Stengiamės prisitaikyti? Netrukus ir galvosime kaip minia

mergVos ne kas dieną galime išgirsti raginimą būti savimi, bet pabandykime iš tikrųjų tokiais būti! Jei sovietiniai žmonės imdavo elgtis ekscentriškai, jais greitai susidomėdavo KGB, miniomis kaip skruzdėliukai vaikšto panašūs vienas į kitą kinai, o šiuolaikiniai lietuviški vartotojai irgi labai panašūs tarpusavyje: visi daug dirba, įsigyja sodybą, važiuoja į egzotines keliones ir t. t. Gydytojai, verslininkai, bankininkai panašūs į kitus gydytojus, verslininkus, bankininkus. Atitik kurios nors grupės normas ir tave priims, o balta varna pretenduoja tapti atpirkimo ožiu. Tik meninės išraiškos būreliuose mokytojas plos katučių, jei įdomiai ir gyvai išsiskirsi iš kitų. Pasirodo, ekscentrikų daugiausia Didžiojoje Britanijoje ir Skandinavijoje, žmonės ten nėra išgąsdinti karų ir bado. Geriausios mintys ateina, kai ką nors darai iš malonumo, tiesiog pats sau, o varganos šalies gyventojas, net dirbdamas kūrybinį darbą, nuolat turi galvoti, kaip uždirbti pinigų, negali tiesiog atsipalaiduoti ir žaisti. Sovietinių laikų ragavę žmonės įpratę prie nepritekliaus, rimto darbo, jie nefantazuoja, nejuokauja, mokykloje jų nemokė pasitelkti vaizduotę ar valdyti idėjų srautą. Pabandykime išlįsti su nauja idėja, tuoj pat išgirsime: „To niekas nedaro“, „Tu per daug klausinėji“, „Tu vaikiškas“, „Tai neįmanoma“. Pasvarstykime, kas buvo mūsų kūrybiškumo priešai? Ir ką jiems dabar pasakytume, jei galėtume?

Nekonformistas – drąsus ir suaugęs žmogus

Iš pradžių vaikai būna labai saviti ir kūrybiški, nes jie tiesiog nesuvokia egzistuojančių taisyklių. Apie septintus metus supratę, kad gyvenime viskas paremta taisyklėmis, jie baugiai paklūsta visagaliams suaugusiesiems. Dar po kelerių metų, paauglystėje, jie ima maištauti prieš taisykles, bet patys nežino, ko nori, todėl buriasi į grupes, subkultūras ir tik vėliau, labiau subrendę, įgyja tikrai savitą balsą. Pasirodo, ekscentrikų daugiausia Didžiojoje Britanijoje ir Skandinavijoje, žmonės ten nėra išgąsdinti karų ir bado. Psichologai autonomijos siekimą priskiria prie svarbiausių žmogaus poreikių. Bet tik 24 proc. žmonų linkę elgtis nekonformistiškai ir autonomiškai, o jeigu dar iš jų tarpo išsijotume maištininkus, liktų visai mažai. Maištininkas iš tiesų nedaug tesiskiria nuo konformisto – jis irgi nemoka eiti savo keliu, tik elgiasi atvirkščiai nei visi, bet ne savaip. Beje, originalumas priklauso ir nuo biologijos, matyt, gamtai reikia pusiausvyrą ardančių rūšies atstovų, ir kai kurie žmonės gimsta tarsi su „atvirkščiomis smegenimis“ – tokie žmonės net rašalo dėmių lentelėse įžvelgia unikalius dalykus. Nuolat besistengiantis prisitaikyti prie kitų žmogus neišvysto unikalumo, o netrukdomas gali kaip Dievas kūrėjas pasijusti laisvu nuo dėsnių ir drąsiai pamatyti daiktus, kokie jie yra iš tiesų. Kūrybiškas žmogus stiprus, nes išdrįsta netikėti dauguma ir rizikuoja būti jos nepriimtas. Kūrybiškai mąstyti nėra paprasta – reikia kritiškai įvertinti realybę, iškelti daug naujų klausimų, sugebėti koncentruoti mintis, ištverti kūrybines krizes, atpalaiduoti protą, kad pavyktų sugalvoti ką nors naujo.

Jei siekiame neišsiskirti, netrukus ir galvosime kaip kiti

Vienas gydytojas pasakė: „Reikia sugebėti išprotėti, būti keistiems ir kitokiems.“ Daug kas nebesugeba net sumuštinio savaip užsitepti – kai kasdien stengiamės supanašėti su kitais, vieną dieną paaiškėja, kad nebepajėgiame suvokti patys savęs. Kaip leistume sekmadienį, jei niekas nesužinotų, ką darėme? Kaip bendrautume, jei žinotume, kad mylimasis išpildys keisčiausias mūsų fantazijas? „Bet koks prisitaikymas yra dalinė mirtis, dalelės individualumo praradimas“, – sako Š.Ferenci. Ar tikrai dar sugebame galvoti savo pačių mintimis, suprantame, ko norime, kai mus kasdien programuoja žmonių lūkesčiai, o veidrodiniai neuronai kopijuoja, ką mato? Žinote, kaip meno terapija gydo sergančiuosius šizofrenija? Pacientai gauna užduotis savaip papusryčiauti, savaip apsirengti, savaip pasivaikščioti. To reikia norint sustiprinti ligonių tapatybės jausmą, kuris ypač trapus.

Siekis išsiskirti, nesutapti su minia, yra tik sveikintinas

Atlikime tokį eksperimentą ir pamatysime, bus ne lengviau nei ligoniams, įsitikinsime, koks tylus tas vidinis balsas ir kaip jo nesigirdi! Kaip rengtumės, jei nebijotume būti nemadingi? Kaip leistume sekmadienį, jei niekas nesužinotų, ką darėme? Kaip bendrautume, jei žinotume, kad mylimasis išpildys keisčiausias mūsų fantazijas? Kad vieni kitus kopijuojame, ypač pastebima, kai išvykstame į kitą šalį, – ten visi vieni nuo kitų kopijuoja kitokias savybes. Nereikia ir kitoniškos šalies, užtenka nueiti į kitą socialinę grupę – pas ornitologus, sportininkus, šokėjus, ir pasijusime kaip Zimbabvėje ar Čiukotkoje.

Mes galime nežinoti, kad neturime savo nuomonės

Daug kas girdėjo garsųjį eksperimentą apie dvi linijas. Tyrėjas nupiešia ant lentos dvi skirtingo ilgio linijas. Grupė žmonių susitaria tvirtinti, kad jos vienodo ilgio. Visi žmonės kviečiami į auditoriją ir vienintelis apie susitarimą nežinantis tiriamasis pakviečiamas paskutinis. Tada visų klausia, kokio ilgio šios dvi linijos? Žmonės vienas po kito tikina, kad vienodos. Kai prieina nieko nežinančio žmogaus eilė, jis irgi sako – vienodos. Tiriamojo klausia, ar taip pasakė, kad neišsiskirtų iš kitų? Tiriamasis labai nustemba, ir linijos jo miglotose smegenyse pamažu nemaloniai grįžta iki tikrojo ilgio. Mes nebepastebime savo sutuoktinio, todėl tik grįžę po ilgos kelionės galime jį palyginti su kitais ir suvokti, kaip jis paseno arba koks jis protingas. Mes nepaprastai įtaigūs. Daugelis žmonių visą gyvenimą gyvena pagal tėvų šeimos taisykles nė nesusimąstydami, kad galima kitaip. Mokytojai geram mokiniui ir toliau rašo gerus pažymius, nors šis jau seniai nesimoko, mes nebepastebime savo sutuoktinio, todėl tik grįžę po ilgos kelionės galime jį palyginti su kitais ir suvokti, kaip jis paseno arba koks jis protingas. „Paauglystėje turėjau tokių draugų, kurie kone įtikino, kad apiplėšti butą visai normalu, protas grįžo tik kai iš tiesų pradėjome laužti duris“, – pasakoja vienas mano klientas.

Mes panašūs į kitus, nes svarbu, ką pasakys žmonės

Jie, žmonės, dideli ir agresyvūs, jų daug, o tu – vienas, menkas ir silpnas. Dėl to turime pirkti naują mašiną ar namą, jei juos įsigijo bendradarbiai ar kaimynai. O didžiausią įtampą jaučia žmonės, turintys nevisavertiškumo kompleksą, arba tie, kurie labai bijo būti atstumti. Jie triūsia, bandydami priartinti savo išvaizdą prie grožio ir mados standartų, perka auksinio jaunimo daiktus, pramogas, dirba didelėse bendrovėse. Kol taip stengiamės, dar kraują gadina daugiau nuveikę draugai. Štai jie kažką geriau sugalvojo, efektyviau uždirbo, įdomiau nuvažiavo, reikia skubėti juos kopijuoti, kol visai nenulėkė į priekį ir nepaliko. Kur ten galvoti, ką pats manai! Net planuodami atostogas tokie žmonės mąsto, kaip jie atrodys prieš bendradarbius, draugus, gimines. Baltos varnos laimingesnės – joms nereikia vargti, mąstyti apie kitus, kurių jos dorai ir nepažįsta, originalai susikoncentruoja į pačią užduotį, visko prisigalvoja ir joms tiesiog įdomu. „Susiliejimas su kitu radikaliai panaikina izoliacijos jausmą, atimdamas ir sąmoningumą“, – sako psichoterapeutas ir rašytojas I.Yalomas.

Keistuoliai yra labai drąsūs

Žinoma, jei laiku susivoksime ir išmoksime žaisti pagal tam tikros grupės taisykles, būsime visų draugai, mums atsivers visi keliai. Jei nesuprasime ir nepalaikysime žmonių, nesidžiaugsime jų draugija, varginsime juos savo prieštaravimais, kritikuosime, mūsų nemėgs ir šalinsis. Jei kitoniškos mūsų idėjos nenusiseks, tuoj išgirsime: mokykis iš kitų, gyvenk kaip kiti, galvoji, visi kvailiai? Tas tiesas ir tuos būdus jau patikrino daug žmonių, visuomenė – didelis, protingas, gyvas organizmas. Tačiau kiekviena šalis, kiekviena visuomenės grupė serga tam tikromis ligomis. Taigi jei norime būti kitokie, apsiginkluokime ir išmokime bendrauti, patikti ir gerai argumentuoti, apsiginti. „Iš tiesų bendravimas – bjaurus procesas, visur – vaidmenys, jau nuo vienų metų jų išmoksti. Turi būti geras tėvas. Tai programa, kurią priimi. Atlikęs tėvo vaidmenį, jauti pasitenkinimą, nes taip privalu. Arba pasitenkinimą turi teikti statusas ir pinigai. Norisi išeiti į dykrą ir tapti šventuoju atsiskyrėliu“, – pasakoja klientas. Nuosekliai nuspręsti būti savimi žvėriškai sunku ir nepatogu, tai F.Nietzsche kelias.

spausdinta 15 minučių, 2018 kovo mėn


Panašūs straipsniai:




Genovaitė Petronienė
Genovaitė Petronienė - psichologė psichoterapeutė
16 metų užsiimu psichterapine bei psichologine praktika. Padedu įveikti krizes,taikau į gilesnius pokyčius orientuotą egzistencinę ir psichodinaminę psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius. Privačios konsultacijos Vilniuje, Basanavičiaus 18 А-43
Kontaktai: mobilus +37068604243
Elektroninis paštas: genute.petroniene@gmail.com