Jei netrokšti laisvės ir nuotykių – gal nebegyveni?

laiminga-moteris-57f603ab5b6c3Kai pagalvoju apie tipišką žmogų, tarkim, vidutinės grandies tarnautoją, matau, kaip jis kasdien eina iš namų į darbą, tada grįžta, žino, ką darys, jaus, jis viską uoliai daro, taikosi su nuoboduliu ir verčia taikytis kitus. Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje! Nieko keista, kad dažnai yra piktas ir įsitempęs, juk nuolat verčia save daryti ne tai, ką nori, o tai, ką reikia. Ar tikrai įsipareigojimas – visko pagrindas ir esmė? O kur linksta širdis? Papasakosiu, kaip vaikystėje vogdavome tėvų skanumynus. Kai buvome maži, labai laukdavome Naujųjų metų – tada visą naktį buvo galima nemiegoti. Patys tėvai, žinoma, užmigdavo. Tada mes tyliai ant pirštų galų nusliūkindavome prie sekretero šalia jų miegamojo, per šventes jie kartais pamiršdavo užrakinti, ir atsidarę ragaudavome viską, ką rasdavome.  Nudžiaudavome marcipanų, lyžtelėdavome brangių likerių, kartą naktį net išėjome laukan. Tai taip jaudino, jautėmės tokie laisvi, ne taip kaip visada. O išvažiavus studentauti, kai tapo galima viskas, tą laisvę šventėme visus metus! Laisvės ir nuotykių jaudulys – argi ne tai mus traukia rutinos vis labiau prisipildančiame gyvenime?

Atsakingieji kontrolieriai nukankino daug žmonių

„Pirmiau tvarkaraštis, paskui žmogus!“ – paskelbė produktyvumo judėjimo lyderis F.Tayloras kapitalizmo aušroje. Kokie baisūs tie tvarkos ir kontrolės meistrai! Vien ko verti jų mėgstami kontroliavimo būdai – tardymas ir spaudimas! Pamenu, viena moteris niekaip nesugebėjo suprasti, kodėl vyras nenori jai duoti savo elektroninio pašto slaptažodžio: „Jeigu tu nieko neslepi, kodėl negali parodyti, kas ten yra?“ O kiek žmonių į antros pusės ar vaikų telefonus instaliuoja šnipinėjimo programas? Jiems nepatinka, kad kitas gali turėti kitokių norų, kad jo lūkesčiai ir mintys gali keistis, kontroliuotoją tai gąsdina ir piktina! O kiek žmonių į antros pusės ar vaikų telefonus instaliuoja šnipinėjimo programas? Jiems nepatinka, kad kitas gali turėti kitokių norų, kad jo lūkesčiai ir mintys gali keistis, kontroliuotoją tai gąsdina ir piktina! Paprastai kontrolierius turi aukštesnius švaros, taupumo, punktualumo, laiko organizavimo standartus ir, prisidengęs vėliava, kad „taip yra teisinga“, savo taisykles primeta kitam. Bet draugystė reiškia ką kita – tai laisvas dalijimasis gyvenimo projektais, tarimasis, bendri sprendimai. Tardymas – tik pradžia, toliau seka kaltinimai, gąsdinimai ir bausmės. „Geriau paklusti, nes mama rėks.“ Įbaugintieji su viskuo sutinka, bet nutolsta, užgęsta, suserga, kol viskas baigiasi neištikimybe ar kitokiu maištu.

Kontrolierius negali nekontroliuoti, kaip lakštingala nečiulbėti

J.Swifto „Guliverio kelionėse“ liliputai nusprendė, kad Guliveris taip dažnai tariasi su laikrodžiu, nes šis yra jo Dievas. Ne visada gyvenimas verčia mus kontroliuoti, dalis kontrolierių nesveiką kontrolės poreikį susiformuoja anksčiau. Anot antropologo E.Beckerio, daugelis kontrolierių vaikystėje jautėsi bejėgiai ir silpni.  Šalia kai kurių iš jų viešpatavo visiškas chaosas – pavyzdžiui, mano pedantiška klientė vis turėdavo parsivesti girtus tėvus šokėjus iš barų. Bet dažniausiai būsimus kontrolierius užaugina tokie pat tėvai, kurie jau vaikystėje priverčia savo vaikus žodį „noriu“ pakeisti į „reikia“. „Anais laikais darželyje buvo drausmė. Kas triukšmaudavo per pietų miegą, turėdavo sukramtyti iš sriubos ištrauktą pipirą ir išsižiojęs parodyti, o kartais reikėdavo stovėti ištiestomis į priekį rankomis ir pilna burna vandens.“, – pasakoja mano klientė. Vaikystėje būsimasis kontrolierius įsisavina teiginį, kad gali būti tik vienas teisingas variantas, klupdomas paklūsta taisyklėms, o užaugęs pats ima versti joms vergauti kitus. Būna, pareigingumas vaikui tampa būdu sulaukti gero įvertinimo, tvarkymasis ir kruopštumas padeda nuraminti blogus jausmus. Tačiau daugiausia linkusieji kontroliuoti – baikštūs žmonės. Jie gyvena lydimi nesibaigiančio susirūpinimo jausmo – tarkim, bijo, kad neužsuko krano, netikėtai susirgs ar baigsis pinigai. Galbūt jų tėvai visko bijojo, galbūt šeima patyrė daug vaiką įbauginusių nelaimių.

Norime paversti žmogų neatsakingu – pradėkime jį kontroliuoti

Kontroliavimas dažnai duoda atvirkštinį efektą – aplinkiniai pasidaro visai neatsakingi, o bet kokios taisyklės jiems ima kelti alergiją. „Jūs verčiate, o mes jūsų nekenčiame.“ Galiausiai kontroliuotojas viską turi daryti pats. Ir kai dažna lietuvė moteris, laikanti visus namų kampus, pavargsta, vyras jau būna įpratęs laukti nurodymų, raginimų ir pats nebesiima jokios iniciatyvos. Jeigu moteris ir kiti kontrolieriai ištvertų savo nerimą ir patylėtų, vaikas pavėluotų į pamokas, vyras turėtų pats nuspręsti, ką pasiimti, kur nueiti, bet išsaugotų savarankiškumą. Bet tada viskas vyktų ne pagal moters įsivaizdavimą ir visagališką valdžią, o būtų kelių savarankiškų žmonių veiklos rezultatas. Dar vienas būdas paveikti aplinkinius – jei patys pradėsime tobulėti, jiems taps neramu, kad vieną dieną pasidarys mums nebereikalingi, ir jie kur kas geriau išgirs jūsų norus. Na, o jei žmogus nežiūrint visų priemonių taip ir neprisiima atsakomybės, galima susimąstyti, ar jums pakeliui.

Kontroliuotojau, sukontroliuok savo laimę

Kaip sakė F.Nietzsche, kai kurie žmonės panašūs į laikrodžius. Jie tiksi kaip prisukti, nekreipdami dėmesio į iš anksto numatytą nuobodulį. Ir iš tikrųjų, juos nesunku prisukti. Ne vienai kontroliuoti mėgstančiai klientei siūliau bent porai dienų išvažiuoti iš namų ir pailsėti. Nesutiko pasiteisindamos, kad namie nutiks kas nors baisaus, o gal visgi bijojo savo vidinės tuštumos. Vienos tokios moters paklausiau, kuo gyvenime ji besąlygiškai tiki. „Esu įsitikinusi, kad reikia mylėti savo artimuosius.“ Nesinori, bet reikia. Pasiteiravus, ko ji gyvenime nori, paaiškino: „Niekada negalvoju, ko noriu, nes aš vos spėju atlikti, ką privalau.“ Ji atrodė nustebusi, nes išmokusi žodį „reikia“, pamiršo „noriu“, ir visą gyvenimą tiksėjo kaip prisuktas laikrodis.

Laisvė žmogui dovanoja džiaugsmą

Laimės tyrėjai aptiko – kuo labiau gyvenimas tampa panašus į laisvą žaidimą, jaudinantį iššūkį, tuo daugiau laimės žmogus patiria. Įsižiūrėkime į aplinkinių poras ir šeimas – vienur nė žingsnio be atsiskaitymo, kitur žmonės tariasi ir nėra jokios centrinės valdžios. Pasvarstykime, gal verta bent vieną dieną nugyventi ne pagal planą? Gal geriau ne gyvenimui primesti savo valią, o pajusti, kaip nori diena, kaip moko krikščionys „tebūna tavo valia“? Laimės tyrėjai aptiko – kuo labiau gyvenimas tampa panašus į laisvą žaidimą, jaudinantį iššūkį, tuo daugiau laimės žmogus patiria. Juk būtent iš nežinojimo, chaoso, pasąmonės atsiranda viskas, kas nauja ir kūrybiška. Ar negera šalia laisvo žmogaus? Būdamas įdomus, nenuspėjamas, vitališkas jis ir mus išmuš iš nusistovėjusio ritmo. Rutina užmuša gyvenimo skonį, motyvaciją dirbti, meilės aistrą, žmogus užstringa bespalvio komforto zonoje ir neišnaudoja savo galimybių. Ar tikrai tik tvarkingos eurobiurokratų šalys laimingos? Keliavusieji po Aziją tvirtina, kad, nepaisant skurdo lygio, ten sutinka daug laimingų žmonių. Norint būti spontaniškiems ir kūrybingiems, svarbu nustoti bėgti ir įsiklausyti į savo vidų, pajusti „čia ir dabar“ srautą, o siekiant, kad tai įvyktų, reikia sulėtinti tempą, laime norisi mėgautis, o ne greičiau patirti ją ir eiti prie kito numatytos dienotvarkės punkto.

Įsipareigojimams eikvokime ne daugiau kaip trečdalį jėgų

Ar teko girdėti apie garsųjį R.Sternbergo trikampį? Meilė susidaro iš trijų lygiaverčių dalių: aistra, bendradarbiavimas, įsipareigojimas. Pareigos – tik vienas trečdalis, kitas – laisvė. Krikščionys sako: „Dievas žmogų sukūrė laisvą tam, kad jis pats pasirinktų gėrį.“ Meilė irgi neturi būti išvargta pareiga, nes kol nėra laisvės, negali būti ir tikro artumo. Nebūtinai mes tampame nelaisvais, kai kas nors mus priverčia. Daug dažniau priverstinai pasielgiame, kai įsipareigojame, bandydami pabėgti nuo savo baimių, tarkim, skubotai tuokiamės bijodami likti vieni. Nelaisvas žmogus negali apgalvotai įsipareigoti, deja, daugelis suaugusiųjų negeba būti laisvi, ir menininkai kartu su psichologais kuria įvairius užsiėmimus išlaisvinti spontaniškumą. O norint atsipalaiduoti ir išlaisvinti vaizduotę, reikia ne pusvalandžio meditacijos, o ilgo ir laimingo dykinėjimo, bastymosi, nes, anot E.Degaso, „tik tada, kai nebežino, ką daro, tapytojas kuria gerus dalykus“.

Kaip būti spontaniškesniems?

Daugiau pasidomėkime, kiek vienus ar kitus dalykus kontroliuoja kiti, ir suvokime, kada nebūtinomis pastangomis, perfekcionizmu ir kontrole kankiname save ir kitus. Suraskime polinkio kontroliuoti šaknis. Surizikuokime kurį laiką nekontroliuoti kito. Kontroliuokime ne išorę, o vidų – išmokime geriau suprasti savo norus ir jausmus, kūno poreikius, mokykimės lanksčiai keisti planus. Dažniau klauskime savęs, iš kur atsiranda mūsų uolumas – iš meilės ar baimės?

85 metų N.Stair iš JAV rašo: „Jei gyvenčiau iš naujo, norėčiau daryti daugiau klaidų, atsipalaiduočiau ir būčiau kvailesnė, į mažiau dalykų žiūrėčiau rimtai ir daugiau rizikuočiau, įkopčiau į daugiau kalnų ir perbrisčiau daugiau upių, valgyčiau daugiau ledų ir mažiau pupelių, turbūt turėčiau daugiau realių problemų, bet mažiau įsivaizduotų. Matote, esu iš tų žmonų, kurie valanda po valandos, diena iš dienos gyvena „su protu“. Tiesą sakant, mėginčiau negalvoti apie nieką kitą, tik apie akimirkas. Vieną po kitos. Užuot daugybę metų gyvenusi į priekį. Esu iš tų žmonių, kurie niekur nevažiuoja be termometro, karšto vandens butelio, lietpalčio. Jeigu gyvenčiau iš naujo, dažniau eičiau į šokius, prisiskinčiau saulučių ir supčiausi karuselėmis.“

Spausdinta “15 minučių”, 2017 12 30. Parengta pagal vasario mėnesį išeisiančią G.Petronienės (psichologas.info) knygą „Laimės svarstyklės“

 


Nėra panašių straipsnių


Genovaitė Petronienė
Genovaitė Petronienė - psichologė psichoterapeutė
16 metų užsiimu psichterapine bei psichologine praktika. Padedu įveikti krizes,taikau į gilesnius pokyčius orientuotą egzistencinę ir psichodinaminę psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius. Privačios konsultacijos Vilniuje, Basanavičiaus 18 А-43
Kontaktai: mobilus +37068604243
Elektroninis paštas: genute.petroniene@gmail.com