lrytas.lt: Psichoterapeuto kabinete papasakotos skaudžios istorijos – knygoje „Gerųjų žmonių šešėliai

2010-12-14 10:33

Pavadinote knygą „Gerųjų žmonių šešėliai“. Įtariu, kad jūsų pacientai patys netiki, kad yra geri.

– Jie netiki. Man jie yra geri. Ačiū Dievui. Kai pasidarys blogi, mažinsiu darbo kiekį. Norėčiau, kad perskaitę knygą žmonės taptų vienas kitam geresni. Tačiau pirmoji mintis, kai kūriau pavadinimą, buvo parodyti, kad mes išoriškai mėginame pasirodyti geri, o viduje gali būti tas blogas, „papuvęs“ šešėlis. Norėjau pasidalinti su kitais, ką mačiau savo kabinete. Kokie mes esame po kaukėmis, kaip vieni kitų nė velnio nepažįstame.

– Nebijote, kad pacientams pasirodys, jog per daug apie jog per daug apie juos atskleidėte?

– Šie tekstai – mano sukurti pavyzdžiai, tik žmonių šešėliai. Asmenines detales smarkiai perdirbau, palikau tik nuotaiką, kalbėjimo intonaciją. O buvo ir tokių žmonių, kurie labai norėjo, kad liktų autentiška, nepakeista medžiaga.

– Kas bendro tarp žmonių, kurie ateina į psichoterapeuto kabinetą? Man pasirodė, kad tarp jūsų aprašytų labai skirtingų gyvenimo istorijų yra kažkas bendro – kažkas, ką man sunku įvardinti. Gal jūs gebėtumėte įvardinti tą bendrumą?

– Pas psichologą ateina tie, kurie jau nebepasitiki savo sprendimais. Jiems reikia paguodos, palaikymo. Tačiau jie yra tiek protingi, kad suprastų, jog reikia kreiptis pagalbos. Dažniausiai tai būna inteligentiški, simpatiški žmonės.

– Reikia nuolankumo, kad pravertum psichologo kabineto duris?

– Kai jie praveria duris, puikybė, jei tokia buvo, jau susvyravusi. Tačiau paskui, kai žmogus atsigauna, gali atsigauti ir puikybė. Esu sutikusi ir tokių žmonių, kurie po ilgo gydymosi pareiškė, kad jie niekuo nesirgo. Supratau, kad jiems reikia sau įrodyti, kad nieko nebuvo, kad jie galėtų geriau vertinti save. Bet tai reti atvejai.

– Spėju, kad klausydamasi kitų žmonių istorijų daug ką sužinote ir apie save. Mano spėjimas – teisingas?

– Taip. Psichologės darbas man davė labai daug. Sutinki vieną žmogų, kitą, kaip į iškreiptą veidrodį pasižiūri, pasidaro baisu. Būna, ateina klientas, kuris į tave panašus, tai net pykina po konsultacijos. Tačiau tas gydo. Kai tik pradedi klimpti į tą savo problemą, prieš akis iškyla tavo klientas. Ir stabteli, nes atsimeni, kaip žmogus „nusivažiavo“ ir nesinori taip „nusivažiuoti“. 

Į kuriuos savo knygos herojus esate panašiausia?

– Mažą savo gyvenimo dalelę randu kiekvienoje istorijoje. Esu kiek panaši į žmones, kurie visko bijo. Esu panaši į darboholiką, kuris daro dešimt projektų, o paskui bėga medituoti, kad atsigautų. Pats artimiausias man yra paskutinis personažas, dviračių meistras. Kartais man, kaip ir jam, neišeina supykti, bet kai supykstu, tai atsigaunu ir pajuntu gyvenimą. 

Kiek žmogui gali padėti jo skaitomos populiariosios psichologijos knygos?

– Tokių knygų kartais reikia. Kuo konkretesnė problema nagrinėjama, tuo didesnė tikimybė, kad informacija užsiliks atmintyje. Silpniausiai veikia tos knygos, kuriose plačiai aiškinama, kaip apskritai patobulėti. Yra tokia psichoterapijos rūšis – biblioterapija, kai gydoma knygomis. Man atrodo, kad didesnę gydančią galią turi grožinė literatūra. Kartais duodu pacientams paskaityti knygą, kurios herojai turi tą pačią problemą. Skaitydamas žmogus su siaubu ima suvokti savo panašumą. Būna, kad paskui ateina į konsultaciją ištiktas šoko, ir terapija labai smarkiai pajuda į priekį. Jau nebereikia kartoti, kurioje pusėje gali būti išėjimas. Pats pamato.

– Šaipomės patys iš savęs, kad burbėjimas – lietuvių nacionalinis bruožas. Ne vienas jūsų knygos herojus įrodinėja, kad gyvenimas žiaurus, ir nieko čia nepadarysi.

– Viską aplink keikia dvi žmonių grupės. Pirmoji – sociopatai. Jiems atrodo, kad žmogus žmogui vilkas. Jie patys nejunta, kad tik kovoja ir nieko neduoda, todėl ir kiti jiems atrodo tokie. Antroji grupė – paranojikai. Jie labai įdomūs: jie patys  pyksta ant aplinkos, bet jiems vaidenasi, kad kiti aplink neigiamai nusiteikę. Su šiais labai sunku dirbti. Kaip tik šiandien mano pacientas keikė žmonos charakterį. Mėginau sakyti, kad žmonos dabar šalia nėra ir negalime jos pakeisti, galime tik surasti, ką jis daro ne taip. Tačiau vyrukas tvirtino, kad viską daro gerai. Liūdna situacija. Ilgai teks vaikščioti pas psichoterapeutą, kol žmogus sau leis suprasti, kad nėra visiškai teisus.

– Stengėtės į knygą surinkti kuo skirtingesnius žmones?

– Iš tikrųjų į knygą stengiausi surinkti visų tipų žmones. Net pamėginau juos suskirstyti.

Daugiausia susiduriu su depresyviais baimingaisiais žmonėmis. Jie neleidžia sau nieko norėti iš gyvenimo, o visas pasaulis sėdi jiems ant galvos. Dažnos psichologų pacientės – medicinos slaugės. Sutikau vieną, kuri atsiprašinėjo visiems pacientams už gydytojos vėlavimą, bet nedrįso pasakyti gydytojai pastabos. Tokių problemų turinčius žmones reikia palaikyti, pagirti. Iš pradžių jie netiki, bet greitai atsigauna. Kita kategorija yra perfekcionistai, kurie dideliu greičiu skuba per gyvenimą. Vyrai kopia karjeros laiptais, o moterys laiko visus namų kampus. Su šiais pacientais labai sunku – reikia juos nuolat stabdyti, klausti, ką jaučia. O jie nenori sustoti, plepa apie visas smulkmenas. Jiems tinka meditacinės technikos. Žmogus įsiklauso į save ir sustoja. Daug žmonių ateina dėl santykių problemų. Ateina jauni žmonės, kuriems sunku prisitaikyti. Juos tebeveikia blogi santykiai su tėvais. Labai gera su jais dirbti. Reikia tiesiog jautriai įsiklausyti ir paaiškinti šį tą apie gyvenimą, ko jie nežino. Po pusės metų jie išeina kiti žmonės.

Gudrus reiškinys yra mazochistai. Jie vaikšto nuo vieno psichologo iki kito, nes patinka kankintis. Su jais sunku. Reikia kuo tvirčiau kartoti, kad jie patys save atvedė iki gyvenimo krizės.

-Dabar skaitytojai dėlioja sau pliusus ir minusus – ne, toks aš nesu, o štai šitoks šiek tiek esu. Tačiau ar nėra taip, kad visų šių tipų po truputį mumyse gyvena?

Taip ir yra. Kai kurie tipažai surenka didžiausią dalį, o kiti – mažiau. Jei pastebite, kad jumyse daugiau tipažų, labai gerai – vadinasi, daugiau žmonių aplink galėsite suprasti. Nėra ko džiaugtis, jei perskaitai knygą ir atsiputi, nes pasijauti labai normalus. Užklupus bėdai, galima labai sėkmingai regresuoti. Kas bus, kai susirgsite ar ateis senatvė? Niekada negali garantuoti, ar negrįš vaikystės baimės ar nesivaldymas.

– Geriau baimes žinoti iš anksto, kad žinotum, kaip su jomis tvarkytis?

– Taip. Jei žmogus kartą įveikė stambią krizę, antrąkart jis nebus toks pažeidžiamas. Jei vienąsyk išmetė iš darbo ir jau išgyvenai nesaugumo jausmą, jau žinosi, kaip su tuo tvarkytis, kai tokia situacija ištiks antrąsyk. Dėl to daug svarbiau yra būti ne sėkmingu žmogumi, o žmogumi, kuris patyręs daug visokių bėdų ir žino, kaip iš jų išsikapstyti. Toks žmogus yra išmintingas, jis gali padėti ir sau, ir kitiems.

 

http://m.lrytas.lt/-12922629411289972796-psichiatro-kabinete-papasakotos-skaud%C5%BEios-istorijos-knygoje-ger%C5%B3j%C5%B3-%C5%BEmoni%C5%B3-%C5%A1e%C5%A1%C4%97liai.htm


Panašūs straipsniai:




Genovaitė Petronienė
Genovaitė Petronienė - psichologė psichoterapeutė
16 metų užsiimu psichterapine bei psichologine praktika. Padedu įveikti krizes,taikau į gilesnius pokyčius orientuotą egzistencinę ir psichodinaminę psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius. Privačios konsultacijos Vilniuje, Basanavičiaus 18 А-43
Kontaktai: mobilus +37068604243
Elektroninis paštas: genute.petroniene@gmail.com