Meilė, vienatvė, skaipas

virtualLabas vakaras, ar gerai matosi?

Už skaipo ekranėlio ryškėja šviesus kambarys, pas mus jau temsta, o Amerikoje šviesu. Nemėgstu konsultuoti per skaipą. Bendraudama kompiuteriu nesijaučiu iš tiesų susitikusi. Juk taip svarbu pamatyti žmogų, pajausti jo būseną, o plokščias ekranas tuos sodrius pojūčius ir jausmus negailestingai apkarpo.

 Norėdamas apmąstyti Lietuvoje įvykusią nesėkmingą meilės istoriją, Mantas pasirinko lėtą grįžimo atgal į Ameriką būdą – lėktuvu, po to traukiniu. Kodėl taip stengėsi dėl bendravimo, ir viskas veltui? Nuvykęs pabandė su ja susisiekti, bet pasipylė tik nauja kaltinimų banga.

– Gyvenimas liko be pamato. Nesuprantu nei kas esu, nei ko noriu.

– Dabar kurį laiką bus liūdna, tačiau tai gali būti prasmingas laikas. Jei viskas, kas artima, nuo tavęs pasitraukė, tai ženklas, kad tavo pasaulis tampa platesnis.

Amerikoje Mantas darbavosi jau ne pirmus metus. Nedidelėje komandoje vienoje erdvėje su šimtu darbuotojų tvyrojo rungtyniavimo atmosfera, bet grįžęs į nuomojamą butą pasijaudavo klaikiai vienišas.

– Ką daryti, kad pasijausčiau geriau?

– Mes jau turime baigti pokalbį. Padarykime taip: jei bus sunku, tarp sesijų man parašyk.

Laiškais sunku perduoti emocijas, kita vertus, jei klientui gyvenime sunkiai sekasi užmegzti artimus santykius, jis išgis tik saugiai prisirišęs prie terapeuto.

 Kai prieš mėnesį Mantas atėjo į mano kabinetą Lietuvoje, aš apsidžiaugiau. Visi psichologai trokšta, kad dirbti būtų iš tiesų įdomu, o tai labiausiai tikėtina atėjus protingam klientui. Atėjo dėl santykių: ilgai susirašinėjo su mergina, o kai galų gale susitiko Lietuvoje, santykiai pasirodė labai skausmingi.

Ar aš per daug reikalauju, ar kažkas negerai su merginom? – tai buvo jo pirmas ir svarbiausias klausimas.

Pirmieji pokalbiai su Mantu buvo labai intensyvūs. Užsikrėtusi Manto jauduliu stengdavausi pasakyti ką nors svarbaus net lydėdama jį pro duris. Pritaikėme vieną strategiją, kitą, atostogos ėjo į galą, bet mergina neatsisuko. Taurė buvo perpildyta ir jis atsitraukė. Nutarėm pratęsti pokalbius skaipu.

 Gilinausi į Manto praeitį. Su tėvais bendravo mažai, valdinga ir greitai įsižeidžianti mama reikalavo pasiekimų, tylus tėvas visad buvo mamos pusėje. Vyresnė sesuo maištavo, o mano klientas pasirinko įtikinėtojo strategiją. Paaugęs ieškojo merginų paramos ir labai stengėsi nusipelnyti artimą ryšį manydamas, kad savaime jo nemylės. Sutikęs merginą, imdavo idealizuoti, persistengdavo, po truputį pradėdavo kauptis nusivylimas. Bet juk merginos turi gerų ir blogų bruožų, kaip jam pamatyti realias moteris, o ne pusdieves? Kaip išreikšti pyktį, iškęsti nusivylimą, nepabėgti? Mano klientui reikėjo mokytis, kad tokie jausmai taptų pakeliami.

Vienos blogos nuotaikos keitė kitas. Savaitgaliui Mantas nuvažiavo į gretimą miestą prasiblaškyti, bet visą laiką pratūnojo viešbutyje.

-Nemalonu tiesiog vaikščioti po miestą neatliekant vaidmens, pavyzdžiui, bėgiko ar fotoreporterio. Atrodo, visi galvos: „Kodėl jis vienas? Neturi su kuo būti?“

Skirtumas tarp šio vaikino vidaus ir išorės buvo labai didelis. Gal šios kritinės būsenos laikinos? Įsimylėjimo kančios gali išderinti ir stiprų žmogų.

-Nereikėjo man važiuoti, bet nenorėjau draugų varginti amžinais skundais.

Kažkas čia buvo ne taip, juk net ir būnant blogiausios nuotaikos taip lengva pasislėpti draugų rate. O gal jis per daug dėl jų stengiasi?

-O gali papasakoti, kas yra terapija ir ką tu su manim darai? Mes šnekam, šnekam, bet aš nesuprantu, kur tai veda.

Visuomet, kai klientai prašo paaiškinti terapijos esmę, tai taip sudėtinga, tarsi aiškintumei nemokančiam plaukti žmogui, kaip bus, kai jis plauks.

-Mes bandome užčiuopti tavo tikruosius jausmus ir aš turiu sukurti su tavimi kitokį santykį, negu tu turėjai iki šiol. Tu nuolat stengiesi įtikti savo draugams, o čia gauni paramą ir neprivalai niekam įtikti.

-Neįsivaizduoju, kaip galima galvoti vien apie save, esu žmogus, kuris visą laiką jaučia, ko reikia kitam kitam, ir neturi priešų. Kai vaikystėje padarydavau ką nors negero, mano superjautri mama taip stipriai reaguodavo, kad visiems laikams mane atpratino galvoti tik apie save.

 Labas,

Užduoties „neįtikinėti“ įvykdyti nesugebėjau. Ketvirtadienį susitikau su draugais, vyniojau savo išgyvenimus į cinizmą, o viduje norėjau šaukti: „Kodėl jūs nepaklausiate manęs, kaip aš iš tikro jaučiuosi!“ Po to išėjau į miestą, pakėliau akis į minios veidus. Ir pirmą kartą suvokiau, kaip man nepatinka žmonės, kaip bijau jų, kaip nekenčiu visada ieškoti juose to, kas geriausia. Koks aš jiems nematomas ir nereikalingas, kol nieko neduodu. Tiek to, per daug skundžiuosi, tikiuosi, pasitaisysiu.

Ir dar. Gal gali man rekomenduoti kokią psichologinę knygą? Noriu ką nors daryti, kad greičiau pagerėtų.

 Sveikas, Mantai,

Puiki knyga „Gabaus vaiko drama“. Ar tu prisijungęs prie mano „Facebooko“ puslapio? Ten dedu skelbimus apie įvairius psichologinius straipsnius ir knygas.

 -Labai ant tavęs pykau. Parašiau tau nuoširdų laišką, o tu atsakei dviem žodžiais ir pasiūlei prisijungti prie tavo garbintojų minios!

„Nieko sau! Taip dėl jo stengiuosi, – man iš tiesų suskaudo. – Stop! Juk žadėjau, kad priimsiu Manto nepasitenkinimą, dabar puiki proga priimti jį, apimtą neigiamų jausmų, leisti jam būti nuoširdžiam.“

-Ačiū, kad daliniesi tuo, kaip daug iš manęs tikiesi, – man pavyko neužsidaryti.

Čia, kaip ir su merginom, šio žmogaus entuziazmą maitino fantazija, kad terapeutas juo visą laiką domisi, nuolat atsimena.

 Santykiai su drauge vis atsinaujindavo ir vėl nutrūkdavo.

Labas, Genute,

Vakar sapnavau košmarišką sapną: bandau vienas užmigti draugės namuose. Girdžiu ją grįžtant, bet ji neateina į miegamąjį, tada aš keliuosi ir per juodo siaubo kambarius einu jos ieškoti. Randu gulinčią ant žemės šalia lovos kitame kambaryje, susisukusią į antklodę, galvoju, kad jai kažkas negerai, ir pasilenkiu, kad ją apkabinčiau, bet tada pamatau jos veidą, stiklines akis, nepažįstančias manęs, piktas, grėsmingas.

 Kai žmonės įsimyli, tarsi atsiveria ego ribos ir su mylimuoju įvyksta chaotiškas susiliejimas. Tai nuostabus jausmas: staiga dingsta amžinas atskirumo pojūtis, jausmai, pasąmonės turinys nebevaržomai liejasi. Bet nenumaldomą galią įgauna praeities įvykiai – mylintysis kartoja tokio tipo meilę, kokią patyrė su tėvais. Mergina iš Manto sapno atspindėjo santykius ne su drauge, o su motina.

Galiausiai jo santykiai su mergina nutrūko visiškai. Manto būsena pagerėjo, jo požiūris pasikeitė. Tačiau kažkodėl mano klientas dabar persistengdavo dėl draugų.

-Klasėje, kurioje mokiausi, buvo asocialių vaikų, o aš buvau geras mokinys, jie manęs nepriėmė. Matyt, tada ir atsirado tas nepasitikėjimas aplinkiniais ir vienišumo jausmas.

Labiausiai Mantas kankindavosi likęs vienas. Darbo diena praeidavo sklandžiai, o grįžęs į tuščius namus tarsi negalėdavo savo viduje atpalaiduoti kažkokio raumens ir neištvėręs diskomforto nerdavo į internetą.

– Pabandyk medituoti. Bent valandą klausk savęs: „Ko man norisi?“ Ir ramiai lauk atsakymų.

– Tiesiog sėdėti ir nieko nedaryti? Per tą valandą išeisiu iš proto! Kadaise galvojau: „Išvažiuosiu, giminės liks Lietuvoj, darysiu, ką noriu.“ Bet kai tai įvyko, visi norai dingo. Veikla dėl savęs man sukelia keistą nerimą, tarsi kažkas nepadaryta, tarsi kažkas iš manęs ko nors tikisi.

– Jei žmogus turi gerus ryšius su artimiausiais, tie artimieji lieka jo galvoje ir kai jis būna vienas, šnibžda: „Tu brangus, tu reikalingas.“ O jei galvoje tupi tamsioji prislėgto žmogaus motina, ji priekaištauja: „Tu blogas, netikęs, padarei daug klaidų.“

 Būna, kad klientų galvoje „apsistoja“ ir terapeutas, juk su juo taip daug kalbama svarbiausiais gyvenimo klausimais. Klientai ginčijasi su juo mintyse, atsiskaito jam, galvoja, ką šis pasakytų. Įdomu, kodėl Mantas su manimi nesikalba mintyse? Gal pyksta, kad aš jį pamirštu: „Tau manęs nereikia, ir man tavęs nereikia.“

-Kad jaustum, jog žmogus arti, svarbu, kad jis atskleistų, kaip jaučiasi, sunku kalbėti vienam, – teisinosi jis.

Galbūt jis teisus – persistengiau būdama objektyvi? Kai nuoširdžiai sakai klientams, kaip šalia jų jautiesi, šie geriau supranta, kaip šalia jų jaučiasi kiti žmonės.

– Ką jaučiu? Man įdomu, su tavim šnekėdama mobilizuojuosi, malonu, kai būni draugiškas, bet gali supykti.

– Matai, nepatiko! O sakei, blogų jausmų nereikia slėpti, – Mantas iš karto sujudo.

– Kartais tavyje matau, kokia pati buvau anksčiau. Aš irgi bijojau vienatvės.

– Ir kaip tai pasikeitė?

-Pirmas ryškus pokytis įvyko per budistinį atsiskyrimą: meditavome dešimtį dienų, mums neleido nei bendrauti, nei skaityti, nei judėti. Tai buvo sunkiausia vienatvės patirtis. Vėliau, kai pradėjau daugiau reikštis visuomenėje, suvokimas, kas man yra vienatvė, dar kartą pasikeitė. Kai jautiesi reikalinga žmonėms, vienatvė labai svarbi tam, kad pailsėtum.

 Kitą dieną gavau Manto laišką:

Labas, Genute,

Žinai, tos mano nuotaikų supynės, net nejuokinga! Su nekantrumu laukiau, kol bus laisvas vakaras, kad galėčiau padaryti namų darbą, pasėdėti ir pagalvoti, ko iš tikro norėčiau. Išėjau į miestą, atsisėdau ant suoliuko prieplaukoje… Ir pasijutau toks įsitempęs, prireikė daug pastangų, kad nusiraminčiau. Nerimas buvo abstraktus ir gilus, tarsi kažko nepadariau, neįvykdžiau. Ir taip visada: žmonių baimę keičia nerimas, nerimą keičia beprasmybė, beprasmybę – vienišumas, vienišumą – vėl baimė. Taip norėtųsi pirmos tikro pokyčio plytos. Kartais savanaudiškai jaučiuosi, kad lieju tau tik neigiamas emocijas. Jei ne terapija, šnekėčiau su tavimi ką nors teigiamo ir neleisčiau sau nieko tikėtis. Nelabai suprantu, kas bendraujant su tavimi vyksta, bet vyksta visai kitaip nei paprastai būna su žmonėmis.

 Mantui iš tiesų trūko artimų santykių: palikti Lietuvoj draugai kasmet vis labiau tolo, o amerikiečiai atrodė svetimi. O ar buvo nusivylimų bendraujant su manimi?

-Mūsų santykiai vis tikresni. Pradžioj buvau paskaitęs tavo straipsnių, tikėjau, kad mane permatysi kiaurai, norėjau parodyti, koks aš įdomus, bet pamačiau, kad tu ne visuomet mane nori ar gali suprasti. Būčiau pasitraukęs, bet dėl susitarimo bendravom toliau ir pamažu pradėjau jausti, kad tas kartas per savaitę geras ir pakankamas, o paskutiniu metu tikrai jaučiuosi suprastas.

 Sveika, Genute,

Skubu pasidžiaugti, kad prošvaisčių vis tik būna. Šiandien jaučiuosi „normaliai“, o man tai reta savijauta. Gal tai eksperimentai bandant būti „blogam“ su žmonėmis? Jaučiuosi tarsi atgavęs gerą gabalą savivertės, kurią buvau iššvaistęs, net akyse šviesiau. Šitos terapijos metu tu tikrai tampi man kaip antra mama, kuri bando mane „sveikiau“ perauklėti. Ir kas su manimi buvo atsitikę prieš pradedant terapiją? Buvo tokia duobė, kad net daiktus susitvarkyti atrodė sunku.

– Tave „pagavo“ regresija – vaikiški jausmai. Mergina buvo labai panaši į mamą.

– Iš tiesų, draugei daviau tiek daug, o iš jos gavau tiek mažai, kad išeikvojau visus savo resursus. Darbe irgi niekas negiria, nedėkoja. Ar visada man reikės tiek daug palaikymo iš aplinkos?

– Tu ilgiesi ne draugės, o tų gražių jausmų, kuriuos jai skyrei, bet tie jausmai yra tavyje ir tu vėl galėsi mylėti.

 Suvokimas, kad dėl nutrūkusių santykių kaltas ne jis vienas, Mantą labai gaivino. Jis vis rečiau stengėsi įsiteikti draugams, mažiau ėmė į širdį, jei kuris ne taip pažiūrėjo, pradėjo bėgioti. Toks meditavimo būdas jam tiko labiau: bėgant jam būdavo lengviau susitaikyti su savo vienišumu ir savimi. Kasdien šis jaunas vyras darėsi vis optimistiškesnis, pradėjo norėti pagerinti savijautą darbe, įsitempdavo tik ten, kur būdavo daug naujų žmonių, tarsi tebebūtų nemėgstamas klasės draugų.

 Nusiunčiau Mantui šį atvejo aprašymą. Kitą dieną gavau jo laišką:

 Ačiū už rašinį.

Skaitydamas visiškai įsitraukiau į tą sveikimo istoriją. O dar labai patiko tavo vidinės reakcijos – pokalbių metu jų arba rodydavai mažiau, arba nepastebėdavau. O tekste labai aišku, kad tu irgi žmogus, o ne deivė, kuriai būdingos žmogiškos abejonės.


Panašūs straipsniai:




Genovaitė Petronienė
Genovaitė Petronienė - psichologė psichoterapeutė
16 metų užsiimu psichterapine bei psichologine praktika. Padedu įveikti krizes,taikau į gilesnius pokyčius orientuotą egzistencinę ir psichodinaminę psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius. Privačios konsultacijos Vilniuje, Basanavičiaus 18 А-43
Kontaktai: mobilus +37068604243
Elektroninis paštas: genute.petroniene@gmail.com