Interviu “Aš ir psichologija” lapkričio numeryje. Kalbasi Egidija Šeputytė
Nors paprastai mes, žurnalo autoriai, rašome straipsnius ir imame interviu iš kitų žmonių, tačiau šį kartą labai norėjosi pakalbinti saviškę – nuolatinę mūsų žurnalo straipsnių autorę psichologę-psichoterapeutę Genovaitę Petronienę. Neseniai pasirodė Petronienės nauja knyga „Neįvykusi terapija“. Kalbamės su ja apie tai, kaip gimė šis psichologinis romanas.
Man visada norisi paklausti knygos autoriaus, kaip jis pasirinko knygos pavadinimą. Perskaičiusi knygą labai gerai supratau, kodėl ji taip vadinasi, ir manau, kad tai išties puikus pavadinimas apskritai ir tinka būtent šiai knygai. Tad kaipgi jis gimė?
Tų pavadinimų į galvą buvo atėję daug, bet nė vienas neprilipdavo. Šis pavadinimas atėjo į galvą tada, kai galų gale sugalvojau knygos galą. O mintis tokia: kas gi įvyksta su žmogumi, kai terapija neįvyksta? Ogi tada ir įvyksta augimas ir vystymasis. Tai atspindi mano gilų įsitikinimą, kad žmogus keičiasi tik tada, kai prieina visišką liepto galą, kai jam jau niekas nebegali padėti. Tada tarsi labai aukštoje temperatūroje ima kažkas jo galvoje ir „išsilydo“, iš naujo susijungia. Galų gale tai yra ir budistiška, kai žmogus nebesiekia išgyti, tobulėti – va tada ir įvyksta nušvitimas. Atsimenu, kaip parašiau dvi paskutines knygos pastraipas, kurios ir lėmė pavadinimą. Tai įvyko penktadienio vakarą, mano didžiojo kambario kampe, ant rudo sudedamo fotelio. Mintys, kurias sudėjau į tas pastraipas, tarsi atskrido iš šono, nuo lango pusės. Pasidarė taip šviesu! Po to visą savaitgalį nieko nedirbau, ilsėjausi.
Koks Tavo santykis su pagrindine heroje Juta? Ką jai jauti dabar, kai knyga išleista?
Šilumą, dėkingumą už tą sunkų ieškojimo kelią, kurį ji nuėjo. Paprastai šnekant, kūriau tokį moters personažą, kokios moterys man patinka. Gyvenime daugelis moterų visgi yra gana racionalios, atsakingesnės nei vyrai, nesiryžta beprotybei. Ši herojė kitokia. Nors ir pažeidžiama, ji savarankiškai ieško, mąsto, nori kažką sukurti.
Knyga rašyta dienoraščio stiliumi. Ji – tarsi autobiografija. Neslėpsiu, dažnai atrodė, kad skaitau apie Tave, nors gerai žinau, kad personažas ir autorius – du skirtingi dalykai. Vis tik kiek knygoje yra Tavo pačios vidinių išgyvenimų?
Visuose kūrybinio rašymo vadovėliuose parašyta: „Jei rašot iš „aš“ pozicijos, tai galėsite pavaizduoti daugiau vidinio pasaulio, bet nenustebkite, kad skaitytojai jus sutapatins su pagrindiniu herojumi.“ Kita vertus, net jei tai būtų ir pasakų knyga, kaip ir atliekant Roršacho testą, tai būtų vis tiek apie mane. Juk aišku, kad aš rašau apie tai, kas man artimiausia, įdomiausia, kaip ir visi menininkai į herojus ir istorijas projektuoja savo pasąmonę. Herojus kuriu taip pat, kaip ir kiti rašytojai, niekaip ne kitaip: klijuoju juos iš keleto man žinomų žmonių, sudedu į vieną vietą įdomiausias savybes, detales, įdomiausias girdėtas istorijas. Įsivaizduoju kažkokį alternatyvų gyvenimą, kuris gal galėjo vykti ir su manimi. Aš asmeniškai labiausiai išgyvenau, ką jaučia herojė, rašydama knygos pabaigą. Niekaip negalėjau pajausti, kas atsitiks su heroje, todėl susitapatinau, galvojau, kaip čia būtų, jei herojės vietoje būčiau aš pati, kaip viską išspręsčiau, ar pajėgčiau išspręsti.
Knygos anotacijoje rašoma, kad rašydama rėmeisi tikra terapine medžiaga. Kaip Tau pavyksta panaudoti klientų patirtį ir nenusižengti konfidencialumui? Žinau, kad kai kurie psichologai atsisako straipsniuose remtis konkrečiais pavyzdžiais, net jei informacija apie žmogų yra pakeista ir jo atsiklausta, – labai klientus saugo. Ką Tu manai: kur yra ta konfidencialumo riba? O gal dalintis savo ir klientų patirtimi tam tikra prasme būtina? Kaip, kada?
Šitoje knygoje terapine medžiaga dalinuosi kur kas mažiau nei ankstesnėje „Gerųjų žmonių šešėliai“. Dėl pastarosios knygos konfidencialumo abejojau taip ilgai, kad nusprendžiau naudoti klientų istorijas kuo mažiau, nebent klientai patys to norėtų. Šį kartą herojus papuošiau tik kai kuriomis klientų detalėmis. Bet man labai pravertė mano kaip terapeutės patirtis apskritai: žinodama daug sudėtingų žmonių santykių variantų lengviau susigaudžiau jų motyvuose, supratau, kaip rašyti, kad charakteriai būtų pagrįsti. Knygoje aprašiau ir psichoterapiją, žinojau, kaip ji vyksta, kaip būna su žmogaus vystymusi. Jei reikėtų, nesunkiai argumentuočiau kiekvieną charakterį bet kokioje psichoterapeutų konferencijoje, tarkime, psichodinaminės ar egzistencinės psichoterapijos požiūriu. Psichologas pasmerktas kurti sudėtingai, gyvenimiškai, negalėtų sumeistrauti meksikietiško serialo. Kita vertus, su konfidencialumo problema susiduria visi rašantys žmonės, ne tik psichologai: knygoje save gali „atpažinti“ įvairūs pažįstami, taip pat ir tie, kurių rašydamas knygą mintyse visai neturėjai. Todėl reikia pasirinkti, kas svarbiau. Jei nori kažką sukurti ir visą laiką bijosi, ką kiti pagalvos, tai geriau iš viso nepradėti.
Skaitant knygą, man labai padarė įspūdį tai, kaip aprašai tam tikras jausmines būsenas, pagauni jų subtilumus, atskleidi gylį. Koks buvo patyrimas Tau pačiai leistis į tokius išgyvenimus? Suprantu, kad tai darai darbe. Toks psichologo darbas. Ir vis tik aprašyti tai meniškai – turbūt kas kita?
Leistis į jausminius išgyvenimus – pati įdomiausia mano gyvenimo dalis. Aš nevengiu į tai pasinerti asmeniniame gyvenime, nevengiu ir vykstant terapijai kartu su klientais. Apskritai, man norisi pasinerti į jausmą, o paskui vėl grįžti prie racionalaus matymo. Kodėl žmonės geria, vartoja narkotikus, beprotiškai įsimyli, žiūri filmus? Visi nori to gyvo, įdomaus patyrimo. Rašymas suintensyvina jausmą ir suteikia saugias ribas, todėl rašyti apie įvairias būsenas man yra didžiulis malonumas. Tik reikia rašyti čia pat, kol tą būseną jauti, logiškai planingai jos nesudėliosi. Kiekviena tavo ląstelė turi kvėpuoti tos būsenos energija, tada ir tekstas tuo kvėpuoja.
Gerai, kad turiu psichoterapinių ir asmeninių patirčių aprašymų atsargas, jų ir prisotintas siužetas. Pavyzdžiui, kai klientai vaizdžiai pasakoja apie kokią labai įdomią būseną, aš į ją įsijaučiu ir užsirašau. Visada svajojau užfiksuoti, „užkonservuoti“ kuo daugiau stiprių būsenų ir tarsi turėti jų kolekciją. Jei jos geros, rašau tam, kad galėčiau vėliau paskaičiusi į jas pasinerti, leisti patirti jas kitiems žmonėms. Jei būsenos sunkios, tai irgi veikia gydančiai, suintensyvina tai, ką jauti, parodo, iki kokio absurdo gali nueiti, ir padeda greičiau tai išgyventi, išsivalyti. Šis romanas ir yra tokia būsenų kolekcija.
Knygą užtrunka parašyti, turbūt jos rašymas – tam tikras gyvenimo etapas. Koks šios knygos rašymo etapas buvo Tau?
Įkvėptas. Galbūt kelionės į kalnus mane išmokė gyventi pagal tokį principą: jei ką nors gali padaryti dabar, tai ir daryk, nes jokio „rytoj“ gali ir nebebūti. Kurį laiką intensyviai studijavau, kaip reikia rašyti, kaip rašo kiti, ir pajutau, kad jau pavyksta parašyti ilgą tekstą. Labai nudžiugau ir rašiau, kiek tik pajėgiau, nieko kito nemačiau, apie nieką negalvojau. Tai buvo grynai kūrybinis etapas – jokių santykių, jokio laisvalaikio ir jokių papildomų darbų. Kas dieną tekdavo ieškoti naujų kūrybinių sprendimų, galva tiesiog kaito. Vienu metu net neatlaikė sveikata – pirmą kartą per dvidešimt darbo metų paėmiau biuletenį, tiesa, neilgam. Rašyti šį romaną buvo labai įdomu, bet visgi sunku. Antrą kartą tokio dalyko jau nesiimčiau: rašyčiau ramiau, racionaliau. Romanas visai kita rašymo forma nei apsakymų knyga: reikia „surišti į vieną vietą daug mazgų“, su visa ta medžiaga atsiguli ir atsibundi, ir ji niekad tavęs nepaleidžia.
Beje, kiek laiko užtruko parašyti šią knygą?
Du mėnesius rašiau kažką dar nežinodama, kad bus romanas. Staiga suvokiau, kad tie gabalai limpa į vieną! Tada juodraštį rašiau apie keturis mėnesius, pradžią ir pabaigą dar mėnesį. Po to tobulinau, šlifavau. Taigi, nuo pirmo parašyto žodžio iki pdf failo spaudai sugaišau lygiai metus. Žinoma, rašiau po darbo, o su klientais ir paskaitomis dirbu ne mažiau kaip aštuonias valandas per dieną. Iš tikrųjų, romaną norėjau parašyti jau labai seniai ir, matyt, daug metų prieš tai kaupiau įvairias idėjas, o pasipylė štai taip – staiga.
Kažkada Kanadoje dalyvavau rašančių (poetų, romanistų) psichologų sąskrydyje. Prisimenu, jo metu buvo kalbama apie tai, kad daugelis psichologų, jei tik to imtųsi, būtų ir neblogi rašytojai. Apskritai buvo iškelta mintis, kad kiekvienas geras psichologas turi būti ir šiek tiek menininkas. Ką Tu apie tai manai?
Jei psichologas yra šiek tiek menininkas, ir jam, ir klientui geriau. Tada psichologas daug atviresnis įvairiausioms keistybėms, su kuriomis susiduria savo darbe, ir daug atsparesnis tam kančių srautui, kurį turi patirti. Kai vyksta kas nors jam ypač nepriimtino, tarkim, klientas deda jį į šuns dienas, psichologas gali į viską pažiūrėti iš estetinės pozicijos: „Koks ryškus charakteris, koks įdomus monologas, kokias scena!“ Nežinau, ar psichologai būtų neblogi rašytojai, daugelis psichologų labai įpranta viską sprausti į mokslo nustatytas lentynėles, kita vertus, psichologas turi daug medžiagos rašymui ir gerai reflektuoja savo išgyvenimus. Manau, kad psichologai turi tiek pat galimybių būti rašytojais, kaip ir, tarkim, tapytojai. Viskas priklauso nuo to, ar jie nori būti rašytojais.
Psichologo profesija yra gana įdomi ir pelninga, tad rašytoju gali ir nebūti. Bet aš, tiesą sakant, niekad nesvajojau būti psichologe. Kai buvau vaikas, norėjau būti menininke, paauglystėje –mokslininke. Kodėl rašau, net pati gerai nežinau: ar dėl to, kad norisi ne vien klausyti, o ir kalbėti; ar kad norisi išreikšti tai, kas skauda; ar dėl to, kad gyvenu menu, kvėpuoju menu, dėstau menininkams, bendrauju su menininkais ir meninio produkto sukūrimas man turi didelę prasmę. Juk menas, skirtingai nei mokslas, žmogų paveikia itin stipriai ir tiesiogiai.
Kaip manai, ar terapija neįvyko?
Terapija neįvyko, bet įvyko augimas, o galbūt net kažkas daug daugiau. O svarbiausia, atsirado šitas ryškių gyvenimo atspindžių rinkinys – knyga.
Panašūs straipsniai:
16 metų užsiimu psichterapine bei psichologine praktika. Padedu įveikti krizes,taikau į gilesnius pokyčius orientuotą egzistencinę ir psichodinaminę psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius, paauglius ir poras. Privačios konsultacijos Vilniuje, Žemaitijos g.6
Kontaktai: mobilus +37068604243
Elektroninis paštas: genute.petroniene@gmail.com