Sutankėjęs Niujorko laikas

IMG_0012Niujorką reikėjo išvažiuoti ir baigta. Pačiu nepatogiausiu laiku nusipirkusi bilietus bandžiau išsiveržti. Kur? Kodėl? Atrodė, būtinai reikia suvokti, kaip atrodo šalis, nuo kurios taip smarkiai priklauso pasaulis, tačiau buvo neramu, kaip reiks keliauti vienai.

– Kai reikia kažką rasti, visada būna nedidelis stresas, o po to viską patiri daug ryškiau, negu šalia kitų. Bet tu darbšti, atidirbsi keliavimo technologiją.

– O neliūdna? Keliavimas nevirsta į darbą?

– Nereikia nieko daryti per daug ir nevirs. Fone lieka nedidelis vienišumas, bet reikia kalbėtis, miestą atveria žmonės, o Niujorkas iš viso gali „nunešti stogą“. Staiga supranti, kad yra vieta, kur gali būti kuo nori.

Pakuoju lietuviško maisto lauktuvėm, šakutę elektros prietaisams, normalių rūbų, į elektroninę knygą įkraunu trisdešimt knygų. Kur eiti pasakys stebuklinga knyga „Lonley planet“ ir žinoma, vietiniai. Vis dar nesitiki, kad tikrai atsidursiu už Atlanto.

-Amerika tikrai egzistuoja, tai ne žiniasklaidos bajeris. Jie išgalvojo tiktai Paryžių, kad panervinti žmones- mano nerimas visus juokina.

Prie muitinių driekiasi Ilgos eilės. O gal neįleis? Tačiau, nežiūrint mano atkakalios baimės, aš jau oro uosto autobuse, iš tamsos pradeda nirti kažkoks miražas. Ar tik ne auksinių švytinčių dangoraižių panorma? Nustoju kvėpuoti: prieš mane kažkas neįsivaizduojamo. Išlipu prie centrinės stoties, jaučiuosi kaip auksiniame šuliny.

Anksčiausiai prabundu Amerikos lietuvių namuose, už lango nematyta architektūra, bėgu į metro, štai ir Manhetenas. Džiunglės iš dangoraižių, tyra, aukšta, gražu, aplink emocingi juodaodžiai, įvairios tautos. Nežiūrint  tautų troškinio, visiškai saugu, skirtingai nei Europoje nesijaučiu prastesnė už aplinkinius. Apeinu sugriautų dvynių monumentus, fotografuoju, mintyse viską komentuoju likusiems namie. Pirmas muziejus- Amerikos indėnų. Įeinu ir jaučiu: Dieve, kaip gerai! Jų rūbai, kaukės pilni dvasių. Kur jie nurengė tiek indėnų? Indėniškos kilmės muzikantų įrašai- aiškūs, teigiami, pilni jėgos. Jokio nereikalingo sudėtingumo. Net metro čia grojama tiesiog puikiai, viena mergina dainuoja tokiu dievišku balsu, kad Lietuvoje tikrai būtų žvaigždė, net oras linksta. Rengiamasi čia aplaidžiai. Štai jauno vyriškio paltas tirštai apėjęs balto šuns plaukais, kitas vyrukas trumpokom kelnėm be kojinių. Gatvių sistema- aveniu, streets labai aiški, tačiau tie numeriai tarsi neturi sielos, gerai kad bent žmonių jie nevadina numeriais. Bažnyčios tarp dangoraižių niekingai žemos, Niujorkas- paskendusių bažnyčių miestas. Brooklino tiltas, pavasarinis oras, laksto bėgikai, visi šypsosi. Laisvės statula didelė, graži ir tikrai egzistuoja. Bandysiu užkąsti, pagal lietuvišką laiką vidurnaktis.

Antrą dieną paryčiais braidau po šaltą centrinį parką, kol prie Metropolitano meno muziejaus ateina draugė. Ją nauju mersedesu atveža mama, kuri penkiasdešimties išmoko programuoti ir įsidarbino mersedeso gamykloje. Azijos, Afrikos, Europos, Amerikos menas, atkurti amerikietiški namai, ne muziejus, ištisas miestas. Vakare einame į niujorkietiškus barus- žiburiuojančiose gatvės, salės, dainuoja norintys prasimušti atlikėjai, koridoriai su kokteilais, vis susipaniojame mieste. Draugė teisinasi:

-Kai buvo nenugriauti dvyniai, visad matėsi kur šiaurė, kur pietūs.

Taip tiršta žmonių, kad kartais sunku praeiti, bet jie mandagūs, šypsosi, atsiprašinėja.

-Jaučiu, kad tavo karma Niujorke. Tu turi tų inteligentų kraujo, kurie buvo atvažiavę į čia puoselėjo lietuvybę, ne dėl pnigų, o iš idėjos- negaili man gerų žodžių, gatvėje bandydama susitvarkyti su neklusniu hamburgeriu.

Kitą dieną po airių parado patraukiu link miesto bibliotekos. Didelės salės, freskos, begalinės knygų lentynos, kiek nori semkis žinias, nesunku būtų pavogti knygų, bet čia visko tiek, kad gali vogti ir vogti, tie turtai nė kiek nesumažės. Mano išalkusi siela nori viską griebti, tarsi mane būtų įkalinę namie, po to darbe ir štai galiausiai aš laisvėje.

Iš ryto galva net zvimbia nuo įspūdžių srauto, tarsi po kaušu kaip po Brooklino tiltu važiuotų dešimt eilių autostrada. Draugė išvažiavo, nors visi čia linkę bendrauti, sunkiai suprantu jų grietakalbę, todėl tyliu. Išslenku į baptistų bažnyčios sekmadinio mišias. Kalba moterys, vaikai, visi atsipalaidavę, viešpatį šlovina net šokių grupė. Staiga suvokiu: aš dar nieko nežinau apie pasaulį! Gamtos istorijos muziejus, mamutai, dinozaurai, landšaftai, džiunglių imitacijos, kartu su kitais besiilsinčiais atsigulu salės vidury po milžinišku banginiu, visų tautų rūbai, indai.  Atrodo, amerikiečiai stengiasi viską sugrūsti į vieną vietą, kad pažiūrėjęs galėtumei pasakyti: „dabar aš čia, žemėje viską žinau, galima keliauti kitur.“ Prieš miegą skaitau knygą apie meilę sau: „Jei įrodote, kad jumis galima pasitikėti ir išmintingai naudojate išteklius, visata jums duos daugiau“.

Šiandien kylu Manhetenu aukštyn, krenta šlapias sniegas. Pasirodo raudoni kinietiški jieroglifai, turgūs, restoranai, skubantys kiniečiai. Budistų švenytkloje maldininkai daug kartų stojasi lenkiasi. Norisi prisėsti pavalgyti, gal dėl šalčio, o gal dėl nerimo, bet Amerikoje maistą pirkti pavojinga- visko gausi dvigubai daugiau. Trauksiu link Brodvėjaus. Niujorko dalys skiriasi vienas nuo kito taip, tarsi tai būtų atskiri miestai- yra dangoraižių, yra senamiesčių, yra žalių priemiestinių namų kvartalų, jei pasaulyje reiktų ieškoti įvairovės sostinės, tai tik tenai. Kaip gerai kas kartą eiti nauja gatve! Būtent šitose betono džiunglėse per šlapdribą man kažkodėl jaučiasi dievo buvimas, juk visada norisi kito, alcheminio gyvenimo, kad įprastasis ištirptų. O kas gi čia? Ar tik ne  „Google“ pastatas- ko ne pasaulio širdis? Užlipu ant „High line“- buvęs pakeltas geležinkelio takas kuriuo kaip magiškai batais, galima eiti virš gatvių, tarp dangoraižių, raudoni, pilki, rudi pastatai, o aš mintyse kažkam giriuosi, giriuosi, kaip aš šauniai keliauju, kaip čia gražu. Iš už nugaros pasigirsta dainavimas, išnyra išsipuošęs jaunuolis, matyt ėmė dainoti jo širdis ir jis dainuoja, čia viską galima daryti.

Naktį sapnuoju: milžiniškoje salėje bandau įsirengti sau butą. Prabusdama civilizacijos vandenyne pasijuntu tokia maža, kad baisu lįsti iš po kaldros. Šiam dideliam mieste aš esu be praeities, nedarau jokios įtakos. Pasaulis į mane gali nevaldomai lįsti, o aš nieko negaliu padaryti. Vilniuje tai kas sava ir pažįstama ramina, o čia negaliu nusiraminti. Naujumas negailestingas, pasaulis neatitinka mano žinių, nelieka pagrindo, viskas gali keistis. Kaip būnant pačiai savimi išeiti į miestą? Reikia kažką suprasti, apie pasaulį ir save. Kas mane labiausiai jaudina? Kodėl tai, kas milžiniška, man taip gražu? Gal tampu to dalim, jaučiuosi didesnė?

Teiraujuosi bilietų į metropolitano operą, dėdulė dovanoja bilietą dykai. Klausia:

– Ar jūs ne iš Prancūzijos?

Jei geriau mokėčiau kalbą, susidraugauti čia būtų labai lengva. Muziejuje rodo filmą, kaip Niujorkas kūrėsi apsuptas uostų, kiek čia buvo gamyklų ir vargo. Užsikeliu į aukščiausią- Empire state pastatą. Man taip patinka aukšti pastatai! Jei būčiau paukštis skirsčiau į viršų, žemyn ir aplink tarp žalsvų, juodų, baltų dangoraižių, man neatsibostų, tai būtų tobula. Milžiniškoje salėje klausau operos solistų, iš tiesų -pasaulis daug didesnis, nei maniau. Tad ką gi reikės daryti?

Autobusas į Bostoną, važiuoju į kitą kelionės etapą, autostrados pilnos Europoje nematytų, smailianosių sunkvežimių. Bostonas panašus į europietišką miestą. Važiuoju per Masčusteso, Hamšyro, Maino valstijas- naująją Angliją, kur įsikėlė pirmieji imigrantai. Kiekvienoje valstijoje vis kitos taisyklės, čia didelė bedabystė, beveik nėra juodukų, mažiau skubos, daugiau storulių, studentai nešioja ilgas vešlias barzdas. Peaks saloje prie Portlendo, kur plaukiam pas draugę tik 900 amerikiečių, būdami taip toli nuo civilizacijos, jie pasiekė neįtikėtiną saviraiškos laisvę.

-Įsidėmėk šią močiutę- rodo draugė bobulę skaičuojančią prie kasos, salos parduotuvėje- ji parašė savo memuarus ir pardavnėja knygą antai ten, ant lentynos prie sąsiuvinių. O matai tą aukštą moteriškę? Ji surinko didžiulę skėčių įdėklų kolekciją, prigrūdo jų visą namą ir pakliuvo į Gineso rekordų knygą.

Draugės namas neužrakintas.

-O kam rakinti? Visi visus pažįsta. Kai penkiems metams išvažiavau į Lietuvą irgi pamiršau užrakinti. O įdomiausiai nutiko su paštinniku- pamažu vis labiau ėmė vėluoti paštas. Saloje gyvena daug vienišų moterų, paaiškėjo, kad paštininkas nuvažiuoja pas vieną moterį, ja pasirūpina, po to pas kitą. Galiausiai valdžia nusprendė jį atleisti. Vien dieną einu, žiūriu: prie pašto piketas. Moterys laiko plakatus: „Gražinkite mūsų paštininką! Jis buvo nežmoniškai atleistas!“

Pavydėtina laisvė, norėtųsi pradėti bent jau nuo savęs.

Autobusu grįžtu į Niujorką. Juodžiai ir kiniečiai autobuse marmaliuoja visom kalbom, kramto gumą. Liko trečdalis kelionės, vėl sprendžiu: kur eiti? Ir svarbiausia: kodėl eiti? Būtent intuicija, nesuprantami norai, ženklai geriausiai padeda pasirinkti. Labai norisi į Harlemą, užsuku į juodųjų mišias. Šventikas už tribūnos šūkauja:

-Mes esame skirtingi ir esame palaiminti! Dievas žino, ko pasauliui reikia!

-Yes!- pritardami šaukia juodaodžiai.

–Ši bažnyčia yra būtent tokia ir jūs pasirinkote ją!

– Yes!

– O gal pardavinėkime čia šventintus snicker‘ius ir anksčiau darykime pamaldas?

– Yes!!!

Pasirodo, per paskaitas juodieji studentai irgi būriu rėkia atsakymus. Užsuku į didesnę bažnyčią. Stambus pasipuošęs tamsiaodis pratisai šaukia žemu balsu, tarsi vytų piktąją dvasią, bet pamažu jo rėkimas virsta bliuzu, visi pašoka iš savo vietų, ima šokti, pamaldos panašėja į džiazo koncertą, vyriška, iš pačios žemės gelmių ateinanti jėga. Menas jiems- tolygu šlovinimas, matyt taip iš tiesų ir yra. Nežiūrint aplink šokinėjančių ir staugiančių juodukų mano sieloje labai ramu.

Šiandien programoje- Vašingtonas, baltieji rūmai, kapitolijus, plačios gatvės, metro sotys primena atominio karo slėptuves. Kam skirti šie laukai? Paradams, prezidentams, ar minioms turistų einančių į nemokamus Amerikos pasiekimų muziejus? Istorijos muziejuje vaikai bando sakyti prezidento kalbas – šitoje šalyje kas antras žmogus oratorius. Didžiulės suvienyrų pardutuvės, kiekvieną minutę jie čia bando kažką parduoti. Iki šios dienos sėkmingai išvengiau vartojimo industrijos, o gal visgi ne taip blogai ir Lietuvoje? Žmonės mažiau pamišę dėl pinigų, ne tiek turtuolių ir vargšų, visi gražiau atrodo, geresnis maistas, gražesnė architektūra, lengviau pasiekti Europą. Vilniuje kaip dideliame kaime greičiau tampi žinomu, neištirpsti minioje. Nors nuspręsti kur iš tiesų geriau labai sunku. Matyt labiau mus veikia ne šalis, o šalia esantys žmonės. Pasaulio centre gali būti skystas ir banalus, o užkampyje tvirtas ir kūrybiškas.

Grobikiškasis kelionės etapas- medžioti vaizdus ir naujoves- baigėsi. Juk įspūdžiai ne esmė, svarbiau- kontempliacija. Ar keliauji į užsienį, ar į pradutuvę už kampo gali patirti netikėtas detales, emocijas, kelionės startas gali būti bet kur. Per daug naujumo gali net kenkti, kaip sako poetas T. Eliotas: reikia „paruošti veidą susitikti veidus, ir viską sunaikinti ir sutverti“. Gerai, kad bent nelekiu per visą šalį, viename mieste lengviau apsiprasti. Kaip šiame mieste rasti meditavimui vietą? Tarp 33 ir 34 gatvių Brodvėjuje atsisėdu kavos. Šilta, nuo savo staliuko matau tris tarp dangoraižių įspraustas gatves, žmonės ir mašinos juda daugybe krypčių, mirguliavimas, gaudesys. Galėčiau sėdėti ilgai, kol Niujorkas susisunktų į visas ląsteles, užsideginėja pavienės šviesos, vakarėja.

Liko kelios dienos. Tad kaip man keliauti vienai? Beveik taip pat kaip ir gyventi Vilniuje. Jei žiūrėtum į aplinką kaip per stiklą, būtų liūdna, bet klausi kur eiti, pokalbiai išsiplėtoja, perimi žmonių būsenas, šitoje kelionėje šneku su bet kuo ir bet ką.  Išlipusi iš lovos aš vėl gatvėj. Būsena keičiasi, vėl truputį nesaugu, laukia nauji nuotykiai, lendu į metro. Niujorke daug gyveni rūsiuose, metro plytelių fone žiūri į žmones, geriančius kavą iš popierinių indelių, maigančius internetą savo mobiliuosiuose, tapybiškai atrodančius negrus. Šiandien pabūsiu tikra amerikiete- nusiperku kavą, pyragėlių ir valgydama bei gerdama pasileidžiu gatvėmis dideliu greičiu. Visai neblogai! Kas sakė, kad čia žmonės vaikšto greitai- čia jie kaip tik nesivelka koja už kojos. Kai kuriems lietuviams tai nepatinka: „Jau ir čia tempas, nervai nelaiko, o ten- tikra bepročių šalis.“ Iš tiesų, čia jie nesulukia net žalios šviesoforo šviesos. Žmonių čia nevaržo kompleksai, jei jie ką sugalvoja daryti- tai ir padarys. Dieną jie uždirbinėja svajonei, o laisvalaikiu dirba prie svajonės. Vakare nenueiti į barą- tiesiog nusikaltimas, nes ten gali pasitaikyti reikalingų žmonių. Kartais atrodo, kad jie bendrauja su tavimi tik tiek, kiek tu atitinki jų tikslus, bet jie ne konkuruoja, o stengiasi išlaužti naudą iš bendrdarbiavimo. Staiga pamatau plakatą: „nesimelsk, dievas neturi laiko“. Priėjus arčiau pamatau antrą plakato dalį .. „surasti vietos tavo mašinai, todėl statyk mūsų akštelėje“. Šiandien pralėksiu per didžiuosius muziejus, modernų amerikiečių meną- paveikslai ryškūs, spalvoti, nenuostabu, kad jie nesupranta mūsų niūrių darbų grožio ir nori nebent postsovietinės egzotikos. Muziejuose daug žmonių. Pastatai, muziejai turi savą energiją, bet minios nustelbia net ir tai, ką bekalbėti apie kūrinius.

Paskutinę dieną vaikštau tarp mažų meno galerijų, kinematografinis Niujorko senamiestis, senieji daugiaaukščiai su kopėčiomis, žmonių nedaug, aplink kėdės, nukritusios iškabos, pastoliai, prekeivių vežimėliai, jei eičiau tolyn, būtų vis naujos erdvės. Čelsio loftuose tęsiasi kilometrai didelių, steriliai išblizgintų, pilnų neįtikėtino meno erdvių. Galerininkų neriboja pinigai, jei menininkas čia pakliūna, jį gali parduoti už milijonus. Įeiname į vieną aukštą salę- ten stovi milžiniškas geležinis kaušas, į kurį dviem šlangom liejasi juodas rašalas. Kitoje galerijoje vieno paveikslo viršutinė dalis retkarčiais sujuda ir prasižioja- paveikslas įkvepia oro. Sutirštintos prasmės atgaivina, ryškiau jaučiu tikrovę ir save. Įsivaizduokite ką jūs labiausiai mėgstate- na tarkime, gerus filmus. O dabar įsivaizduokite kad jų radote be galo daug, tiek daug kad užtektų visam gyvenimui ir dar liktų. Vakare- koncertas, garsiam džiazo klube. Klausytojai susigrūdę, muzika puiki, ši kelionė – tiesioginis, staigus išsipildymas. Manhetene- 15 km ilgio saloje ir priemiesčiuose gyvena 8  milijonai žmonių- sukimštos visos rasės, visi socialiniai sluoksniai ir niekas nesijaudina. Gitaristas iš Teksaso pozityvus, energingas. Kas yra pozityvumas? Tai iniciatyva, pasitikėjimas. Grįžtu univeristeto gatvėmis, naktinis gyvenimas, restoranėliai užsidaro tik paryčiais, vyksta begalės renginių, svarbiausia- juos rasti, o vasarą galima nuvažiuoti net į pležus. Šis miestas kaip stebuklingas padaras spinduliuoja nenusakomą potencialą, gyvenimo tirštumą. Ką iš čia parvežti? To, kas svarbiausia nenusipirksi. Gali parsivežti tik to, kas čia vyksta, patirtį.


Panašūs straipsniai:




Genovaitė Petronienė
Genovaitė Petronienė - psichologė psichoterapeutė
16 metų užsiimu psichterapine bei psichologine praktika. Padedu įveikti krizes,taikau į gilesnius pokyčius orientuotą egzistencinę ir psichodinaminę psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius. Privačios konsultacijos Vilniuje, Basanavičiaus 18 А-43
Kontaktai: mobilus +37068604243
Elektroninis paštas: genute.petroniene@gmail.com