minėtų asmenybės tipų kombinacijos. Pavyzdžiui, ūkininkas gali būti realistas, vykdytojas ir tyrinėtojas.

 

Jeigu visgi nesugebate pamatyti savęs iš šalies- tarkitės su kuo daugiau žmonių ir klauskite, kokia profesija, jų nuomone, jums tiktų. Labai svarbu nenuvertinti, bet ir nepervertinti savęs, neužstrigti ties pirma mintimi, o mąstyti tol, kol būsite išties patenkintas sprendimu.

 

Keletas būdų, padedančių įveikti egzaminų stresą ir organizuoti mokymąsį

Visų pirma, svarbu, kad mokymuisi netrukdytų neigiamos emocijos. Jei apėmė bloga nuotaika vertėtų „pagauti save”, kad jau pradedi save graužti ir nukreipti niūrias mintis pozityvia linkme. Tam puikiai tinka „Stop” technika – kai tik ateina negatyvios mintys, reikia garsiai pasakyti „stop!”. Jei negera, geriau pasikalbėtis su tėvais ar draugais. Jei stresinėje situacijoje neišeina savęs kontroliuoti, tikrai nevertėtų savo nuožiūra griebtis raminamųjų vaistų – jie gali per daug užslopinti, geriau kreiptis pagalbos į psichologą, kuris padės išsiaiškinti individualias priežastis ir pamokys streso kontrolės būdų.

Nežiūrint didelio žinių kiekio, daugelis mokinių visgi nemoka mokytis. Dažnai tai, ko nespėta išmokti ankstesnėse klasėse, atrodo nebeišmokstama, gyventi darosi vis įdomiau, o sėdėti prie mokslo gaila laiko. Norint efektyviai mokytis, reikia ne tik stengtis sąmoningai kontroliuoti mokymosi procesą, bet ir žinoti, kaip jį organizuoti.

·        Mokymosi medžiagą prieš egzaminus svarbu jau turėti konspektuose. Ją būtina sudalinti į lygias dalis. Tipiška klaida – į vieno bilieto smulkmenas gilinamasi visą dieną, o kiti klausimai net nespėjami perskaityti.

·        Galima prisiversti skaityti, bet neįmanoma prisiversti suprasti ir įsiminti. Todėl geriau paisyti savo organizmo ypatumų: jei esate vyturys, geriau mokytis anksti ryte, na o kai kurios pelėdos daugiausia išmoksta nanktimis. Kai kurie žmonės daugiausia nuveikia, jei dienos metu pamiega, dar kiti – keičia mokymosi grafiką pagal nuotaiką.

·         Vieniems informacija geriau “pasikrauna” į vaizdinę atmintį, tada norint įsiminti reikia piešti schemas, kitiems – į garsinę,  tada reikia sau pačiam ar kitam papasakoti bilietus balsu.Studentai, dažniau nei abiturientai naudoja tokį mokymosi būdą – surenka medžiagą ir pasakoja vienas kitam atsakymus į egzamino klausimus. Šis metodas labai efektyvus ir gali būti naudingas ir abiturientams.

·        Mokantis labai svarbu apytikriai kas valandą daryti pertraukėles, o po viso mokymosi užsiimti atpalaiduojančia veiklą  – nueiti į kiną, pas draugus, pasportuoti. Tinka bet kas, kas padės visiškai užmiršti mokymąsi.

·        Išmokus bilietą, svarbu prie jo grįžti dar kartą ir pasitikrinti kiek informacijos išliko atmintyje, o ko neatsimenama, pakartoti papildomai.

·        Per egzaminą patariama atidžiai išklausyti instrukcijų, perskaityti užduotis ir apmąstyti, kiek laiko reikia kiekvienam klausimui atsakyti, pradėti reikia jau nuo žinomų klausimų „neužstrigti” prie neaiškių.

Straipsnis primą kartą spausdintas žurnale “Aš ir psichologija” 

 

 

 

 


Panašūs straipsniai:




Genovaitė Petronienė
Genovaitė Petronienė - psichologė psichoterapeutė
16 metų užsiimu psichterapine bei psichologine praktika. Padedu įveikti krizes,taikau į gilesnius pokyčius orientuotą egzistencinę ir psichodinaminę psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius. Privačios konsultacijos Vilniuje, Basanavičiaus 18 А-43
Kontaktai: mobilus +37068604243
Elektroninis paštas: genute.petroniene@gmail.com