Kemperiais po Estiją arba pensininkai ir Blogimantas

Žiūrėdama į kemperiais keliaujančius sočius vokiečių pensininkus, visada jiems pavydėdavau. Kaip jiems gera, patogu! Ir štai dairausi po erdvų kemperį- mūsų septynvietį laivą. Rusvos faneros, minkšti gultai. Dar čia yra virtuvė, tualetas, dušas, televizorius. Paskui mus į šiaurės Estiją važiuoja dar vienas kemperis, viso- keturiolika žmonių. Virėjas pasinaudojęs pertraukėle čia pat išverda sriubą. Galų gale pajudam. Aš kol kas nieko nenoriu- užsiropščiu ant antro aukšto gulto. Neužilgo suprantu, kad čia ne traukinys ir važiuoti gulint draudžiama ne veltui – darant posūkį iš antro aukšto vos nenubildu žemyn. Stipriai įsikimbu į atbrailą ir po truputį apima lipnus kelioninis miegas. Mano bendrakelaiviai prisimena savo keliones, kur tik jie nebuvo ir jiems vis dar įdomu. Man neįdomu niekas, norisi tik miegoti.

 

Pasiekiame Tartu. Išblizgintame senamiestyje studentai, geria alų. Estijoje viskas švariau, gražiau.

– Ir kodėl Estijoj niekur nėra grafiti? Salomonai, važiuok į Estiją, visos sienos švarios!

Blogiau šioj valstybėj tik vienas dalykas- ji tokia maža, kad nors estai ir nelinkę emigruoti, jie gali išnykti natūraliai. Hemingvėjus kartą paklausė: „Kiek jūsų, estų? Tik milijonas? Tai, skaitykm, aš jau visus jus mačiau.“

Vakare teks bendrauti, bet jaučiuosi tokia pavargusi, kad viduj nei jausmo nei minties.

-Kartą draugai išplaukė jachta. Tris dienas miegojo, dar dvi gėrė. Sakė, puiki buvo kelionė- stebėdamas mane kikena vienas bendrakeleivis.

 

Sustojame prie Čudo ežero. Mūsų vadas- vyrukas pačiame gražume. Kai pamačiau jį primą kartą, kukliai prisistatė:

–         Gerimantas, arba tiesiog- Gėris.

Atsipalaidavęs nuo vairavimo Gėris iššoka iš kemperio ir užtraukia:

-„Linksmi keliautojai mes esameee, ir pramogaut visi mes mėgstamee!“

Mūsų kupė dar vyksta du jo padėjėjai- jo bendradarbė besveikstančia koja „Vaikelis“ ir geraširdis sūnėnas. Kitame kemperyje yra dar studentų. Jau žilstelėjęs keliautojas važiuoja kartu su dukra, tačiau antrą dieną paaiškėja, kad ji jo draugė- šiems keliautojams berods labiausiai gera kartu. Po jaukios nakties kemperyje prasikrapštom akis. Panašus į trolį estas traukia tinklus su žuvimis. Gerimantas išsirenka apie dešimt žuvų ir klausia:

– Kiek kainuoja?

– Euras

– Mes apie jūs parašysime- nori įsiteikti keliautojai

– O va šito tai nereikia, čia uždrausta žuvauti- šypsosi dėdulė

Užsukame į stačiatikių vienuolyną „Gervių kalną“. Ramu, nesigirdi net vėjo, tarsi sanatorijoj. Norėtųsi sulaukti kokio viešpaties ženklo. Juk dievo keliai nežinomi, o Kristus atpirko mus ir su mūsų nuovargiu ir su mūsų vartotojiškumu.

 

Gerimantas šūkauja:

–         Kiek komforto! Štai galėjime pasiimti ir Vaikelį. Kitą kartą ir kokį invalidą paimsim! Tiesa, kai turistai įsodino į baidarę nebevaikištantį alpnistą šis vos nenuskendo, mat apvirto, o buvo diržais pririštas prie pagrindo.

Kemperio visi kažkodė gaili. Kriauklėje neplauna indų, neina į dušą, ir jau tikrai jokiu būdu nesišlapins į čia esantį gražų klozetą. Sudėjo ant jo krepšius.

– Nėr didesnės gražumos kaip pamyžt iš aukštumos!- rėkia Gerimantas

Jis jau pusę metų nė lašo, todėl niekam neleidžia vairuoti ir energingai ima posūkius.

– Žiūrėk kaip moku!- smaginasi jis

Ir nuo lentynų bei stalų žvangėdami lekia daiktai.

Mes turime aštuntą žygio narę- auto navigatorių, t.y. navigatorę, atkaklų moterišką balsą kuris pabrėžtinai švelniai kas kelias minutes įsikiša į bendrą pokalbį.

-Staigus posūkis į dešinę– pareiškia moters balsas, man bekaičiant kavą

–         Tu laikyk virdulį, kad nenuskristų, o mes laikysim tave!- sušoka bendrakeleiviai

 

Štai ir Narvos pilis.

–         Tegul Vaikelis nelipa į bokštą! Neužlips..- rūpinasi Gėris

Bet Vaikelis atkakliai visur atlinguoja, aš vis stebiuosi bendrakeleivių smalsumu- visur jie įlys, viskas jiems įdomu. Studentė įsibėgėjusi kaip beždžionė užšoka ant dėdulės, o šis ją laimingas gaudo. Būtų geriau keliauti su mylimu žmogumi. Bet ar pajėgčiau bendrauti, gal aš taip pervargau, kad galiu tik stebėti žmones kaip televizoriuje?

-Po šimto metrų posūkis į kairę- sako moters balsas

-Posūkis į kairę…

-Gerai, gerai, neaiškink!- nenutyli Gerimantas

 

Sustojame prie skalūno šachtų iš kurio Estijoje statoma viskas, tačiau į žadėtus tunelius mūsų neįleidžia. Gerimantas nerimsta, ropoja pusiau sugriuvusiu elevatoriumi į viršų, po to žemyn, bet jokios skylės į šachtas vis tiek neranda. Grupė snaudžia.

Keliauti kemperiu- jokių pastangų, vien patogumas, išgeriam tai vyno, tai alaus. Galvoje tebestovi Narvos pilis. Kažkokia ji per didelė, dėl to atrodo tokia tikra. O šai mano gultas visiškai mažytis, ne didesni už grabą, šiltą, minkštą, išdažytą pastelinėm spalvom. Kai tu guli, o tave linguojančiai veža, jautiesi kaip kūdikis vežimėlyje ir tada jau tikrai atsiilsi. Turėtų būti gera keliauti ir traukiniais, truputį pavaikščioji, po to gulėdamas važiuoji toliau, taip baisiai įgriso sėdima kūno padėtis, kad norisi jos kategoriškai atsisakyti- arba eini arba guli ir kvit.

 

Panašu, kad paklydome. Slenkančios per kelią estiškos bobutės viršija Gerimanto kantrybės ribas:

–         Gal mušam tuos kėglius?

-Kur jūs esate?- racija Gerimantas gaudo kitą kemperį- išsiimk šūdą iš burnos, nieko negirdžiu!

– Dėde… net paraudonuoja sūnėnas

– Su žmogum prašau žmogiškai! Irgi mat vadas atsirado!- neišlaiko kitas keliautojas

Tylą pertraukia navigatorės balsas:

–         Esant galimybei, apsisukite

–         Esant galimybei, apsisukite– tikra moteris bartųsi, o ši tik lediniu balsu kartoja tą vieną sakinį. Su tokia atlaidžia bendrakeleive matyt neblogai būtų keliauti ir dviese.

Bandome suktis pievoje, kažkas triokšteli ir iš kemperio pasipila vanduo- atsikabino ant siūlo pritvirtintas kanalizacijos vamzdis. Gerai, kad nesinaudojome tuoletu ir neturime tikro kanalizacijos turinio. Vyrukai šiaip taip jį pataiso- šis laivas tik metų senumo, bet po kiekvieno važiavimo veikiausiai praranda po kokią vertingą dalį.

–         Kur dabar eisim?- klausia Vaikelis

–         Kur eisim? Šikt eisim!- Gerimantas jau visai pavargo

–         Štai visada jis taip! Jei aš ką pasakau- viskas negerai, o jei kas nors kitas- tai jis klauso- skunžiasi moteriškė.

–         Kalnuose mes jį vadinome Blogimantu- bandau ją guosti

–         Gal atneštumei vandens? –Gerimanto komandos pasiekia ir mane- Čia tu dirbi Lietuvai, ne man- patikina, pamatęs mano neįkvėptą veidą.

 

Kitą rytą toliau vaikšome po estišką Nidą. Baltijos įlanka prie Vosu ir Kasmu primena Kuršių marias, akmenimis galima nueiti net į jūroje esančias salas- paukščių peryklas. Blogimantas netveria savo kailyje:

–         Blemba, kaip gražu! Super muper! Kokia graži eglutė! Gal išraukim? Kad per gražu nebūtų

Kiša Vaikeliui akmenį:

– Aš radau tau akmenį su skyle, bet skylę reikės prasigręžti

Pagriebęs nešasi į kemperį kelmą, veš jį namo.

Skalūniniai jūros krantai, dideli akmenys, jūros kvapas, bangelės pliaukšt, pliaukšt. Trečią kelionės dieną žmogus jau kažką matai.

– Bet kaip tiems estams dievas davė tiek daug jūros?

Privažiuojame kapitonų muziejų.

– Kelkis, tokie neišvaizdūs objektai būna patys įdomiausi- Blogimantas tempia sūnėną iš mašinos

Senyvas estas, kapitono anūkas, prikaupęs namą kapitonų daiktų. Jis turi visko, net vikingų kardą.

–         Gaila, kad neatvykom čia vakar, būtų mus pavaišinę, apnakvydinę..svajoja Blogimantas

–         Neturi, galvoji jie čia ką veikti..

Estai, kuriuos sutinkame draugiški, bet orūs. Matyt jie jaučiasi beveik suomiais, o mes nenorime būti beveik lenkais.

 

– Posūkis į dešinę. Po to- atvykome- čiulba moters balsas

–         Atvykome, tai atvykome, bet ką žiūrėti?- klausia jos Blogimantas

Moteris tyli.

–         Matyt, čia buvo kapavietė- nusprendžia Blogimantas ir dėl visa ko pasimatuoja ar tilptų atsigulti į keturkampę angą akmenų krūvoje, kuri kaip tik jam

–         Čia gulėjo vadas!- džiaugiasi jis- o tos akmenų krūvos- tai estiškos piramidės!

Įžimybės man neįdomu, įdomiau jų ieškojimas, tuo metu bendrauji, sprendi, valgai, pavargsti ir pailsi- tiesiog gyveni. Po pietų visi apsnūdę. Privažiavus naują įžimybę nulipu nuo gulto, įsispiriu šlepetes, pasiimu kavos ir apsimiegojusi klausiu:

–         Ar įdomu? Ne? Tai lipu atgal į lovą

Blogmantas apie įžimybes rusiškai kamantinėja vietinę populiaciją, o estai kažką marmaliuoja trečia pagal grožį pasaulyje estų kalba.

–         Sukite į dešinę- vėl kišasi moters balsas

–         Klausyti jos?- Blogimantas jau nebepasitiki navigatore

–         Ne- patarinėja sūnėnas- Dėde ką darot! Čia negalima stoti. Įjunkit avarinį!

–         Geriausia įjungti durnių, visur sustosi ir visur pravažiuosi!- atsisuka Blogimantas,

visiškai nepavargęs, šviežias, kaip pavasarinė gamta.

Kemperį užlieja vakaro saulė, dar aplankysime Taliną ir namo. Jaučiu kaip grįžtu iš pensijos, rytoj- jau įdarbą.

Spausdinta „Kelionės ir pramogos“, birželio nr


Panašūs straipsniai:




Genovaitė Petronienė
Genovaitė Petronienė - psichologė psichoterapeutė
16 metų užsiimu psichterapine bei psichologine praktika. Padedu įveikti krizes,taikau į gilesnius pokyčius orientuotą egzistencinę ir psichodinaminę psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius. Privačios konsultacijos Vilniuje, Basanavičiaus 18 А-43
Kontaktai: mobilus +37068604243
Elektroninis paštas: genute.petroniene@gmail.com