Kai pro mano duris vėl įėjo Aurelija, nė nenujaučiau, kad man bus lemta tapti kontroliuojančia mama.

 Aurelija buvo pasirodžiusi prieš gerą dešimtį metų, bet keliskart apsilankiusi dingo. Mokėsi informatikos, atsiminiau, jog ji buvo iš tų retų merginų, kurios sugeba likti be draugo net ir būdamos vyrų apsuptyje.

– Jaučiu, kad atėjo laikas, – teatrališkai nutęsė, įžengusi į mano kabinetą, – grįžau iš užsienio ir supratau, kad nebenoriu gyventi taip, kaip seniau. Skaudžiausia, kad vis nerandu vyro, tik keletą dėdulių, kurių geriau ir neprisiminti.

– O ką dėdulės?

– O! Dėdulės sau leido daug. Kaip tai vadinama? Psichologiniu smurtu? Mažai betrūko ir iki fizinio.

– Tai gal ne tuo adresu? Gal reikia psichologo vyro?

„Negi taip nenoriu ja užsiimti, kad man jau norisi pasiųsti ją kitur?“ – kilo mintis. Problema atrodė tokia „nearta“, tokia nepajudinama. Niekada nejaučiau didelio entuziazmo, kai reikėdavo spręsti, kodėl viena ar kita klientė neranda vyro. Ką mes, dvi moterys, bekalbėdamos apie ten toli vaikščiojančius baugius, neprieinamus vyrus, galėsime čia pakeisti? Tačiau jos veidas liudijo, kad kreiptis į vyrą psichologą – tikrai ne geriausias pasiūlymas.

Aurelijos nebūčiau pavadinusi įdomiausia kliente. Darbas su ja bemat pavirto į bevaises diskusijas ir aš niekaip negalėjau pajausti jos vidaus. Ji kalbėjo apie darbą, rūsčią mamą, viską, kas nutikdavo per savaitę. Sėdint šalia man kažkodėl ateidavo mintis, kad vidaus negaliu pajausti dėl  jos apkūnumo. Nors iš tiesų ji nebuvo labai stora, savo būdu ji buvo labai panaši į tas plepias, nuolat iš savęs besišaipančias storules, apie kurias sakoma „gero žmogaus turi būti daug“. Vis tik žinau, kad padidėjusi kūno masė liudija apie suvalgomas emocijas, todėl nenuostabu, kad prie tų emocijų prieiti buvo sunku. Bet jos terapinis entuziazmas buvo didelis ir man teko stengtis.

Partnerio Aurelija ieškojo intensyviai: pasitaikydavo ir vienos nakties nuotykių, ir „kabojimo“ internetinių pažinčių portaluose. Nesupratau, kodėl jai nesiseka. Paprašiau parodyti savo pažinčių portalo anketą. Kai pamačiau, kokią nuotrauką ji įdėjo į internetą, kone nugriuvau nuo kėdės – rodės, išsirinko pačią prasčiausią savo nuotrauką. Su žieminiu paltu, apsimuturiavusi šaliku, ji atrodė dvigubai storesnė nei buvo iš tikrųjų, o veide buvo pasibjaurėjimo (matyt, vyrais?) ir gaižumo išraiška.

– Štai tau ir pirmas namų darbas – nusifotografuoti gražiau.

Mane ir vėl traukė supaprastinti terapiją, tarsi būčiau norėjusi ją kuo greičiau užbaigti. Aurelija su malonumu nubėgo į ateljė, nuotraukos išėjo gražesnės, bet iš jų į portalą ji vis tiek įdėjo blogiausias. Pajuokavo, kad  į vyrus žvelgia „nuskriausto šuns“ žvilgsniu, bet sprendimo nekeitė.

Buvo akivaizdu: Aurelija žiūri į vyrą kaip į smurtautoją. Ji praneša: aš negraži, bevertė, nelieskit. Galvojau, gal dar ne laikas jai padėti pritraukti vyrų? Juk ja gali pasinaudoti vėl. O gal ji mano, kad ją žemins ir naudosis ne tik vyrai, bet visi, tarp jų ir aš? O jei to nedarau, tai dar nereiškia, kad nepadarysiu. Gal mūsų pokalbiai tokie paviršutiniški ir ji nuolat šaiposi iš savęs, kad jos nekritikuočiau? Man patiko Aurelijos entuziazmas, atėjusi ji daug kalbėdavo, viskas buvo tarsi svarbu, tačiau ji kaip slidus rutulys keistai išslysdavo iš gilesnių emocijų, aš neturėjau už ko ją nutverti ir atrodė, kad mes įklimpoje kramtomojoje gumoje.

Iš tiesų, jos santykiai su moterimis buvo ne ką geresni. Šią geranorišką merginą bendradarbės laikė kone savo nuosavybe, o baisiausiai atrodė ryšys su motina. Po mėnesio terapijos Aurelija savaitei išvyko atostogauti, pasirodo, su mama.

– Ar dažnai atostogauji su mama? – paklausiau veikiau iš mandagumo, nes kaip visada nebuvo apie ką kalbėti

– Ne dažnai, o visada. Ji neturi su kuo važiuoti, aš irgi ne, daug lengviau susiderinti nei su draugėm.

– Palauk, palauk.. Bet trisdešimtmetei merginai tai gana keista.

– Bandžiau atsisakyti, tai buvo toks skandalas! Karas – trečias pasaulinis. Aš kas dieną turiu ją nuvežti ir parvežti iš darbo, o  vakare kur nors išeidama turiu atsiskaityti: su kuo einu, kur einu, kada grįšiu. Kartu su broliu nusipirkome butą, bandžiau pagyventi atskirai. Ji tiek kartų man skambindavo, kad po dviejų mėnesių grįžau supratusi, kad gyvenimo vis tiek nebus. Brolis ten atsivedė šeimą, tai ir į tą butą nebepretenduoju.

– Nepretenduoji?

– Ir nepretenduosiu, nesvarstykim šito klausimo.

Pataikėme ant tokio kieto akmens, kad ji net nutraukė pokalbį? Čia tai bent!

– Tu esi kuo tikriausia auka! Kada ketini atsiskirti nuo mamos? Kai tau bus šešiasdešimt, o mamai – aštuoniasdešimt?

Norėjosi sugrąžinti teisybę ir aš pykau už ją. Neleisiu išnaudoti savo klientų!

– Mama man nuolat tvirtindavo, kad aš net mokslų viena nesugebėsiu baigti, – ant jos kaktos pasirodė prakaito lašai.

Atėjusi į kitą konsultaciją, Aurelija pergalingai pareiškė:

– Atsisakiau vežti mamą į darbą ir iš jo. Pasakiau – reikia taupyti. Kiek laisvės atsivėrė! Dabar kas vakarą vaikštau su draugėm po renginius ir barus.

Nesusipykus su mama, jai pavyko įtikti ir man.

Bet gilių jausmų vis dar nerodė. Kaip padėti jai atsiverti? Nusprendžiau pritaikyti grubią procedūrą: asmenybės sutrikimų knygoje Aureliją paprašiau pabraukti jai artimas problemas. Pasirodo, ji vengė parodyti man savo tamsiąją pusę. Trejus metus gyvendama Anglijoje Aurelija kartais įkyriai skambindavo vyrams. Po tokių išsišokimų, savęs ji imdavo bijoti dar labiau, užsispausdavo, persivalgydavo, nevengdavo ir išgerti.

Tačiau sužinojau ir gerų dalykų: tylomis ji bandė rašyti. Aurelijos kūriniai- detektyvai buvo tikrai įdomūs. Nepagailėjau komplimentų. Ji taip apsidžiaugė, kad kitą kartą ateidama atsinešė naujai parašytų, dar geresnių. „Kaip visad per mažai giriu klientus“, – papriekaištavau sau. Žudikai, žinoma, buvo vyrai, naivios, meilės trokštančios aukos – moterys, o smurtinės scenos, lavonai, aukų išgyvenimai buvo kur kas įdomesni nei jos humoras. Nustebau, kokia ši mergina protinga: jos kūriniai buvo ne tik pilni netikėtų detalių, bet ir gudriai, sudėtingai suraizgyti. Pagalvojau, kad dabar man Aurelija panaši ne tik į storules, bet ir į gudrias senučiukes detektyves, kokias rodo angliškuose filmuose.

Tačiau ši pozityvi veikla truko neilgai. Ėmė aiškėti, kokia Aurelija iš tiesų yra pasyvi.

– Aš tiesiog bjauriuosi savimi! Visą savaitę nieko neveikiau nei namie, nei darbe, tik naršiau internetą.

– Tai susikaupk ir per dieną bent pusvalandį paskaityk ir parašyk! – nė nepajutau, kaip mano balse vieną kartą atsirado viršininkės tonas.

Aurelija droviai nušvito, tarsi to iš manęs ir būtų laukusi:

– Teisingai! Iš manęs reikia padaryti žmogų.

Staiga tarp mūsų atsirado nedidelis, bet gyvas „sadistinis-mazochistinis“ ryšys. Tarp kliento ir psichologo užsimezgusį ryšį psichologai vadina perkėlimu. Jis gali būti įvairus: klientas gali idealizuoti psichologą, apie kurio gyvenimą ir charakterį nieko nežino, gali manyti, kad šis jais pasinaudos, o gali įžvelgti ir rūstų mokytoją – tai, ką įžvelgs, priklauso nuo jo jausmų tėvams. Aurelija mokėjo būti atvira tik su kontroliuoti mėgstančiu žmogumi ir dabar manyje atpažino saviškę. Tai buvo teigiamas atradimas:  iš pradžių reikia priimti kliento siūlomą vaidmenį, o paskui bus galima šį vaidmenį pamažu keisti į sveikesnį.

Radusi „naują mamą“, ji tapo drąsesnė bendraudama su tikrąja.

– Mama kažko supyko, kankino mane tylėjimu keturias dienas, net išgėriau vaistų, bet nepasidaviau. Ir pirmą kartą laimėjau – ji pradėjo kalbėtis pirmoji.

Atėjo vasara. Išsiskyrėme visam mėnesiui. Po atostogų įėjusi pro duris Aurelija atrodė tarsi aptinusi.

– Niekur nėjau, neberašiau, pradėjau ilgėtis, jaudintis, kad mane pametė, netekau motyvacijos… Priverskit mane kažką daryti!

– Štai tau namų darbas: bent du kartus per savaitę vakare išeik iš namų ir kas dieną rašyk! – sukomandavau.

Pagalvojau: „Nes kitaip tau užaugs uodega ir teks lipti atgal į medį.“ Net mano mintys pasidarė kaip gestapo viršininkės.

– Taip, ačiū. Aš labai stengsiuosi!

Per kitą susitikimą ji atrodė daug energingesnė.

– Reikėjo tik pamatyti jus ir tarsi mygtukas įjungė: iš karto ėmiau veikti, buvau su draugėm, rašiau, nekankino jokios abejonės. Mama kažką pajuto ir nebepuola. Tik darbe negalėjau prisiversti dirbti.

– Užfiksavom, patikrinom, komisija nustatė, kad gyveni teisingai. Taigi, laisvalaikį taip tęsk ir toliau, tolesnė užduotis – prisiversti dirbti darbe.

“Nes kitaip toje savo pelkėje ir paskęsi“, – atėjo mintis.

Kokių keistų jausmų būnant su klientais tenka patirti psichologui! Ir kiek tai daug pasako apie klientą. Bet, matyt, jau laikas palikti prisiimtą vaidmenį. Aurelija sveiksta, bet tai dar nėra jos pasiekimas. Ji dabar turi kitą mamą, kuri liepia, taigi, visa atsakomybė už pokyčius tenka man, ir jei taip tęsis, ji niekada nepaaugs, o aš nuolat turėsiu jai sakyti, ką daryti. Aurelija turi suprasti pati, rinktis pati. Iki šiol jos pasyvumas buvo vienintelis būdas išlikti, ji sugeba daug ką daryti, bet bijo už kiekvieną klaidą susilaukti bausmės.

– Išsiaiškinau, kodėl man darbe negerai. Tas sąmonės nušvitimas įvyko penktadienį. Pavaduotojui nunešiau prašymą dėl atostogų, o jis rado klaidą ir suplėšė! Dėl to ir nesinori dirbti. Visos mano idėjos buvo nuslopintos, aš pradėjau jaustis neraštinga, o anksčiau pavaduodavau vedėją ir visi dokumentai būdavo tinkami. O mama kas dieną gieda: „Tu nieko nesugebi.“ Penktadienį man kaip užuolaida prasiskleidė: kodėl aš broliui padedu? Jis mane laiko protinga. Nepasakys: „Galūnės neparašei.“ Tik kaip visa tai pakeisti?

– O tu pagalvok. Nuo ko čia pradėti?

– Na… Jei  neisiu, nešnekėsiu, nedarysiu, tai niekada to pasitikėjimo savimi ir nebus.

Ji ir toliau rėmėsi į mane kaip į griežtą, bet teisingą mokytoją. O aš, pasinaudodama jos nesavarankiškumu, vis labiau tempiau ją savarankiškų užduočių link. Ji pradėjo vaikščioti ne tik į barus, bet ir į kalbos kursus, proto mūšius, o galiausiai įstojo į magistrantūrą.

– Tuoj sesija, o aš taip bijau: neduokdie išsižiosiu ir užduosiu dėstytojui kvailą klausimą. Sėdžiu ir mintyse kartoju, ką sakysiu, taip bijau, kad net galvą įtraukiu į pečius.

– Jei dėstytojas tyčiojasi iš studento klausimo – ne studentas, o dėstytojas turi problemų. Klausti – tai pasitikėti savimi, kvailelės daug klausimų neužduoda.

– Va tokia drąsa – tai mano svajonė!

Po sesijos ji net švytėjo.

– Bijojau eiti į mokslus. Atrodė, ateisiu, kam nors nepatiksiu, kokia merga išsišoks ir puls. Bet kai atėjau, niekas nekreipė dėmesio. Spėkite, kas ten daugiausia reiškėsi? Žinoma, aš! Dabar ištryniau visus draugus, kurie manęs nevertina, iš savo feisbuko. Va taip! Ir dar vienas dalykas: aš susipažinau su vaikinu. Visai kitokiu.

Ši terapinė istorija parodo keletą įdomių psichologo darbo momentų. Kartais žmogus ateina dėl vienos problemos, bet sprendžia visai kitas. Tačiau pakeliui gali pajudėti ledai ir dėl pirmosios problemos. Svarbiausia, kad psichologas gydo ne aptardamas vienas ar kitas problemas, o kurdamas santykį. Tarp psichologo ir kliento turi atsirasti gilus ryšys.

Iš pradžių klientas tikisi, kad psichoterapeutas elgsis su juo taip, kaip kiti gyvenime sutikti žmonės, ir savo elgesiu provokuoja tas pačias reakcijas. Tačiau kliento lūkesčius įsisąmoninęs psichoterapeutas gali pasielgti kitaip – daug geriau nei klientas „nusipelnė“.  Aurelijos problema, dėl kurios ji tapdavo auka, buvo baimė, nesugebėjimas supykti, pakovoti už savo poreikius, o galiausiai –  tų poreikių užslopinimas. Besikaupiantį pyktį ji stengėsi užkimšti valgiu, gėrimu, besaikiu plepumu, bet jis vis tiek graužė ją iš vidaus ir trukdė būti tokiai aktyviai ir  šauniai, kokia ji iš tiesų galėjo būti. Daug kas pradėjo keistis, kai vietoj smerkimo ji patyrė padrąsinimą ir įvertinimą.

 *Klientės vardas ir kiti asmeniniai duomenys pakeisti. Atvejis pristatomas sutikus klientei.

Pirmą kartą spausdintas “Aš ir psichologija” 2012 sausio mėn

Anos pasaulis man trapiai gražus. Tas žavus pojūtis, kaip ji išgyvena kiekvieną gyvenimo smulkmeną, niekad nebuvo prieinamas tokiam skubančiam žmogui kaip aš. Savaitę versti straipsnį, dvi dienas plauti buto langus. Žinau, kad kokybė ne visad siejasi su sugaištu laiku, juolab abejonėm, bet aš jai pavydžiu to sustojusio laiko.

 Kai galvoju, kur ji gyvena, įsivaizduoju namus, pilnus daiktų, sukauptų per visą gyvenimą, sunkių baldų, vazų. Tose patalpose įkalinti žmonės tarsi neturi ryšio su išoriniu pasauliu ir tarp jų nusistovėjo keisti santykiai. Vieni, tiksliau, viena nuo pat pradžių užsiėmusi centro vietą ir viską pavertusi savo vidumi, o kiti tapę šešėliais, daiktais. Įsivaizduoju Anos mamą virtuvėje tarp daugybės lėkštelių lėkštučių, ji išdidžiai verda pietus, o Ana su tėvu turi būti ištiestos rankos atstumu, kad nedelsdami paduotų tai, ko ji panorės. Bandau įsivaizduoti Anai skirtą kampelį, bet jo nematau, jis tarsi nepatogiai kabo kokioje pereinamoje vietoje, į kurią bet kada gali įsiveržti mama. Dar kažkur bute yra telefonas – langas į pasaulį, bet ir kalbant juo mama vaikšto aplink.

 Tiesa, dar buvo jis, Anos draugas iš Rusijos. Kai pamačiau juos abu einant senamiesčio gatve, jis žingsniavo mažais atkakliais žingsniukais, būdingais labai apkūniems žmonės, ir jo atrodė dvigubai daugiau nei Anos. Ji ėjo ne šalia, o iš paskos ir atrodė tokia menka ir balta, kaip žmogus, kuris baigia išblukti ir greitai visai nebesimatys. Nežinojau, ar jai su juo geriau nei su mama. Bet ji manęs ir neklausė.

 Pro langą žiūrėdavau, kaip Ana eina į konsultaciją – susitraukusi, tarsi keistai nesiremdama kojom į žemę, iš po baltos kaktos žvelgiančios dvi liūdnos akys, viena iš jų kaip stiklinė, pusiau nematanti, į pelės uodegą surišti plaukai. Mokėdavo tėvo įduotais pinigais, regis, seniau dirbo sekretore, neseniai su pagyrimu baigė filologijos studijas, bet darbo taip ir nerado. Ji išversdavo vieną kitą puslapį ir sustingusi tūnojo namie, kol galų gale ryžosi ieškoti pagalbos. Tačiau kai prabildavo, viskas pasikeisdavo – tarsi kilmingas asmuo ji neskubiai plėtodavo mintį, paremdama ją puikiomis žiniomis ir filologinėmis vingrybėmis, ir kiekvienas jos sakinys atrodė be galo reikšmingas. Jaučiau, kad Anos geriau nepertraukinėti, tai mane varžė, bet klausiausi kantriai, kaip ir dera psichoterapeutui.

 Nuolat smerkdama ir baugindama, Anos mama valdė visus ir visa. Ji nevengdavo išgerti, išgėrusi siautėdavo, o jei Ana išeidavo iš namų, prasidėdavo tikra beprotybė – mama be perstojo skambindavo, nuogąstaudavo ir kontroliuodavo kiekvieną jos žingsnį.

– Vakar išgirdau, kaip mama skundžiasi manimi draugei: „Jei būčiau žinojusi, kad dukra užaugs tokia, daug paprasčiau būtų buvę pasidaryti abortą.“  „Viešpatie! – pagalvojau. – Ji gi nuolat darosi abortą, tik pratęsė tą malonumą trisdešimt penkerius metus.“ Senelio kambary labai tamsu, lempa nupirkta, guli jau ne pirma žiema. Tėvas sako: „Pakabinam“, bet mama neleidžia: „Kiek jis betemps… tada ir remontą padarysim, ir lempą pakabinsim.“

Ana pasakojo ir pasakojo, negalėdama patikėti, kad jos klausomasi, o aš buvau su ja.

 Galų gale gyvenimo istorija buvo papasakota. Ką kalbėti toliau? Ir kaip tas kalbėjimas gali padėti? Ana to nežinojo. Po truputį pradėjau tyrinėti, kas gali būti išspręsta, bet ji žvelgė į mane nepritariančiu žvilgsniu – man aiškiai buvo skirtas ne tas vaidmuo. Galų gale ji pareiškė:

– Nebežinau, ar tie susitikimai dar ką nors duoda. Pasikalbėti kaip su drauge… Aš turiu draugių psichologių, jūs visos panašios

Kai kurie žmonės mano, kad psichologas panaikins visas jų bėdas. Kai jie kiek atsigauna, bėdos teberiogso, tačiau vargdieniu būti nebesinori, o geriausias būdas pakilti pačiam – nuvertinti kitą. Jos ypatinga laikysena persikėlė ir į mūsų santykį.

– Užlipti tavo apledėjusiais laiptais – didelė treniruotė, – pareikšdavo Ana karališku balsu, įžengusi į mano kabinetą.

– Pabarstysiu smėliu, tarsi niekas nesiskundė… – nė nepajusdavau, kaip imdavau teisintis.

– Greitai įpilk man vandens, – paliepdavo įėjusi į kabinetą, ir aš mandagiai atnešdavau stiklinę.

– Sukomandavai man taip, tarsi būčiau tavo tarnaitė, – neištvėriau vieną kartą.

Ji sumišo tarsi pagauta, paskui ėmė nervingai juoktis.

– Gal dėl to, kai atsiliepiu telefonu, mane visi painioja su mama? Vienas pažįstamas man kartą pasakė: „Sušikta aristokratė!“

 Anos man skirtas vaidmuo priminė, kaip vaikystėje man norėdavo išsipasakoti vyresnės tetos. Jų pasakojimai būdavo įdomūs, bet prieštarauti nebuvo galima. Aš kaip į filmą pasinerdavau į jų gyvenimą, negalvodama, kas jame ne taip. Ateityje turėjo kažkas keistis ir man nebuvo sunku. O dabar? Kodėl aš ir vėl turiu būti tuo pačiu aptarnaujančiu personalu? Juk Ana gyvenime nuveikė taip nedaug, o aš įveikiau tiek sunkumų! Stop! Kodėl su ja lyginuosi? Todėl, kad mane nuvertina. Ko gero, šalia jos taip jaučiasi ir kiti, o blogiausia – ji pati nuo visų nutolsta. Kaip jai tai parodyti? Man šovė mintis: tegul pamato save iš šalies! Gal pamatys savo pasipūtimą? Pasiūliau įrašyti sesiją į diktofoną. Ana atėjo tik po trijų savaičių.

– Galų gale prisiverčiau paklausyti. Ir ką, pasirodo, aš kalbu kaip protingas žmogus! – ji visa švytėjo.

Planas neišdegė. Bet paaiškėjo kažkas daug svarbesnio – kokia nevykėle ji jaučiasi. Pradėjau ją geriau suprasti.

 Pertraukiamas išvykomis pas didįjį verslininką į Rusiją, sustingęs Anos gyvenimas tekėjo toliau. Tačiau išvykas ribodavo viza, o kad persikeltų pas jį, jis turėjo pasiūlyti tekėti.

– Atrodo, aš čia negyvenu, tiktai laukiu.

– Galbūt verta bandyti pajausti save čia?

Tačiau ji nematė savo pasyvumo ir mano žodžiai jos nepasiekdavo. Ir štai kartą į kabinetą ji įėjo visai kitaip.

– Perskaičiau tavo novelių knygą. Mane ji tiesiog sukrėtė. Juk tai visiški dienoraščiai!

– Aš sąmoningai pasirinkau dienoraščio stilių… – vėl ėmiau teisintis.

Ana irgi bandė rašyti. Tiesa, buvo parašiusi tik kelis apsakymus, mat norėjo rašyti tobulai. „Į krantą įžengė Ji – juodojo ežero pilies viešnia – ir pakėlė galvą į mėnulį. Virš minios nusklido šnabždesys: „Viešnia, viešnia!“ ir stojo tyla.“ Tekstai buvo persmelkti pereinančio į kovą ir sunaikinimą didingumo.

– Ne, ne tai. Jie nežmoniškai atviri! Aš nedrįstu taip netgi galvoti, o kad duočiau skaityti kitiems… Jie man priminė, kad galima turėti jausmus, galima turėti vidų. Jau savaitę negaliu atsigauti, jaučiuosi kaip be odos. Nenoriu su niekuo kalbėti, negaliu valgyti… Man baisu…

Karališkumo nebuvo nė lašo. Jausmų gumulas, kurį ji visą gyvenimą spaudė savy, plūstelėjo lauk. Atrodė labai pažeidžiama, tarsi nusileidusi į tolimą vaikystę, kurios negalėjo normaliai išgyventi ir užaugti. Tačiau tai buvo taip tikra! Ant tokio pagrindo jau buvo galima statyti tikrąjį „aš“.

– Išlaikyk tą būseną kiek gali, vyksta svarbūs dalykai. Jei ką – skambink.

Po keleto savaičių iš Anos ėmė veržtis skausmas ir pyktis.

– Nesuprantu savęs, nebesinori kalbėt su draugu, tarsi būtent su juo aš ir praradau savo vidų. Aš gyvenu jo gyvenimą, o manęs tarsi nėra.

Ėmė aiškėti įvairios jų gyvenimo smulkmenos. Štai Ana su draugu įžengia pro duris su pirkinių maišais. Jis klesteli ant sofos:

– Kiska, iškraustyk maišus.

Ir Ana bėga. Nuvažiavusi pas draugą net neidavo iš jo buto – darydavo jam valgyti, skalbdavo, kaip visad labai kruopščiai ir lėtai. Ji visiškai jam paklusdavo, tarsi būtų buvusi tąsi it vaškas ir jos forma būtų susiformavusi pagal jo. Ar tas stambus it kalnas vyras įsivaizdavo, kaip ji jautėsi? Abejoju.

– O gal verta pakovoti už savo norus?

– Aš ir pati tų norų nesuvokiu, o pasakyti aiškiai, tvirtai – tai ne man.

Atrodo, ji galėjo atlikti tik du vaidmenis – arba visiškai paklusti, arba valdyti.

Ji ėmė jo vengti. Draugas tapo jautresnis, jie vėl suartėdavo, bet netrukus Ana išsekdavo ir imdavo maištauti. Atrodė, galime daug ką aptarti, pakeisti, bet atėjusi po pertraukos Ana paskelbė:

– Pasakiau jam, kad daugiau man neskambintų.

Ji triumfavo. Niekas jos nebekankins! Ji galės atsiskleisti. Bet darbo vis neatsirado. Ana apatiškai sėdėjo namie, ji pati suprato, kokia yra lėta, kaip smarkiai bijo daryti savarankiškus žingsnius, o aplink vaikščiojo motina. Pergalės džiaugsmas išblėso.

– Atrodo, kad gyvenime nieko daugiau nebus ir tuose namuose aš tiesiog uždusiu.

– Ilgiesi laisvės, kurion pabėgdavai į Rusiją? Kas tau trukdo išeiti iš namų?

 Kai nieko nebesinori, reikia daryti bent tai, kas malonu: įsikibti į žmones; nuveikti kažką, už ką galėtum save vertinti. Sukau galvą: kas ją taip stabdo? Depresija – tai užslopintas pyktis. Jei mane kas būtų įkišęs į jos butą, būčiau ne supykusi, o tiesiog įsiutusi. Ana dažnai sapnuodavo vis tą patį sapną: mėnulio taku ji įeina į kalno vidų ir ten randa ryškiai rožinę gličią pabaisą, pavojingą kaip nuodinga medūza, ir pro ją nedrįsta praeiti. Aš galvojau: ar ta medūza nėra jos galvoje tupinti mama? O gal Anai trūko draugo? Tačiau ar jie buvo artimi? Jai patiktų, jeigu jis prašytųsi atgal, tačiau ji tikrai jo nekvies. Bet ėjo laikas, o iš tolimosios Rusijos atsklisdavo gandai, kurie perverdavo Aną it peiliu. Jos draugas ieško naujų pažinčių. Pamiršo ir nė nemano krimstis. Bandžiau švelninti padėtį:

– Kai mūsų nebereikia, mes linkę nusivertinti. Kažin ar jis tave nukainojo, gal jis tavęs tiesiog nesuprato?

Tačiau baisus kritikas jos galvoje manė kitaip. Darbai irgi stūmėsi labai lėtai.

– Dvi savaites verčiau straipsnį, visai nusikamavau…

Tie skundai vargino. Ana man kažkuo priminė giminaitę, kuri nuolat skundėsi, kaip jai baisu važiuoti mašina. Aš sukandusi dantis išmokau važiuoti rekordiškai greitai, o giminaitė susitelkdavo į kiekvieną pojūtį. Kai susitikdavom, turėdavau ją vežti ir pykdavau, kiek daug kai kurie žmonės gali sau leisti. Tuo tarpu nekalta dėl mano asmeninių peripetijų Ana kiekvieną susitikimą atrodė vis labiau nusivylusi gyvenimu ir terapija:

– Ar ne per daug mes panašios? Tai yra ar tu gali man padėti?

Panašios?! Tačiau… gal tai raktas, kaip jai šalia manęs pasijusti gerai? Nebūčiau nustebusi, jei ir čia, konsultacijose, ji jautėsi menka ir bandė įrodyti, kad yra kažko verta. Kadangi būtų visiškai keista gydant žmogų tuo pačiu metu ieškoti jo trūkumų, apie tai nebuvau pagalvojusi. Kai žmogui, kuris jaučiasi beviltiškas, bandai padėti, jis galvoja: „Jei mane kažkas moko, tai reiškia, kad laiko mane nevykėliu ir tik dar labiau gniuždo.“ Ne kartą sutikusi tokius žmones stengiausi kuo mažiau siūlyti ką nors patobulinti, tiktai būdavau kartu, suprasdavau ir atspindėdavau jų giliausius jausmus, net jei pokyčiai vykdavo lėtai. Tačiau dabar kažkas pajudėjo. Būkime bendramintėmis! Šiek tiek panašumų mes turim – abi bandome rašyti, abi dirbame su savimi. Geriau atskleisiu jai, kaip pati sprendžiu savo problemas, o ne bandysiu ją tobulinti. Tapo šilčiau.

 Toliau nuoširdžiai klausiausi. Kodėl Ana pamažu ėmė lipti iš duobės? Gal neatsiribojusi kaip kiti, kuriuos ji nuvertino, galų gale ją sušildžiau, galbūt vis labiau pasimiršo draugas, nežinau. Jos rūbų spalva vis šviesėjo, žvilgsnis švelnėjo.

– Lankydamasi pas tave turiu bent vieną laisvės valandą per savaitę. Mama tavęs nekenčia. Pradėjau rašyti, ką jaučiu. Štai, pažiūrėk, – įteikė man pilną kaligrafiškų įrašų sąsiuvinį, vietomis priklijuotą prirašytų lapelių. – Anksčiau norėdavau viską parašyti iš karto be klaidų ir nieko neišeidavo, o dabar, jei nepatiko – užklijavau. Ir nebandau rašyti visko, džiaugiuosi net jei parašau tik kelis sakinius.

Tai buvo didelis pasiekimas.

– Praeitą savaitę net du kartus išėjau iš namų, vaikščiojau gatvėmis, norėjau, kad aplink būtų žmonės, užėjau kavinėn, varčiau savo užrašus. O paskui sėdėjau namie ir svajojau, kaip norėtųsi turėti mažą sodą – vietą, kur galima gyventi.

– Kaip gerai, kad jau nori kažką daryti.

– Svarbiausia – būti gyvai. Kai perskaičiau tavo knygą, mano vidus mane taip išgąsdino, o dabar man jis toks brangus! Ta srovelė dar labai silpna, rašau, ką jaučiu, ir nebeskaitau, kad tų minčių nenuvertinčiau. Versti kol kas iš viso negaliu.

– Tikrumo neverta aukoti dėl jokių darbų.

Kadaise aš taip pat atradau save – seniai, per studentišką psichoterapiją. Reikėjo nupiešti, ką jaučiu. Tuo metu pirmą kartą taip aiškiai pamačiau savo vidų – jis gulėjo čia pat, popieriuje. Ten, kur, atrodė, bus tik šeimos rūpesčių ir mokslų išsunkta tuštuma, buvo spalvos, jausmai. Kaip aš tai saugojau! Dabar tie jausmai kažkur už begalinių darbų, taip toli. Ar tik nereiktų gydytis ir man? Kaip būtų gera, kad kas nors šitaip jautriai, tarsi būčiau kilminga, klausytųsi ir manęs!

– Vakar sapnavau, kad man pavyko praeiti pro medūzą. Pasirodo, ji visai nebuvo pavojinga, baidyklė ir tiek. O paskui išdrįsau nusiųsti savo tekstų draugei. Ji parašė: „Paskaičiau ir apsižliumbiau, vėl skaičiau, vėl apsižliumbiau.“ Toks sukrečiantis bendravimo gylis. Kaip terapijoje. Tada, prieš ateidama pas tave, buvau tokia sutrikusi, žinojau, kad tarsi reikia kažko mokytis, baigiau mokslus, vos išgyvenau. O dabar aš jaučiu, kad atsiradau. Buvau pasimetusi ir atsiradau.

 Kas dieną Ana darė vis daugiau drąsių žingsnių, pasikeitė net jos žvilgsnis.

– Neseniai pradėjau matyti, kad dar egzistuoja vyrai, keli net užkalbino. Paskambinau telefonu jam, minutę pakalbėjom. Galvojau, bus piktas, bet pasirodė, kad jis labai pavargęs. Atsirado keli vertimai, rašau. Mama tokia pati, bet kai esu užsiėmusi, mažiau ją jaučiu. Tik štai pradėjau sapnuoti, kad man skambina iš universiteto, nori atimti diplomą.

– Tai ta baimė, kuri neleido tau pajudėti. Tik padarai žingsnį, ir ji išlenda.

– Paskaityk, ką parašiau:

Kaip dažnai atiduodam gyvenimą kitam. Dovanojame,

leidžiame naudotis.

Atnešam ir padedam po kojomis: štai, imk viską, ką turiu.

Atiduodam ir daugiau neturim. Žmogus žiūri, nesupranta,

O, būna, ir atsainiai pastumia į šalį, gerai, jei ne kerziniu

batu.

Kartais ir mums atitenka kito gyvenimas – ir ką su juo daryti?

O tuo metu kažkas galvoja, ką daryti su mūsų gyvenimu.

Taip ir gyvename – tai aš ne savo istorijoje,

Tai savo istorijoje, bet ne aš. Ir štai galų gale susigriebiame,

Tačiau mūsų gyvenimo padėtis tuo metu jau visiškai liūdna.

Bet aš pasiimu savo gyvenimą, išimu iš svetimo archyvo,

Susirenku iš po svetimų kojų ir imuosi jį valyti, lyginti:

Ne gyvenimas – skuduras, baisu paimti į rankas.

O aš atkakliai tęsiu valymą. Gerai, kad laiku jį sugriebiau.

Suspėjau.

Pirmą kartą spausdinta “Šiaurės Atėnuose” 2012 sausis

Ką reiškia, kai tarp žmonių užsimezga artimas ryšys? Kas sukuria tą ryšį? Žmonės intuityviai pajunta artumą, tačiau nežino, kodėl jis atsirado, ir nesupranta, ką daryti, kai jis dingsta. Gal susitinka artimos sielos? Ne. Paaiškinimas banalus: ryšys atsiranda, kai kitas žmogus mumis nuoširdžiai domisi ir sugeba įeiti į mūsų pasaulį, jį priimti.
Prancūzų hipnoterapeutas Ž. Bekio sako: „Kai žmogus ateina pas psichologą, jis turi pasijausti tarsi sutiko savą žmogų, su kuriuo yra pažįstamas šimtą metų.“ Tačiau daugeliui piliečių tai yra sudėtingas menas ir šioje srityje jie nepajėgia toli nueiti. Kaip sako Davidas Schwartzas, „dideli žmonės įvaldo klausymo meną, maži žmonės įvaldo kalbėjimo meną“.

Kalbėti ir būti suprasti trokšta visi, o štai geri klausytojai – reta prabanga. Radę žmogų, kuris moka klausytis, visi nori jį pasisavinti ir nepaleisti. Daug žmonių jaučia dėmesio badą, ir neretai nutinka, kad vieninteliu žiūrovu, stebinčiu skausmingas dramas, tampa apmokamas psichoterapeutas. Pas jį atėję žmonės sveiksta tiesiog dėl to, kad jaučiasi iš tikrųjų pamatyti ir visiškai suprasti. H. Hesės pasakojime Magistras Ludi Juozapas gydė tyliu, įkvepiančiu klausymu. Išsakyta kančia ir nerimas išnykdavo lyg vanduo ant dykumos smėlio ir atgailaujantieji išeidavo ramūs ir apsivalę.

Ar daug žmonių vaikystėje ir jaunystėje jautė, kad tėvai jų klausosi ir supranta? Nieko keisto, kad svetimas terapeutas perpranta žmogų greičiau nei seniai kartu gyvenantis sutuoktinis. Tačiau daugelis žmonių net nežino, jog nemoka klausytis. Su artimaisiais nesusikalbantiems klientams dažnai duodu tokią užduotį: žmona turi įsivaizduoti, kad ji yra vyras; vyras – kad jis yra žmona; motina – kad ji yra dukra ir t. t., tarsi tą žmogų reikėtų suvaidinti scenoje. Prašau jų papasakoti, kokie tada būtų jų norai, jausmai ir mintys. Daugelis išspaudžia tik vieną sakinį: „Negaliu įsivaizduoti, kas jo galvoje. Aš jo visiškai nesuprantu.“ Baisiausia, kad raginami nesustoti, stengtis, jie nesistengia.

Įdomios neatidumo priežastys

Aš nuolat girdžiu: „Dirbi psichologe? Kaip tu gali visą dieną klausytis tų bėdų? Argi tai ne sunku, ne nuobodu? Nebent už pinigus…“ Kodėl klausymasis toks nepopuliarus? Yra svarbių priežasčių. Kai nepasitiki savimi, neklausydamas gali likti įsitikinęs savo teisumu. Kad sutiktum, jog kažkas gyvena protingiau nei tu, reikia būti drąsiu žmogumi. Kita vertus, kalbėjimas – tai jėga ir valdžia, o klausymasis – tai paklusimas ir neturėjimas ką pasakyti. Ne veltui suaugusieji vaikui sako: „Užsičiaupk ir geriau paklausyk.“

Kai reikia klausyti, mūsų mintys gali suktis apie ką nors kita: esame pavargę, manome, kad žinome viską, ką kalbėtojas gali pasakyti. Yra daug puikių neklausymo būdų: galime taisyti kalbančiojo klaidas, patarinėti, staiga atsiminti tai, ką patiems norisi pasakyti, rinkti informaciją puolimui, vertinti (tas – gerai, tas – ne), vaidinti, kad klausome, bet nieko neįsiminti.

Pažaiskime psichologinį žaidimą: sudarykime trijų žmonių grupę ir pavadinkime žmones A, B,  ir C. Persona A turi išsakyti ir įrodyti savo požiūrį. Vienintelė personos B užduotis – ginti priešingą požiūrį. Persona C objektyviai stebi veiksmą. Pokalbiui pasibaigus, visi dalinasi tuo, ką suprato. Paprastai, atlikę šį pratimą dalyviai А ir B būna šokiruoti, kad visiškai negirdėjo pašnekovo: sutelkę dėmesį į „užmušančius argumentus“, mes tik laukiame, kada galėsime įsiterpti. Taip pat sunku klausytis ir išgirsti, kai tai, kas sakoma, stipriai veikia mūsų jausmus. Tada mes girdime sakant „šiuo metu aš neturiu laiko“, tačiau suprantame, kad iš tiesų tai reiškia „dėl tavęs aš nesiruošiu švaistyti savo brangaus laiko“.

Kiekvienas žmogus iš prigimties yra egocentriškas, nesugeba klausyti, nes trokšta parodyti, koks yra reikšmingas, pranešti apie save. O gal tam, kad tas „aš“ būtų pasotintas ir elgtųsi kukliau, visų pirma reikia juo pasirūpinti, jį pamaitinti? Juk norint sugebėti klausyti reikia sumažėti ir savo pasaulyje padaryti vietos kito žmogaus mintims ir jausmams.

Mokymasis išgirsti ir suprasti: nuo ko pradėti?

Pamenu vieną klientą, kurį žmona nuolat barė, kad jis neatsimena nieko, ką ji jam sako. Nors vyras ir norėjo pasitaisyti, kai ji pradėdavo ilgus monologus, jį apnikdavo įkyrios mintys apie darbą, jis negalėdavo atsipalaiduoti, nežinodavo, ko žmonos paklausti, kad pokalbis taptų įdomesnis, ir jam nepavykdavo įsijausti į jos būseną. Psichologiją studijuojantys antro kurso studentai atlikdami klausymosi pratybas taip pat daro daugybę klaidų. Tačiau kaltinti kito, kad jis neklauso, neverta, geriau sužinoti, ką daryti, kad išmoktume klausytis, atsiraitoti rankoves ir imtis reikalo.

Taigi, pradėkime. Pirmas žingsnis: išmokime sutelkti dėmesį į kalbantįjį, duokime jam laiko tinkamiems žodžiams rasti, patys nieko nesakykime. Tai tarsi meditacija. Svarbiausia – nurimti ir atsipalaiduoti. Nusiteikite: „Aš turiu tau laiko ir man norisi tave suprasti.“ Bet daug kam taip tylėti be galo sunku! Vidutinis kalbėjimo greitis keturis kartus lėtesnis nei suvokimo greitis. Klausant mūsų smegenys yra neapkrautos, lieka daug laisvo laiko, dėmesys ima ir nukrypsta. Apie ką galvoti klausant? Kuo užsiimti? Per daug klausinėti neverta – atitrauksime žmogų nuo to, ką jis stengiasi pasakyti.

Ir be jokių klausimų galima išgirsti dar labai daug: kokia kalbančiojo nuotaika, ką jis mums jaučia, ko jis savo kalbėjimu sąmoningai ar nesąmoningai siekia. O geriausia įsivaizduoti, ką mes jaustume būdami to žmogaus vietoje. Pagalvokime, kokios jo pasaulio detalės nesuprantame, ir paklauskime apie tai.

Žinoma, vien tylėti visą laiką nepakanka – kalbėtojas nejaus, ar mums įdomu. Svarbu paraginti tęsti, parodyti, ką jaučiam, apibendrinti tai, ką supratome. Mokytis klausyti iš pradžių sunku, bet paskui būtinybė save kontroliuoti dingsta. Kita vertus, išmokus klausyti atsiveria liūdnas vaizdas: pradedi ypač aiškiai matyti, kaip nedėmesingai tavęs klausosi kiti.

Aukštasis supratimo ir pajautimo pilotažas

Glaudžiausias ryšys užsimezga tada, kai tarp žmonių tarsi šokant atsiranda rezonansas. Kaip tai padaryti? Jei pašnekovas atitraukia kėdę, ir mes vos vos atitraukime, pakartokime jo kūno judesius, kvėpavimo ritmą. Kartais to daryti nereikia, užtenka tik įsivaizduoti, bet mūsų ir pašnekovo smegenyse jau aktyvuojasi tokie pat neuronai. Kalbėkime pašnekovo stiliumi: jei jis atsargus, ir mes išlaikykime atstumą; jei jausmingas, ir mes neslėpkime emocijų; jei jis neramus, galime taip pat būti aktyvūs, o po to pradėti kvėpuoti lygiau – taip  pašnekovas, kaip ir mes, nurims. Pasąmoningai jis pajus bendrumą, pajus, kad galų gale sutiko saviškį. Įsiminkime keletą jo žodžių ir posakių. Žodžiai mūsų smegenyse sujungti tarsi grandinėmis, ir jei pakliūsime į tą pačią grandinės vietą, jo pasąmonė priims mus kaip savus. Jei nori patekti į kito pasaulį, laikinai užmiršk, ką pats manai, ir imk žavėtis kito skoniu.

Kalbėtojas mus mato – mūsų veido išraiškas, kūno kalbą. Jei „ant veido parašyta“, kad mums nuobodu, jo entuziazmas ges. Žmogų galima paveikti vien tik kūno kalba – tai, ko mes iš jo tikimės, veikia kaip hipnozė. Galbūt todėl, jei iš vaiko tikimasi genialumo, jis šį lūkestį dažnai vienaip ar kitaip pateisina, o jei manoma, kad jis taps „toks pat kvailas, kaip tėvas“, jis toks ir bus. Dar labai svarbu rasti, dėl ko su žmogumi mes nuoširdžiai sutinkame. Pagyrimai mus taip pat stipriai veikia, kartais net per stipriai.

Jei mūsų atidžiai klauso, palaiko, galime įsiklausyti į save, pajusti, kas mums kelia nerimą, surasti jam vardą. „Pasakodavau, kas vyko, po to – ką jaučiau ir galiausiai – apie ką galvojau. Semas klausė ypatingai – erdvė šalia jo tarsi prasiskleisdavo, norėjosi pasakyti tiek daug, aš ėmiau suvokti, ką galvoju, ir man pačiai mano gyvenimas pasidarydavo labai įdomus. Tas klausymas mano viduje padarė tikrą perversmą – iki šiol gyvenime manęs niekas nesiklausė! Lengviau patikėti savo gyvenimo verte, kai jis turi vertę dar kažkam.“ (Iš romano „Neįvykusi terapija“) Ligą sukelia tai, ko žmogus nepažįsta. Depresija, baimės svarbius gyvenimo dalykus užtemdo, o tiesos atskleidimas padeda išlaisvinti energiją. Klausydamiesi mes tarsi apšviečiame vienas kitą ir pradedame matyti tai, ko negalėjome pamatyti vieni.

Užmegzti ryšį – tai stipriau jausti, daugiau kurti

Kodėl mes keliaujame? Kad sužinotume ką nors naujo, pabūtume neįprastoje aplinkoje, pamirštume apie rutiną – visa tai labai panašu į mokėjimą klausytis. Mano klientė pasakojo: „Nors pažinojau draugę dešimt metų ir niekada nežinojau, kiek daug ji išmano apie vyną, mėgavausi jos pasakojimu, daug sužinojau ir nepajutau, kaip prabėgo ilgas kelionės laikas.“ Kiekvieno žmogaus gyvenimas – tai romanas. Man į konsultaciją niekada nėra atėjęs neįdomus žmogus. Keliavimas po kitų pasaulius suteikia daugiau nei beprasmiai mėginimai „atitempti“ juos į savo pasaulį. Kai klientai šneka, matau vaizdinius, tarsi kiauras dienas žiūrėčiau filmus: daug dramų, lėtų, panašių į skandinaviškas, rečiau siaubo, veiksmo filmų. Galiu kartu su jais išgyventi savo pačios kančias, patirti nušvitimų. Klausyti – tai suvokti, kas iš tikro vyksta, giliau kvėpuoti, stipriau jausti.

Amerikiečių rašytoja Natali Godberg pasakoja: „Prieš keletą metų buvau sufizmo meistro dainavimo pamokose. Jis pasakė, kad nėra tokio dalyko kaip klausos nebuvimas. Dainavimas 90 procentų yra klausymas. Jei klausai iš tikrųjųi, tavo kūnas prisipildo muzikos, ir kai tu atveri burną, muzika automatiškai išeina iš tavęs.“ Rašymas irgi 90 procentų yra klausymas. Kai atidžiai klausai to, kas yra aplink, tai tave užpildo, o kai rašai, tai iš tavęs išeina.

Norint kurti, nereikia daug galvoti, reikia tiesiog atsiverti pilnam spalvų ir pojūčių pasauliui. Tada klausai ne tik žmogaus, kuris kalba su tavimi, bet ir oro, kėdės, durų, iš už lango ateinančio metų laiko, praeities ir ateities, klausai ausimis ir klausai nugara. Kai klausai, viską priimi be sprendimų ir po to apie tai, ką išgirdai, gali pasakyti tiesą. Jei gali pajausti realybę aplink save, kūrybai nieko daugiau ir nereikia.

Vietoje pabaigos

Kodėl norėjosi parašyti apie klausymąsi ir supratimą? Todėl, kad tai esminė mano darbo dalis, tačiau kas dieną matau, kaip žmonės negirdi vieni kitų, o dialogai primena kolektyvinius monologus. Anksčiau, kai ne taip pasitikėjau savimi, vis laukdavau, kol mane kas nors išklausys, bet galų gale išmokau kalbėti ir atkakliai išaiškinti sudėtingus dalykus – jei ne žodžiu, tai bent jau raštu, bet vis dar tebesiilgiu tokio atidumo, dėl kurio nereikia kautis. Tačiau kai kurie mano klientai nekalba, niekas nežino, ką jie galvoja, o po to visi nustemba, kai šie padaro netikėtus veiksmus.

Kaip suartėti? Užtektų bandyti nuoširdžiai atsiskleisti ir klausytis. Įrašas dienoraštyje: „Kai kalbu tau, galiu laisvai galvoti, nes kaltinantys balsai mano galvoje nutyla. Ir, ačiū Dievui, klausytojas klauso, ačiū Dievui, jis tyli, suteikdamas paskutinę galimybę gyvybei skleistis.“

Pirmą kartą spausdinta “Aš ir psichologija” 2011.12

Interviu “Aš ir psichologija” lapkričio numeryje. Kalbasi Egidija Šeputytė

Nors paprastai mes, žurnalo autoriai, rašome straipsnius ir imame interviu iš kitų žmonių, tačiau šį kartą labai norėjosi pakalbinti saviškę – nuolatinę mūsų žurnalo straipsnių autorę psichologę-psichoterapeutę Genovaitę Petronienę. Neseniai pasirodė Petronienės nauja knyga „Neįvykusi terapija“. Kalbamės su ja apie tai, kaip gimė šis psichologinis romanas.

Man visada norisi paklausti knygos autoriaus, kaip jis pasirinko knygos pavadinimą. Perskaičiusi knygą labai gerai supratau, kodėl ji taip vadinasi, ir manau, kad tai išties puikus pavadinimas apskritai ir tinka būtent šiai knygai. Tad kaipgi jis gimė?

Tų pavadinimų į galvą buvo atėję daug, bet nė vienas neprilipdavo. Šis pavadinimas atėjo į galvą tada, kai galų gale sugalvojau knygos galą. O mintis tokia: kas gi įvyksta su žmogumi, kai  terapija neįvyksta? Ogi tada ir įvyksta augimas ir vystymasis. Tai atspindi mano gilų įsitikinimą, kad žmogus keičiasi tik tada, kai prieina visišką liepto galą, kai jam jau niekas nebegali padėti. Tada tarsi labai aukštoje temperatūroje ima kažkas jo galvoje ir „išsilydo“, iš naujo susijungia. Galų gale tai yra ir budistiška, kai žmogus nebesiekia išgyti, tobulėti – va tada ir įvyksta nušvitimas. Atsimenu, kaip parašiau dvi paskutines knygos pastraipas, kurios ir lėmė pavadinimą. Tai įvyko penktadienio vakarą, mano didžiojo kambario kampe, ant rudo sudedamo fotelio. Mintys, kurias sudėjau į tas pastraipas, tarsi atskrido iš šono, nuo lango pusės. Pasidarė taip šviesu!  Po to visą savaitgalį nieko nedirbau, ilsėjausi.

Koks Tavo santykis su pagrindine heroje Juta? Ką jai jauti dabar, kai knyga išleista?

Šilumą, dėkingumą už tą sunkų ieškojimo kelią, kurį ji nuėjo. Paprastai šnekant, kūriau tokį moters personažą, kokios moterys man patinka. Gyvenime daugelis moterų visgi yra gana racionalios, atsakingesnės nei vyrai, nesiryžta beprotybei. Ši herojė kitokia. Nors ir pažeidžiama, ji savarankiškai ieško, mąsto, nori kažką sukurti.

Knyga rašyta dienoraščio stiliumi. Ji – tarsi autobiografija. Neslėpsiu, dažnai atrodė, kad skaitau apie Tave, nors gerai žinau, kad personažas ir autorius – du skirtingi dalykai. Vis tik kiek knygoje yra Tavo pačios vidinių išgyvenimų?

Visuose kūrybinio rašymo vadovėliuose parašyta: „Jei rašot iš „aš“ pozicijos, tai galėsite pavaizduoti daugiau vidinio pasaulio, bet nenustebkite, kad skaitytojai jus sutapatins su pagrindiniu herojumi.“ Kita vertus, net jei tai būtų ir pasakų knyga, kaip ir atliekant Roršacho testą, tai  būtų vis tiek apie mane. Juk aišku, kad aš rašau apie tai, kas man artimiausia, įdomiausia, kaip ir visi menininkai į herojus ir istorijas projektuoja savo pasąmonę. Herojus kuriu taip pat, kaip ir kiti rašytojai, niekaip ne kitaip: klijuoju juos iš keleto man žinomų žmonių, sudedu į vieną vietą įdomiausias savybes, detales, įdomiausias girdėtas istorijas. Įsivaizduoju kažkokį alternatyvų gyvenimą, kuris gal galėjo vykti ir su manimi. Aš asmeniškai labiausiai išgyvenau, ką jaučia herojė, rašydama knygos pabaigą. Niekaip negalėjau pajausti, kas atsitiks su heroje, todėl susitapatinau, galvojau, kaip čia būtų, jei herojės vietoje būčiau aš pati, kaip viską išspręsčiau, ar pajėgčiau išspręsti.

Knygos anotacijoje rašoma, kad rašydama rėmeisi tikra terapine medžiaga. Kaip Tau pavyksta panaudoti klientų patirtį ir nenusižengti konfidencialumui? Žinau, kad kai kurie psichologai atsisako straipsniuose remtis konkrečiais pavyzdžiais, net jei informacija apie žmogų yra pakeista ir jo atsiklausta, –  labai klientus saugo. Ką Tu manai: kur yra ta konfidencialumo riba? O gal dalintis savo ir klientų patirtimi tam tikra prasme būtina? Kaip, kada?

Šitoje knygoje terapine medžiaga dalinuosi kur kas mažiau nei ankstesnėje „Gerųjų žmonių šešėliai“. Dėl pastarosios knygos konfidencialumo abejojau taip ilgai, kad nusprendžiau naudoti klientų istorijas kuo mažiau, nebent klientai patys to norėtų. Šį kartą herojus papuošiau tik kai kuriomis klientų detalėmis. Bet man labai pravertė mano kaip terapeutės patirtis apskritai: žinodama daug sudėtingų žmonių santykių variantų lengviau susigaudžiau jų motyvuose, supratau, kaip rašyti, kad charakteriai būtų pagrįsti. Knygoje aprašiau ir psichoterapiją, žinojau, kaip ji vyksta, kaip būna su žmogaus vystymusi. Jei reikėtų, nesunkiai argumentuočiau kiekvieną charakterį bet kokioje psichoterapeutų konferencijoje, tarkime, psichodinaminės ar egzistencinės psichoterapijos požiūriu. Psichologas pasmerktas kurti sudėtingai, gyvenimiškai, negalėtų sumeistrauti meksikietiško serialo. Kita vertus, su konfidencialumo problema susiduria visi rašantys žmonės, ne tik psichologai: knygoje save gali „atpažinti“ įvairūs pažįstami, taip pat ir tie, kurių rašydamas knygą mintyse visai neturėjai. Todėl reikia pasirinkti, kas svarbiau. Jei nori kažką sukurti ir visą laiką bijosi, ką kiti pagalvos, tai geriau iš viso nepradėti.

Skaitant knygą, man labai padarė įspūdį tai, kaip aprašai tam tikras jausmines būsenas, pagauni jų subtilumus, atskleidi gylį. Koks buvo patyrimas Tau pačiai leistis į tokius išgyvenimus? Suprantu, kad tai darai darbe. Toks psichologo darbas. Ir vis tik aprašyti tai meniškai – turbūt kas kita?

Leistis į jausminius išgyvenimus – pati įdomiausia mano gyvenimo dalis. Aš nevengiu į tai pasinerti asmeniniame gyvenime, nevengiu ir vykstant terapijai kartu su klientais. Apskritai, man norisi pasinerti į jausmą, o paskui vėl grįžti prie racionalaus matymo. Kodėl žmonės geria, vartoja narkotikus, beprotiškai įsimyli, žiūri filmus? Visi nori to gyvo, įdomaus patyrimo. Rašymas suintensyvina jausmą ir suteikia saugias ribas, todėl rašyti apie įvairias būsenas man yra didžiulis malonumas. Tik reikia rašyti čia pat, kol tą būseną jauti, logiškai planingai jos nesudėliosi. Kiekviena tavo ląstelė turi kvėpuoti tos būsenos energija, tada ir tekstas tuo kvėpuoja.

Gerai, kad turiu psichoterapinių ir asmeninių patirčių aprašymų atsargas, jų ir prisotintas siužetas. Pavyzdžiui, kai klientai vaizdžiai pasakoja apie kokią labai įdomią būseną, aš į ją įsijaučiu ir užsirašau. Visada svajojau užfiksuoti, „užkonservuoti“ kuo daugiau stiprių būsenų ir tarsi turėti jų kolekciją. Jei jos geros, rašau tam, kad galėčiau vėliau paskaičiusi į jas pasinerti, leisti patirti jas kitiems žmonėms. Jei būsenos sunkios, tai irgi veikia gydančiai, suintensyvina tai, ką jauti, parodo, iki kokio absurdo gali nueiti, ir padeda greičiau tai išgyventi, išsivalyti. Šis romanas ir yra tokia būsenų kolekcija.

Knygą užtrunka parašyti, turbūt jos rašymas – tam tikras gyvenimo etapas. Koks šios knygos rašymo etapas buvo Tau?

Įkvėptas. Galbūt kelionės į kalnus mane išmokė gyventi pagal tokį principą: jei ką nors gali padaryti dabar, tai ir daryk, nes jokio „rytoj“ gali ir nebebūti. Kurį laiką intensyviai studijavau, kaip reikia rašyti, kaip rašo kiti, ir pajutau, kad jau pavyksta parašyti ilgą tekstą. Labai nudžiugau ir rašiau, kiek tik pajėgiau, nieko kito nemačiau, apie nieką negalvojau. Tai buvo grynai kūrybinis etapas – jokių santykių, jokio laisvalaikio ir jokių papildomų darbų. Kas dieną tekdavo ieškoti naujų kūrybinių sprendimų, galva tiesiog kaito. Vienu metu net neatlaikė sveikata – pirmą kartą per dvidešimt darbo metų paėmiau biuletenį, tiesa, neilgam. Rašyti šį romaną buvo labai įdomu, bet visgi sunku. Antrą kartą tokio dalyko jau nesiimčiau: rašyčiau ramiau, racionaliau. Romanas visai kita rašymo forma nei apsakymų knyga: reikia „surišti į vieną vietą daug mazgų“, su visa ta medžiaga atsiguli ir atsibundi, ir ji niekad tavęs nepaleidžia.

Beje, kiek laiko užtruko parašyti šią knygą?

Du mėnesius rašiau kažką dar nežinodama, kad bus romanas. Staiga suvokiau, kad tie gabalai limpa į vieną! Tada juodraštį rašiau apie keturis mėnesius, pradžią ir pabaigą dar mėnesį. Po to tobulinau, šlifavau. Taigi, nuo pirmo parašyto žodžio iki pdf failo spaudai sugaišau lygiai metus. Žinoma, rašiau po darbo, o su klientais ir paskaitomis dirbu ne mažiau kaip aštuonias valandas per dieną. Iš tikrųjų, romaną norėjau parašyti jau labai seniai ir, matyt, daug metų prieš tai kaupiau įvairias idėjas, o pasipylė štai taip – staiga.

Kažkada Kanadoje dalyvavau rašančių (poetų, romanistų) psichologų sąskrydyje. Prisimenu, jo metu buvo kalbama apie tai, kad daugelis psichologų, jei tik to imtųsi, būtų ir neblogi rašytojai. Apskritai buvo iškelta mintis, kad kiekvienas geras psichologas turi būti ir šiek tiek menininkas. Ką Tu apie tai manai?

Jei psichologas yra šiek tiek menininkas, ir jam, ir klientui geriau. Tada psichologas daug atviresnis įvairiausioms keistybėms, su kuriomis susiduria savo darbe, ir daug atsparesnis tam kančių srautui, kurį turi patirti. Kai vyksta kas nors jam ypač nepriimtino, tarkim, klientas deda jį į šuns dienas, psichologas gali į viską pažiūrėti iš estetinės pozicijos: „Koks ryškus charakteris, koks įdomus monologas, kokias scena!“ Nežinau, ar psichologai būtų neblogi rašytojai, daugelis psichologų labai įpranta viską sprausti į mokslo nustatytas lentynėles, kita vertus, psichologas turi daug medžiagos rašymui ir gerai reflektuoja savo išgyvenimus. Manau, kad psichologai turi tiek pat galimybių būti rašytojais, kaip ir, tarkim, tapytojai. Viskas priklauso nuo to, ar jie nori būti rašytojais.

Psichologo profesija yra gana įdomi ir pelninga, tad rašytoju gali ir nebūti. Bet aš, tiesą sakant, niekad nesvajojau būti psichologe. Kai buvau vaikas, norėjau būti menininke, paauglystėje –mokslininke. Kodėl rašau, net pati gerai nežinau: ar dėl to, kad norisi ne vien klausyti, o ir kalbėti;  ar kad norisi išreikšti tai, kas skauda; ar dėl to, kad gyvenu menu, kvėpuoju menu, dėstau menininkams, bendrauju su menininkais ir meninio produkto sukūrimas man turi didelę prasmę. Juk menas, skirtingai nei mokslas, žmogų paveikia itin stipriai ir tiesiogiai.

Kaip manai, ar terapija neįvyko?

Terapija neįvyko, bet įvyko augimas, o galbūt net kažkas daug daugiau. O svarbiausia, atsirado šitas ryškių gyvenimo atspindžių rinkinys – knyga.

Matyt, žmonių tipologiją sukūręs Jungas buvo teisus: mes iš prigimties kaip dėlionės detalės daugiau ar mažiau tinkame vieni kitiems. Su Ramune „sulipome“ per patį pirmą susitikimą. Buvo žiemos vakaras, už lango tvyrojo tamsa, bet aš kažkodėl neįjungiau didžiosios lempos. Nedidukė, gal dvidešimt penkerių, kažkuo primenanti meškiuką, mažytėm akytėm įsitempusi ji žvelgė į mane iš tamsos. Kažkas tarsi pakibo erdvėje. Ramunė prabilo. Jos balsas… Jis buvo toks jautrus, atsargus, tarsi kiekvieną sekundę ji bijotų kažką išgąsdinti, norėtų pasakyti žodį dar tiksliau, dar nuoširdžiau. Ji tikėjo, kad jos nesmerksiu.

Važiuodama iš darbo namo jaučiau tikrą terapinį įkvėpimą: aš padėsiu šiai trapiai būtybei, mes atversime paslaptis ir išvalysime žaizdas!

 Tai, ką išgirdau, buvo verta rašytojo plunksnos. Prieš keletą metų baigusi mokslus, užsidariusi viena su vyru dirbtuvėje nuo ryto iki vakaro ji klijavo elitinius keramikos darbus. Neatsitraukdami vienas nuo kito daugiau kaip per metrą jie ten ir gyveno.

– Man nieko daugiau nereikia, tik darbo!

– Nei poilsio, nei vaikų?

– Ne, tai trukdytų dirbti. Aš siekiu minimalizmo. Tiek darbe, tiek gyvenime neturi būti nieko nereikalingo, tik visiškai išgryninta forma.

Graži mintis! Skirti energiją tam, kas svarbiausia, pagrindinei aistrai – puikus dalykas. Tačiau jos minimalizmas atrodė įtartinas. Šie du žmonės neturėjo net savo tualeto, o valgydavo prie mažo staliuko greta didelio moliu apklijuoto darbo stalo. Jei ne šalia dirbtuves nuomojantys menininkai, kurie vis įsiprašydavo į svečius, pora, matyt, būtų visiškai apleidusi žmonių visuomenę.

Ji tikėjosi, kad aš perversiu ją akimis ir „pataisysiu“. Tačiau ką „taisyti“, aišku nebuvo: ji skundėsi nuovargiu, įtampa, nuolatinėmis mintimis apie vaikystę. Tai buvo keistas simptomas. Minkydama molį ji regėdavo vaikystės vaizdus kaip užstrigusias skaidres ir iš tiesų buvo ne savo dirbtuvėje, o būtent ten. Ji užaugo kaime. Tėvo nematė seniai. Paauglystėje, kai tėvas paliko šeimą, su juo dar susisiekdavo, o prieš penkerius metus santykius ryžtingai nukirto.

– Nelabai patiko jo nauja žmona… O paskui tėvas pasakė, kad mano vyras nevyriškas…

– Papasakok apie jį daugiau.

– Aš buvau tėvo vaikas. Jis buvo toks protingas, daug su manimi užsiėmė. Nors aš jo bijojau –  tarsi kareivis vykdžiau kamandas, puikiai atspėdavau, ko jis nori.

– Tu ir dabar tam tikra prasme kaip kareivis.

– Bet man gera dirbti!

Ji nesuprato, apie ką kalbu, nes tiesiog nežinojo, kas yra poilsis. Nuo įtempto bandymo ją suprasti man net spengė galvoje: negailestingas tėvo palikimas ir ši jautri, miela būtybė, sėdinti prieš mane, – šie du dalykai man „nesilipdė“ į vieną paveikslą. Dar keisčiau atrodė jos mama.

– Apie mamą net negaliu pagalvoti, iš karto nupurto… Vaikystėje ji su manimi net nekalbėdavo. Ir dabar ji paskambina, ko nors paklausia, aš pradedu pasakoti, o paskui ji staiga mane pertraukia ir aš suprantu, kad jai visai neįdomu. Ji tarsi pelė vis šmirinėja po namus, jos net judesiai kaip žvėries. Jai rūpi tik daiktai, pinigai. Skambina, kad pasigirtų kaimynams, jog gerai sutaria su vaikais. Negaliu su ja net susitikti ir tai labai kankina. O gal ir aš pati tokia, kaip ji?

– Jauti visuomenės spaudimą, kad reikia mylėti mamą? Ar nepakaktų tiesiog jausti pareigą?

– Jūs manote, kad tikrai galiu kartais neatsiliepti? – ji nušvito, tarsi ką tik būtų išrišta didžiausia nuodėmė.

Tarsi išgirdusi, ką kalbame, mama skambino vis rečiau, o aš po truputį supažindinau klientę su poilsiu ir jausmais. Pradėjau nuo lengviausių užduočių: išeiti pasivaikščioti, pažiūrėti televizorių. Sekėsi sunkiai, bet ji buvo uoli mokinė.

 Ji laukdavo susitikimų. Ką čia laukdavo! Ji žiūrėjo į mane tokiom akim, atrodė, ims ir suvalgys.

– Jūsų žodžiai tarsi įeina, jiems įsisavinti net nereikia pastangos. Paskui viską taip lengva įgyvendinti!

Man tai patiko. Toks įsitraukimas yra geriausia, ko gali tikėtis terapeutas: pokyčiai vyksta be jokių kliūčių. Tačiau pamažu ėmė atrodyti, kad pati terapija pradeda priminti ligą.

– Ar nereikėtų truputį sumažinti tempą, pailsėti? Gal praleiskime vieną susitikimą?

– Ne ne, aš gyvenu nuo susitikimo iki susitikimo!

– Sakyk, kaip tu šalia manęs jautiesi? Ką aš tau primenu?

– Na, galbūt gerą ir protingą dėstytoją, aš su jais visada puikiai sutariau, gal šiek tiek vyrą…

Nors ir buvo nuoširdžiai įsitraukusi į terapiją, jos savijauta ne gerėjo, o blogėjo. Žiūrėdama, kaip ji sėdi ant kėdės, prisimindavau vaikišką žaidimą, kai reikia staiga sustingti tokioj pozoj, kokioj tuo momentu esi. Ji įsmeigdavo į mane žvilgsnį ir negalėdavo jo atitraukti kaip užhipnotizuota.

– Tu tokia įsitempusi… Kas tau yra?

– Net nežinau… Man tai yra visada. Negaliu atsipalaiduoti nuo tada, kai atvykau į Vilnių. Tada buvo taip sunku, sostinėje tiek gudrių žmonių, dėl to nuo visų ir užsidarėme.

– Šiandien norėčiau pakalbėti apie pinigus. Kodėl mes negalime susitaupyti būstui, dirbtuvei? Juk uždirbame pakankamai.

– Kiek ir kam tu išleidi pinigų?

– Kelis šimtus rūbams, maistui – daugiau nei tūkstantį. Mėgstu gerus, ekologiškus produktus. Higienai – gal keturi šimtai.

– Keturi šimtai? Kiek tu kartų prausiesi?

– Aš labai daug prakaituoju… Kasdien reikia maudytis kokius tris kartus. Labai jautri rankų oda, reikia gerų kremų. Kai prisilieti prie kokio produkto, nežinai, kas jį dar čiupinėjo. O ką? – ji nematė čia nieko neįprasto.

Nuo ko ją gydyti, pasidarė visiškai aišku. Įtampa ir nerimas kaip suspausta spyruoklė tiesiog tąsė šią jautrią būtybę ir ji nuolat šokinėjo link čiaupo ir atgal.

–  Galbūt tau bus sunku patikėti, bet žmonės prausiasi daug rečiau. Tai įkyrių būklių neurozė.

– Negi kiti žmonės, palietę sviesto pakelį, neplauna rankų? Mano vyras irgi daug prausiasi. Nors kai ateinam į svečius, visi ramiai sėdi prie stalo, o aš vis bėgioju prie kriauklės.

Atrodė, kad už darbo ir prausimosi ji laikosi kaip už stebuklingo rėmo, tarsi į ją ištisai žiūrėtų didelis, kaustantis pavojus. Jei pasileis – nutiks kažkas nepataisomo.

Atėjo laikas patikrinti pagrindinę hipotezę.

– Tu niekada nekalbi apie vyrą…

– Tai kad viskas gerai. Jis toks protingas, mes kaip kumštis, viską darom kartu, aš suprantu draugystę tik kaip visišką atsidavimą. Vaikystėje tėvai man neleido niekur išeiti iš kiemo. Vienatvėje būtų taip tuščia, taip baisu…

– O kada tau su juo būna sunkiau?

– Na, jis kartais supyksta, tada ilgai barasi. Pavyzdžiui, kai prieš dvi dienas važiavome dviračiu ir aš pažeidžiau eismo taisykles, jis negalėjo pusę dienos nurimti. Man atrodo, jis nepasitiki žmonėmis. Dar dažnai ką nors keikia, ne mane, bet man nuo to būna labai blogai.

– Gal turi jo nuotrauką?

Iš telefono ekrano rūsčiai ir įtariai žvelgė jausmingas juodaplaukis. Staiga prisiminiau kitą klientų porą. Ana moteris buvo tobulai prisitaikiusi prie vyro, kentėjo nuo įkyrių minčių ir vis labiau lindo į savo kiautą, o šis negalėdamas jos prisišaukti nuolat ją puolė. Jų situacija vieną dieną sprogo: geroji moteriškė, sužinojusi apie vyro neištikimybę, tapo arši it ragana ir pasveiko nuo visų neurozių. Papasakojau apie tai šiai savo klientei. Ji klausėsi labai susidomėjusi.

Kitą susitikimą pro langą pamačiau, kad ji ateina kitaip.

– Su manim kažkas atsitiko – pradėjome ginčytis su vyru. Kad jūs žinotumėt, kaip man palengvėjo! Tarsi dingo kažkas sunkaus, kas ilgai kabojo ore.

Po trijų mėnesių terapija galų gale davė rezultatą.

 Mes visi kartais kaupiame pyktį, bet kaip sugebėti jį prararyti taip, kad net pats apie jį nesužinotumei? Tokį natūralų jausmą gali panaikinti tik labai galinga jėga – turi grėsti pati nebūtis. Taip ir būtų nutikę, jei ją būtų palikęs tėvas. Jei prasideda nesutarimai, globėją reikia mylėti tik dar labiau. Gal dėl to jai taip lengva gyventi pagal svetimas taisykles? Ji idealizuoja, idealizuoja, o priešiškumas kaupiasi, kaupiasi. Vyrą ji „prarijo“ su visomis jo taisyklėmis, mane irgi. O jeigu ji supyktų? Oi, būtų blogai! Tėvai jau sunaikinti, galingas pyktis gali nušluoti viską, net terapiją, geriau jį laikyti po devyniomis spynomis – taip tada atrodo.

Atėjo atostogos. Pirmą kartą susitikome po ilgesnės pertraukos.

– Jaučiuosi daug geriau. Gal man jau nebereikia terapijos? – ji buvo neįprastai ryžtinga.

Taip smarkiai reikėjo ir nebereikia?

– Nori mesti mane, kaip metei tėvą?

– Aš visada ryžtingai nutraukiu ryšius.

– Kodėl?

– Jei jau atsirado diskomfortas, prieštaravimas, tai ką čia beklijuosi – vis tiek arba aš nepasitikėsiu, arba manimi nepasitikės.

Taigi, tvarkymosi su pykčiu taisyklės buvo išsakytos aiškiai.

– Gal papasakotum, kas tau nepatinka čia, pas mane?

– Na, man nelabai patinka kabineto interjeras. Kartais jūs, kaip ir mano vyras, neatspėjate, ką aš jaučiu. Taip pat man kelia įtarimą, kad jūs darote tiek daug darbų. Ar tada juos galima padaryti gerai?

Aš žiojausi ginčytis, bet tik įkvėpiau ir iškvėpiau.

– Vis dėlto pagal terapijos taisykles reikia susitikti dar bent kartą. Svarbu įsitikinti, ar tikrai viskas išsisprendė.

„Kuo labiau sveiksta, tuo mažiau beprimena dėkingą ir paklusnų kūdikį“, – pagalvojau su kartėliu.

Kitą kartą ji atrodė kitaip – laimingesnė, ramesnė.

– Nuotaika tokia… visai nebloga. Daugiau bendrauju, bet vis tiek ne viskas gerai; gerai, kad manęs nepaleidot. Paskambino mama ir vėl pradėjau sapnuoti, kad ant jos šaukiu. Bet su vyru geriau – kartais užsižiūriu pro langą ir nebegirdžiu, ką jis sako. Atsirado toks keistas dalykas, kaip savęs pajautimas. Anksčiau vyras viskuo mane įtikindavo, o dabar aš pradėjau suprasti, kad turiu teisę jausti kaip jaučiu ir tiek.

Štai ką reiškia minimalizmas – atsikratyti nuolat praryjamų svetimų minčių ir jausmų!

– Pamačiau, kaip nejaukiai mano vyras jaučiasi šalia žmonių: jie jį greitai sunervina, jis ima ginčytis. Pats sako, kad jei galėtų, tai niekur neitų.

– Jei tikrai nuspręstų taip padaryti, jis prisišauktų ligą. Gali jam tai perduoti.

– Argi? Aš mačiau, kad niekas taip nedaro, bet maniau, kad tai normalu. Tik dabar tai mane vis labiau slegia, vis labiau norisi bendrauti, keliauti…

– Ar galima man vėl ateiti kas savaitę? Šią savaitę perskaičiau knygą „Talentingo vaiko drama“ apie dėl pasiekimų pamišusius žmones. Skaičiau ir visą laiką verkiau, viskas apie mane. Aš noriu pirkti tik tobulus daiktus, dirbti tik tobulai, nesvarbu, kad nieko kito nespėju. Man net pačiai baisu, kaip baisiai galiu nuvertinti žmones… Tėvai vertė viską daryti geriausiai, niekam nebuvo įdomu, ką aš jaučiu. Rašo, kad ir mano vaikai gali būti tokie. Ir tas alkis, aš visą laiką noriu valgyti. Tėvai visą gyvenimą tyčiojosi iš storesnių žmonių, o aš kaip tyčia noriu valgyti ir valgyti.

– Gal tu alksti atsipalaidavimo, meilės, įspūdžių?

– Gali būti… Kai praeitą savaitę organizavau kelionę, nejaučiau jokio alkio. Atrodo, važiuočiau ir važiuočiau, negalėčiau sustoti. Iki šiol beveik niekur nebuvau, o šią vasarą jau antrą kartą važiuosiu.

Susitikome po mėnesio.

– Kaip kelionė?

– Tai buvo… neįtikėtina!

Jau seniai bebuvau mačiusi tokį laimingą veidą: ji buvo rami, bet atrodė, kad net erdvė aplink ją švyti.

– Tik štai vyro nepasiilgau visai. Jis sako: „Tu žiūri į mane kaip į televizorių.“ Galbūt man jo ir nebereikia?

– O gal jis irgi gali keistis?

– Išsinuomojau kitą darbo vietą, važiuosiu į dar vieną kelionę. Matyt, nereikia skubėt visko ardyti, bet norisi… labai…

Ši terapinė istorija – tikra. Žinoma, laikantis konfidencialumo principo pakeistos tokios detalės, kurios leistų klientę atpažinti. Nepaisant tam tikrų situacijos keistumų, istorija  panaši į kitų klientų istorijas. Pas terapeutą atėjęs prastos nuotaikos ir neurotinių simptomų turintis žmogus paprastai nesuvokia, kas dedasi jo viduje. O ten dažniausiai galima rasti daug pykčio ir liūdesio. Paprastai, šie jausmai yra susiję su vienu iš artimųjų. Santykių istorijos taip pat kartojasi: kas žmogui nutinka bendraujant su tėvais, tas gali nutikti ir su vyru ar žmona, viršininkais, galų gale, su terapeutu. Ši klientė idealizuoja valdingus žmones, tiki jais, o paskui juos nuvertina. Terapija truko pusę metų – tokiems dideliems atradimams, kokius padarė klientė, tai labai trumpas laiko tarpas, – tačiau jai prireiks dar labai daug jėgų, kad įgyvendintų tai, ką suvokė. Panašu, kad jai pavyks.

Istorija spausdinama, sutinkant klientei

Straipsnis spausdintas “Aš ir psichologija” šių metų lapkričio numeryje

Devintą ryto jūsų streso lygis auga, jūs vėluojate į darbą, mobilusis skamba, elektroninio pašto dėžutėje – penkiasdešimt neatsakytų laiškų, užrašų knygelėje dvidešimt punktų, ką būtina padaryti,  ir galvoje viena mintis: „Dieve, už ką?“ Kuo daugiau metų gyvenat, tuo labiau laikas prapuola. Net nepastebit, kaip dingo mėnuo, ir jau vėl reikia mokėti mokesčius, Kalėdos kasmet ateina vis greičiau, o per tą kažkur pasislėpusį laiką vyksta negeri dalykai, pavyzdžiui, sensta ir genda kūnas. Ir ką jūs atsakytumėte, jei pasakyčiau, jog laiką galima ištęsti, kad jo būtų kiek norisi?

Kai pradėjau gilintis, kas vyksta su laiku, supratau, kad jis kaip retas gyvūnas turi tam tikrų elgsenos keistumų. Pavyzdžiui, patogi rutina praryja dienas ir savaites, o netikėtos problemos neleidžia užmigti ir laiko padaugėja. Kas pailgina ir sutrumpina laiką? Turiu omeny tokį laiką, kokį suvokiame žvelgdami atgal (pavyzdžiui, kelionės į naują šalį metu gali susidaryti įspūdis, kad laikas eina greitai, tačiau grįžus kelionė atrodo labai ilga). Ką apie laiką sako psichologai? Tyrinėdama knygas ir straipsnius radau įdomių dalykų.

Laikas dingsta, kai nieko nevyksta

„Jei atrodo, kad laikas bėga per greitai, nueik ir pastovėk eilėje“, – pasiūlė vienas nedraugiškas draugas, kai kartą pasiskundžiau: „Oi, kaip bėga metai…“ Bet juk aš noriu ne to negerai skausmingai stovinčio laiko, kuris po to išnyks iš atminties, kaip išnyksta mėnuo ligos! Pamenu, kaip neseniai skridau: mane pykino, aš baiminausi, kad vėluoju į kitą lėktuvą, negalėjau į nieką sutelkti dėmesio ir atrodė, kad skrydis niekada nesibaigs.

Sunku, kai laikas sustoja, net pardavėjos skundžiasi: „Nemėgstu, kai mažai pirkėjų, – tada laikas eina taip lėtai.“ Retas žmogus džiaugiasi bedarbyste, kai laikas dar labiau sulėtėja. Kai nervinamės arba nuolat turime tikrinti, ar dar ko nors nesulaukėme, susikaupti būna labai sunku ir mūsų protas ima „kramtyti“ tas pačias mintis. Psichologai nustatė, kad daugeliui tas beprasmis „kramtymas“ yra nemalonus. O kai veikla pareikalauja dėmesį sutelkti – atsakyti laišką, kalbėti su klientu, – laikas praeina greičiau ir maloniau. Yra toks posakis: „Jeigu sunku atlikti vieną darbą, apsiimk atlikti dar ir antrą.“ Ir žmogus apsiima ne vieną, o dešimtį darbų. Iš siaubo. Arba dėl įsitikinimo, kad jei nejauti streso, tai nieko nepasieksi, o jei skubi, esi svarbi persona. Ir išeina taip, kad net bedarbis ar pensininkas pareiškia, jog jam neužtenka laiko atlikti visiems darbams.

Mums reikia ne daugiau laiko, o mažiau norų

Ar galėtumėte pridėjęs ranką prie širdies paliudyti, kad per pastaruosius dešimtį metų nepradėjote norėti daugiau nei anksčiau? Informacijos, malonumų, pasiekimų, pinigų?

Į praeitį nugarmėjusiais sovietiniais laikais gyvenimas buvo kur kas paprastesnis. Dažniausiai būdavo šviesu lauke einant į darbą ir šviesu grįžtant, niekas neskambindavo darbo reikalais mobiliuoju telefonu, kai valgydavote ar gulėdavote pliaže. Net nepajudėdami iš savo kaimo anksčiau žmonės galėdavo sužinoti apie gyvenimą tai, kas svarbiausia, ir padaryti tai, kas svarbiausia. Technika žadėjo viską palengvinti ir laiko turėjo likti daugiau, bet mus apgavo: ji atvėrė galimybę daugiau daryti. Pavyzdžiui, kai karšto vandens būdavo tik pirtyje, niekas kas dieną nesiprausdavo po dušu. Mes bandome „sutankinti“ laiką didinami tempą ir vis artėjame prie ribos, kai imsim ir nebeatlaikysim. Ne veltui žmonės nori nusipirkti laiko, kitaip tariant, perka viską, kas supaprastina gyvenimą. Bet ir laiko pirkimas nebepadeda, kai mes kaip vaikai, atėję į naują konditerijos parduotuvę, kas dieną norime vis daugiau. Ar bent kartą pabandėte atsisakyti informacinių galimybių? Jeigu ne, siūlau pabandyti. Pavyzdžiui, savaitei išnešti į rūsį televizorių, o dar geriau kompiuterį.

Kaip laiką suėda smulkmenos?

Ir visgi mūsų laiką dažniausiai pasiglemžia smulkmenos, o ne didieji darbai. Fizikė B. Jonsson įvairią veiklą suskirstė į keturias rūšis: lengva ir įdomi, lengva ir nuobodi, sunki ir įdomi, sunki ir nuobodi. Lengva veikla ji pavadino tokią, kuriai reikia labai trumpo pasirengimo laiko, o sunkia – tokią, kurią pradėti daug sunkiau. Pavyzdžiui, siekdamas ką nors sukurti, turi ne tik surinkti informaciją ir į ją įsigilinti, bet dar ir skirti laiko, kad atsikratytum senų, stereotipinių sprendimų. Vienas sunkus užsiėmimas gali duoti kur kas daugiau nei daugybė lengvų, bet daugelis žmonių taip ir neprieina prie sunkiųjų uždavinių, nes paprasčiau pasirinkti lengvus ir neįdomius. Vartojimo sistema mums irgi siūlo tai, ką lengva nuryti, todėl sutelkti dėmesį į vieną dalyką nusprendęs žmogus kas dieną turi priešintis aplinkos spaudimui, mat jį verčia atlikti daugybę mažų darbų.

Smulkmeniškumas sugadina ne tik darbą, bet ir laisvalaikį. Kaip manote, kokios atostogos ilgesnės: mėnesio ar dukart po dvi savaites? Pasirodo, mėnesio. Net ir sudėję daugybę baigtinių gabalų begalybės negausime. Kodėl vaikystėje vasara atrodė labai ilga? Todėl, kad tada mes dar nemokėjome planuoti ir neskaidydavome jos į mažus gabaliukus, kaip darome suaugę. Keletą dienų nelipkite iš lovos ir galbūt visai nesunkiai patirsite, kas tai yra begalė laiko.

Laiko skylė

Šiemet mano gyvenime pirmą kartą pradingo didelis laiko gabalas. Aš kaip visada nueidavau į darbą, po to grįždavau ir toliau rašydavau romaną. Regis, kažkur išeidavau ir laisvalaikiu, tačiau visą laiką galvojau tik apie knygą. Žiemos pradžia buvo kaip visada bjauriai šalta, ir štai vieną dieną suvokiau, kad už lango jau šiltas ir neramus pavasaris, tiesiog žiema dingo. Kai į ką nors labai įsitraukiame, laikas dingsta, žmogus pakliūna tarsi į  „laiko skylę“.

Lengvi ir labai įdomūs užsiėmimai tam tikru atžvilgiu dar pavojingesni už lengvus ir neįdomius. Tačiau čia išryškėja paradoksas: būnant kitoje šalyje laikas dėl įspūdžių kažkodėl ištįsta, o, tarkime, žaidžiant kompiuterinį žaidimą jis staiga dingsta. Riba, kada įdomus užsiėmimas tampa savotišku narkotiku, labai slidi. Kodėl taip yra? Psichologas S. Tayloras mano, kad, prilipę prie ekrano, mes matome tik jį, o kai nuvykstam į kitą šalį, dėmesingai stebime viską aplink ir esame daug sąmoningesni. Pasirodo, žiūrėdamas televizorių ar net redaguodamas tekstą žmogus sutelkia dėmesį į vieną objektą ir nepastebi kitų – vadinasi, iš tikrųjų patiria labai mažai.

Kodėl laikas trumpėja su amžiumi?

Kad yra būtent taip, kaip rodo tyrimai, teigia net 93 procentai žmonių. Ne veltui sakoma, kad žmogus pragyvena du gyvenimus –  iki vaikystės ir po to. Vaikystė daugeliui žmonių atrodo tokio pat ilgio, kaip tolesni septyniasdešimt metų.

Kuo spalvingesnis, atviresnis mūsų patyrimas, tuo laikas tampa „pilnesnis“ –  tada jis tarsi išsitempia. Kai patyrimas ypač aštrus, pavyzdžiui, prieš avariją, ištįsta, regis, kiekviena sekundė. Bet dažniausiai laiką pailgina naujumas. Pamenu, kai po pirmo semestro studijų Vilniuje grįžau namo: atrodė, kad praėjo mažiausiai dveji metai. Tiek visko įvyko! Buvo keista, kad namie viskas kaip visada.

Kai tik prie ko nors priprantame, dėmesys nebeturi už ko „užsikabinti“ ir laikas pabėga greitai. Labai akivaizdus pripratimo pavyzdys: nustojęs sirgti žmogus kurį laiką džiaugiasi, kaip gera būti sveikam, dėkoja likimui, kad vėl yra stiprus ir laisvas, o paskui tai užmiršta ir sveikata pati savaime jokio ypatingo džiaugsmo jam nebeteikia, laikas vėl sutrumpėja. Kita vertus, pripratimas turi ir teigiamą prasmę: mūsų psichika taupo energiją. Juk jei mus nuolat draskytų daugybė naujų pojūčių, būtų labai sunku. Ir štai rezultatas: keturiasdešimtmečio žmogaus gyvenime jau labai nedaug nepažįstamų dalykų, jis kartoja veiksmus, kuriuos iki tol atliko daugybę kartų. Metams bėgant tai, kas jau įprasta, tampa dar įprasčiau, mes niekuo nebesistebime, nieko tikrai naujo nebematome ir tam tikra prasme nebegyvename.

Ką daro tie žmonės, kuriems senstant laikas nedingsta?

Atrodo, laikas senstant turi trumpėti ir kitaip būti negali. O ką įsigudrina padaryti tie 7 procentai žmonių (kaip rodo tyrimai, tokių žmonių tiek ir yra), kuriems senstant laikas nedingsta? Laiko padaugėja, kai atsiveriame naujiems potyriams. Savaitė išvykus į kitą šalį ar net į kitą miestą atrodo daug ilgesnė už namie praleistą savaitę. Grįžęs tikiesi, kad likusieji namie turės begalę naujienų, o pasirodo, kad viskas kaip buvę. Kai būdami jau suaugę imamės naujos veiklos ar įsimylime, mūsų gyvenimas staiga įgyja gyvybę ir gylį. Daugelis naujovių nepatogios, skausmingos, bet fantastiškai išplečia laiką, o gyvenimo gale tai tampa brangiausiais praeities momentais. Išgyvenimus nebūtinai lemia išoriniai pasikeitimai, jie gali būti ir vidiniai. Kaip sėkmingai stabdomas laikas psichologo kabinete! Ta valanda, kai atsigręžia į savo gyvenimą, dažnai klientui atrodo spalvinga ir ilga. Taip gyvenime laiko padaugėja.

Įsisąmoninkime, kas vyksta, pabaikime dieną pasakojimu, kas šiandien buvo prasminga ir ko norėtųsi ateityje, – taip irgi laimėsime daugiau laiko. Mūsų vidinis pasaulis – tai vieta, kurioje laikas ištįsta. Jis gali tapti begaliniu, sakraliniu laiku.

Pokalbis apie laiką – tai pokalbis apie gyvenimo esmę

Mūsų gyvenimas – tai tam tikras laiko intervalas. Kai susimąstai, tai laikas yra vienintelis dalykas, kurį iš viso turime. Tačiau daugelis žmonių visada kažkuo užsiėmę: valgydami ar vykdami į darbą prasiblaško muzika ar skaitiniu, po to dirba, vakare žiūri televizorių, savaitgaliais laiką suryja internetas, laisvalaikio pramogos. Taigi, išeina, jog norime gyventi kaip galima ilgiau, todėl valgome sveiką maistą, ir dedame visas pastangas, kad sutrumpintume savo gyvenimą. Kodėl taip yra? Juk visur, kur vaizduojamas rojus, žmonės paprastai ilsisi, o ne dirba. Kokia prasmė gyventi šiame pasaulyje, jei didesnę laiko dalį mes jame negyvename? Jeigu prarasime pinigus, mes galėsime juos uždirbti, bet jei prarasime laiką, jo sugrąžinti juk nebebus įmanoma.

Ar laiko gali užtekti? Įsivaizduokite, gali. Tik negali pakeisti laiko, nepadaręs esminių pokyčių savo gyvenime ir viduje. Mes iš tikrųjų galime jį pailginti ir jis pasidengs aukso dulkėmis. Galbūt retkarčiais puldinėsime kaip išprotėję, bet žinosime, kad tuoj sustosim ir viskas vėl grįš į vietą. Tą vietą, kurioje laiko labai daug.

2011.10 www.asirpsichologija.lt

www.atgimimas.lt 2011.09.09

Į klausimus atsako turiadoje „Pamyras 2011” dalyvavusi ir į Čiurlionio viršūnę įkopusi Lietuvos keliautojų klubo bei LŽS Kelionių ir pramogų klubo narė, psichologė Genovaitė Petronienė.

Turiadą „Pamyras 2011“ rugpjūčio 9 d. suorganizavo Lietuvos keliautojų sąjungos pirmininkas Algimantas Jucevičius M. K. Čiurlionio garbei (UNESCO šiuos metus paskelbė jo vardu). Grįžusi su pirmąja grupe Genovaitė klubiečiams parašė el. paštu: ”Šį rytą iš Pamyro grįžo pirmoji A. Jucevičiaus vadovaujama keliautojų dalis. Kelionė, nors labai kankino aukščiu (didesnę laiko dalį praleidome daugiau negu 4,5 km aukštyje) ir kabojimu ant virvių, buvo sėkminga, niekas nepatyrė traumų ar rimtų ligų, oras buvo puikus, užkopėme į Čiurlionio (5800) bei Dariaus ir Girėno (6000) viršūnes. Ant Čiurlionio viršūnės A.Jucevičius paliko V.K.Čiurlioniui skirtas regalijas…”

– Kiek būta dalyvių, ar visi kopė į viršukalnes, į kurią kopti šiemet buvo lengviausia, greičiausia, o į kurią – sunkiausia?

– Ekspedicijoje dalyvavo 28 žmonės. Į M.K. Čiurlionio viršukalnę kopė 16 žmonių (su manimi kartu įkopė 14). Kopiama ir leidžiamasi buvo 16 valandų. Beje, užkopėmė tik iš antro karto – kopiant pirmą kartą iki įkopimo likus keletui valandų vadas liepė leistis, nesdėlkalnų ligos daugelis kopėjų jautėsi gan silpnai ir būtų nespėję iki tamsos nusileisti. Viršuje buvo palikta alpinistinė įranga, virvės ir kitą dieną iki tos vietos buvo kopiama be svorio.

Nuėjus į kitą slėnį nuo Vrango miesto Čoku– džurav, užlipus į antrą šturmo stovyklą 5,2 km aukštyje buvo bandyta kopti į Mindaugo viršūnę, bet paaiškėjo, kad laukia didelis „bergšrundas“ ir leistis teks tamsoje, todėl planas pakeistas, dalis (iš 9 kopiančių 4) pasuko atgal (aš buvau tarp pasukusiųjų), o 5 kopikai ir Algimantas Jucevičius pasuko ir įkopė į Dariaus ir Girėno viršūnę. Pats įkopimas ir nusileidimas truko apie 6 val., bet šios viršūnės šturmas buvo sunkesnis, nes į šturmo stovyklą įkopti buvo sunkiau nei į pačią viršūnę.

– Kodėl teko kaboti ant virvių ir kiek laiko?

– Pora virvių buvo panaudota įkopti į Čiurlionio viršūnę, o daugiausia – norint įveikti statų ledyną ir pasiekti stovyklą, skirtą šturmuoti Dariaus ir Girėno bei Mindaugo viršūnėms. Tiek lipant, tiek leidžiantis buvo pakabintos apie 9 virvės, tik lipant daugelis jų buvo naudotos tik „traversui“, o leidžiantis – jau gan stačiam „diulferiui“. Ant jų tiek leidžiantis, tiek kylant praleista daugmaž po 5 valandas.

– Kuo ypatingi Pamyro kalnai alpinistams?

– Turiada vyko į Tadžikijos pietvakarių Pamyro kalnus, kurie yra Afganistano ir Kinijos pasienyje. Pamyro kalnai pasižymi tuo, kad yra labai aukšti (per 7 km), labai gilūs slėniai, tenka ilgai eiti viršūnių link, ir žmogus jaučiasi labai mažas. Kritulių ir augmenijos mažai, beveik nėra ežerų, daugiausia akmenynai. Upės vakare labai patvinsta nuo ledynų vandens, o ryte nusenka. Pamyro slėniuose daugiausia dykumos.

Norint įkopti į Čiurlionio viršūnę, kopiant nuo Pamyro trakto kelio ir Zongo miestelio, reikia bent trijų dienų – dvi dienos skirtos prisitraukimui ir mažiausiai 15 valandų –šturmui ir nusileidimui į bazinę stovyklą.

– Kuo ypatinga ši turiada?

Kai susėdę žiūrėjome, kaip taiso džipą, kitoje upės pusėje, už kokio šimto metrų, Afganistane aidėjo sprogimai – buvo sprogdinamas kelias per kalnus.

– Kadangi UNESCO 2011 metus paskelbė M.K. Čiurlionio metais, Lietuvos keliautojų sąjunga planavo įkopti į vieną gražiausių lietuvišku vardu pavadintą M.K. Čiurlionio viršukalnę (aukštis – 5800) ir šią ekspediciją skiria Lietuvos dailininko ir kompozitoriaus 100–osioms mirties metinėms paminėti.

Be šios viršukalnės, dar planuojama aplankyti lietuviškais vardais pavadintas: Lietuvos, K.Donelaičio, Lituanikos, Dariaus ir Girėno, bet iš jų įkopta tik į Dariaus ir Girėno viršūnę.

– Kada pirmą kartą įkopta ir pavadinta viršukalnė Čiurlionio vardu (ir kas ją taip pavadino)?

– Čiurlionio viršūnė yra Pamyro kalnų Šachdaros kalnagūbryje. Toje pačioje keteroje yra ir Donelaičio viršūnė. Pirmieji 1964 m. įkopė ir pasiūlė Čiurlionio pavadinimą: Juozas Antanavičius, Romas Augūnas, Aleksandras Jurgelionis, Stasys Miglinas, Kazimieras Monstvilas (ekspedicijos vadovas) ir kt.

– Koks buvo dalyvių amžius, pasirengimas?

– Mūsų ekspedicijoje buvo įvairaus amžiaus žmonių: jauniausia – 25 metų, o vyriausi įkopusieji, be Jucevičiaus (jam kitąmet sukaks 60), – apie penkiasdešimties. Tarp tų, kurie ėjo iki bazinės stovyklose, bet nekopė į viršūnes, buvo dar keletas per šešiasdešimt. Nė vienas, be vado, nėra alpinizmo profesionalas.

– Kokie malonūs ir nemalonūs netikėtumai ar išbandymai atsitiko šį kartą? Juk kalnuose geriausia atsiskleidžia žmogus.

– Niekas nesitikėjo, kad taip ilgai kankins kalnų liga. Dar – neįprastai dažnai tekdavo keltis trečią nakties, kad išeitume prieš aušrą. Malonus netikėtumas – iki bazinių stovyklų sunkias kuprines visiškai pigiai užnešė asilai. Vienai grupei pritrūko „primusų“, kita grupė jais draugiškai dalijosi, o vėliau net jį paliko išvažiuodama. Apskritai visi rūpinosi vieni kitais, budėtojai keldavosi trečią nakties ir tamsoje, pučiant vėjui, gamindavo maistą.

Mūsų grupei grįžtant vis gedo džipai, o vienas išvis nustojo važiuoti ir jį teko keisti kitu, o kitam penkis kartus nuleido padangą. Kai susėdę žiūrėjome, kaip taiso džipą, kitoje upės pusėje, už kokio šimto metrų, Afganistane aidėjo sprogimai – buvo sprogdinamas kelias per kalnus. Kelis kartus maudėmės tadžikų pirtyse – iš kalnų tekančiuose karšto mineralinio vandens baseinėliuose. Nakvynės namuose daug ką sukandžiojo gal blakės, gal blusos, nes tadžikai nenaudoja jokios patalynės, visi, kurie atvažiuoja, guli ant tų pačių čiužinių. Moterys čia rengiasi griežtai tradiciškai – margos suknios su kelnėmis po jomis, jokių modernesnių rūbų, net sostinėje. Tai draugiški ir ramūs žmonės, daugiausia islamo, šiitų tikėjimo.

– Kokias regalijas palikote viršukalnėje ir ar radote ankstesnių čia užkopusių alpinistų pėdsakų?

– Užkopę kitų alpinistų pėdsakų neradome, lygiai taip pat kaip ir šiame rajone jų nesutikome – tai gražios, bet labai mažai vaikštomos vietos, kuriosdėlviršūnių labiausiai rūpi lietuviams. Šiemet Čiurlionio viršukalnėje palikome stovą su vario plokštėm, išgraviruotą pagal Tarabildienės Čiurlionio piešinį.

– Ar palankūs buvo orai?

– Palyginti su praėjusių metų Altajumi, orai buvo stebuklingai geri – švietė saulė, kuri net būdavo kartais per kaitri, keliskart pūtė stiprus vėjas, aišku, aukščiau kalnuose naktį būdavo nedidelis minusas. Jucevičius vieną naktį pasiliko miegoti prie pat viršūnės, kai buvo –12 laipsnių.

– Kuo įprastai maitinasi alpinistai?

– Pirmą savaitę stovykloje daugelis žmonių beveik nevalgė, pykino, kentėjo nuo laisvų vidurių – Pamyre aklimatizacija prasideda aukščiau, bet trunka ilgiau – net iki savaitės. Antrame etape valgė jau daug daugiau žmonių, o kalnuose visad valgoma tas pats: košės, džiovinti vaisiai, riešutai, šokoladas, sūris, lašiniai. Tačiau tadžikų miesteliuose atvažiavę ir grįždami valgėme labai skanius pateikalus iš jautienos ir avienos, plovą, šurpą, lagman.

– Kokia Jūsų asmeninė patirtis ir pasirengimas kopiant į kalnus?

– Pirma mano rimta kelionė į kalnus buvo 1988 metais, kai man buvo aštuoniolika. Nuo tada kalnuose sudėtingesniuose ir lengvesniuose žygiuose buvau penkiolika kartų. Šį žygį priskirčiau prie sunkesnių – irdėlsudėtingo nuvykimo (beveik tris dienas reikėjo važiuoti džipu Pamyro traktu), irdėlaukščio, irdėlpakankamo kiekio alpinizmo elementų.

Nelaikau savęs labai pasirengusia – daug metų stengiuosi kelis kartus per savaitę šiek tiek pasportuoti ir jau turiu šiek tiek patirties kalnuose – nors didele fizine jėga tikrai nepasižymiu, daugelį situacijų, kurios gąsdina ar nervina naujokus, sutinku gan ramiai. Mane mažai veikia kalnų liga, gerai jaučiu gamtą, savo kūną.

Pirmiausia sutikau Karolio mamą. Ji buvo graži kaip karalienė ir baisi kaip atominis karas: kovojo su visu pasauliu, neva priešai aplinkui tik ir kėsinasi ją pažeminti. Pastaruoju metu moteris kovojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo, o su manimi ėmė kautis, nesutikdama išeiti iš konsultacijos laiku. Po metų atslinko jos buvęs vyras. Sumišęs vyriškis pasakojo, kad ji baigia išeiti iš proto, ir norėjo pasitarti, kaip padėti sūnui, kurį ji tvirtai laikė prikabinusi prie savęs. Galų gale ši moteris viską metė ir pabėgo su nežinomu gerbėju, o netrukus terapijos kabinete pasirodė ir sūnus, kuris neseniai baigė mokslus ir ėmė dirbti.

Karolis* skundėsi viskuo iš karto – bejėgiškumu, baime, įtampa, apmaudu. Jis buvo chroniškai viskuo nepatenkintas, taip pat ir gydymu, labai kankinosi, jo nepasiekdavo jokie mano žodžiai. Jei nebūčiau mačiusi jo mamos, matyt, būčiau neištvėrusi, bet man buvo nesunku įsivaizduoti, kiek tas žmogus iškentėjo. Iš karo grįžę kareiviai dažnai nebegali prisitaikyti laisvėje, o jis nei laisvės, nei šiltų santykių net nebuvo regėjęs, šalia esantį tėvą, bendradarbius, merginą matė tarsi per aprūkusį stiklą.

Dažniausiai jis sakydavo: „Nei iš šio, nei iš to kyla jausmas, kad visi manęs nori atsikratyti.“ Kartais būdavo ir blogiau: „Tikiėčiausi iš jūsų puolimo.“ Tai buvo gera formuluotė. Žodis „tikėčiausi“ rodė, kad vaikinas, skirtingai nei jo mama, suvokė, jog tai tik jausmas, o ne tikri priešai aplink. Kartais, kai visai nukamuodavo nerimas, pyktis ir depresija, jį apimdavo graudulys – tarsi meilė sau, o gal kitiems. Iš terapijos jis tikėjosi, kad galiausiai patirs kažką panašaus į nušvitimą, kad tai nutiks vieną kartą ir tęsis amžinai. Nuolat besiskundžiant, kažkas jo viduje pamažu atitirpo.

–        Kaip jūs drįstate išeiti atostogų? – jis bandė juokauti, bet buvo sustingęs, paakiai juodi. – Šią naktį vėl blogai miegojau. Lyg sapnavau mamą, ji buvo nusisukusi. Prabudau susierzinęs, įsitempęs.
–        Nuotaika nesugenda savaime. Šiomis dienomis kas nors nesisekė?
–        Ne, tai aš atstūmiau pasaulį nuo savęs.
–        Kiekviena problema turi vardą ir pavardę.
–        Jūs norit, kad aš dar giliau įklimpčiau į problemas? Jei apie jas galvosi, jos tik didės. Aš pats esu didžiausia problema.
–        Aš tik prašau prisiminti, kas vyko ir ką tu jautei. Tik tiek.
–        Na, gerai. Vakar buvo susirinkimas. Visi buvo tokie reikšmingi, o aš toks menkas.
–        Supykai, kad tavęs nepastebėjo? Meilės badas?
–        Na, jūs matot iš šono, koks aš alkanas, išsiilgęs meilės. Neturėjau šeimos, bijau bendravimo. O aš matau, koks esu blogas. Blogas ir viskas! Štai sėdėjau šiandien toks juodas, priėjo kolega. Jaučiu, kad reikia kalbėti, o žodžių burnoj tai nėr. Pasijutau dar blogesnis.
–        Galėjai ir ką nors apsimestinio pasakyti. Pavyzdžiui, apie orą. Kartais tai padeda išlįsti iš savo nelaimių šulinio, – atsakiau šypsodamasi.
Jis pakėlė akis.
–        Vieną kartą taip ir buvo! Užsukom su giminėm į kolonėlę, užsakėm kavos. Aš pardavėjai ir sakau: „Skani pas jus kava!“ Ji kad nušvito: „Tai stengiamės.“ Bet tokių linksmybių turiu mažai. Užvakar iškvietė bosas – vertino darbuotojus. Gavau vidutinį įvertinimą. Sėdžiu, graužiuosi, jis kalba, o aš nieko negirdžiu. O paskui galvoju – gal pabandyti paklausyti? Ėmiau klausyti, žiūriu, kad ta graužatis praeina. Tada jo ir klausiu: „O ką aš galiu pagerinti?“ Kai atsiranda ryšys, to negerumo nebelieka. Bet šiandien taip neišeina, blogai aš jaučiuosi šalia žmonių ir nuolat pykstu. Na va, bjauri lemputė, pavyzdžiui! – sušuko jis visai neliūdnai.
–        Šiame kabinete daug bjaurių dalykų.
–        Šitas paveikslas labai depresinis, – jis pergalingai atsilošė kėdėje.
Jam už nugaros kabėjo dūmais tapytas modernus paveikslas su Muncho veidu pilkame it asfaltas fone.
–        Depresinis? Jis turi kažką bendro su tavimi, – pajuokavau.
Jis net paraudo.
–        Taip, iš tikro aš kaip tas paveikslas – tuščias, užsidaręs, piktas… Bet aš ne vien toks, dar aš kaip… kaip tas meškiukas! – pasakė gailiu balseliu, pamatęs mielą pliušinį meškiuką kambario gale.
–        Na, taip, švelnus – tik glostykite mane, – paironizavau.
–        Bet šitos dalies kaip tas paveikslas aš nekenčiu. bet ir pasikabink čia tokį, pasmaugti tokį, Munchas mat.
Jis tiesiog švytėjo iš piktdžiugiško pasitenkinimo.
–        Gerai jūs mokat iš manęs pasijuokti.
–        Negi verksi visada.
–        Aš tai iš savęs pasijuokti nemoku.
–        Taip, jei tik kas prieš plauką paglosto, šilumos neparodo, tu iš karto pamėlynuoji ir imi drebėti. Tik į išorę nenukreipi, viduje verdi smalą.
–        Žinoma, geriau išmėžti išorėn, ir tie sapnai gerai, tas mėšlas lenda lauk, daug mėšlo susikaupę manyje, visur mėšlas, įsivaizduojat? Neįsivaizduojat. Viduje kažkas sako, kad niekas manęs nemyli, jūsų nemyli, ir išvis nėra pasauly jokių palaikytojų, o visus silpnuosius reikia naikinti.
–        Jei nori, gali keikti pasaulį dar keletą metų nuo ryto iki vakaro. Aš leidžiu!
–        Taip? Aš sau neleisčiau. Na ir eina velniop šitos knygos, netvarkingai sudėtos! Mane viskas siutina ir atrodo, kad tas keikimasis yra tikras, yra jėga, yra esmė. Nors iš tikro tai meilės trūkumas, nes nebuvo esminio ryšio su motina, bet tai pamatyti labai sunku. Aš pamačiau tą paveikslą ir bijojau pagalvot, kad esu toks. O pasirodo aš būtent toks, panašus į Hitlerį. Atėjau vakar toks, kaip tas paveikslas, su mergina susitikti ant tilto. Norėjau apsikabinti, ji atšoko, aš pyktelėjau, po to galvoju – taigi ji bijo, juk ji katukė.
–        Puiku! Aš seniai įtariau, kad tu gali puikiai jausti kitą žmogų. Tiesa, juk rašei, kad nori lankyti psichologinę grupę, tikrai gera mintis.
–        O kai man atsakėte, jūsų laiškas buvo toks formalus, – jis staiga patempė lūpą.
–        Ir tu iš karto nustojai manimi tikėti?
–        Tik trumpam. O po to pagalvojau, kad gal ir gerai. Aš juk ne kūdikis, kad visad su manim tik „utiutiū“.
–        Neįvyktų nieko baisaus, jei nueitum į grupę ir keletą valandų pagalvotum ne apie save, – nusišypsojau atsiversdama sąsiuvinį.
–        Iš tikro, žiūriu į šaligatvį ir matau save, žiūriu į lempą – vėl matau save. O praeitą savaitę buvau pas gydytoją ir prieš mane buvo tokia mergina, sėdėjo susiraukusi. Paklausiau: „Ar jūs čia laukiat?“ Ji tik burbt. Paskui matau – stotelėj rūko, matau – save kaltina. Tą dieną ji man atrodė tokia nevykėlė, o paskui pamačiau joje save. Jei dabar sutikčiau, galėčiau pasakyti, kad ją suprantu, – pasakojo jis, jau stovėdamas tarpduryje. – Kaip nesinori išeiti, tiek mažai tepabuvome kartu!.. Bet tiek to, sėkmės, gerų atostogų!

Atrodo, jei žmonės mus mylėtų, šildytų ir glostytų, gyvenimas būtų laimingas. Tačiau kai kuriose šeimose būna atvirkščiai – vaikai jau nuo mažens suvokia, kad jie yra tik našta ir blogis, kurio galėtų nebūti. Kaip patikėti, kad turi teisę būti, teisę užkalbinti kitą žmogų, teisę draugauti? Kaip patikėti, kad neparodęs dėmesio mylimasis ar psichologas neketina atstumti? Kur nukreipti tą apmaudą, jei ne į save? Karolis atsibunda su pykčiu ir su pykčiu užmiega. Jis žino, kad dažnai užtenka tik vieno žingsnio ir viskas pasikeičia, bet žengti tą žingsnį labai sunku. Visų pirma reikia pakeikti nelaimingą gyvenimą, išlieti susikaupusį apmaudą ir skausmą. Aš jį suprantu ir atjaučiu, bet jeigu nuolat tik glostysiu, jis ir toliau kaltins save arba tikėsis nuolatinio palaikymo iš kitų. Žiūrėdama į jį galvoju, o ar aš pati atsivėrusi žmonėms? Ar atsiribojusi ir pasislėpusi, kad ir ne taip giliai?

Pirmą kartą spausdinta žurnale “Aš ir psichologija”
* Kliento vardas ir kiti asmeniniai duomenys, laikantis psichologų konfidencialumo principų, pakeisti. Konsultacija spausdinama sutikus klientui.

2011.06.05

Šiandien savęs neįsivaizduojame be kompiuterio, interneto ir visų įmanomų bendravimo programų. Jei namuose dingsta internetas, jaučiamės nejaukiai, nors net neketinome tuo metu juo naudotis. Pamiršę mobilų telefoną, grįžtame jo pasiimti. Visi šie daiktai tapo neatsiejama mūsų asmenybės dalis, tačiau psichologai, pripažindami, kad šiuolaikinės technologijos gerokai palengvina gyvenimą perspėja, kad jos silpnina mūsų natūralų gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos, kenkia atminčiai ir daro mus mažiau kantrius.

Pakeitė ne tik bendravimą, bet ir mąstymą

Ką mums suteikia technologijos ir ką atima? Anot psichologės Genovaitės Petronienės, greitai į šį klausimą nebegalės atsakyti niekas, nes technologijas kiekviename žingsnyje naudos visi. Dabar dar galima rasti vieną kitą žmogų, kuris užsispyręs nenaudoja mobilaus telefono, vienas kitas pensininkas neturi interneto, vienas kitas žmogus nėra socialiniame tinkle „Facebook“, pasaulyje kol kas dar yra vietų, kuriose nėra ryšio, bet po metų kitų tai galutinai išnyks.

„Manau, technologijos labiausiai pakeitė dvi sritis: bendravimą ir mąstymą. Be jokių abejonių, technologijos suteikė laisvę – dabar galima palaikyti ryšį su žmonėmis esant toli nuo jų ar judant iš vienos vietos į vietą. Tai sumažina vienišumo jausmą ir suteikia saugumo – visada galima paskambinti, parašyti, visada galima kreiptis pagalbos.

Kita vertus, technologijos, kaip ir bet koks kitas komfortas, silpnina natūralias galimybes prisitaikyti. Dabar mamos nebeįsivaizduoja situacijos, kad galėtų nekontroliuoti vaiko mobiliu telefonu, joms atrodo, kad jos neištvertų nerimo nežinodamos, kas su juo vyksta, tačiau anksčiau kuo puikiausiai ištverdavo. Dabar galima perspėti, kad vėluoji į susitikimą, o anksčiau žmonės turėdavo ateiti laiku, nes perspėti nebuvo įmanoma. Arba sustoję kelyje ir neturėdami galimybės iškviesti meistrą, žmonės, priešingai nei dabar, patys pasikeisdavo automobilio padangą“, – svarstė psichologė.

Pašnekovė prisipažino turinti kolegą, kuris nenaudoja mobilaus telefono, ir visada prieš susitikdama su juo jaučianti neįprastą įtampą – o jei dėl kokių nors priežasčių ji vėluos ar apskritai negalės tą dieną ateiti į susitikimą? Juk pranešti jau nebebus kaip. Tuo tarpu anksčiau žmonės kažkaip susidorodavo su panašiomis situacijomis.

Anot jos, kai kurie žmonės, piktnaudžiaudami komfortu, regresavo taip toli, kad dabar net nesveikai kontroliuoja kitus – pavyzdžiui, psichologės pacientės motina, būdama blogos nuotaikos, skambina jai kas dešimt minučių. Kitas pacientas, kurį kamuoja liguistas pavydas, nuolat skambinėja žmonai. Jei tik ši neišgirsta skambučio, jis kelia pavydo sceną. Dar vienai geraširdei gydytojai pacientai skambinėja dieną naktį, jei tik kas suskausta.

„Taigi vieno žmogaus laisvė dažnai atsimuša į kito žmogaus nelaisvę – mobilus telefonas mums neleidžia ką nors veikti visiškai netrukdomai, artimieji neretai nori ir gali įsiklausyti, kur ir su kuo mes esame, norėti mūsų dėmesio, pagalbos, klientai – kaitalioti susitikimo laikus, viršininkai – užkrauti naujomis užduotimis ir pan.“, – teigė G. Petronienė.

Dėl didžiulių informacijos srautų nebemokame sutelkti dėmesio į vieną dalyką

Internetas, psichologės teigimu, didina priklausomybės grupei jausmą – „aš esu ne vienas, turiu šeimą, draugų ratą“. Anksčiau vienišiai iš tiesų su niekuo nebendraudavo, o dabar ir jie turi „Facebook“ ir, nori nenori, yra labiau įtraukti į bendravimo tinklus, tiesa, tik virtualiai. Pensininkams internetas realiai sumažina vienišumo jausmą

Tačiau pats bendravimas darosi jau kitoks. Bendravimas technologijų būdu suteikia daugiau laisvės – kai mūsų nemato galima drąsiau išreikšti tai, ko nedrįstume, o jei norime ką nors nuslėpti – taip pat nesunku tai padaryti.

Tai, pavyzdžiui, suteikia galimybę susipažinti droviems žmonėms, tačiau toks didelis komfortas turi tas pačias pasekmes, kaip ir nemokėjimas pakeisti padangos – kai tenka bendrauti realybėje, gali būti kur kas sunkiau. Žmogus, kuris įprato su mumis bendrauti internetu, pamato mūsų antrąją pusę, kuri gali nesijungti su pirmąja ir ne visada lengva su tuo susitaikyti, kai suvoki, kad įdomus ir mielas žmogus, kurį jie matė internete, nuslėpė savo depresijos, nervingumo periodus, o dabar teks su jais taikstytis. Štai vienas jos pacientas jau metus uoliai ieško draugės pažinčių svetainėse, spėjo rasti tris moteris, dvi po kelių susitikimų jį atstūmė, todėl jis nusprendė, kad susirašinėjimas daug labiau jaudina ir daug gražesnis už tikrus susitikimus, todėl su trečia iš viso neskuba susitikti.

Todėl, anot pašnekovės, vis daugiau atsiranda atvejų, kai, netgi gyvendami kartu, žmonės stengiasi ir toliau išlikti virtualiame ryšyje vienas su kitu arba sėdėdami ant tos pačios sofos internetu komunikuoja su kitais žmonėmis, net masturbuojasi žiūrėdami į kompiuterį, o tikrovėje tarpusavyje nebendrauja. Psichologė teigė iš tiesų turėjusi tokius pacientus, kurie matėsi tik du kartus per mėnesį, bet kasdien vienas kitam parašydavo daugybę žinučių ir elektroninių laiškų, vaikinui tekdavo masturbuotis prie interneto, ji ieškojo kitų pažinčių, bet tokie keisti santykiai tęsėsi net trejus metus, kol viskas sugriuvo.

„Technologijų naudojimas labai pakeitė ir tai, kas vyksta mūsų galvose – mūsų dėmesį, atmintį, mąstymo stilių. Technologijos suteikia milžiniškas galimybes iš karto gauti daug informacijos. Tiesa, ji ne visada kokybiška, bet ir kokybiškos informacijos dabar gauti kur kas lengviau nei seniau. Atrodytų, žmonės turėtų tapti protingesni, daugiau žinantys. Tam tikra prasme taip ir yra – pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonėms naršymas internete stabdo smegenų senėjimą.

Tačiau gyvenimą su lengvai pasiekiama informacija galima palyginti su gyvenimu didmiestyje. Psichologai nustatė, kad dauguma daug pasiekusių žmonių visgi yra kilę iš provincijos (žinoma, nterneto amžiuje provincija jau kitokia). Didmiestyje galimybių labai daug, dėl to žmogus nebesistengia fokusuotis į keletą dalykų giliau ir nebesistengia veikti pats, tik vartoja informaciją, provincijoje žmogus apribotas ir jo dėmesys daug geriau koncentruotas. Kai į mūsų smegenis patenka daug nebūtinos informacijos, nuolat trikdo nereikalingi skambučiai, laiškai, sumažėja dėmesio koncentracija ir sugebėjimas priimti naują informaciją. Būtent su šiais pokyčiais siejamas vaikų hiperaktyvumo padidėjimas. Daugelis jaunų žmonių nebeskaito knygų ne todėl, kad nenori, o dėl to, kad nebegali sukaupti dėmesio į tokį ilgą tekstą“, – pasakojo pašnekovė.

Pasirodo, blogėja ir atmintis – ji nebetreniruojama, todėl daugelis žmonių nebeatsimena draugų gimimo dienų, banko kodų ir pan.

Žmonės širsta, kad negali prasukti nuobodesnių gyvenimo valandų

„Įpratę viską gauti greitai žmonės darosi nebekantrūs, mažiau kontroliuoja save, greičiau įširsta, kai kas nors vyksta per lėtai, nebeištveria nuobodesnių gyvenimo valandų ir nesugeba susikaupti į savo vidų, patys sukurti gyvenimo įdomumą – norisi tiesiog „prasukti“ nuobodžią valandą kaip varginančią ir pabodusią filmo atkarpą, įsipilti į save naujos įdomios informacijos“, – sakė G. Petronienė.

Kai kurie žmonės taip priprato prie technologijų teikiamų malonumų, kad tai tampa priklausomybe. Pavyzdžiui, atėjęs į kiną ar spektaklį, žmogus vis tiek visą laiką rašinėja SMS ir naršo internete, kitas kas penkias minutes jaučia nenugalimą norą patikrinti mobiliu telefonu, ar neatėjo naujas elektroninis laiškas, o negalėdami prieiti prie mobilių telefonų, interneto, videožaidimų, jie tampa irzlūs, užsidarę, apatiški – patiria tuos pačius simptomus, kokie atsiranda narkomanams, alkoholikams ir kitų priklausomybių atstovams.

Ar galima būtų gyventi be technologijų? Anot psichologės, tai dabar sau gali leisti tik mažai komunikuojantys žmonės, o kiti iš karto susidurtų ne tik su slogia vidine būsena ir jausmu, kad gyvenimas eina pro šalį, bet ir su dideliu aplinkos, norinčios greitai mus pasiekti ir panaudoti, spaudimu. Bet kuriuo atveju retkarčiais tai padaryti be galo sveika – tai leidžia ir vėl pajausi natūralų gyvenimo tempą, savo vidų ir pamatyti kas iš tikro gyvenime svarbu, o kas – ne.

„Man pačiai tenka tai patirti, kai važiuoju į kalnus. Ten 2-3 savaites nėra jokio tinklo, neveikia net mobilus telefonas, gal dėl to šios kelionės taip gydančiai veikia žmones“, – prisipažino pašnekovė.

http://mokslas.delfi.lt/technology/kas-vyksta-su-mumis-kai-pamirstame-mobilu-telefona-sugenda-internetas-ar-nuluzta-skypeas.d?id=46289563

 www.DELFI.lt

2011 kovo mėn. 5 d. 00:02

Turbūt ne vienam teko gauti pasiūlymą įsigyti stebuklingų virtuvės rakandų, kurių nerasite nė vienoje parduotuvėje, patalynės, kuri vienintelė jums leis išsimiegoti kaip kūdikiui, ar kelis tūkstančius kainuojantį dulkių siurblį, iš jūsų namų išnaikinsiantį visas lėtai jus žudančias namų erkes.

Įdomiausia, kad ne vienas, iš pradžių į tokius argumentus reagavęs skeptiškai, po vienos kitos valandos „smegenų plovimo“ pasiruošęs net pas kaimyną bėgti pinigų. DELFI kalbinti specialistai atskleidžia, kaip ir kodėl mus veikia šių agentų taikomos manipuliacijos technikos.

Į moters namus agentas įsibrovė apgaule – baldas taip ir nebuvo išvalytas

„Rudenį lankiausi parodoje „Vaikų šalis“, kurios metu priėjęs vaikinas paprašė užpildyti anketą, kiek man rūpi sveikas gyvenimo būdas, bei pasiteiravo telefono numerio. Esą anketos dalyvaus loterijoje. Nepraėjus nė mėnesiui man paskambino moteriškė ir pranešė, kad laimėjau. Prizas – man nemokamai išvalys vieną baldą. Iš pradžių bandžiau atsisakyti, tačiau moteris taip atkakliai siūlė pasinaudoti laimėjimu, kad galiausiai sutikau.

Atėjus sutartai dienai susirgo mano vaikai, todėl paskambinusi paprašiau atšaukti vizitą, tačiau žmogus esą „iš toli važiuoja ir greičiausiai jau yra pakeliui“. Gyvenu Vilniuje, todėl labai įdomu, iš kur jis važiavo, nes vėliau sužinojau, kad tokių konsultantų yra visuose Lietuvos miestuose. Vis dėlto likau prie savo nuomonės – kai konsultantas atvyko, pasakiau, kad tikrai neleisiu jam nieko daryti namuose sergant vaikams. Kaip bebūtų keista, jis parodė supratingumą, atsisveikino ir net nebandė tartis dėl kito karto“, – pasakojo DELFI pašnekovė.

Po mėnesio jai vėl paskambino. Vilma griežtai patikino, kad tikrai nieko nepirks. Ši žinia kitame ragelio gale buvo sutikta be prieštaravimų. Esą jai tik norima įteikti dovaną – išvalyti baldą. Atėjęs agentas iš pradžių elgėsi draugiškai: paprašė vandens, kažko paklausė apie vaikus, pastebėjo tam tikras namų detales bei pasiteiravo namų šeimininkės specialybės – svarbiausia, ar ji ne medikė. Tuomet jis prisistatė kaip švaros konsultantu, kuris patikrins jos namų valymo įgūdžius ir patarts, ką daryti kitaip.

„Nors, mano manymu, tvarka namuose dažniausiai būna kiek geresnė už vidutinę, nepaisant čia augančių dviejų mažų vaikų, agentas be perstojo kartojo: „Kaip galima taip tvarkytis“. Galiausiai buvau pripažinta kaip keistoka namų šeimininkė, todėl agentas išsitraukė dulkių siurblį. Jis pasiurbė vieną kampą, kitą ir vis purtė dulkių krūveles, o mobiliajame telefone parodė „klipuką“ apie judančias dulkių erkutes bei paklausė, ar dar niekas neserga astma. Esą tai laiko klausimas. Demonstruodamas dulkių siurblio privalumus, jis priėjo prie siurbimui išrinkto baldo, vėl pakedeno ant jo dulkes ir paklausė, ar vis dar žadu ant jo miegoti“, – tęsė istoriją Vilma.

Pagaliau veiksmas pasiekė kulminaciją – buvo įvardinta siurblio kaina. Su „didžiule“ nuolaida jis kainuotų apie 5 tūkst. litų. Jei šeima tokių pinigų dabar neturinti, galima mokėti dalimis. Kai namų šeimininkė prisipažino, kad niekada nieko neperka išsimokėtinai, agentas dar ilgai bandė ją „atvesti į protą“: esą kol jie susitaupys, vaikai seniai jau bus susirgę. Vėl išgirdęs mandagų, bet tvirtą „ne“, agentas perėjo prie naujos taktikos. Jis „nuoširdžiai“ supyko.

„Kokias penkias minutes turėjau jaustis kalta, kad jis sugaišo laiką ir nepardavė dulkių siurblio. Tiesa, dar paprašė draugų kontaktų, kuriems reikėtų tokios paslaugos. Iš pradžių nenorėjau sakyti, bet kai jis neatlyžo, nurodžiau kelis draugus – kad tik juo atsikratyčiau. Beje, žadėtos dovanos taip ir negavau – baldas nebuvo išvalytas. Pati po šio vizito jaučiausi klaikiai: ne tik esu bloga namų tvarkytoja, kurią tikrina, bet ir nemyliu savo vaikų, turiu netinkamas vertybes ir skriaudžiu agentą. Buvo baisiai pikta ant savęs, kad įsileidau jį į namus, o jei būčiau turėjusi bent truputį menkesnį savęs vertinimą, didelį norą įtikti žmonėms ar nereikėtų skaičiuoti pinigų, pirkčiau tą siurblį vien todėl, kad išlikčiau „gera“, – pusiau juokais, pusiau rimtai tikino Vilma.

Atsipeikėjo tik po 900 litų vertės užsakymo

Panašių istorijų aprašymų įvairiuose interneto forumuose galima rasti begalę. Vieni žmonės tai priima kaip žaidimą, kiti spjaudosi. „Pas mus į namus buvo atėję agentai, kurie siūlė siurblį už 10 tūkst. litų. Mes nepirkome, bet buvo išvalytas visas kambarys, todėl visai nepykau. Paskui kitas agentas siūlė vandens filtrą – irgi gana brangų, bet vandens filtro mes ir patys ieškojome, todėl įsigijome. Labai nemėgstu tik visokių tikėjimų liudytojų, kurie kiša savo literatūrą, mobilaus ryšio operatorių ir draudimo agentų, o visokias kosmetikos, kvepalų, vitaminų platintojas mielai išklausau“, – pasakojo viena internautė.

Beje, žiniasklaidoje buvo aprašytas atvejis, kai vandens filtrus parduodantys agentai apsimetinėjo vandens kokybę tiriančiais darbuotojais, atsinešdavo įspūdingą įrangą, kuri labai vaizdžiai parodydavo, koks „užterštas“ vanduo iš krano, bei pridurdavo: „Filtrai brangūs, bet pats išbandžiau – liovėsi sąnarių skausmai, nebėra virškinimo problemų, kitų bėdų“. Po tokių smegenų plovimo stebuklais įtikės net ligotas senukas.

Dar vienas puikiai visiems žinomas prekių, ypač įvairiausių puodų ir kitų buities rakandų, piršimo būdas – apsukti galvas per vakarėlio ar nemokamų pietų tipo prezentacijas. Viena moteris prisipažino, kad tokiame vakarėlyje, į kurį ją pakvietė draugė, atsipeikėjo jau pasirašiusi sutartį puodams už 900 litų, nors buvo studentė, kurios pajamos per mėnesį sudarė vos daugiau nei 100 litų.

„Nidoje vieną dieną priėjo prie mūsų kažkokia moteriškė ir pakvietė į puodų ir patalynės pristatymą, pažadėjusi, kad vaikai, išsprendę kryžiažodžius, turės galimybę laimėti mobilų telefoną. Kai atėjome, salėje jau laukė keletas sutuoktinių porų. Jau prasidėjus renginiui gailėjausi sutikusi – į Nidą atvykau ne buities daiktų pirkti. Keisčiausia, kad kiti žmonės užsisakė daugybę prekių. Grynų pinigų jie neturėjo, tačiau užteko pasirašyti popierius ir pervesti pinigus vėliau“, – patirtimi dalinosi kita moteris.

Smegenų plovimo taktikos: nuo bauginimo iki kaltės jausmo sukėlimo

Psichologė Genovaitė Petronienė teigė, kad svarbiausia priežastis, kodėl žmonės įtikinami pirkti jiems nereikalingus daiktus, yra reikšmingumo supainiojimas. Močiutei ima atrodyti, kad dulkės ir bakterijos yra tokios pavojingos, kad iš esmės lemia gyvenimo kokybę, nors tikimybė susirgti kokia nors liga dėl dulkių sudaro vos kelis procentus.

„Perkant daiktą svarbu objektyviai, neskubant įvertinti, kiek iš tiesų jis lems sveikatą, laimę, gerovę. Kiek ją lemia brangūs čiužiniai, tobulo plieno puodai, geriausios vilnos antklodės, apsauganti nuo raukšlių kosmetika ir kiti daiktai? Agentai naudoja daugybę strategijų. Pirmiausiai jie stengiasi mums patikti ir palenkti į savo pusę. Tai nesunku. Daugelį žmonių palankiais paverčia paprasčiausias pagyrimas: „Jūs labai protingai mąstote“, „Jūs ypatingas klientas“, – aiškino pašnekovė.

Dažna prekybos strategija – žaidimas su žodžiu „taip“. „Ar jums svarbi švara namuose?“ – „Taip.“ „Ar būna, kad senas siurblys siurbia blogai?“ – „Taip“. „Tai ar nevertėtų pagalvoti apie siurblio keitimą?“ Jums nebelieka nieko kita, kaip atsakyti :„Taip“. Kita smegenų plovimo strategija, anot psichologės, yra bauginimas. Aiškinama, kaip blogai baigsis, kiek ligų sukėlėjų slypi nešvarumuose, apdairiai nutylint mokslinius įrodymus.

„Šias strategijas paprasta paaiškinti tokia analogija: jei norite, kad žmogus jums paskolintų šimtą litų, iš pradžių prašykite trijų šimtų. Pasakius vieną „ne“, jam bus sunku atsisakinėti toliau ir jis su palengvėjimu sutiks jums duoti šimtą, ko nebūtų, jei iš karto prašytumėte tik šimto. Taip ir pardavėjai iš pradžių gąsdina didele kaina, o kai ją nuleidžia, daiktas atrodo labai pigus. O jei neperkate daikto, agentas, sukėlęs jums kaltės jausmą, kad tiek vargo, nesunkiai įkalbina duoti penkių savo draugų, kuriems galėti siūlyti prekę, adresus. Kai prekeivį rekomendavo draugas, į jį irgi žiūrima rimčiau, tuo tarpu mes nežinome, kad draugas buvo tiesiog prispirtas jus rekomenduoti“, – aiškino G. Petronienė.

Psichologė taip pat patarė jokiu būdu nepirkti iš karto – kol neišgaravę „hipnozės“ kerai. Taip pat svarbu nespręsti pirkti vienam, o pasitarti su „hipnozės“ nepaveiktais draugais ar giminaičiais.
Iš tiesų, kartais koks nors daiktas gali pataisyti savijautą ir suteikti laimės. Pavyzdžiui, jei žmogus, kuriam skauda nugarą, pakeis kėdę į ortopedinę, jam tikrai pagerės. Tik ne visada tokie daiktai yra labai brangūs ir kažin, ar jie reklamuojami specialių reklamos agentų.

http://verslas.delfi.lt/business/article.php?id=42758383