Eiti pas psichoterapeutą, ar medituoti?

Vieni savo problemų eina spręsti pas psichoterapeutus, psichoanalitikus, kiti į jogos centrus, budistinės, kinietiškos, Ošo meditacijos grupes ir tt. Kodėl taip vyksta? Ką pasirinkti?

Medituotojai dažnai primena nesveikų keistuolių bendrijas, neišskiriant ir jų vadovų. Dažnai tai žmonės, kuriems trūksta socialinės realizacijos, humoro jausmo, sveiko proto, gyvo domėjimosi mokslinėmis- kultūrinėmis alternatyvomis. Neretai „nusimeditavę“ žmonės nebegali susišnekėti su aplinkiniais ar net apsilanko psichiatrinėse ligoninėse.

Kita vertus, dalis žmonių ilgą laiką vaikščioję pas įvairius psichoterapeutus išgyja tik radę naujus gyvenimo tikslus dvasiniame mokyme. Psichoterapija dažnai yra lėta, racionali, negalinti suteikti tiek naujo patyrimo kiek jo suteikia meditacijos pratybos ir dalyvavimas bendruomenėje, taip pat ji negali atstoti ir bendruomeninio palaikymo. Pasitaiko ir didesnių problemų- klientas „užkliudo“ paties psichoterapeuto silpnąją vietą, kai kurie psichoterapeutai ne tik neužsiima savo dvasiniu tobulėjimu, bet bando įtikinti klientus, jog jie turi didelių problemų, „priklijuoja“ psichinės ligos etiketę ir siūlo ilgalaikę ir be abejo brangią psichoterapiją.

Kokie santykiai tarp psichoterapeutų ir dvasinių judėjimų atstovų? Nors gydydami žmones jie galėtų papildyti vienas kitą, dažniau susitiksime su konkurencija ir tarpusavio nuvertinimu. Psichoterapeutai vengia dalykų susijusių, su dvasingumu, mistika ir tikrai neskuba nukreipti žmogų medituoti. Medituojantis žmogus nedrįsta eiti pas psichoterapeutą, nes bijo, kad psichoterapeutas nesutiks su jo pažiūromis. Šių dienų religija yra mokslas, o aukštesnių jėgų pripažinimas yra kliūtis žmogaus laisvei. Jeigu psichoterapeutas mano, kad viskas pasiduoda pažinimui ir kontrolei, o tai nepasitvirtina belieka kaltinti psichoterapeutą arba klientą. Tuo tarpu meditacijos mokytojai psichoterapiją yra linkę laikyti tarsi žemesne pakopa ir nėra linkęs siųsti mokinių pas psichoterapeutą, kad neišaiškėtų jų klaidos arba mokiniui padaryta žala.

Ir visgi tarp šių metodų labai daug bendro, todėl jie ir konkuruoja.

Kokius dvasinius aspektus nutyli psichoterapeutai?

Svarbiausias gydymo metodas psichoterapijoje – psichoterapeuto asmenybė, kuriai būdingas sveikumas, stiprumas ir aiškiai jaučiama gyvenimo prasmė. Tikėjimas ir prasmė persiduoda kaip žinios ir įsitikinimai, jei nepersiduoda – jos netikros, nestiprios. Kai žmogus randa ryšį su kažkuo didesniu už save, sumažėja egocentrizmas, atsiranda stipri motyvacija. Psichoterapija ir dvasiniai judėjimai gali padėti priimti kančias kaip išbandymą ir galimybę vystytis.

Klientą gydo pasitikėjimas psichoterapeutu ir jo vertybėm, pasveikimu, aukštesne jėga, kuri per jį pasireiškia. Šis pasitikėjimas tarp kliento ir psichoterapeuto virsta kliento pasitikėjimu kitais žmonėmis, savimi. Pvz. anoniminis alkoholikas jaučiasi bejėgiu, bet kai kreipiasi į dievą, jis pasijunta, kad jis gali pasveikti, nes už jo stovi didesnė jėga. Netikintys psichologai pasakytų tai yra subtili, bet galinga savitaiga.

Terapiniame santykyje psichoterapeuto ir kliento būsena dažnai būna meditatyvi. Klientas šalia psichoterapeuto turi susikaupti į neaiškius pergyvenimus, pabūti su jais ir duoti jiems galimybę atsiskleisti. Psichoterapijos laikas ir vieta primena sakralinį laiką -,„gyvenime yra nedaug laiko, nedaug vietų ir žmonių pasiryžusių tiesai“ (A. Alekseičikas). Klientas raginamas pasinerti į save, „nužengti į pragarą pas šmėklas ir išeiti iš ten, gimti iš naujo“. Psichoterapija primena perėjimo ritualą, kai mirštama tam, kas neesminga ir ateina antrasis gimimas – sąmoningas.

Ir meditacija, ir psichoterapija gali pervesti žmogų per daugelį vystymosi stadijų. Saviapgaulė psichoterapijoje vadinama gynybiniais mechanizmais, o pvz. budizme tai yra siekiamybė – sansara. Medituojant vyksta psichoterapinis darbas, yra meditacijos metodai, skirti problemai sumažinti – siūloma priešinga problemai meditacija, arba transformuoti – meditacijos keliu sustiprinama ir keičiama nemaloni būsena. Tiek psichoterapija, tiek meditacijos mokymasis reikalauja, kad ieškantysis reguliariai bendrautų su mokytoju, psichoterapeutu, laikytųsi tam tikros disciplinos, suformuluojami konkretūs žingsniai savęs ir gyvenimo keitime, reikalaujama atsisakyti įvairių žalingų dalykų.

Kokie psichoterapijos ir meditacijos skirtumai?

Skiriasi psichoterapijos ir meditacijos tikslų dydis. Psichoterapijoje požiūris į žmogų optimistiškesnis, manoma, kad žmogus sąmoningas, tik kažkas yra neįsisąmoninta. Dvasinėse tradicijose suprantama, kad nors vidutinis žmogus ir jaučiasi būdraujantis, iš tiesų jis gyvena tarsi pusiau sapne. Vienkartinis įsisąmoninimas mažai ką keičia. Sąmoningumas yra tarsi rankinis generatorius, kuris energiją duoda tol, kol jį suki. Nesistengdamas žmogus linkęs pamažu prarasti sąmoningumą ir pergyvenimų ryškumą.

Meditacija ir psichoterapija paremtos skirtinga pasaulėžiūra. Joks metodas neveikia visa jėga, jei neperimama pasaulėžiūra, iš kurios jis gimė. Daugelis medituojančių naudoja meditaciją kaip techniką, bet pasaulėžiūra lieka vakarietiška. Norint išpažinti, tarkim, indišką religiją, kurios neperėmei su tradicijomis ir pasaulėžiūra, reikia daug laiko ir didelio vidinio darbo. Kita vertus, pasaulėžiūros keitimas sukeltų nemažai sunkumų – būtų sunkiau gyventi vakarietiškoje aplinkoje, atsirastų santykių su aplinkiniais problemos. Todėl meditacijos mokytojas turėtų suprasti, ko žmogui reikia ir neskubėti siūlyti su metodu tradicijos, kurios jis neprašo.

Skiriasi požiūris į psichinę sveikatą. Viena vertus, dvasiniame kelyje gali tapti nesvarbus netgi blogas psichologinis prisitaikymas, kita vertus pvz.Indijoje į vienuolynus nėra priimami nestabilios psichikos vienuoliai. Kokios gali būti neigiamos meditacijos pasekmės psichinei sveikatai? Svarbu paminėti žinomą reiškinį, kad kurie žmonės, tapę tradicijų pasekėjais, keičiasi savaime, be sistemingų pastangų. Bet kartu su tuo keitimųsi jie tampa uždaresni, siauresni, mažiau pakantūs kitiems ir savo tamsiajai pusei. Žinios paimtos iš dvasinės tradicijos tampa gynyba, didinančia nacistišką pasigėrėjimą ir susidomėjimą savimi, aprūpina saugumu. Žmogus persikelia į fantazijų sferą. „Prašviesėjimai“ gali būti liguistos prigimties- regreso patyrimas, kuriam būdingas ribos tarp fantazijos ir realybės praradimas ir magiškas mąstymas.

Dažnai manoma, kad visos psichologinės problemos gali būti tinkamai išspręstos dvasinio judėjimo viduje. Ir visgi, kai turima psichologinių problemų, meditacinis kelias nėra saugus, tuo tarpu elementari psichoterapija gali padėti susitvarkyti gyvenimą – susikurti stiprų pagrindą, kurio dėka gali atsirasti aukštesnės prasmės paieška. Kita vertus, psichoterapeutai irgi gali pretenduoti patenkinti dvasinį alkį, nepasiūlydami to, ką tradicijos gali pasiūlyti. Jei psichoterapeutas neturi paruošimo, tai neturi teisės ir pretenduoti į dvasinį autoritetą, kaip ir dvasinis mokytojas nėra psichoterapeutas.Žinoma, dažnai problemas verta sieti ne su pačia psichoterapija ar meditacija, bet su konkrečiu meditacijos mokytoju. Bet kol kas tinkamų mokytojų pas mus mažai ir meditacija psichoterapijos Lietuvoje pakeisti negali.
Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas:

http://www.balsas.lt/naujiena/108714/genovaite-petroniene-eiti-pas-psichoterapeuta-ar-medituoti/rubrika:naujienos-gyvenimas


Panašūs straipsniai:




Genovaitė Petronienė
Genovaitė Petronienė - psichologė psichoterapeutė
16 metų užsiimu psichterapine bei psichologine praktika. Padedu įveikti krizes,taikau į gilesnius pokyčius orientuotą egzistencinę ir psichodinaminę psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius. Privačios konsultacijos Vilniuje, Basanavičiaus 18 А-43
Kontaktai: mobilus +37068604243
Elektroninis paštas: genute.petroniene@gmail.com