Interviu apie kelionių psichologiją

DSC00177 e

Nemažai keliavote kalnuose. Su kokiomis psichologinėmis problemomis susiduria žmonės, išsiruošę į kalnus?

Problemos ir negeros emocijos žygiuose dažniausiai kyla dėl įvairių priežasčių. Paaiškėja, kad žmonės prieš kelionę turėjo visai kitų lūkesčių ir kitaip įsivaizdavo tai, kas bus. Išeina į kalnus nepasirengę fiziškai ir morališkai, o paskui jaučiasi apgauti ir pyksta. Kiti nesuvokia rizikos laipsnio. Psichologiškai kenčia ir kitus kankina žmonės, kurie bijo šalčio, aukščio, greičio, blogo likimo, ligų ir pan., taip pat nemokantys savo kūnu pasirūpinti ir greitai imantys blogai jaustis žmonės. Dalis žygių dalyvių turi problemų gyvenime su paklusnumu autoritetams ir taisyklėms, tai trukdo žygyje. Žygiuose sunku žmonėms, kurie negali toleruoti neapibrėžtumo, nekontroliavimo, nežinojimo, kas bus. Dažnai kyla problemų dėl nevienodo keliavimo tempo – vieni žygių dalyviai būna per greiti ir negali susilėtinti, kiti per lėti ir nenori bei negali keliauti greičiau. Sunkumų sukelia ne problemiškas žmogus, o tiesiog nesiderina skirtingi žmonės, nes jų vertybės nevienodos, netinka būdo bruožai (dėl to daug kas keliauja tik su antrąja puse). Dar kiekvienoje grupėje iš pradžių visi labai džiaugiasi vieni kitais, stengiasi vienas kitam įtikti, o paskui ateina natūralus apsilaužymo etapas, kai išryškėja skirtingumas, nuoskaudos ir imama kovoti, ypač aštriai tai pasireiškia nusileidus iš kalnų. Šie mūšiai vyksta dėl to, kad kiekvienas iš mūsų nori ir bendrumo, palaikymo, „mes“ jausmo ir kartu siekia išlikti savimi, patenkinti tik savo  poreikius, ir šiuos prieštaraujančius dalykus suderinti žmonėms visada sunku. Visada sau ir aplinkiniams problemų sudaro kritiški ir kitus pamokantys, plepūs, neigiamas emocijas skleidžiantys žmonės, panikuotojai,  neatsakingi  ir egoistiški, atsisieję nuo grupės žmonės, savivertės problemų turintys žmonės opiai kovoja dėl pagarbos. Kiekvienoje grupėje netrukus nusistovi tam tikros grupės normos, tie žmonės, kurie jas labiausiai atitinka, tampa populiariausi, o kurie mažiausiai – atstumtieji ar net atpirkimo ožiai. Kadangi žygiuose visi taikosi prie kitų ir dalies nuoskaudų neišsako, visa tai išsiveržia nuvargus; jeigu nepasitenkinimo prisikaupia daug, jis sukelia įtampą ir nuolatinius ginčus, o gal net žmonių pasitraukimą iš grupės. Dalis psichologinių problemų kyla ir dėl vadų nekompetencijos, ypač blogai tada, kai vadai yra autoritariški arba nesirūpinantys žygeiviais.

Kaip kalnuose suvaldyti dėl įtampos kilusias emocijas ir neįžiebti konflikto?

Kuo konkrečiau informuoti žmones prieš žygį, kad prisiimtų atsakomybę, į kur eina, ir neieškotų kaltų. Turi pasižadėti laikytis kai kurių taisyklių: klausyti vado, nepalikti grupės, nežeminti kitų, pavyzdžiui, daug ką parodo geras bandomasis žygis, dalyviai turi pamatyti vieni kitus ir labai atsakingai susivokti, ar sutars, o jei ne – keisti grupę. Kiekvienam dalyviui svarbu pačiam pamąstyti, kur jis psichologiškai silpnas ir kaip įveiks savo psichologines problemas. Spręsti problemas padeda geros atmosferos kūrimas: bendri ritualai, dainos, žaidimai, pokalbiai, žodis  „mes“,  svarbu  prisiminti  vertybes  –„dėl ko visa tai ištversiu“, suvaldyti ambicijas. Geras metodas – problemišką žmogų padaryti atsakingą už kitus. Grupės vadas žmonėms atrodo kaip tėvas,  todėl  būnant  jo vietoje svarbu neišskirti vieno vaiko, ras- ti už ką pagirti kiekvieną. Vadui labai svarbu bendradarbiauti su emociniu lyderiu. Jei grupėje vyksta negeri dalykai, asmeniškai kalbėtis su psichologinių problemų turinčiu žmogumi, jį drąsinti išsisakyti. Svarbu pamokyti dalyvius įveikti  baimes,  drąsinti įveikti kliūtis, nors iš pradžių sunku, aiškinti naujokams, kaip psichologiškai  išbūti,

kaip pasirūpinti savo savijauta, stabdyti per didelius optimistus. Bet sprendimus visgi geriau priimti pagarbiai, įsiklausius į grupės nuotaikas, leidžiant žmonėms išsisakyti.

Tiek vadui, tiek kitiems dalyviams svarbu neleisti žygio draugams užlipti ant galvos – žmonės bando ribas. Kita vertus, svarbu mokėti prieiti prie kiekvieno žmogaus. Dalyviai turi stengtis mažiau be reikalo demonstruoti neigiamų emocijų grupėje, į viską žvelgti su humoru. Svarbu, kad  dalyviai nepervargtų, o jei pavargo ir susipyko, atsigavus atsiprašyti ir nesureikšminti, kas tuo metu prikalbėta. Kažkas iš grupės turi imtis tarpininkauti tarp narių, kurie nemėgsta vieni  kitų. Jei kažkuris žygio dalyvis itin problemiškas kitiems, daug naudingiau prie jo prisitaikyti, nei su juo kovoti.

Kaip keliauti saugiai, renkantis dvasines keliones?

Didelė rizika dvasinėse kelionėse kyla jauniems arba nestipriems žmonėms ir, žinoma, tik tada, kai jie pakliūva į sektas arba į netikusio dvasininko įtaką. Asmenybės net iš ten sugeba pasiimti kažką gero. Tačiau į dvasinius judėjimus šalia tikrai judančių dvasiniu keliu žmonių patenka tiesiog daug psichologinių problemų turinčių ir menkai psichologinėje ir dvasinėje srityje apsiskaičiusių bei nekritiškai mąstančių žmonių, kurie ir iš gero mokymo gali tapti karikatūra, kuri ne tik ne- išsprendžia problemų, bet ima mojuoti dvasiniais principais, iškelti save ir pyktis su kitais. 

Kokias keliones geriausia rinktis tam tikro tipo žmonėms?

*Gamtinis turistinis žygis padeda įveikti chronišką nuovargį, perdegimo sindromą, depresiją, pabūti be informacijos pertekliaus.

*Per daug dirbantiems reikėtų rinktis sportines, gamtines keliones, kur nėra nuolatinio intensyvaus kalbėjimo – kalnų, dviračių, slidžių žygius (tai mano pačios mėgstamiausia kelionių rūšis).

*Žygiai, kur reikia daug valios, pvz., kalnų, žiemos žygiai, tinka žmonėms, kurių valia silpna, atidėliotojams, tačiau netinka mazochistams.

*Vienišiems žmonėms reikėtų ieškoti kuo draugiškesnės kompanijos, nuo kurios negali atsiskirti, kur bekeliautum, tam tinka kalnų kelionės, kelionės į labai bendraujančias šalis.

*Bailiems ir užsistovėjusiems žmonėms reikia ekstremalesnių, egzotiškesnių kelionių, nepatartina keliauti vis į tą patį kurortą ar į savo sodybą.

*Mažai kuo besidomintiems materialistams tiktų keliauti ten, kur yra muziejų, istorijos, meno, inteligentų, paskaitų.

*Itin priklausomiems nuo kitų, nuolat kitų dėmesio siekiantiems ir savęs nesuvokiantiems žmonėms labai sveika pakeliauti vieniems, pvz., išeiti į mažai vaikštomą piligriminį kelią, bet taip ne- tinka keliauti ir per daug užsidariusiems žmonėms.

*Norint išbandyti antrąją pusę, verta kartu leistis į ekstremalesnę kelionę.

*Kontroliuotojui sveika iškeliauti be plano, pvz., autostopu, o narcizui – su mažai pinigų. Su griežtomis taisyklėmis ir vadu, o ne su prie jo besitaikančia antrąja puse, – į brangų kurortą.

*Jei nujauti, kad turi bendravimo problemų arba įtari, jog artimieji tau nėra geri, tiks bet koks keliavimas nedidelėje draugiškoje grupėje.

 Koks jūsų santykis su religija, tikėjimu?

Skirtingai nei daugelis kritiškai mąstančių žmonių, aš gan sėkmingai nenukentėjau nuo netikusių kunigų ar davatkų, kol apie krikščionybę žinojau dar mažai, atvirkščiai – likimas mane suvedė su pačiais šviesiausiais, giliais, dorais ir labai intelektualiais jos atstovais, kurie rekomendavo ir rinktines knygas. Jas paskaičiusi supratau, kad vaikystėje ir jaunystėje turėjau labai daug religinių patyrimų,  tačiau  jų  taip  neįvardinau,  o studijuodama psichologiją vis ieškojau vietos savo patirtims, bet taip ir neradau. Pasigilinus į krikščionybę labai daug kas stojosi į savo vietas, o krikščioniškos praktikos pasirodė labai daug duodančios ir psichologine prasme.

Gana sentimentaliai žiūriu ir į budizmą, kur keletą kartų įkėliau koją per vipasanos atsisky- rimus, tačiau jau tada supratau, kiek kitoniška ši religija, kad jei eisiu į ją gilyn, kažkurioje vietoje vis tiek teks sustoti, nes visa mūsų kultūra per- smelkta krikščionybe – mūsų visai kitas santykis su mirtimi, krikščionybėje daug labiau į priekį iš- kelta meilė.

Porą savaičių teko eiti šiauriniu Šv. Jokūbo keliu. Ėjau viena. Skaičiau knygą apie tikėjimą ir dvi savaites jaučiau itin gerą santykį su savimi, su Dievu, meilę sau – pasaulis atrodė savas tarsi namai. Kaip psichoterapeutė nuolat stengiuosi padėti žmonėms atrasti šiltą santykį su savimi.

Kaip jūs, vakarietiško tipo moteris, jautėtės irane žvelgdama nuo galvos iki kojų kūnus pa- slėpusias moteris?

Rūbų kodą priėmiau be skausmo. Psichologas savo darbe irgi negali atrodyti labai seksu- aliai ar keistai. Bet skirtingų vaidmenų šeimoje, darbe, manau, man priimti nepavyktų. Girdėjau apie prieš keletą šimtų metų dirbusį chirurgą, po kurio mirties paaiškėjo, kad jis buvo moteris – tik persirengusi vyru ji galėjo dirbti tai, ką norėjo. Įsivaizduoju save jos vietoje.

Jūsų mėgstamiausia aplankyta šalis?

Man labiausiai patinka Prancūzija, Portugalija ir Italija – šiltos, kultūringos šalys, kurios nesiskiria nuo Lietuvos itin smarkiai, bet turi turtingesnį kultūrinį palikimą  ir  emocingiau  bendrauja. Šiose šalyse nesunku pasijausti kaip namie ir daug ko pasimokyti.

Spausdinta “Kelionėse ir Prmogose” 2018 žiemos numeryje


Panašūs straipsniai:




Genovaitė Petronienė
Genovaitė Petronienė - psichologė psichoterapeutė
16 metų užsiimu psichterapine bei psichologine praktika. Padedu įveikti krizes,taikau į gilesnius pokyčius orientuotą egzistencinę ir psichodinaminę psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius. Privačios konsultacijos Vilniuje, Basanavičiaus 18 А-43
Kontaktai: mobilus +37068604243
Elektroninis paštas: genute.petroniene@gmail.com