Dvi pasakėlės


KAIP PERSITVARKĖ ŽMONIJA

Kartą vienoje valstybėje pradėjo siautėti nuožmūs kalnų katinai manulai. Lūšies dydžio manulai puikiai laipiojo bet kokiom sienom, šokdavo ant žmogaus iš viršaus ir perkąsdavo gerklę. Kuo daugiau žmonių apgrauždavo manulai, tuo darėsi protingesni. Ant kojų buvo pakelta kariuomenė, vilkiniai šunys, mestos visos pajėgos ir šiaip ne taip manulai buvo išnaikinti. Štai tada ir paaiškėjo, kad manulų apkandžioti žmonės ėmė darytis netikri.

Netikrųjų žmonių balsas tapdavo vis tylesnis, paskui pradingdavo visai ir jie tegalėdavo žiopčioti kaip žuvys, be to, jie ėmė blukti. Iš pradžių tapdavo neryškūs, juos buvo sunku išskirti minioje, paskui juos nustodavo pastebėti ir artimieji, galiausiai jie tapdavo visai peršviečiami ir vieną dieną jų nebeveikdavo gravitacijos jėga ir jie dingdavo kažin kur kosmose.

Buvo įsteigtas diagnostikos centras, kuriame buvo galima iš anksto nustatyti, ar žmogus tikras, ar ne.  Netikrieji žmonės ėmė desperatiškai gelbėtis. Jie eidavo pas raganas, ieškodavo aštrių potyrių ar bandydavo suartėti su tikraisiais. Kai kurie milžiniškom pastangom blukimą pristabdė. Taip atsirado dar viena rūšis  – pustikriai žmonės. Jie neišblukdavo, bet būdavo ypač neatsparūs bet kokiai bėdai  – nuo negero žvilgsnio ar vakardienos maisto jie jau galėdavo susirgti, todėl nuolat turėdavo rūpintis savo sveikata. Tikrieji vis labiau užsidarė savo bendruomenėje ir pustikrių bėdos jiems buvo labai tolimos.

Po kelių kartų pustikriai žmonės tiesiog išmirė ir visur stojo taika beigi ramybė. Daugmaž tada kai kuriems tikriesiems žmonėms ant ausų ėmė rastis šepetėliai, didėti kūno plaukuotumas ir ryškėti dryžiai.

ŽALIOJI MERGAITĖ

Kartą gyveno mergaitė, kurios tėvai nežinojo, kad vaikus reikia mylėti. Jie buvo geri tėvai – rūpinosi, pavalgydindavo, visko, ko reikia, nupirkdavo. Mergaitė irgi to nežinojo, dėl to, būdama vaikas, jautėsi kuo puikiausiai, bet kai paaugo, draugų namuose pamatė keistų dalykų. Vieną mergaitę mama apkabindavo ir vadindavo gražiais žodžiais. Kitam berniukui tėvai sakydavo, kad „myli“.

„Mama, ką reiškia „pasiilgti“ ir „mylėti“?“ – paklausė ji. „Kai užaugsi, suprasi. Tai suaugusiųjų žodžiai“, – daug neaiškino mama, ir mergaitė nebeklausinėjo.

Kartą mergaitė susirgo ir buvo paguldyta į ligoninę. Jos palatos seselė buvo labai gera, ji paglostydavo mergaitę prieš miegą ir labai gražiai pavadindavo. Mergaitė pajuto, kad jai labai gera. Taip gera, kaip niekad nebuvo su tėvais, ir ji ėmė norėti, kad seselė būtų jos mama. Bet galų gale ją išrašė iš ligoninės ir viskas pasibaigė.

Mergaitė kas dieną darėsi vis liūdnesnė, užsidarė savo kambaryje ir jai nieko nebesinorėjo, bet pati nesuprato, kodėl taip yra. Tėvai galvojo, kad tai tik brendimo kančios ir viskas praeis. Galų gale jos oda ėmė ir pažaliavo kaip varlės.

Tada tėvai labai išsigando ir ėmė ieškoti pagalbos, bet niekas nežinojo, kaip jai padėti.

Galiausiai tėvai rado vieną keistą moteriškę. Jos plaukai buvo visiškai žili, o veidas lygus it jaunos merginos, ji gyveno atsiskyrusi ir atsisakė už gydymą imti bet kokius pinigus. Pamačiusi mergaitę, ji iš karto suprato, kas yra, ir ėmėsi gydymo.

Iš pradžių ji susupo mergaitę kaip kūdikį ir paguldė į lopšį. Mergaitę laižydavo ir supdavo didžiulis šuo. Jo kailis buvo be galo minkštas ir švelnus, o akys kaip žvaigždės. Mergaitės oda tapo rausvesnė, tėvai labai džiaugėsi, o mergaitė dabar kalbėjosi bent jau su šunimi.

Tada ragana pradėjo vestis mergaitę į mišką grybų ir uogų, o šuo sekdavo iš paskos. Jie vaikščiojo ir vaikščiojo po šiltus saulėtus miškus, ir mergaitės oda kas dieną darėsi vis rausvesnė, bet vis dar turėjo pilką atspalvį. Kartą ragana triskart suplojo ir šuva pavirto į gražų jaunikaitį ilgais švelniais plaukais ir didelėm akim. Mergaitė taip išsigando, kad pasislėpė už raganos. „Nebijok, juk mes jau pažįstami“, – tarė jaunikaitis ir apkabino ją. Mergaitės oda iš karto pašviesėjo ir ne tik tapo rausva, bet ir pradėjo blizgėti, tarsi būtų padengta aukso dulkėmis. „Aš nenoriu namo! Ar galima likti su jumis?“ – ėmė prašyti ji. Bet ragana likti neleido.

Kai mergaitė grįžo namo, ją pamatę tėvai labai nudžiugo. Bet neilgam. Paaiškėjo, kad dabar mergaitės oda taip žiba, jog aplink ją pulkais ėmė rinktis jaunikaičiai. Iš paskos ją ėmė sekioti jaunuoliai, kad ji net nebegalėjo išeiti į gatvę, o prie namų laukė minios dūsautojų, kurie po langais dainavo serenadas ir nešė gėles.

Vieną dieną tėvai ir mergaitė tiek nusikamavo, kad vėl nubėgo pas raganą. „Ar galima padaryti taip, kad mano oda būtų kaip visų žmonių?“ – prašė ji. „Taip, yra vienas būdas. Tau teks išsirinkti vieną vaikiną ir ištekėti“, – atsakė ragana.

Taip ir įvyko, mergina ištekėjo, vyrai į ją nebesigręžiojo, atėjo kitaip gražūs laikai.

 

 spausdinta “Šiaurės atėnuose”


Panašūs straipsniai:




Genovaitė Petronienė
Genovaitė Petronienė - psichologė psichoterapeutė
16 metų užsiimu psichterapine bei psichologine praktika. Padedu įveikti krizes,taikau į gilesnius pokyčius orientuotą egzistencinę ir psichodinaminę psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius. Privačios konsultacijos Vilniuje, Malūnų 6a-2
Kontaktai: mobilus +37068604243
Elektroninis paštas: genute.petroniene@gmail.com