Nėra kito pasirinkimo: tobulėji arba degraduoji

indexDabar visi be paliovos kalba apie meilę sau, tačiau iš tikro lepintis gali nebent turtingų vyrų žmonos, o darbdaviams nepaaiškinsi, kad nori daugiau galvoti apie savo vidinį pasaulį. Vos suvokę, kad už mokslą niekas neužmokės, daugelis savęs ieškojusių jaunuolių praryja pirmą pareikalavimo iš savęs varlę, įtampa dar labiau išauga, kai baigęs mokslus supranta, kaip sunku įsitvirtinti darbo rinkoje.

Net tikrai daug pasiekus ir uždirbus paaiškėja, kad pasaulis taip greitai keičiasi, kad jei nori neatsilikti, jokio poilsio niekada nebus – teks taikytis prie naujovių. Su siaubu stebėdama, kiek išmano jaunimas, suvokiu, kad jei nuolat nesimokysiu, ateityje papildysiu senjorų, kurie taip ir neišmoko įsisavinti kompiuterio ir dabartiniame pasaulyje yra bejėgiški ir nereikalingi, gretas.

Kodėl žmonės neskuba tobulėti?

Pagalvokime, ar susidūrę su kliūtimis greitai metame tikslą? Ar vengiame vertinimo situacijų? Ne vienas žmogus galbūt nebando išmokti naujos kalbos, nes jam atrodo, kad tai ne jo protui ir nepasiseks, nemėgina vairuoti ar nedrįsta iškeliauti vienas, vengia naujų technologijų. Vadovaudamasis savo baimėmis, jis užsidaro siauroje komforto zonoje. Beje, savo baimių toks žmogus dažnai nepripažįsta, jis sako: „ir taip gerai“, „nieko tai neduos“. Ne vienam mano klientui iš tikrųjų atrodė, kad sudėtingesnis gyvenimas jam nereikalingas. Pavyzdžiui, viena mano klientė tvirtino, kad jai labai gerai vienai, kol pabandė bendrauti ir suprato, kaip labai ji to išsiilgusi. Kita tvirtino, kad jai nereikalinga mašina, trečia bijojo aukštesnių pareigų. Tokių žmonių mąstymas paremtas savigaila bei pataikavimu sau, ir kuo labiau jie atsisako iššūkių, tuo pažeidžiamesni ir bejėgiškesni pasijunta, – kaip mažus vaikus auginusios mamytės bijo grįžti į darbą, kuriame anksčiau viską sugebėjo.

Ar noras vystytis kyla savaime?

Mes norime to, prie ko esame įpratę, o kai gyvenimas priverčia mus išmėginti naujus dalykus, jie ima teikti mums džiaugsmo. Ar tikrai mumyse visada užgimsta norai gilintis į profesines naujoves, sveikai maitintis, daugiau judėti? Gal noras augti žmoguje ir turėtų būti natūraliai užkoduotas, deja, jis nėra taip lengvai girdimas. Nutukęs žmogus nebesuvokia tikrojo alkio, narkomanas nejunta, kad vartoja nuodus, o depresyvus žmogus nemato, kaip atsiribojimas ir pasyvumas stumia jį į dar gilesnę duobę. Kūrėjai pastebi, kad mūza ateina tik kai prisiverti kurti, ir tik pradėjęs ko nors mokytis pajunti susidomėjimą, norą įgytas žinias pritaikyti praktiškai. Mes norime to, prie ko esame įpratę, o kai gyvenimas priverčia mus išmėginti naujus dalykus, jie ima teikti mums džiaugsmo. Kol susiformuoja įprotis, naujovė atrodo nemaloni, sunki, dirbtinė, lengvumo ir patogumo pojūtis atsiranda kiek vėliau. Visi, kurie mokėsi slidinėti kalnų slidėmis, atsimena, kokie nepatogūs ir sunkūs iš pradžių atrodė slidžių batai. Žinoma, būna tokių akimirkų, kai ilgai tinginiavus ima niežėti nagai ir norisi ką nors nuveikti, bet jei žmogus neįsipareigoja tikrai daryti naujų dalykų, tarkim, neįstoja kur nors mokytis, toks noras paprastai netrunka ilgai. Ir budistai sako, kad jokio šviesaus natūralumo žmoguje nėra, yra tik negatyvus spontaniškumas, o medituoti ir save valdyti reikia išmokti.

Ar mūsų smegenys tikrai linkusios tobulėti?

Kasdienis gyvenimas daugiau panašesnis ne į žygdarbį, o į rutiną. Mūsų smegenys stengiasi taupyti energiją ir gamina šablonus, kurie primena neuronų takelius smegenyse, tokie šablonai padeda „autopilotu“ atlikti net gana sudėtingus darbus. Tačiau kuo daugiau naudojamės šablonais, tuo mažiau gaminasi naujus takelius kuriančių cheminių medžiagų, ir ilgainiui mes vis sudėtingiau įsisaviname naujus įgūdžius ir sudėtingas žinias. Vidutinis keturiasdešimtmetis didesnę laiko dalį funkcionuoja autopilotu, o jo dienos panašios viena į kitą, be ryškesnio emocinio įspūdžio. Jei šitaip gyvenant staiga kyla iššūkių, smegenys būna sustingusios tarsi betonas. Štai kodėl paskui ko nors mokytis darosi vis sunkiau, tą gali pastebėti net trisdešimtmečiai. Žmogaus prigimtis tokia, kad kol gyvenimas neprispaudė, jis netobulėja. Tik nusivylę arba pralaimėję pradedame suvokti, kaip svarbu sužinoti ir išmokti naujų dalykų, tačiau juk galima tobulėti ne vien per skausmą, o suprantant, kad verta nuolat mokytis ir judėti į priekį. Jei visą laiką spręsime naujas problemas, būsime užsigrūdinę, o kai jų atsiras iš tikrųjų, net devyniasdešimties metų mūsų smegenys gali veikti kaip A.Čekuolio.

Jei aplinkybės nereikalautų, nesužinotume, kokie stiprūs esame

Pamenu savo pirmuosius kalnus. Iki šios kelionės, kaip ir dauguma žmonių, tikėjau, kad jei sušlampi kojas, gali peršalti, o jei eini per akmenis ir ledus, gali išsisukti koją. Keista, bet žygio metu niekas grupėje neperšalo ir nė vienas neišsisuko kojos, be to, sužinojau, kad galiu gerai jaustis neišsimiegojusi, būdama be artimų žmonių. Tik iškilus sunkumams, galime pakeisti požiūrį į save ir pajusti tikrąsias galimybes. Sunkumas ne visada toks objektyvus, kartais bijo tik smegenys. Sportininkai pasakoja, kad susidūrę su stipriais varžovais, jie jaudinasi, tačiau jei netrukus susiduria su dar stipresniais, pirmieji ima atrodyti visai nebaisūs. Tik iškilus sunkumams, galime pakeisti požiūrį į save ir pajusti tikrąsias galimybes. Nauji dalykai vėliau virsta įpratimu, atrodo, bijojome pasmerkti save amžinai įtampai, o netrukus tai, ko išmokome, visiškai lengva. Svarbu neužmigti, komforto slenkstį visą laiką reikia stumti į priekį. „Mes galime nuveikti daug daugiau, nei padarome, gaila, kad taip mažai tai suvokiame“, – sako garsus egzistencinis psichoterapeutas Jamesas Bugentalis.

Kaip pastangos gali būti prasmingos pačios savaime

Būna labai nedėkingų gyvenimo situacijų – reabilitacija po traumų, sunkių ligonių priežiūra. Reikia įdėti daug pastangų, kurios padeda išvengti didesnės bėdos, bet nieko naujo nevyksta, nekyla džiaugsmo. Tokiose situacijose gerai jaučiasi tik žmonės, kuriems tobulėjimas prasmingas savaime, ne dėl malonumo, kaip tai suprantama žengiant dvasiniais keliais. Savikontrolė žmoguje vystosi pačiam sau tampant tėvu. Iš pradžių, sakydami „vaikeli, mokykis“ arba rodydami savo pavyzdį tobulėti, mus skatina tėvai. Paskui patys save verčiame stengtis. Tie žmonės, kurie vis dar neišmoko dėti pastangų, kenčia, kai reikia dirbti ir nebegalima žaisti.

Jei norime pasiekti tikslą, svarbu ne tik mintys, bet ir konkretūs darbai

Plačiai nuskambėjo ilgalaikis psichologinis eksperimentas apie vaikus ir saldainius: jei maži vaikai susilaikydavo nesuvalgę saldainio, po pusvalandžio gaudavo du, po valandos – keturis ir t. t. Labai mažai vaikų ištverdavo ilgiau, bet tyrimai parodė, kad po trisdešimties metų, tų vaikų, kurie iškentėdavo nesuvalgę saldainio, emocinis intelektas buvo aukštesnis ir jie daugiau pasiekė. Jei nori augti, turi suabejoti savimi, o ne būti teisus. Roy Baumeisteris tyrinėjo blogio sąvoką. Paaiškėjo, kad blogi žmonės gana gerai galvoja apie išpažįstamas vertybes ir save. Taigi, stengtis verta dėl paties stengimosi. „Dešimt kartų per dieną rinktis vystymąsi vietoj baimės, vadinasi, dešimt kartų pajudėti savirealizacijos link“, – sako humanistinės psichologijos kūrėjas Abrahamas Maslowas. Kaip iššūkiai ir tobulėjimas susiję su laime? Garsus laimės tyrinėtojas vengrų psichologas Mihaly Csikszentmihalyi pasiūlė sąvoką „srautas“. Srauto būsena – kai jaučiamės visiškai pasinėrę į tai, ką darome. Pamirštame fizinius poreikius, laiką, aplinką, tarsi išeiname už savo ribų, kaifuojame. Šią būseną lydi pasitikėjimas savo jėgomis ir vidinis aiškumas – jaučiame, ką ir kaip turime daryti.

Ko reikia, kad įveikti iššūkiai sukeltų tokius gerus pojūčius?

Iššūkiai turi būti sunkesni už tai, ką jau gebame daryti, bet ne tokie sudėtingi, kad garantuotai baigtųsi nesėkme. Norint paleisti srautą, reikia grįžtamojo ryšio – galimybės pamatyti savo darbo rezultatą ir juo pasidžiaugti. Kai mūsų veikla panaši į detektyvą, kitą kompiuterinio žaidimo lygį, atsiranda ypatingas nuotykio ir tikro gyvenimo jausmas. Tokios akimirkos, nežiūrint iššūkį lydinčio nerimo ir pastangų, ilgai lieka atmintyje. „Kai turiu rinktis vieną iš dviejų blogybių, visada renkuosi tą, kurios dar nesu bandęs“, – sako saviugdos specialistas A.Westas. Žinoma, nereikia persistengti įveikti vis naujus išbandymus. Vienas režisierius pasakė, kad ant vieno aktoriaus, kol nepradedi rėkti, neišlenda talentas, o kitą giri, glostai ir, žiūrėk, pamažu prasiskleidžia kaip gėlė. Įvardykime, kuriose gyvenimo srityse jaučiamės sustabarėję, aptingę, per daug pasitikime savimi, o kur kaip tik reikia nustoti save graužti. Įsisavinkime naujus kraštus, pramogas, technologijas, antrą kartą nežiūrėkime tų pačių filmų, bendraukime su naujais žmonėmis – jie sujudins mūsų snaudžiančias smegenis. Naujovės gali padėti kitaip pažiūrėti į senas ir užstrigusias problemas. „Gyvenimas susitraukia arba išsiplečia proporcingai žmogaus drąsai.“ Anais Nin

Pirmą kartą spausdinta “15 min” 2018 01


Nėra panašių straipsnių


Genovaitė Petronienė
Genovaitė Petronienė - psichologė psichoterapeutė
16 metų užsiimu psichterapine bei psichologine praktika. Padedu įveikti krizes,taikau į gilesnius pokyčius orientuotą egzistencinę ir psichodinaminę psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius. Privačios konsultacijos Vilniuje, Basanavičiaus 18 А-43
Kontaktai: mobilus +37068604243
Elektroninis paštas: genute.petroniene@gmail.com