Kūryba ir originalūs sprendimai – mistika ar technika?

Kūrybiškumas – ne vien menininkų rūpestis. Jo reikia kas dieną. Organizuojant laisvalaikį, rašant straipsnį, puošiant namus, fotografuojant. Susidūrus su psichologinėmis problemomis kūrybiniai sprendimai tiesiog būtini.

Kūrybiškumas svarbus daugelyje profesijų – gydytojo, programuotojo, žurnalisto ar psichologo. Aišku, įmanoma dirbti ir nekūrybiškai, bet jei į darbą neįdedama širdies, tai anoks ir rezultatas. Visiems žinomi kūrybiški psichologai I. Yalomas, M. Eriksonas, kurių terapinio darbo atvejai išeina už bet kokių ribų, bet tiksliai ir greitai išsprendžiamos regis neįveikiamos problemos. Bet nors kūrybiški yra beveik visi maži vaikai, tyrimai rodo, kad suaugusiųjų tarpe tokių žmonių belieka vos keli procentai.

Buvo tikima, kad kūrybiškumo nepakeisi. Dabar manoma, kad pakeisti neįmanoma tik įgimto talento, bet pritaikius tinkamas taktikas, kiekvienas žmogus gali padidinti savo kūrybiškumą jam prieinamame lygmenyje. Tai kelia optimizmą. Atsiranda programų, žadančių magišką kūrybos išlaisvinimą, steigiasi kūrybos treniravimo industrija, organizuojami kūrybiniai savaitgaliai, stovyklos. Kūrybos įgūdžių mokoma mažai rizikingoje aplinkoje, kurioje suteikiamos kuo geriausios sąlygos, pateikiamos kūrimo instrukcijos ir pavyzdžiai. Beje, tokių bruožų turi ir Lietuvos meno kalvės: kaip apie šiltnamį atsiliepiama apie Dailės akademiją, tačiau esu girdėjusi ne vieną atvejį, kaip ją baigusieji išėję į „žiaurų gyvenimą“ nieko nebesukūrė. Štai čia ir prieiname prie pagrindinės problemos: kūrybiškumo mokymas nėra vien konkrečių įgūdžių, tarkime mokymosi groti lavinimas. Jam reikalinga tam tikra branda, nes kūrybos taktikos reikalauja savo minčių kontroliavimo. Tai, ką išmokai šiltnamyje, tenka daryti ir nepalankiomis sąlygomis. Todėl kūrybiškumo mokymasis labiau primena psichoterapiją, kai reikia keisti save, dirbti su emocijomis ir mintimis.

Kokie yra kūrybiškumo lavinimo būdai?

Kūrybiškumo lavinimo būdus galima suskirstyti įvairiai. Mokslas negali atsakyti, kaip atsiranda kūrybiškumas – ar žmogus turi išmokti kurti, ar kūrybiškumas glūdi jo prigimtyje, tik reikia jį atskleisti. Todėl vienose strategijose kažkas pridedama – mokoma kūrybinių taktikų, kitose atimama – pašalinami barjerai, trukdantys išreikšti kūrybinę prigimtį. Kitas klausimas – ar svarbiau ką nors keisti išorėje – sudaryti kūrybai tinkamas sąlygas (įgyti žinių, patirti naujų įspūdžių, gauti palaikymą) ar viduje – pavyzdžiui, medituoti? O jei reikia keisti vidinius dalykus, tai kokius?

Skirtingi būdai turi būti taikomi skirtingiems žmonėms. Kiekvieno kūrybiškumo „diagnozė“ individuali – vienam trūksta žinių, kūrimo metodų išmanymo, kitam – motyvacijos ar asmenybės savybių (atvirumo, nusiteikimo rizikuoti). Kai stokojama asmenybės savybių darbštus žmogus kuria nuobodžią produkciją; kai nėra motyvacijos – gabus žmogusnieko nekuria; kai trūksta kūrybos metodų išmanymo, žmogus kurdamas labai kankinasi; žinių neturėjimas pasireiškia naivia, mėgėjiška kūryba. Kai trūksta kelių kūrybiškumo aspektų, pavyzdžiui, ir žinių, ir asmenybės savybių – prasideda pseudokūryba ir aplinkiniai galvoja: „Gal geriau jau jis nekurtų…“ Nustatę „diagnozę“, galime pritaikyti ir „gydymą“.

Kas trukdo kurti?

Pradėkime nuo kūrybiškumo barjerų. Tai – kūrybai trukdantys dalykai kurių dažnai nė neįtariame esant. Studento skundas: Sėdžiu prie popieriaus lapo, iki rytojaus turiu parašyti referatą. Nė vienos minties. Kai tik įsivaizduoju dėstytoją, taip ir sustingstu, nors šiaip tų minčių nors vežimu vežk. Bandau vis tiek kažką rašyti. Paskaitau – visiškai dirbtina. Mane apima neviltis. Dar prieš valandą lyg ir buvo minčių, bet ne, paskambino draugė, visos mintys dingo ir nebeatsiranda. Ech, kad bent galėčiau apie tą temą su kuo nors pasitarti ar paskaityti! Matyt aš beviltiškai negabus ir tokie darbai ne mano nosiai.

Kokie barjerai atsispindi šitoje aimanoje? Visų pirma – vertinimobaimė. Daugelis žmonių trokšta įvertinimo ir dėl to bijo klaidos, nesėkmės, kritikos – tai gali trukdyti ne tik idėjai įgyvendinti, bet ir jai atsirasti. Jie tiesiog nebegali suvokti, ką patys galvoja kokiu nors klausimu. Antra – geriausios mintys ateina kai ką nors darai sau, be jokio tikslo, o čia kūrėjas įspraustas į laiko rėmus, kurie jį verčia į viską žiūrėti rimtai ir neleidžia jam atsipalaiduoti ir žaisti. Mūsų kultūroje labiau vertinamas rimtas darbas, todėl retai fantazuojame, juokaujame, dažnai nemokame atsipalaiduoti, paleisti vaizduotę, valdyti idėjų srautą. Dar šiam žmogui trukdo neigiamas požiūris į save. Jis galvoja „aš nekūrybiškas“, arba „ne mano sritis“. O aplinkiniai baimes pastiprina įvairiausiais būdais: „to niekas nedaro“, „tai neįmanoma“, „nėra pinigų“, „tai laiko švaistymas“, „tu klausi per daug klausimų“, „jau viskas padaryta“, „tu vaikiškas“, „matai – neveikia“. Galiausiai –kūrybiškumui pasireikšti gali būti visai netinkamos sąlygos – kurti sunku, kai mus blaško, kai trūksta laiko, pagalbininkų, pinigų, nepasiseka rasti reikiamos informacijos, neužsirašome geros minties.

Kūrybinio mąstymo dėsniai

Geros problemos primena mokyklos uždavinius – jose pakanka informacijos ir yra gana aiškūs būdai, garantuojantys sprendimus. Bet daugelis gyvenimo problemų visiškai kitokios. Kas gali padėti jas spręsti? Visų pirma, reikia paversti problemą į kažką paprastesnio, suprantamesnio. Tam labai tinka metaforos, analogijos. Kai kurie kūrybiški žmonės patys susiidentifikuoja su problema, tarsi ja tampa: pavyzdžiui, psichologas gali įsivaizduoti, kad jis yra klientas, žurnalistas pasijusti tarsi pats tapo rašoma tema, straipsniu.

Mokant kūrybiškai spręsti problemas dažniausiai taikomi du būdai: didinamas mąstymo laisvumas ir mokomasi idėjų inkubacijos. Mąstymo laisvumas lavinamas smegenų šturmo principu: reikia per trumpą laiką sugeneruoti kuo daugiau pačių įvairiausių idėjų. Tai galima daryti ir keliese ir vienam, bet svarbiausia tuo metu idėjų nevertinti, o tik stengtis jų pagaminti daug. Atrinkti, kurios idėjos tinka, bus galima vėliau. Antra labai svarbi problemų sprendimo dalis – inkubacija. Pirmoje kūrimo stadijoje žmogus paprastai stengiasi surinkti informaciją ir aktyviai spręsti problemas, bet niekam ne paslaptis, kad daugelis problemų užstringa ir nepasiduoda. Štai tada ir prasideda inkubacija – idėjos laukimas, brandinimas, leidimas kad pasąmonėje atsirastų sprendimas (stovintis prie drobės dailininkas pareiškia: „Aš laukiu idėjos, kuri man trenks!“). Kad tai galėtų įvykti, labai svarbu nustoti atkakliai ieškoti sprendimo, surasti jus atitraukiančių dalykų. Dailės akademijos studentė dalijasi savo patirtimi: Anksčiau nežinojau, kad prie kūrinio reikia ateiti aplinkiniais keliais. Kažko paskaityti, paieškoti, pakalbėti apie tai, pabandyti daryti ir palikti, o tada kad pasipils geros mintys pačios savaime: tik spėk gaudyti! Inkubacijos metu tinka užsiimti įvairiomis meditacijomis. Sąmoningas protas dėmesį gali sutelkti tik į 7 objektus, o pasąmoningo dėmesio fokusas platesnis. Tą įrodo ir tyrimai: sąmoningoje būsenoje žmogus prisimena apie 20 iš jam parodytų paveikslėlių, tuo tarpu hipnozės būsenoje jam pavyksta prisiminti net 200! Belaukiant naujos idėjos svarbu stebėti „ženklus“ – aplinkos įvykius, kurie tarsi kažką užsimena apie begimstančią idėją – ir į juos reaguoti.

Alexo Osborno idėjų stimuliavimo technikos

Neseniai sužinojau apie metodikas, padedančias kiekvienam generuoti kūrybines idėjas bet kokiu klausimu. Galbūt tokiu būdu nesukursi didžiųjų darbų, bet idėja „pagaminama“! Šių metodikų pradininkas psichologijoje – Alexas Osbornas, aprašęs jas garsioje knygoje „Taikomoji vaizduotė“. Tarkime, šeima nori sugalvoti, kokiais būdais kartu pasidžiaugti maistu. Štai keletas būdų:

Padidinimas, sumažinimas, pertvarkymas. Naudodama padidinimo metodiką, šeima į pikniką gali pakviesti daugiau žmonių – užsieniečių, dėstytojų, padidinti patiekalų kiekį. Sumažinimas – valgyti prie labai mažo stalo, arba tik užkandžius. Pertvarkymas: valgyti neįprastoje vietoje, pradėti nuo deserto.
Priverstinių ryšių metodika. Galvojant kaip kūrybiškai pavalgyti prijungiamas bet koks objektas – atsitiktinai iš knygos paimtas žodis ar medis už lango. Iš to gali kilti idėjos dekoruoti stalą ar valgius lapais, saldainius sukabinti ant medžio; paukštis ant medžio gali priminti apie muziką pietų metu, galima į valgomąjį atsinešti kanarėlę, pasiimti valgius į valtį ir pietauti ten.
Priskyrimų lapas. Išsirenkama konkreti kūrinio dalis ir ji apibūdinama. Tarkime, oranžinė žele apibūdinama kaip minkšta ir blykčiojanti. Dabar tiems būdvardžiams kuriamos asociacijas – blykčiojimas siejasi su ugnimi, ugnis siejasi su vandeniu ir ledu, gaunama mintis, kad žele galima sušaldyti į ledą.
Morfologinis požiūris. Išvardinamos svarbiausi kviestinių pietų elementai: žmonės, vieta, laikas, valgiai, specialūs efektai. Kiekvienam elementui kuriamos alternatyvos. Pavyzdžiui, žmonės: šeima, draugai, svetimi, vargšai, bešvenčiantys. Vieta: laukas, kambariai, valtis, stogas. Laikas: pusryčiai, priešpiečiai. Specialūs efektai: televizorius, muzika, smilkalai. Po to variantai atsitiktinai sumaišomi. Gali išeiti šventė rūsyje pusryčiams valgant mėsainius.

Daugelis kūrėjų nesąmoningai naudojosi šiomis metodikomis, imdami idėjas iš aplinkos: J. Wattas, stebėdamas arbatinuką išrado garo mašiną, vandentekio idėja paskolinta iš sliekų, S. Freudas psichoanalizei įkvėpė neurologija, Ch. Darwino evoliucijos teorijos pradžia geologijoje, o E. Presley‘io dainos kilo iš gospelo ir kantri muzikos stilių mišinio. Tokios metodikos skirtos tam, kad išmuštų iš stereotipų ir paskatintų naujus ryšius ir mintis. Svarbiausia pasiekti idėjų srautą!

Ką galima nuveikti, kuriant kūrybišką nuotaiką?

Kadangi kūryba visada perteikia asmeninę prasmę, visos šios metodikos liks tik žaidimas, jei nesirūpinsime savo jausmais ir patyrimu. Norint kurti visada reikia „degalų“ – tai nauji vaizdai, pojūčiai, susitikimai, knygos. Įdomiai gyvenant atsiranda asociacijos, iš kurių jau galima kurti naujus ryšius. Pažįstamas fotografas pasakoja: Kai nežinau, ką nufotografuoti, ieškau gero meno. Per savaitę aš galiu aplankyti porą filmų, koncertų, man nebūna per daug. Tie išgryninti dalykai gražina mane į tikrumo būseną, vėl aplink save pastebiu kažką įdomaus, mano intuicija ima veikti ir ateina geros mintys.

Labai svarbu kaip žmogus žiūri į kūrybą – įsitikinimas, kad esi nekūrybiškas, trukdo. Pakeisti šį požiūrį padeda bendravimas su kūrybiškais žmonėmis – kūrybiškumu galima persiimti, o galų gale pamatyti, kad kūrėjai – ne dievai, o žmonės kaip visi. Iš dienoraščio: Anksčiau vis galvodavau – ir kaip tie rašytojai tiek prirašo? Man nė puslapio neišeina išspausti. Maniau, kad jie antžmogiai. O dabar žinau, kad rašytojai yra paprasčiausi žmonės, kartais nė neturintys ką pasakyti, tik nebijantys, mokantys ir norintys daug rašyti.

Kuriant labai svarbi vidinė motyvacija – kad žmogus jaustų malonumą. Pavyzdžiui: Kai aš rašau, jaučiu savotišką jaudulį, tarsi atvėrinėčiau kažką dar nežinomo, kartais jaučiuosi visagalė – galiu kaitalioti viską kaip noriu, kartais viena juokiuosi ar susigraudinu. Tai ypatingos pusiausviros ir laisvės momentai, galbūt, laimingiausios minutės gyvenime.

Kūrybai labai svarbus ryšys su kitais žmonėmis. Mano rašantis pacientas sako: Kai kas nors pagiria mano kūrinius, linki, kad atsirastų jėgų dar kurti, tą pačią dieną bėgu ir dirbu, nes tą minutę tikiu, kad man viskas labai gerai išeina ir tekstas tiesiog liete liejasi! Kuriant reikia būti laisvam nuo vertinimų. Įdomiausios mintys man ateina, kai jaučiu visišką supratimą ir priėmimą, net pati nustembu kaip įdomiai ir gilai galiu sugalvoti.

Daug geriau, kai kūryboje dalyvauja kiti žmonės, kurie nors vertina jus teigiamai bei sukuria žaidybines sąlygas ir nespraudžia į taisykles, tačiau vis dėlto skatina rizikuoti, siūlo užduotis, mobilizuoja. Kiekvienam žmogui šios sąlygos kitokios. Studentė fizikė: Geriausiai sunkiuosius laboratorinius darbus aš įveikdavau su vienu grupioku. Mes idealiai papildėme vienas kitą, aš sugalvodavau pusę minties, jis pratęsdavo, nuotaika palikdavo, norėdavosi prieš jį sužibėti.

Daugelis iš mūsų rašėme bakalauro ir magistro darbus, kuriuose šiaip ar taip turi būti bent menka kūrybinė mintis. Ir kaip gi sekėsi? Kaip mums padėjo dėstytojai? Kai kuriems baisu ir prisiminti tą bendradarbiavimą. Bet kūrybiškumą skatinantys dėstytojai egzistuoja! Jei tokių nesutikote, psichologai apibendrino, kokie jie turi būti. Kūrybą skatinantys dėstytojai išmoko susidėlioti faktines žinais, kad studentas galėtų jomis patogiai naudotis; suteikia įvairiausios medžiagos; kooperuojasi su studentais ir rimtai priima jų klausimus; skatina mastymo lankstumą; kol studentų idėjos dar nesuformuluotos, jų nekritikuoja; suteikia galimybę studentui pačiam vertinti save; išmoko studentą kovoti su nusivylimu, kad po nenusisekusio bandymo jis pradėtų viską iš naujo.

Vietoje pabaigos

Kūrybiškumo būsena nuostabi – tai laisvės, nuotykio, visagalybės pojūtis. Paklauskite savęs: kaip aš padariau šios dienos darbus? Ką galėjau padaryti kūrybiškiau? Kokių problemų sprendimui dar reikia kūrybinės minties? Reikia tik netingėti ir kūrybiniai sprendimai jau čia.

pirmą kartą spausdinta : www.asirpsichologija.lt


Panašūs straipsniai:




Genovaitė Petronienė
Genovaitė Petronienė - psichologė psichoterapeutė
16 metų užsiimu psichterapine bei psichologine praktika. Padedu įveikti krizes,taikau į gilesnius pokyčius orientuotą egzistencinę ir psichodinaminę psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius. Privačios konsultacijos Vilniuje, Basanavičiaus 18 А-43
Kontaktai: mobilus +37068604243
Elektroninis paštas: genute.petroniene@gmail.com