Apmąstymai apie internetinius komentarus

Visi, kas rašė internete puikiai žino, kad internetiniai komentarai dažnai būna pikti, subjektyvūs, įžeidinėjamas autorius, arba komentatoriai tiesiog šnekasi tarpusavyje, pamiršę ką komentavo. Aišku, kalbu apie didžiuosius portalus. Mažesniuose, kuriuose komentarų mažiau ir susikūrusios savitos komentuojančiųjų grupės, padėtis įvairesnė.

Kaip tada jaučiasi ir elgiasi rašantis žmogus? To paklausiau jau ne vieną rašantį. Nemaža dalis komentarų ryžtingai neskaito. Kai kurie elgiasi gudriau: paprašo, kad įdomesnius komentarus garsiai perskaitytų artimas žmogus, skaito tik tuos komentarus, kur randa pažįstamų vardus, tokiu būdu blogiausieji komentarai lieka nežinomybėje. Treti negali susilaikyti jų neperskaitę, o paskui dažniausiai jaučiasi baisiai ir nebenori daugiau rašyti. Kai kurie autoriai patys sau rašo gerus komentarus ir ginčijasi su „blogais“ komentuotojais. Ilgai galvojau, ar galima atsiriboti nuo pilamų pamazgų? Priėjau išvadą, kad visiškai atsiriboti negalima. Juk kūryba – dalykas priklausantis nuo jausmų. Galima suvokti, kad komentuotojai neteisūs, bet entuziazmas rašyti jau ne tas. Todėl neskaityti komentarų ar skaityti tik kai kuriuos visgi pasiteisina. Juk jeigu iš tiesų norime kažką pasakyti autoriui, galime visada susisiekti su juo asmeniškai.

Bet svarbiausias klausimas, kas tie komentuotojai? Ir kodėl gana retai komentuoja normalūs, geranoriški žmonės? Pradėkime nuo pastarojo klausimo. Kai aš parašau didesnį straipsnį, apie tai pasakau ar parašau kai kuriems savo pažįstamiems ir pasiūlau pakomentuoti. Bet jie komentuoja labai retai. Paklausus kodėl, išgirstu daug atsakymų: jie niekada nekomentuoja, jiems paprasčiausiai nekilo tokia mintis, tingėjo, jie geriau pasakytų savo nuomonę asmeniškai, jie nenori atsistoti šalia pamazgų pylėjų, jie nenori lįsti į jau susiformavusias komentuotojų grupes, jie negali pasakyti ko nors reikšmingo, tai geriau nieko nesakyti, ir t. t. Bet tokia tyla nėra gerai. Ir ne vien dėl to, kad ji sudaro dirvą plėtotis agresyviesiems komentatoriams. Ji sunki ir rašančiajam, nes tyla tarsi parodo, kad jo straipsnis niekam neįdomus. Juk nesunku, ką nors perskaičiuos parašyti bent tiek: ar patiko, ar įdomu, ar pritariate. Juk bet kuriam kuriančiam žmogui labai svarbu kontaktas ir palaikymas. Todėl, jei norime palaikyti gerus dalykus, geriau būkime visuomeniški.

O iš kur atsiranda blogieji komentatoriai? Kas čia per žmonių tipas? Viena mano klientė pasakoja: „Prieš savaitę pirmą kartą parašiau komentarą. Kritišką komentarą. Buvau išvykusi iš Vilniaus pas tėvus, neturėjau ką veikti, žiūriu, ogi mano tolimo pažįstamo straipsnis. Tokio avantiūristo, žmona – intrigantė, mane irgi ne kartą apšnekėjo. Tai aš ir nesusilaikiau. Nors tas straipsnis nebuvo nei blogas, nei geras, bet pakišau jam kiaulę ir pajutau pasitenkinimą. Juk niekas niekada nesugaus! Po to kiti komentatoriai ėmė su manimi ginčytis, tada aš jau rimtai įsivažiavau. Prikūriau visokių komentarų ir po kitais straipsniais.“ Aišku, čia atsiskleidžia tik vienas komentavimo motyvų – neturėjimas ką veikti, plius asmeniškai patirtos nuoskaudos. Sveikas žmogus visų pirma rūpinsis kaip padaryti sau gera, o ne kitam bloga. Kritiškas, piktas komentuotojas taip pritvinkęs skaudulių, kad keršytų ir keršytų nežinia kam ir dėl ko. Kitas kritiškumo motyvas: nepilnavertiškumo jausmas. Juk kai nuvertini kitą, pats tampi tarsi vertesnis. Dar vienas neadekvatumo šaltinis – komentatorius supranta rašantįjį pagal savo paties sugedimo lygį, kaip pvz. asocialus mokinys yra įsitikinęs, kad mokytoju gali dirbti tik niekur nepritampantis nevykėlis, arba sadistas, norintis žeminti mokinius.

Žinoma, verta paminėti, kad protingi komentarai labai įdomūs autoriui, padeda tobulėti, pamatyti kitus požiūrio kampus. Kartais verta pamatyti ir tai, jog jau “nusirašei į pievas”. Kartais pasitaiko iš tiesų visiškai realybę iškreipiančių, kitus kaltinančių straipsnių- tuomet net labai kritiški komentarai yra adekvatūs.

Bet dažniau visgi paskaičius komentarus dažnai apima siaubas ir liūdesys: iš kur žmonėse tiek kančios, piktumo ir nesusivokimo realybėje? Aišku, komentatoriai – tai dar ne visi žmonės, bet jie mums primena, kad realybė, deja, nėra tokia tobula, kokią ją norėtume matyti. Tai ką gi daryti? Pagalvokime kaip jaučiasi autoriai ir pradėkime nuo savęs.

Straipsnis pirmąkart publikuotas: http://www.manokarjera.lt/Default4.aspx?BlogID=7d991142-2048-407a-b77c-e9c103483823&readcomment=1


Panašūs straipsniai:




Genovaitė Petronienė
Genovaitė Petronienė - psichologė psichoterapeutė
16 metų užsiimu psichterapine bei psichologine praktika. Padedu įveikti krizes,taikau į gilesnius pokyčius orientuotą egzistencinę ir psichodinaminę psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius. Privačios konsultacijos Vilniuje, Basanavičiaus 18 А-43
Kontaktai: mobilus +37068604243
Elektroninis paštas: genute.petroniene@gmail.com