Ir ką gi ten pamatau? Ogi matau, kad kai kiti pagrįstai kenčia, kalnų turistai, dviratininkai, slidininkai ir kiti mėgėjai entuziastai atrodo nepadoriai laimingi. Mes turime būti sudėtingi ir tragiški, o jie gali sau leisti prabangą džiaugtis ir būti sveiki. Jei kiti taip imtų elgtis, psichologai netektų pusės savo klientų. Kodėl jie nesikankina, versdami save? Jie nepratę daug kalbėti. Bet aš vis tiek įlįsiu sportininko širdin, atskleisiu dalelę to nemirtingo patyrimo ir pabandysiu įrodyti įžūlų teiginį, kurį kartodavo astronomas Kakaras, kai reikėdavo rauti kelmus nuo slidinėjimo kalno: „Sportas išlaisvina mintį“. Galima lįsti po dušu ir nusiprausti blogą energiją, o galima bėgti Vingio parku ir nubėgti nuo problemų prie sprendimų.

Jei tarp mūsų sielos ir kūno būtų stiprus ryšys, tai padėtų ne tik kūnui, bet ir sielai. Bet tas ryšys menkutėlis. Mes norime, kad mūsų kūnas atrodytų gražiai, kartais atkreipiame dėmesį į kokią nors blogiau veikiančią jo dalį, bet kaip mums toli iki šokinėjančios katės, kurios kiekviena galūnė visiškai pasiruošusi judesiui tiksliai tada, kai reikia! Kai atsiranda toks vientisas kūno pojūtis, pagyvenę žmonės gali šokti visą naktį. Girdėjau apie eksperimentą, kuriame profesionaliam sportininkui buvo duota užduotis kopijuoti mažo berniuko judesius: bėgioti, vartytis ant grindų, šokinėti – mėgdžioti visa tai, ko užsinorės padaryti vaikas. Vaikui šis žaidimas patiko, jis rasdavo vis naujų judėjimo būdų, kol sportininkas tapo visiškai bejėgis, nors vaikas dar ir neketino baigti žaisti. Vaikas gali laisvai naudoti natūraliai tekančią energiją, o suaugęs jau nebėra laisvas. Esame taip arti kūno, bet taip ir neatskleidžiame jo paslapties.

Daugelis žmonių, o ypač inteligentų gyvena „galvoje“, bet norint iš tiesų atgimti ir tapti panašiam į tą katiną, būtina išlįsti iš minčių vergovės. Sportavimas ir judėjimas puikiai padeda sugrįžti į dabartį ir sustabdyti proto bėgimą. Tą puikiai demonstruoja į kūną orientuota psichoterapijos rūšis. Jos pasekėjai verčia klientus judėti, sustingti nepatogioj pozoj, šaukti, kol kartu su kūnu išlaisvės ir užgniaužti jausmai: „Gilus kvėpavimas ją vis labiau stūmė į pulsuojančių judesių ir garsų ritmą, tarsi ją neštų galingas potvynis ar upė, skriejo iki maksimalaus jausmų piko… ir staiga ji netikėtai pradėjo garsiai raudoti, tarsi jos širdis būtų plėšoma į dalis, neaišku, kodėl iš kūno ėmė išsilaisvinti ištisinė skausmo lavina. Galų gale ji pažino tą jausmą: jai žvėriškai trūksta artumo. Netikėtai užgriuvo prisiminimai, kaip ji slėpėsi nuo žmonių, slapta tikėdamasi nors žiupsnelio švelnumo.”

Bet ir neturėdami tokio psichoterapeuto, išsirengę pabėgioti ar kitaip pajudėti, mes galime savyje labai daug atverti. Kai aš ateinu į banalią treniruoklių salę, sumaištingi rūpesčiai pamažu nurimsta, atsiveria tikrieji jausmai, o galiausiai ateina ir naujų, įdomių minčių. Iš kūno kylantys jausmai paprasti ir nuoširdūs. Dž.Kemeron rašo: „Pusę septynių didelė pilka gervė atsispiria nuo žemos žolės ir kyla vis aukščiau virš upės. Paukštis mato merginą, bėgančią apačioje. Mergina iš apačios mato paukštį. Mergina mintyse sušunka: labas rytas, čia taip gerai! Tą akimirką, toje vietoje jos – giminingos sielos. Laukinės, laisvos, pralekiančios tarp debesų ir medžių. Mergina nepavadintų savęs sportininke, ji nedalyvauja varžybose, ji laksto ne dėl kūno, o dėl sielos.„Aš bėgioju dėl perspektyvos“, – sako ji. Kai gyvenime iškyla problemų, ji atsispiria nuo žemės ir ima sklęsti virš savo nusivylimo kaip gervė virš miškų.“

Skirtingi sportai suteikia skirtingų galių: bėgimas – atsipalaidavimo, krepšinis – komandos jausmo, tenisas – ryžto ir kovingumo. Kiekvieną kartą, kai suabejojame savo jėga, fizinis judesys padeda išjudinti vidinius rezervus. Rašančiam žmogui labai tinka plaukiojimas. Mano pažįstamas rašytojas plaukdamas sutvarko jį apspintančias mintis. Kai jo kūnas neria į vandenį, jo protas palieka kasdienių rūpesčių sumaištį ir pasineria gilyn. Keliautoją chemiką darbas verčia nuolat mąstyti, bet ilgai sukant dviračio pedalus ir pakeliui į namus sprendimai ateina patys: „Man naktį kojos sukasi, man naktį kojos sukasi, padovanok man dviratį.“ Man irgi geriau medituoti judant, nei sėdint, laikas praleistas vienumoje, kai vėjas pučia į veidą, padeda grįžti į save. Sportas be minties turi atgrasumo, bet į jį galima įpūsti dvasią.

O geriausia tiesiog eiti pėsčiomis, peizažas neprašvilpia pro šoną, jį galima peržiūrėti neskubant, o ilgai bevaikščiojant gatvėmis galima pasijausti tiesiog ištrūkus į laisvę. Vaikščiojimas maitina vaizdais, nejučia imu mąstyti ne tik apie išorinį, bet ir apie vidinį peizažą, mano pojūčiai įgauna vardą, ateina naujų minčių apie gyvenimo statymą ir perstatymą. Fizinis judesys moko vertinti procesą, prisimenu sakralinius Gurdžijevo šokius, kur ties kiekvienu judesiu reikia kartoti „aš esu“. Kartais, kai važiuoju dviračiu, aš jaučiu ne tik savo judėjimą erdve, o ir Dievo judėjimą visata. Piligriminės kelionės – sena ir tiesioginė dvasinių ieškojimų forma. Kierkegoras rašo: „Niekada neatsisakykite pasivaikščiojimo, aš vaikštau kas dieną ir jaučiuosi puikiai, ėjimas padeda nuo bet kokios ligos, pasivaikščiojimų metu man ateidavo mano geriausios mintys ir nėra tokios įkyrios minties, nuo kurios nebūtų įmanoma nueiti, o kuo ilgiau sėdi vienoje vietoje, tuo labiau jautiesi liguistai.“

Mano gyvenime judėjimas atgimė ieškant išeities. Vienoje kelionėje mes ėjome, ėjome per kalnus ir aš galiausiai nuėjau nuo skausmo iki naujo gyvenimo etapo. Kalnų dienoraštyje užrašiau sapną: „Sapnuoju vaikus kaip žuvis vieną po kito pro vešlias medžių šakas neriančius į tamsią upę, vaikai atrodė labai stiprūs, susilieję su pačia gamta, neaplenkiami, nepagaunami. Po to sapnavau, kad milžino ranka mėgina išrauti dideliame lauke augantį ąžuolą, raunant matosi, kad ąžuolas beturįs labai ilgą šaknį, šaknis atrodo daug galingesnė už patį ąžuolą. Su tokia šaknimi joks medis nepražūtų, ir žmogus nepražūtų, jei būtų panašus į ąžuolą ir į tuos vaikus.“

Judėjimas – tai kovos prieš viską naikinantį laiką forma, pajudėjimas iš vidinio sustingimo, nusivylimo. Norėdami stumtelėti žmogų iš depresijos, hipnotizuotojai naudoja įrankių vaizdinius: durų rankeną, rašiklį, laistytuvą. Prancūzai darė tyrimus ir rado, kad nuo vėžio greičiau miršta žmonės, kurie turi tarnus. Galėjimas padaryti veiksmą gydo. Todėl man visad norisi tam banaliam dalykui – sportui tarti užtariamąjį žodį. Tai kaip malda nuliūdusiems. Ir nėra reikalo tikėti tuo, ką rašau. Aš tiesiog siūlau: judėkime, judėkime, judėkime.

Pirmą kartą spausdintas: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-04-27-genovaite-petroniene-sportas-naslaitis-kulturos-pasaulyje/44070

Kas nejautė slystant pagrindą iš po kojų, kai kritikas tarsi išlindęs iš košmariško sapno smeigdavo tiksliai į silpniausią vietą? Kas neįvertintas bent kartą neprarado entuziazmo rodyti iniciatyvą toliau? Kai dar studentiškais metais parodžiau savo kūrinius žinomai kritikei, ji pasakė, kai tai tik neaiškūs dienoraščiai, o ne kūryba. Kitas įsidrąsinimas buvo po dešimties metų. Tada nusiunčiau kūrinius į „Šiaurės Atėnus“. Jie buvo atmesti. Aiškiai įsitikinau, kad rašau prastai ir niekur nieko nebesiunčiau. Gerai, kad draugai sumanė nusiųsti keletą kūrinių už mane ir kūrybinė realizacija visiškai atsitiktinai buvo išgelbėta.

Bet kai pirmą kartą paskaičiau komentarus, aš tiesiog pritūpiau kaip ant pečių užvirtus spintai. Su siaubu klausiau savęs: Kas dabar bus? Ką pagalvos žmonės? Ir nors pasirodė, kad žmonės galvoja gerai, nuoširdžiai atskleisti savo mintis ir dabar nėra paprasta, o jei rašyti nenuoširdžiai, tai kokia prasmė iš vis rašyti? Įsivaizduoju recenzijos antraštę  „Šarlatanė psichologė diletantiškai peršoka į beletristiką“ ir tai, kad pavyko kažką parašyti ima atrodyti atsitiktinumas.

Mano klientas sako: „Kai kas nors mane pagiria, tai iš karto bėgu rašyti, mintys liete liejasi ir pas nustembu, kiek daug turiu pasakyti.“ Mums dažniausiai užtenka idėjų, tiesiog idėjos labai susiję su pralaimėjimais. Idėjų ir entuziazmo stoką dažniau sukelia ne tinginystė, o baimė. Matematikas R. Kašuba sako: „Aš ne dėstytojas, o robotas, labai panašus į tą dėstytoją, kuris mokys jus iki pamėlynavimo. O tas dėstytojas šiuo metu miega Pašilaičiuose. O kad žinotumėt kaip jis jūsų bijojo! Jis ruošėsi visą naktį, ir vis negalėjo nustoti drebėti.“

O visų baisiausias kritikas sėdi mūsų pačių perfekcionistiškoje galvoje ir it kirminas graužia mus už padarytas klaidas, kol sugraužia iki visiško graužtuko. Mūsų vaizduotė gali prigalvoti daug didesnių baisybių, nei siūlo ribota realybė. Perfekcionistai mano, kad stengiasi viską ištaisyti, kol nevėlu, bet iš tikro tol tobuliną vieną eilutę, kol visos kitos eilutės ima atrodyti nevykusios. Tobulumo siekimas- tai ne geresnio sprendimo paieška, o pasidavimas blogiausiai savo daliai, juk daugelio kūrinių kaip ir remonto neįmanoma pabaigti, galima tik nutraukti.

Žinoma, ne visa kritika bloga. Net negailestingiausias vertinimas gali pakliūti į tašką ir sukelti nušvitimą, jei jis atvers geresnį sprendimo būdą. Tuo tarpu neatsakinga kritika nemoko nieko. Nuo tokios kritikos jautiesi kaip sumuštu. Kaip taisyklė blogos kritikos tonas būna nuodingai naikinantis, ji žemina, įžeidžia, išjuokia ar užmuša galutiniu nuosprendžiu. Mokytoja: „Reikia būti visišku idiotu, kad ant lapelio neužrašyti savo pavardės!“ Kritikas, užduodantis klausimą „kaip tu galėjai?‘ gali priversti kompetentingą suaugusįjį pasijausti  sugėdintu vaiku. Antras blogos kritikos požymis- dviprasmiškas turinys. Bloga kritika būna neaiški, paremta užuominom, priekaištai subjektyvūs ir nekonkretūs todėl ją labai sunku paneigti. „Jūsų darbas būtų tik laimėėėėjęs..“ Ignoravimas ir neįvertinimas pavojingi ne mažiau, nes tyliai užmuša norą kurti.

Kūrėjai ir kritikai - skirtingos prigimties padarai. Kruopščiai išardę kūrinį į dalis ir suskaičiavę visas klaidos, net ir geri kritikai dažnai užmiršta pasakyti, ko jis iš tiesų vertas. Man ir pačiai sunku kritikuoti jautriai, stebint savo emocijas ir balso intonaciją, padedant žmogui daryti sekantį žingsnį, o ne lyginant jį su idealu. Už tiesą pykti nereikia, bet mes turime teisę pykti už neigiamas emocijas, kurias gauname kartu su kritika. Mokslinikai nustatė, kad neigiama informacija mūsų psichiką veikia tris kartus stipriau negu pagyrimas, mat nuo neatmenamų laikų, žmogus jautėsi ir tebesijaučia nesaugus. Bet tikras pavojus būna retai. Geriau  imti ir pamąstyti apie kritiko motyvus. Kodėl jis supyko? Gal jis pats pasijuto nevertas? Gal jus ne taip suprato? Gal palietėt jam skaudžią temą?

Bet užsiimkime gilesniu tyrimu. Suraskime svarbiausius savo kūrybos priešus, būkime kuo tikslesni. Gal tai keletas mokytojų ir dėstytojų? O gal visa monstrų salė? Mokytojai pradedančiam kurti žmogui dažnai būna autoritetais, tarsi tėvais- mokinio ir mokytojo ryšys neįmanomas be pasitikėjimo. Įsivaizduokim: pilnas pasitikėjimo mokinys girdi iš nesąžiningo mokytojo, kad jo darbas blogas ir kad jis nesuteikia vilčių. Daugelis gabių žmonių pergyvena bjauriojo ančiuko sindromą. Dėl to, kad jų sugebėjimai iškyla virš aplinkinių, jie dažnai atsispindi kreivuose kitų nuomonės veidrodžiuose. Ypač svarbu atsargiai rodyti darbą kai jis tik pradėtas- tik meistras gali atpažinti gerą darbą dar pačioje užuomazgoje. Bet patys pavojingiausi kritikai- tai tie žmonės, kurie negali realizuotis patys. Jie nori mėgautis kančia ir tikisi kitų užuojautos, o mes randame išeitį, ir tai juos nervina. Svarbu pažiūrėti savo baimei į akis: „Kai tik jis ištraukė tą baidyklę iš psichikos gelmių jis galėjo pradėti kovą su monstru“.

Kai kurie žmonės bet kokia kritika linkę patikėti: „Suvokiu kad kritika nelogiška, bet vis tiek jaučiuosi bloga“. Tam, kad ir toliau būtum aktyvus, reikia įveikti nuoskaudas. Kūrėjas- tai vidinis vaikas, jis gali būti įsižeidžiančiu, nepatenkintu, baimintis be priežasties. Pagalvokime, kokios nuoskaudas, mums susikaupė, kiek neesminėmis ar be pagrindo jos atrodytų.

Pvz „Kai tik imuosi mokslinio darbo, prieš akis iš kart atsistoja irzli pervargusi komisija ir atsargiai į burną sausainį dedantis docentas X“. Baimės gali pasirodyti kvailos kaip pas dvimetį: „Visi  perskaitys ir juoksis“, „Mane išmes iš darbo ir aš tapsiu bomžu“.  Kai kurie žmonės puikiai stumiasi pirmyn, bet kai reikia parodyti darbą, staiga nusprendžia, kad jis neįdomus. Toks intereso praradimas rodo, kad žmogus slopina skausmą ir neigia savo pažeidžiamumą. Skausmas, iš kurio tuoj pat neišimamas energijos užtaisas sustingsta švininėje širdyje, o tada jau sunku atlikti bet kokį veiksmą. Būkime jautrūs sau ir pripažinkite mums padarytas žaizdas. Mano pacientė pasakoja: „ Po atsiliepimo apie mano pasirodymą aš buvau sutrinta į miltus, tiesiog norėjau numirti. Bet stengiausi gelbėtis. Vaikščiojau po miestą, meldžiausi, perskaičiavau gerus atsiliepimus ir komplimentus, gautus praeityje. Aš sau nesakiau: nieko baisaus, aš sau sakiau: viskas praeis.“

Kaip paauglys išsikovoja nepriklausomybę iš per daug valdingų tėvų, taip ir mes turi išsilaisvinti iš kenkėjiškų kritikų. Nebesitikėkime jų pagyrimo ir palaikymo, apsispręskime gyventi savo galva.

Net jei mes padarėme tikrai baisių klaidų, jos gali tapti svarbiais laipteliais darant naujus darbus.

Neseniai pagalvojau, kad vertėtų surinkti baisiausius komentarus į albumą arba įrėminti į rėmelius ir surengti parodą, kuri vadintųsi „Vyriškumo mokykla“.

Imdami laikyti kitą žmogų savo priešu mes nusileidžiame į jo lygį. Prieš susitinkant su priešu reikia įgauti dvasinį aukštį. Kaip jį pasiekti? Gal būt paklausyti muzikos, kuri išplečia ribas, muzikos skrydžiams? Neblogai tiktų ir Nikulino dainelė apie zuikius: „A нам все равно, а нам все равно, хоть боимся мы волка и сову“  ( O mums vis vien, nors ir bijome vilko ir pelėdos..)

J. Cameron siūlo: parašykite kritikams apsigynimo laišką, bet ne nuo savęs suaugusio, o savo įžeisto vidinio vaiko vardu. Pvz. I.Bergmanas taip mąstė apie kritikus: „Аš dar pašoksiu ant tavo kapo ir palinkėsiu tau visos amžinybės pragare!“

Mintimis apsisupkite balta pašvaiste arba veidrodžiais, kurie atspindi neigiamą energiją ir nukreipia ją į skriaudėją.

Sušokite jėgos šokį. Koks jūsų herojus? Herojus visada yra drąsos įsikūnijimas. Įsijunkite muziką ir išreikškite riziką šokiu. Pvz. pavaizduokite, kaip sakote viršininkui, ką seniai ketinote. Šokite tol, kol neįgausite jėgų nugalėti šią riziką.

Islamo išminčius Chazrat Inait Chan sako: Jei kas nors smeigia mane tiesiai į širdį, ji nesudūžta, bet atsiveria išleisdama išorėn liepsną, kuri apšviečia man kelią.

Kūryba reikalauja rizikos, arba bent jau mums taip atrodo. Kaip ir bet kuris rizikingas darbas ji įkvepia, priverčia jausti. Gyventi be rizikos nyku. Mes negalime išvengti baimės, mes tik galime ją paversti į palydovę, kuris mus lydi mūsų nuotykiuose. Bet geriausias vaistas nuo kritikos- tai tolesnė kūryba

Pasaulio iliuzoriškumo idėją iškėlė jau R. Bachas. Visą gyvenimą mes bandome suvokti priežastis, kodėl vieni turtingi, kiti vargšai, vieni sveiki, kiti serga ir tt. Atsakymų į tuos klausimus mes ieškome sunkiuose apmąstymuose ir rimtose knygose. Tarkime, vystymosi pradžioje vaikas nežino nieko. Iš pradžių jis net nežino, kad jo kūnas turi ribas ir kad jis turi dvi rankas ir dvi kojas. Bet naujagimiui rodo kažkokį vaizdą ir sako: „mama“. Tokiu būdu kalba sukuria tikrovę, o augdamas žmogus tampa skaidrių ir filmų talpykla, kurių prasmę jam paaiškino ir kuri atitinka daugumos nuomonę. Filmai gali būti negatyvūs ir pozityvūs. Priklausomai nuo mūsų „filmų“ materializuojasi ir mūsų pasaulis.

Taigi, kol kas jokio prieštaravimo psichologijai nėra. Labiausiai „minčių materializaciją“ atitinka socialinės psichologijos sąvoka „save išpildanti pranašystė“. Žmogaus nuostatos, įsivaizduojami gyvenimo scenarijai jam to nesuvokiant gali atsispindėti jo elgesyje, į ką aplinka atitinkamai atsiliepia ir patvirtina jo lūkesčius.

Stebuklų kūrybos pagrindas – skrydžio jausmas

Kiekvienas žmogus gyvenime ne kartą patyrė skrydžio jausmą, pvz. tada, kai išmoko plaukti, važiuoti dviračiu, šokti. Šioje būsenoje žmogus tampa kūrėju, jį apima įkvėpimas, o prisiliesdamas prie pasaulio jis daro puikius sprendimus.

Ir įsivaizduokime, kad mes esame visagalės, nemirtingos būtybės, burtininkai. Nemirtingoms būtybėms belieka tik įdomiai leisti laiką – žaisti. Kadangi visi pasaulio vaizdai – iliuzija, burtininkas juokiasi iš bet kokių taisyklių ir dėsnių. Jis vaidina komedijose, o ne tragedijose. Pasaulis- absurdo teatras, farsas ir mistifikacija, todėl mums nėra ko bijoti, išskyrus mūsų baimes.

Skrydžio jausmas, įkvėpimas primena daugelį psichologų aprašytų būsenų- tai ir kūrybiškumo būsena, tai ir energijos išlaisvinimas kuris išsiskiria teigiamų emocijų dėka, ir Maslow „viršūnės išgyvenimai ir transo būsena, patiriama tiek hipnozės metu, tiek kasienybėje“. Akivaizdu, kad šioje būsenoje žmogus gali sukurti naujų idėjų, vaizdinių ir išsilaisvinti iš negatyvių stereotipų, arba iš tragedijos pereiti į komediją. Kiekvienas gali tapti „burtininku“ – kai žmogus pakeičia pasaulio suvokimą ir mąstymą, gana stipriai, o kartais ir netikėtai keičiasi ir jo gyvenimas- įvyksta „stebuklai“.

Dėkojimo metodas

Pažiūrėkime, kaip mes sprendžiame gyvenimo problemas. Įsivaizduokime: einu tamsia gatve ir matau, kad priekyje įtartinas žmogus. Apima baimė, vaizduotėje ima suktis filmas „kaip mane suluošino“. Bet burtininkui ta situacija reiškia tik tiek, kad atėjo laikas padirbėti. Mintyse jis ištaria: „Dėkoju tau, galvažudy, už perspėjimą, kad gali įvykti tai, ką aš įsivaizduoju: tu mane sumuši, atimsi mano pinigus, žmona manęs neleis namo, ir aš pats turėsiu eiti prašyti pinigų į troleibusų stotelę.“ Ir, gali būti, kad potencialų nusikaltėlį kas nors pakvies, pravažiuos policijos mašina, išaiškės, kad kartu su juo lankėte darželį. Dėkojimą galima sustiprinti, nusiunčiant kriminalistui įsivaizduojamą dovaną. Kai padėkojame kliūčiai už perspėjimą, kad baimės gali materializuotis, kliūtis tampa sėkme.

Burtininkas įvardino negatyvų vidinį filmą, kuris sukosi jo galvoje. Tokį filmą verta padidinti iki visiško absurdo ir jis praras savo jėgą. „Ne toks baisus velnias, kaip jį piešia“, kai baimę ištraukiame iš pasąmonės į sąmonę, dingsta „užsciklinimas“. Įtampą nuimti gali ir dėkojimo monologas.

Pasaulis atsiliepia į mūsų mintis nuo mūsų nepriklausančiais įvykiais

Kai skrendame, mūsų ketinimai įgyvendinami lengvai, jei prieš mus iškyla kliūtis, mes atsimename, kad esame burtininkai ir įgyvendiname kūrybinius veiksmus, o pasaulis atsiliepia į mūsų kūrybą ir situacija išsisprendžia. Taip nutiko su „burtininke“ Ania, kuriai nesiklostė santykiai su pavaldine: Ania jai padėkojo, o kitą dieną pavaldinė rado geriau apmokamą darbą taigi galiausiai, laimėjo abi. Burtininkas neplanuoja konkretaus rezultato, kaip būna juodojoje magijoje, jis kviečia pasaulį šokiui, jis primena Jemelią, kuris guli ant krosnies ir valdo įvairius procesus.

Iš šios pastraipos aiškiai matome esminį šios sistemos ir klasikinės psichologijos skirtumą: šioje sistemoje teigiama, kad pasaulis atsiliepia į mūsų mintis visiškai atsietais įvykiais, kurių mes negalėjome sukurti patys. Pvz. jei žmogus nusprendžia užsidirbti pinigų ir patiki tokia galimybe, kitą dieną jis gali gauti netikėtą darbinį pasiūlymą, tarsi į kažkokį „informacinį lauką“ būtų įmetęs užsakymą, kuris dabar ir pildosi. Beje tai įmanoma paaiškinti ir moksliškai, jei remsimės Jungo sinchronizmų sąvoka, kvantine teorija, chaoso ir katastrofų teorijomis, kurios, nors yra seniai pripažintos, kol kas dar sunkiai integruojasi į klasikinę psichologiją.

Pervardinimo metodika ir pradinio momento pakeitimas

Gyvenime mes naudojamės kaukių rinkiniu. Pakeitus kaukes, keičiasi situacija, kaip nutiko bjauriajam ančiukui, kuris tapo gulbe. Žinomoje dzen-budizmo pasakėčioje vienuolį vijosi tigras, bėgdamas vienuolis atsidūrė ant bedugnės krašto, ėmė leistis liana, bet pamatė apačioje kitą tigrą, galiausiai lianą ėmė graužti pelė. Ir staiga vienuolis pamatė prisirpusią žemuogę. Jis ištiesė ranką ir suvalgė pačią skaniausią gyvenime uogą. Vienuolis išsigelbėjo, kitaip mes niekada nebūtume sužinoję šios istorijos. Jam padėjo savęs pervardinimas. Pirmas vienuolio vardas buvo: „aš esu tas, kuris kabo ant lianos, ir kurio laukia tigrai.“, o naujas vardas: „aš esu tas kuris valgo žemuogę“.

Įsivaizduoju, kad prieš mane – kliūtis. Bet aš atsimenu, kad esu burtininkė ir užsidedu kitą kaukę. Tarkim, mano vyras išėjo pas meilužę. Jei kiekvieną kartą, vietoj to, kad kartočiau sau „aš esu ta, kurią pameta vyrai“, aš sukursiu sau naują vardą, vyras gali grįžti, aš galiu sutikti savo svajonių princą, o galbūt vyrai iš viso nustos mane dominti.

Mintis „aš esu ta, kurią pameta vyrai“ – pagal kognityvinę psichologiją yra negatyvi automatinė mintis. Jei ją pakeisime, akivaizdžiai pasikeis būsena, o galiausiai ir įvykiai. Tai akivaizdu. Sunkiausia pakeisti mintį. Norint tai padaryti, reikia ją visų pirma pastebėti ir iki absurdo padidinti, tą daro ir kognityviniai psichologai, kai padidinimas ims kelti juoką, galima tą mintį pakeisti į kitą, bet ne racionalią, o kūrybišką ir juokingą (tai šios sistemos privalumas).

Kitas stebuklų darymo būdas – prisiminti tą momentą, kai buvo sukurtas netikęs scenarijus, grįžti į momentą kuris buvo išvakarėse ir mintimis jį pakeisti. S. Kingas savo knygoje rašo, kaip su viena moterimi Kalifornijoje įvyko neįtikėtinas dalykas. Ši moteris išmetamuoju motociklo vamzdžiu stipriai nusidegino koją, nudegimas ilgai negijo. Ji pamėgino įsivaizduoti kita įvykių eigą ( be prisilietimo prie vamzdžio) ir pakartojo jį savo vaizduotėje keturiasdešimt kartų ir gavo neįtikėtiną rezultatą – sunki žaizda užsitraukė per tris dienas.

Teigiamų vaizdų įsivaizdavimas, savihipnozė psichologų plačiai taikoma, pavyzdžiui, gydant vėžį. O ypač svarbu ne tik juos sugalvoti, bet ir atlikti tai daug kartų.

Ar sprendimas geras, padeda suprasti palaikymo signalai

Jeigu pastebime palaikymo signalus – sėkmingus įvykius aplink, tai reiškia, kad mūsų elgesys harmoningas: „kai tik priėjau prie šviesoforo, užsidegė žalia šviesa, iš karto privažiavo pustuštis autobusas, o vyriškis atsisėdęs priešais man draugiškai nusišypsojo- akivaizdu, kad tą dieną viskas sekėsi.“ Mūsų norų realizacija įrodo, kad esame skrydžio būsenoje.

Kai mums sunku pasirinkti, darome bandymus. Tarkime, aš nežinau – parduoti butą dabar ar palaukti. Jei per tris minutes ant medžio tupinti varna pasituštins, butą verta parduoti, jei vėliau – palaukti, jei varna nuskris – gal iš viso nepardavinėti.

Ką reiškia „teigiami signalai“, kol kas lieka neaišku: ar pakeitęs mąstymą aš keičiu savo būseną, ar iš tiesų kas nors pasikeitė „informaciniame lauke“? Bet kuriuo atveju, teigiami signalai aplinkoje yra pagrįstas ir svarbus dalykas, norint įsitikinti ar teisingu keliu einame. Lygiai taip pat veikia ir ženklai- jie gali būti nežinomų jėgų atsiliepimas, o gali būti kad jie padeda susisiekti su mūsų pasąmone, kuri naudodamasi daug didesniu informacijos kiekiu nei sąmonė, žino kaip pasielgti, tik tas žinias reikia išgauti vaizdžiais, simboliniais, netiesioginiais būdais, kaip per projekcines psichologų metodikas.

Padedanti klouno rolė

Jei priešai iškilo kliūtis, reiškia mes jau nebeskrendam ir užmiršome, kad esame burtininkai. Tokiu atveju aplinkoje reikia rasti gerų signalų, nesusijusių su kliūtimi, pvz. aš pamatau bomžą, kuris skyles palte užklijavo lipnia juosta. Aš galiu imti kartoti „aš esu tas, kuris užklijuoja skyles palte izoliacine juosta“, imu gauti palaikymo signalus ir grįžtu į skirdimo situaciją.

Įkūnydami stebuklingą vaizdą, pasirodydami neįprastoje klauniškoje rolėje mes peržengiame stereotipus. Tuo momentu mes tampame linksmomis ir laisvomis būtybėmis, suvokiančiomis savo asmenybės iliuzoriškumą. Kokios gali būti problemos pas tą, kuris užklijuoja paltą izoliacija? Kvailą ritualą reikia atlikti visu rimtumu, kruopščiai apgalvojant visas detales. Burtininkai dažnai sugalvoja ir įgyvendina absurdiškus ritualus be jokio tikslo. Pvz. seminare buvo pasiūlytas toks ritualas: reikia paimti vaikišką pistoletą, eiti prie šviesoforo, kai užsidegs geltona šviesa pakelti pistoletą į viršų. O kai užsidegs žalia- iššauti.

Štai čia labai akivaizdi humoro nauda. Kas bendro tarp humoro ir kūrybinio mąstymo? Prieš išsisprendimą ir tiek humore, tiek kūryboje patiriama emocinė įtampa, o įtampos atpalaidavimas labai malonus. Humoras ir kūryba pasižymi staigiu požiūrio kampo pasikeitimu, siurprizo patyrimu, „aha „ potyriu, tiek humorui tiek kūrybai būdingas originalumas. Žmogus, kuris yra spontaniškas juokaudamas, yra spontaniškas ir kurdamas. Galiausiai, humoras atpalaiduoja, o tai padidina kūrybiškumą.

Projekcijų grąžinimo metodika

Jau minėtieji V. Dolochovas ir V. Gurangovas siūlo nemažai savęs tobulinimo metodikų. Štai viena iš jų. Tarkime, susipykote su kokiu nors žmogumi. Reikia parašyti, ką norite jam pasakyti, o po to tekste visus įvardžius „tu“ pakeisti į „aš“, o įvardžius „aš“ palikti ten, kur jie ir buvo. Pavyzdžiui: „Aš pervargau, aš savęs nemylėjau, aš sadistiškai save vis atstumdavau, aš naudojausi savo gerumu ir priklausomybe ir gerai gyvenau, o kai aš save paliksiu aš nevertinsiu to patyrimo ir viską pamiršiu.“ Rašant tokį monologą, siena, skirianti mane nuo oponento, griūna. Darosi akivaizdus absurdiškumas, aš kovoju su savimi ir nebeaišku, kas iš viso vyksta.

Tai labai psichologiška metodika. Psichologai teigia kad su kitais žmogus dažniausiai elgiasi taip, kaip su savimi. Galvodamas apie konfliktą, jis mėgsta „skaityti mintis“ ir įsivaizduoti, kad žino ką mano kitas žmogus, jo net nepaklausdamas. Galiausiai išeina, kad iš tiesų jis susipyksta pats su savimi, pagal tą patį scenarijų kaip pykosi su sau reikšmingais žmonėmis, o jo oponentas yra iš viso kitoje, savoje realybėje. Būdas grąžinti projekcijas genialiai juokingas.

Stebuklai prikelia kūrybiškumą

Kai kas galvoja, kad gyvenimas – tai išbandymų ir sunkumų įveikimas, bet autoriai tam nepritaria – gyventi galima lengvai ir linksmai, nekuriant problemų. Štai viena indiška sakmė: Vieną kartą Šiva nusileido žemėn. Pamatęs jį uolus brahmanas, paklausė: „o Mahadeva, kada aš nušvisiu?“ „Tau liko vienas įsikūnijimas“. Tai išgirdęs brahmanas įsiuto ir ėmė keikti Šivą, sakydamas kad jis nusipelnė nušvitimo jau šiame gyvenime, akivaizdu, kad jis prailgino savo įsikūnijimo laiką. Kai Šiva ėjo pro girtą valstietį, beismylintį su svetima žmona, jis paklausė: „O Mahadeva, kada aš nušvisiu?“ „Tau liko dešimt įsikūnijimų“. Valstietis iš džiaugsmo pradėjo šokti dainuodamas: „ aš visgi būsiu laisvas!“ ir čia pat nušvito.

Įsitikinimas, kad gyvenimas turi būti sunkus, ypač būdingas tiek daugeliui dvasinių sistemų, tiek psichologams, o labiausiai psichoanalitikams ir egzistencialistams. Bet galima teigti, kad tai irgi yra tam tikras ribotumas, automatinės mintys, „užsiprogramavimas“

Čia pateikti stebuklų darymo metodai yra tik keli iš galimų, svarbiausia, kad jie stumtelėtų kūrybiškumo link. Stebuklai – ne dogma, o instrukcija veiksmui. Galvojant savo technikas ir pasaulio vaizdus svarbu atsiminti, kad esame burtininkai ir kurti linksmai, su ugnele. Jei kas nors ilgai nesiseka, o jūs kūrybiškai su tuo dirbate, pasiseka kas nors kito, ne pinigai, tai meilė, ne meilė, tai sveikata, ne sveikata, tai pinigai.

-Mano veiksmai visada nuoširdūs, bet jie- tik vaidinimas

- Bet tada viskas, ką tu darai yra tik kontroliuojama kvailystė?

- Taip ir yra

Don Chuanas, K. Kastanedos herojus

pirmą kartą spausdinta : www.asirpsichologija.lt

Energija prarandama dėl psichologinių manipuliacijų, kurių auka nesuvokia. Dažniausiai pasitaiko keletas vampyrų tipų. Vienas tipas- mazochistiniai vampyrai. Tai žmonės, kurie nuolat skundžiasi bėdomis ir vargais, vargai gali būti realūs ar išpūsti ir skleidžia neigiamą požiūrį į pasaulį. Jie nesidomi jumis, o prašo pagalbos, bet visus jūsų pasiūlymus atmeta ir galiausiai pareiškia, kad jūs jiems nepadėjote. Jūs liekate ne tik panardintas į blogos nuotaikos liūną, bet dar ir kaltas kad nepagelbėjote kenčiančiam žmogui, o jūsų pastangos suniekinamos. Kodėl šie žmonės taip elgiasi? Toks elgesys yra savotiška keršto už vaikystės skriaudas forma ir tuo pačiu pasitenkinimas, vampyras jaučiasi didysis kankinys neteisingame pasaulyje.

Kitas, gan aštrus vampyrizmo būdas- provokacijos. Kai kurie žmonės būna abejingi arba net nepatenkinti, jei mato, kad jūs esate geros nuotaikos, todėl bando jus provokuoti, kol išeisite iš pusiausviros ir susierzinsite. O kai tai įvyksta, jie atsigauna, pasijunta geriau, net yra linkę jums padėti. Kodėl jie taip daro? Gali būti daug priežasčių. Aplinkinių bėdos jiems padeda pasijausti pranašesniais, aštrios emocijos padeda atsikratyti vidinės įtampos ir apatijos būsenos. Dar viena vampyrų mėgiama manipuliacija: „atspėk mano mintis“. Žmogus su jumis kalba neaiškiai, užuominomis, o po to turi progą jus apkaltinti, kad jūs jo nesupratote, neatsiliepėte į jo norus.

O kuo pasižymi aukos? Visų pirma, aukos yra jautrūs žmonės, kurie atsiliepia į vampyro norus. Antra- tai nepasitikintys savimi žmonės, kuriuos lengva įtikinti, kad jie kalti. Prie pasitikinčių savimi ar nejautrių žmonių vampyras niekada nelįs. Kartais vampyro aukomis tampa naivūs, geri, pasiryžę padėti žmonės. Lengvai vampyras sudoroja ir pagyrūnus, kurie viską padarys dėl pagyrų. Kuo žmogus gali tapti- vampyru ar auka, priklauso nuo šeimos- jei tėvai yra vampyrų rolėje, vaikas augs auka, jei aukos- vampyru. Vampyrai aukas dažnai įtikina, kad jos jiems labai reikalingos, ir aukos visiškai nebesuvokia, kad jų poreikiai vampyrui visiškai nebesvarbūs, ima gyventi vampyro bėdomis ir prie to taip prisiriša, kad nebenori su juo išsiskirti.

Kaip apsiginti nuo vampyrų? Svarbiausia pamatyti kas visgi vyksta, tarsi žiūrėtumėte iš šono- pamatyti kaip viskas prasideda, kokie jausmai jums kyla, ką jūs gaunate iš bendravimo su vampyru, kuo viskas baigiasi. Labai svarbu neįsitraukti emociškai ir neimti vampyro problemų giliai į širdį. Jei esate linkęs persiimti kitų žmonių emocijomis, pabandykite įsivaizduoti, kad aplink jus yra stiklinė siena. Tai padės jums pasijausti sąmoningiau. Jei jums darosi neaišku, kas vyksta, neskubėti pasijausti kaltu, tiesiai klauskite, ko vampyras nori, nebijoti sakyti „ne“, demonstruoti pasitikėjimą savimi. Kaltinti vampyro neverta. Kadangi jis dažnai nesuvokia ką daro, jis supyks ir jūs pasijausite dar blogiau. Beje, daugeliu atvejų santykius pataisysite ne iš esmės, o tik mažumėlę ir beliks tik rečiau su vampyru bendrauti.

Tikriausiai, pasakojimas apie vampyrus ir aukas kai kam atrodo tarsi iš pasakų skyrelio. Man patinka žodis „vampyras“ dėl to kad jis aiškus. Kai kurių žmonių santykiai būna tokie baisūs, kad visai neblogai juos pavadinti tikraisiais vardais. Bet juk daugelyje mūsų bendravimo atvejų energija teka netolygiai- kartais mes jos gauname, kartais prarandame. Kaip pajausti, kada patys būname vampyrais? Jei visu svoriu užgriuvote ant žmogaus, iškrovėte visas savo problemas, bet net nepastebėjote kaip jis jaučiasi, greičiausiai pasinaudojote jo dėmesiu ir energija. Jei jautėte įtampą, ir ėmėte ieškoti priekabių, o po konflikto pasijutote geriau, tai irgi galėjo būti vampyriškas žingsnis. Paaugliai mėgsta filmus apie vampyrus ir svajoja jais tapti. Nuo vampyro ir aukos rolių niekas nėra apsaugotas, bet svarbu kad toks bendravimo būdas netaptų pagrindiniu, o bendravimo metu visi gautų energijos, o ne ją prarastų.

pirmą kartą spausdintas: www.manokarjera.lt

Šunelio Pipiro istorija iškelia keletą įdomių klausimų. Kas verčia žmogų kankinti gyvūnus? Kas verčia ginti gyvūną labiau nei žmones? Kodėl ji taip plačiai nuskambėjo?

Atsakymai į pirmą klausimą gali būti paprastesni- gyvūnas nepasiskųs, todėl ant jo nebaudžiamas gali išlieti visą pyktį. Maži vaikai, kurių emocijos greitai keičiasi nuo meilės iki neapykantos, o moralė dar yra bausmės- apdovanojimo stadijoje yra linkę kankinti gyvūnus. Kartais taip nutinka dėl to, kad augdami nedarnioje aplinkoje jie sukaupia daug neišreikšto pykčio, kartais- tai būdas nors prieš gyvūną pajausti savo galią ir pranašumą, kai vaikas jaučiasi bejėgis. Paaugliai irgi linkę išreikšti destruktyvius impulsus ieškodami atpirkimo ožio ne tik tarp žmonių, bet ir tarp gyvūnų, pvz. padegti katinui uodegą. Gyvūnų bendruomenė neateis ir nenubaus žmogaus, o ir mitologija jau seniai nebegyva ir žmogaus negali nubausti tarkim zuikių dievas. Taigi, žmogus, kuris kankina gyvūną toli gražu ne visada jau yra išaugęs vaikystę, yra pilnas destrukcijos, nori pajausti savo galią, o jo moralė menkai išvystyta ir jam trūksta empatijos jausmo.

Bet ši istorija paliečia ir kitą įdomų reiškinį: kai kuriems žmonėms gyvūno gaila labiau nei žmogaus. Jie pasakytų, kad gyvūno gailimasi labiau, nes jis bejėgis. Bet maži vaikai taip pat bejėgiai, negali pasiskųsti ir neretai būna kankinami tiek psichologiškai tiek fiziškai. Kaip gali atsitikti, kad vaiko gaila mažiau nei gyvūno? Ogi vaikas stipresnis. Jis labiau priešinasi, skriaudžiant jo charakteris blogėja arba jis ima kentėti nuo neurozių ir sukelia rūpesčių, o užaugęs jis gali skųstis ar atkeršyti. O štai su gyvūnu sau galima leisti daug daugiau: mylimas gyvūnas yra visiškai priklausomas nuo žmogaus, kuris gali jį laikyti įkalintą, versti elgtis pagal savo norus, tai savotiškai iškreipta meilė. Ne visi gyvūnai veržtųsi ir laisvėn, bet kažin ar taip būtų dėl begalinės meilės ir prisirišimo prie kalėjimų ir jų prievaizdų, ar dėl nežinojimo – kaip ir kur eiti. Akivaizdu, kad gyvūnams „bendravimas“ su žmonėmis kainuoja labai daug.

Bet būtent dėl to, kad su gyvūnu galima sau daug daugiau leisti ir dėl to kad gyvūnas, ypač šuo kur kas labiau besąlygiškai prisirišęs prie šeimininko, kai kurie žmonės begali sukurti gerus santykius tik su gyvūnais. Pvz. esama senelių, kurie ir dienos neištveria su anūkais, bet iš visos širdies myli šunelį ir visi jų rūpesčiai ar kalbos sukasi būtent apie jį. Kažin, ar galime juos smerkti, bet kartais mūsų liūdna realybė būna būtent tokia.

Ir dar vienas pastebėjimas. Žmonėms ir žiniasklaidai visada reikėjo originalių sensacijų. Pipiro istorija yra būtent tokia, bet tai, kad ji susilaukė tokio milžiniško dėmesio verčia susimąstyti apie emocinį klimatą mūsų šalyje. Įtarčiau, kad daugelis žmonių stengiasi užpildyti tam tikrą dvasinę tuštumą, kuri atsirado dėl nedarbo, sumažėjusių vartojimo galimybių ir jie ima gyventi visuotiniais skandalais, užuot susimąstę apie tai, kas iš tikrųjų svarbu.

pirmą kartą spausdintas: www.delfi.lt

]]> http://www.psichologas.info/?feed=rss2&p=885 http://www.psichologas.info/?p=881 http://www.psichologas.info/?p=881#comments Mon, 14 Jun 2010 16:19:55 +0000 admin http://www.psichologas.info/?p=881

Žodis „priversti“ man patinka. Nes paaugliai ne kartą kankino mane, mano draugus ir klientus. Kai suaugusieji išsijuosę dirba, dabartiniai paaugliai atsipūtę sėdi prie interneto ir jų nieko nebepriversi. Tiek tėvai, tiek mokytojai pastebi, kad dabartiniai paaugliai kitokie. Kodėl jie taip pasikeitė? Galbūt suaugę verčia paauglius dirbti netinkamais būdais? Ir svarbiausia – kaip išmokyti paauglius dirbti, kad jie laiku pasiruoštų suaugusiojo gyvenimui?

Tvarka, atsakomybė ir pastangos išėjo iš mados. Jei mažesni mokiniai dar priima pareigas ir nereikalauja teisių, tai paauglystėje viskas apsiverčia aukštyn kojom. Mūsų kultūroje nėra aiškių taisyklių, kokios paauglių kaip būsimų suaugusiųjų pareigos, bet atrodo logiška, kad žmogus turi turėti vienodą teisių ir pareigų kiekį. Kodėl šiais laikais paauglių tarpe vis aštresnė atsakomybės problema? Visų pirma, atsakomybės reikšmė sumažėjo todėl, kad šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje iš viso mažiau vertinamas autoritetas ir pastangos. Bausmė ateina iš autokratinės sistemos, kurioje autoritetingas žmogus, užimdamas dominuojančią padėtį, turėjo privilegiją skirti apdovanojimus ir bausmes. Pastaruoju metu socialinė struktūra pasikeitė, vaikas užėmė tokią pat socialinę padėtį kaip ir suaugusieji – mokyklose nebėra fizinių bausmių, kur kas kruopščiau ginamos vaikų teisės, kai kuriose šalyse vaikai net gali paduoti tėvus į teismą.

Pasikeitė ir santykis į darbą. Anksčiau nebuvo teikiama tiek reikšmės žinioms ir paauglių nereikėjo mokyti, kas yra darbas. Dabartinių paauglių tėvai užaugo sovietiniais laikais. Tuomet kur kas mažiau dalykų buvo galima nusipirkti – nebuvo nei gražių drabužių, nei maisto pusfabrikačių, tekdavo remontuoti mašinas, auginti ir konservuoti sodo gėrybes, suaugusieji po darbo turėjo kur kas daugiau triūsti ir buvo labiau būtina įtraukti į tai vaikus, ypač kaime. Dabar paauglio gyvenimas tapo tokiu įdomiu, kad paprasti darbai, tokie kaip namų ruoša ar pagalba sode jam atrodo nuobodūs ir nebūtini, o per atostogas ar po ligos pareigos jausmas išnyksta visai – paauglys įsitikina, kad puikiai apsieita ir be jo. Daugelis paauglių mato savo galimybes tarsi per rožinius akinius ir laukia, kad norai išsipildytų be pastangų. Bet visgi, norėdamas užsidirbti pinigų jaunas žmogus turės dirbti ir neįdomius darbus, dėti pastangas ir išmokti džiaugtis iššūkiais, o ne tik išreikšti save. Dar daugiau – būtent pastangos, paklusimas vertybes atstovaujantiems autoritetams gali padėti žmogui sukurti kažką didesnio už save.

Tvarka sukuria ir psichologinį saugumą. Paaugliui tvarka asocijuojasi su rutina, bet iš tiesų rutina – tai namo sienos. Kai neaišku, ko tikėtis, sunku jaustis gerai. Pavyzdžiui, nors tėvai užsiėmę, vaikas žino, kad tam tikrą laiką mama praleis su juo. Tėvai šeimoje turi sukurti rutiną – turi būti aiškus miego, pamokų ruošimo laikas, nustatytu laiku atliekami namų ruošos darbai, bendravimo laikas, šventiniai ritualai. Kai kurie tėvai vengia labai reguliuoti vaikus ir suteikia jiems per daug laisvės, bet dėl to vaikai jaučiasi nesaugiai. Su visiška laisve paauglys negalėtų susitvarkyti ir dėl kitų priežasčių. Kadangi jam sunku daryti gyvenimo sprendimus, jis dažnai jaučiasi menkavertiškas, o padaręs klaidą jaučia didesnę, nei vertėtų kaltę. Todėl bandant surasti pusiausvyrą tarp asmeninių ir bendrų interesų, kuriant savo ateitį reikalingos taisyklės ir suaugusiųjų pagalba.

Kokiais būdais nereikia paauglių versti dirbti?

Jei tvarka ir pastangos akivaizdžiai naudingos, kodėl paaugliai taip stipriai tam priešinasi? Ogi todėl kad daugelis suaugusiųjų imasi tokių būdų, kurie daug labiau kenkia nei padeda. Auklėjimas rėkimu, mušimu – tai prisipažinimas, kad suaugusysis, turėdamas visas priemones yra toks bejėgiškas, kad nusileido į žemiausią galimą žmonių sąveikos būdą. Bausdami paauglį dažnai prarandame daugiau, negu įgyjame, pavyzdžiui, drovus paauglys gali imti jaustis nevykėliu. Suaugusieji dažnai nesuvokia, kaip jie grubiai elgiasi su vaikais net smulkmenose. Pavyzdžiui, esu girdėjusi, kaip paauglys, kurio oficiantas restorane mandagiai paklausė, ką jis nori užsisakyti pasakė: „Jis mano, kad aš tikras“.

Tiesa, dažniausiai sutinkami ne tokie akivaizdūs, nors ne mažiau žalingi auklėjimo būdai. Pavyzdžiui, labai paplitęs yra įkyrus raginimas. Svarbu žinoti, kad daugiau kaip po dviejų pastabų paauglys jau nieko nebegirdi. Nenorą paklusti sukelia griežtas balsas ir skubus reikalavimas. Pavyzdžiui, kai kurie mokytojai elgiasi kaip seržantai, berdami įsakymus: „užsirašyk pavardę ant savo darbo“, „žiūrėk į savo sąsiuvinį“, „išspjauk gumą“. Tipiška paauglio reakcija: „Aš tau ne vergas“, „padarysiu, kaip liepi, bet lėtai“. Taip pat paaugliui nemalonu, kai jis verčiamas skubiai mesti savo užsiėmimą. Ar dažnai išgirsime suaugusiuosius sakant: „Aš suprantu, kad pertraukiu tave, suprantu, kad tu nenori, bet gal padėtum ?“

Nenorą paklusti sukelia ir nepagrįsti reikalavimai, pavyzdžiui, kas dieną valyti dulkes. Neretai paauglio noras dirbti pradingsta, nes suaugusieji linkę per daug kištis ir kritikuoti jų atliktą darbą. Destruktyviai veikia pykčio ir meilės kaitaliojimas, kai po subarimo paauglys apkabinamas, jo atsiprašoma – vaikas įpranta neklausyti, bet tuoj pat atsiprašyti, o jo elgesys tampa chaotiškas. Labai žalingas kalbėjimas apie paauglį jam girdint – neigiami tėvų pasisakymai iš paauglio atima viltį ir norą pasikeisti. Pavyzdžiui, esu girdėjusi istoriją, kad mama su draugėms juokėsi, kaip sūnus nuėjo pas patinkančią merginą į gimtadienį, bet taip ir neišdrįso paskambinti į duris.

Žinoma, labiausiai paauglį žeidžia žeminimas. Pavyzdžiui, mokytojui duodant tokią pastabą: „Reikia būti visiškai kvailam, kad atiduoti darbą ir neužrašyti pavardės“, paauglė galvoja: „jaučiuosi pažeminta“, „nekenčiu tavęs“, „kokia aš kvaila“. Kita žeminimo forma – gąsdinimas. Mokytojas: „Taip dirbdami niekada nesugebėsite rasti darbo“. Paauglys: „aš negabus“, „iš mokymosi vis tiek jokios naudos“. Kritika, bandant sukelti kaltę irgi neatveda prie bendradarbiavimo. Mokytojas: „Per jus, vaikai, kiekvieną vakarą namo grįžtu skaudančia galva“. Paauglys: „Norėčiau būti kuo toliau nuo čia, man nereikia šito vargo“. Paaugliui labai skaudu, kai jis nuvertinamas, lyginant su kitais. Mokytojas: „tavo sesuo geriau mokėsi“. Paauglė: „Nekenčiu sesers“, „Aš niekada nebūsiu tokia gera kaip sesuo“. Informacija turi atitikti amžių: „Na, lėliukai, pradedam.“ Jei sakote paaugliui tai, ką jis jau žino, parodote, kad laikote jį neišmanėliu ir tai jį žeidžia. Balso tonas lygiai tiek pat svarbus kaip ir žodžiai. Blogai veikia ir sumažinti reikalavimai – mes atimame iš paauglių galimybę prisidėti. O ypač reikliu reikia būti kai paaugliai dirba, siekdami savo tikslų. Jeigu paauglys domisi kokia nors sritimi ir nori joje ko nors pasiekti, pavyzdžiui laimėti fizikų olimpiadoje, išmokti groti gitara, jis turi išmokti dėti nuoseklias pastangas.

Paskatinimai gali ne tik padėti, bet ir pakenkti

Daugelis psichologų sako, kad kur kas geriau žmogų girti ar apdovanoti už gerą elegsį, nei barti už blogą. Bet, paskatinimai gali ir pakenkti. Mokslininkai tyrinėjo, ar piniginiai paskatinimai yra efektyvus būdas veikti vaiko mokymąsi. Tyrimai atskleidė, kad apdovanojimai už gerus pažymius padeda tik trumpam laikui, geri mokiniai ir taip mokosi gerai, o blogiems nepaaiškėja kaip geriau mokytis. Dažnai kai giriame paauglius, jie pagyrimu visai nesidžiaugia ir jaučiasi nejaukiai. Atrodo, kad kartais jie tarsi tyčia pasielgia blogai, jog įrodytų, kad klystame. Tokie pagyrimai, kaip „tu esi šaunus, nuostabus“ paaugliui nekelia pasitikėjimo. Atvirkščiai, jie paaugliui tarsi primena, kada jis pasielgė negerai. Norint pagirti paauglį, reikia giriamą dalyką apibūdinti su visomis smulkmenomis. Labai lengva pasakyti: „Tu gera mergaitė“. Daug sudėtingiau: „Puiku, kad susikaupei darbui, nesustojai, kol nepabaigei.“ Kad taip pagirtumei, turi į paauglį iš tikrųjų atkreipti dėmesį. Taip pat neverta girti paauglio, net jei jis jums labai patinka, girdint kitiems paaugliams, kadangi jie gali imti jo nemėgti. Jei kas nors girdi, geriausia objektyviai išvardinti ką jis padarė: „Tu taip išsamiai aprašei senelio ūkį, kad aš beveik matau jį prieš akis“. O apie savo jausmus pasakykite asmeniškai

Didelė pagyrimų žala – prie jų pripratęs paauglys gali pradėti manyti, kad negiriamas jis tampa bevertis. Pasiduodami perdėtiems paauglio dėmesio reikalavimams stipriname klaidingą suvokimą, kad toks būdas jam padės sukurti trokštamą priklausymo jausmą. Geriau juo pasidžiaugti – „aš džiaugiuosi, kad tu tai gali, vertinu tai, ką tu padarei“. Ar dėmesys perdėtas, ar ne puikiai parodo mūsų savijauta – kai persistengiame, jaučiamės išsekę.

Paauglio apdovanojimas už gerą elgesį galima vertinti net kaip nepagarbą – mes apdovanojame menkesnius už save už paslaugas ir gerus darbus. Lygiaverčiai asmenys, kuriems būdinga tarpusavio pagarba, darbą atlieka dėl to, kad kartu su kitais nusprendė, jog jis reikalingas. Kodėl paaugliui reikėtų mokėti už pagalbą namuose? Jis čia gyvena, maitinasi, o norėdamas būti lygus turėtų dalytis ir visais vargais. Žmogus nešiukšlina tokioje erdvėje, kuri nuo jo priklauso ir kurią jis laiko sava: savo kieme, savo laiptinėje, savo kambaryje. Jei paauglys tvarko tik savo kambarį, reiškia jis mano, kad namai yra ne jo, o tėvų ir kad niekas nuo jo nepriklauso. Paaugliui nereikia dovanos, kad jis būtų geras. Paprastai jis nori būti geras. Malonus paauglio elgesys atsiranda iš noro priklausyti, naudingai prisidėti. O štai paauglio lepinimas gali baigtis blogai – pavyzdžiui, jei nebus atlyginta, kodėl paauglys gavęs teises turi laikytis eismo taisyklių?

Tai ką gi daryti?

Paaugliui nereikia dar kartą demonstruoti, kad stipresnis gali skriausti silpnuosius. Kaip koreguoti paauglių elgesį? Daug svarbiau padėti paaugliui suprasti klaidą, negu bausti, o gera bausmė yra tokia, kuri jam padeda augti. Tokios bausmės pavyzdys – loginės pasekmės. Kas nutiktų, jei paauglys pramiegotų pamokas? Jis turėtų nemalonumų. „Gaila, kad pramiegojai“ – verta pasakyti su užuojauta, nebarant, bet nesirūpinti jo žadinimu. Jei paauglys nevalgo su visais, nereikia bėgti ruošti kito patiekalo; neatlikti namų darbai supykdo mokytoją, sugadinti daiktai neatkuriami; jei paauglys nevalo dantų, dantys genda.

Geriausia taikyti tvirtus, bet pagarbius metodus. Nereikia pykti, svarbu užimti tam tikrą padėtį ir laikytis sprendimo. Iš pradžių paauglys priešinasi, bet jei tėvai nenusileidžia, įsigali tvarka. Paaugliai bando ribas. Pavyzdžiui, močiutė skundžiasi, kad anūkė reikalauja pinigų. Iš pradžių, kai anūkė ko nors prašo, močiutė atsisako, bet po kurio laiko susigraudina, ją ima graužti sąžinė, kad per mažai materialiai padėjo savo vaikams ir ji duoda pinigų. Kitą kartą anūkė jau ne prašo, o reikalauja. Kartais sunku suvokti skirtumą tarp tvirtumo ir dominavimo. Šeimyniniai barniai kelionėse – įprastas reginys. Bet galima jų išvengti. Prieš išvykdama iš namų šeima turi apsispręsti, kur eis, kiek pinigų išleis pramogoms, ir laikytis sprendimo. Draudimai saugumo sumetimais taip pat turi būti žinomi iš anksto. Kartais pakanka tvirto žvilgsnio rodančio ryžtą ir paauglys pajunta, kad tėvai vykdys sprendimą, kas bebūtų. Be abejo po to reikia duoti galimybę paaugliui pasitaisyti. Paauglys, kuris buvo užaugintas be ribų, užaugęs gali turėti nemažų problemų: Esu girdėjusi tokius paauglio žodžius: „Kaip išmokti gerbti kitą žmogų ir rasti stabdžius? Žinai, kas man padėtų? Jei gerasis žmogus pastatytų mane į vietą, sakydamas: „Jei dar taip padarysi – aš tave mesiu“. O ypač reikliems reikia būti, kai paaugliai dirba siekdami savo tikslų, kad jie suprastų, jog darbas padeda įgyvendinti norus.

Bet vertingiausia, ką gali pasiūlyti tėvai – jų dėmesys. Geriausiai pripratinti paauglį prie darbo dirbant su juo dviese. Pavyzdžiui, norint pripratinti gaminti maistą reikėtų paauglį pakviesti gaminti kartu ir pasistengti, kad būtų gera nuotaika, valgio darymas būtų įdomus, pagirti paauglį už jo bandymus. Prie sporto geriausiai pripranta tokie vaikai, kuriuos tėvai vedasi sportuoti kartu, arba, jei tėvai mėgsta savo profesiją ir supažindina su ja paauglį, jis gali pasukti tėvų pėdomis.Labai svarbu, kad jis jaustųsi vertingas ir lygiavertis su kitais, turintis balso teisę, aktyviai dalyvaujantis sprendimuose. Paauglys turi jausti, kad darbas – tai meilės aplinkiniams išraiška ir jo paties savigarba. Atsakomybė atsiranda ne paklusimo būdu, o kai žmogus jaučia, kad jis reikalingas aplinkiniams. Todėl svarbu sukurti tarpusavio pagalbos atmosferą. Paauglys atsakingas, jei suaugusieji su juo atsakingi.

Vietoj pabaigos

Gaila, kad dažnai tėvai nesupranta, kaip svarbu laiku pasakyti paaugliui: „Atleisk, žmonės kartais nustoja valdytis“. Paauglys nesirūpins žmonėmis, jei vaikystėje nepatyrė rūpesčio, pavyzdžiui, asocialūs paaugliai nežino, ką reiškia rūpestis ir pagarba. Jei paauglys jaučiasi vienišas ir išsigandęs, supranta, kad negali įvykdyti despotiškų suaugusiųjų reikalavimų, jis neturės nei energijos nei noro, rūpintis kitais. Iš vieno kliento prisiminimų: „Paauglystėje jaučiausi baisiai. Dabar suprantu, kad tai buvo tikra depresija. Tėvai sutarė blogai, bet tėvas, bijodamas mamos, visą pyktį liejo ant manęs. Beveik neturėjau draugų. Tėvai mane nuolat vertė rūpintis jaunesniu broliu, bet man buvo taip sunku, kad brolio aš nemėgau ir nenorėjau su juo būti.“

Jei vaikas elgiasi blogai, nereikia atsakyti tuo pačiu. Kai paauglys elgiasi grubiai, geriausia ką gali padaryti suaugę – kantriai sureaguoti ir paaiškinti kaip jo elgesys veikia kitus. Jei paauglys „prašosi“ bausmės, jį reikia sustabdyti ir perorientuoti. Pavyzdžiui, paauglys rizikingai važinėja mopedu, nors jam baisu, bet jis nenori apsijuokti prieš draugus. Kai tėvai uždraudžia taip elgtis, jam palengvėja. Dažnai ir pats paauglys būna išsigandęs savo nebrandumo ir primityvumo. Kartais paauglys elgiasi blogai, bet iš tiesų labai nori būti mylimas. Beje, taip pat elgiasi ir suaugusieji: vyras, kuriam svarbiausia žmonos meilė, priekaištauja jai grįžus keliom minutėm vėliau, vietoj to, kad pasakytų kaip jam stipriai jos reikia. Svarbu paaugliui parodyti, kad būti suaugusiu įdomu, kad tai reiškia būti protingu, suprantančiu kitą, mokančiu įveikti sunkias situacijas. Vienatvė padeda paaugliui suprasti, kad nežiūrint sunkumų bendraujant, visgi jis nori bendravimo, ir kai jis izoliuotas, jam liūdna. Esama šeimų, kuriose nereikia paauglių raginti nei mokytis, nei tvarkytis. Geros manieros – akivaizdus gerovės požymis. Kai žmonės geri ir rūpestingi, kai gyvenimas prasmingas ir nukreiptas į ateitį, paaugliai perima būtinas taisykles kaip harmoningai egzistuoti su kitais žmonėmis.

Pirmą kartą spausdintas žurnale “Aš ir psichologija”

Rengdamasi ten važiuoti, netyčia sukeliu sąmyšį fotografijos paslaugų studijoje – vizai reikia nusifotografuoti su skara, bet niekas nežino, kaip ją užsirišti. Pažįstami perspėja: Irane persekiojami užsieniečiai, Iranas – tarsi kita civilizacija, moteris ten negali niekur eiti be vyro ar brolio ir t. t. Kas dabar bus? Mano nerimas auga. Bičiulis psichologas sako: dabar bus daug neapibrėžtumo, bet tai ir yra gyvenimo skonis. Praradusi visas koordinates, galbūt net nežinosi, kas esi.

Autobusas, lėktuvai, miegas po kelias valandas ir galiausiai nakvynė viešbuty už 12 litų. Prigulam – po trijų skrydžių užmiegi bet kur ir bet kada. Kermano miestas šalia dykumų panašus į kitus musulmoniškus miestus, daug moterų juodomis skaromis ir skraistėmis. Kol kas man tai nedaro didelio įspūdžio – pasaulio šalys tarpusavyje panašios, bastomės, ilsimės ir tiek. Kai esi veikiamas neskubėjimo romantikos, nieko daugiau ir nereikia, o kai ji nustoja veikusi, atrodo, kad gilintis į svetimą kraštą yra darbas.

Tame keistame kambaryje šalia greitkelio (nors tvyro vasariška kaitra, jis šildomas radiatoriais) išmiegu lygiai trylika valandų nevarginama nemigos. Pamažu imu jausti, kad Lietuva nebesvarbi. Man patinka šitaip bukai tysoti šitame šiltame krašte, nespręsti jokių problemų, nenorėti kam nors patikti, tiesiog laukti. Avienos kebabų užeigėlėje geriame duchą – skiestą, sūdytą ir gazuotą kefyrą (viena keliautoja sakė, kad nuo Irano maisto jai ėmė žvilgėti plaukai). Bastomės po turgų. Turgus apima viską – saulės šviesą pro skyles lubose, arkas. Prie mūsų prieina žmonės, vienas iš jų, gydytojas, mokantis angliškai, veržiasi mums aprodyti miestą, veda į visokius užkaborius, pro kuriuos dar nėjome. Gatvėje su mumis sveikinasi nepažįstami žmonės, kalbina. Automatiškai atsiriboju, bet bendrakeleiviai mane ima kritikuoti. Mane gali kalbinti tik moterys. Stebiuosi jų rūbais, o jos, matyt, – mano. Gal gerai pasislėpti nuo pasaulio po skraiste, kai išeini iš namų? Juk jis iš tiesų ir yra nesaugus? Tik kodėl moterys juodos? Tarsi nužengusios iš senovinio kostiuminio filmo – jokių neskoningų rūbų, jos orios ir išpuoselėtos.

Po pietų – išvyka į dykumas. Vasarą temperatūra siekia 60 laipsnių, pakelės skyde parašyta, kad čia karščiausias Žemės taškas. Palmėm apaugęs dykumų miestelis pustuštis, vietinis mauzoliejus iš žalio stiklo – mistinė erdvė. Kažkas sako, kad dykumoje gyvūnai daugiausia gaišta ne nuo karščio, o nuskęsta, nes per potvynį molis nesugeria vandens. Kodėl dykumoje taip gera, erdvu ir sterilu? Tie nedideli šilti kalneliai, visiška ramybė, vieta, skirta sielai. Malonu atsidurti archajiškoje realybėje. Žmonės čia sentimentalūs, jų kalbėsena švelni, moteriška, tęsiama. Pavydžiu jausmingumo, bet noras kažką veikti nugali. Apsistojam pas vieną studentą. Prieš užmigdama pro durų plyšį matau, kaip jis meldžiasi, klaupiasi, keliasi. Iš ryto važiuojam į senovinio miesto Rajeno griuvėsius. Valandos ilgame kelyje patenkina amžinąjį netrukdymo poreikį, kurio susikaupė labai daug. Su asmeniniu vairuotoju labai ramu. Kol bendrakeleiviai laipioja po tvirtovę, kuri labai tiktų žaisti slėpynių, aš noriu išsiveržti į miestelį, bet nedrįstu. Mažyčiame miestelyje viskas vyksta gatvėje ir į tave visi žiūri. Įsidrąsinu nulėkti į priekį viena ir nieko baisaus neatsitinka. Kai atbėga manęs ieškoti, niekas nepyksta. Kaip galima laukti ir nesinervinti? Kokia tai būsena? Šio krašto gyventojams ji puikiai pažįstama.

Visą naktį važiuojame į piečiausią šalies miestą – Bandari Abasą. Nors šešta ryto, pilna keisčiausių Azijos gyventojų – pakistaniečių, arabų, daug moterų su čadromis (jos atrodo kaip pavojingos beprotės). Paaiškėja, kad visi viešbučiai pilnutėliai ir mums teks, nesiprausus ir neužsukus į tualetą, su visais daiktais plaukti į atogrąžų salas. Man tai kuo tikriausias išbandymas. Po naktų, praleistų autobuse, nakvynė pigiausiame viešbutyje jau yra svajonė. Su vietinių minia sulipame į prastai valdomą valtį – oro uoste vienas inteligentas perspėjo jokiu būdu tokiomis neplaukti, nes jos dažnai apvirsta. Saloje nė vienas taksistas nesupranta, kur mus vežti. Visur pilna keistų uolų, kupranugariai čia ganosi kaimenėmis kaip pas mus karvės, keisti medžiai auga vandeny. Panardiname kojas į šiltutėlę Persijos įlanką, norėčiau čia būti ilgai, važinėti dviračiu. Bet tenka plaukti atgal į miestą. Taip ir neradome, kur apsistoti, diena pietietiškame pragare, kur pasijutome tokie bejėgiai, eina į pabaigą. Bendrakeleiviai nori kuo greičiau iš čia nešdintis. Laukia dar viena naktis autobuse. Jie norėtų visas naktis praleisti autobusuose ir sako man, kad prie to galima priprasti. Autobusas veža keistus žmones – jie visą naktį laksto pirmyn atgal, kaišioja po kėdėm kontrabandą, greičiausiai narkotikus, vairuotojas juos išlaipina, kai reikia apeiti policijos postus. Šiurpus pietietiškas Bandari Abasas – kartu su nuostabia gamta atsiskleidžia purvinoji Azijos pusė.

Jezdas – dykumų miestas, moliniai namai, katakombos, turgūs. Prisiglaudžiame viešbutyje „Silk Road“ su dideliu prašmatniu čaichanos kiemu, skirtu tingiai leisti laiką. Jame pridėta knygų apie Iraną, gali mokytis farsi kalbos. Elektroninis paštas kažkodėl neįsijungia. Matyt, ir nereikia. Galų gale nesvarbu, kas man rašo, svarbu, ko aš pati ilgiuosi. Nors bandant atidaryti paštą ima dažniau plakti širdis. Vis dar. Galvoju, kokia kelionės prasmė. Man gera nedirbti, atrodo, dirbti niekada nenorėsiu, tik štai dar turiu patirti visus privalomus nuotykius. Kaip mažai žmogui reikia! Juk čia neturiu nei fizinio komforto, nei artumo, niekas manęs nelaiko reikšminga. Aš ir be to vis labiau atsigaunu, tarsi tie dalykai būtų nebūtini. Mūsų darbas čia – keliauti ir žiūrėti. Ir tik vienas žingsnis jį skiria nuo buvimo, nuo netikėtų nutikimo akimirkų. Namuose trūksta naujų vaizdų, o gal ir nieko netrūksta, tik nenutinka tas nepaaiškinamas „čia ir dabar“ spragtelėjimas. Jis buvo šiandien – einant saulėta gatve, išlindus iš molinių gatvių labirinto, užlipus į mečetę apžvelgti miesto, pasaulis akimirką tapo nuostabiai tikras.

Irane ne tik rašoma iš dešinės į kairę, bet ir sekmadienis yra penktadienis, o kovo vidury prasideda nauji metai, todėl dabar yra tarsi kalėdinė savaitė. Iš bendrakeleivių pareikalauju poilsio ir mane apleidžia bet kokia valia. Vaikštinėjame po muziejus, vidinius sodelius, dykumos miesto kambarius, apkaišytus pagalvėlėmis. Moliniuose labirintuose man trūksta oro, jaučiuosi kaip tarakonas dėžutėje. Vakare nuvažiuojame į zoroastristų šventyklą, kur kūrenasi šventoji ugnis, ir prie tylos bokštų, kur mirusieji būdavo atiduodami paukščiams ir vėjui. Ant kalno už miesto tylu, gera, mus labai nuvargino žmonės. Mano draugai tai nutolsta, tai vėl priartėja. Aš mažai kalbu, esu nuobodi, ilsiuosi. Atrodo, kad kelionė trunka visą amžinybę ir truks dar tiek pat, o tai jau bus nežmoniškai ilgai ir su šaknimis išraus mane iš mano gyvenimo. Šeštadienis, paskutinė popietė, gatvės tuščios, imu gailėtis, kad neturiu realybę užburiančio fotoaparato. Einant vienai gatvės tarsi daug erdvesnės. Šiaip ne taip prisijungiu prie interneto, apima liūdesys, kad žmonės Lietuvoje nuo manęs tolsta. Ilgai sėdžiu mečetėje. Džemeko mečetės kupolas didingas, tarsi po jos skliautais slėptųsi pats dangaus kraštas. Galvoju – visgi pasaulis yra gražus ir be tų išsipildančių ar neišsipildančių svajonių.

Islamiška vyriška realybė, kur moteris savotiškai saugoma, mano jautriam moteriškumui labai tiktų, bet kaip suaugusiam, kuriančiam žmogui, matyt, trukdytų. Nusipirkau segtukų, kuriais prisegsiu nuolat krintančią skarą (skara man nepatinka, bet po ja gali paslėpti neplautus plaukus). Pridengta moteris tarsi gražesnė, paslaptingesnė. Moterys daug kur atskirtos nuo vyrų, pavyzdžiui, važiuoja vienoje autobuso dalyje, vyrai – kitoje. Gal dėl to jos daug solidaresnės tarpusavyje. Kai autobuse užmiegu, jos mane vis rūpestingai pažadina, kad nepravažiuočiau kokio gražaus dalyko. Autobuse mane stebi mergina, ji vis labiau šypsosi ir slenka artyn, galų gale įsidrąsina. Klausia, kokio aš tikėjimo. Sakau, kad katalikų, bet pas mus yra ir daug netikinčių žmonių. Tai blogai, sako ji. Bet jie vis tiek turi moralę, paaiškinu. Tada geriau. Paskui aš klausiu: ar moterims čia gerai? Ar nevargina skaros? Ar jos gauna darbą? Ji sako: jei nori, tai ir gauna, bet skaros, ypač čadros, labai gerai religijai. Skara – tai pirmas dalykas, su kuriuo neišvengiamai susiduri čia atvykęs (tai vadinama papročių gerbimu). Net slidinėti reikia su skara, o jei su kepure, tai jos gink dieve nenusiimk, tai labai nepadoru. Kita iranietė, gyvenusi Europoje, sako: Irane viskas tik vyrams, bet moterys darosi vis aktyvesnės.

Mano bendrakeleivis žingsniuodamas šalia įtikinėja, kad religinės diktatūros dėka žmonės čia geresni, mažiau nusikaltimų. Ogi iš tiesų: mūsų niekas nebandė apsukti, laivelyje pametėme pinigus ir žmonės radę atidavė, gatvės neprišiukšlintos, nėra infekcijų. Valstybė uždraudė galingus motociklus, todėl mažiau avarijų, ant tvorų ne reklamos, o gražūs islamo priesakai apie garbę, tikėjimą, gerumą. Visur kabo dviejų dėdžių su barzdomis atvaizdai – imamo Chomeinio, kuris padarė revoliuciją (jo veidas rūstesnis), ir dabartinio pagrindinio imamo (švelnesnis, su akiniais). Visur tave saugo senolių išmintis ir teisingas kelias. Gal tik griežtos taisyklės gali apsaugoti jausmingus pietiečius nuo nežaboto išsiliejimo? Pavyzdžiui, tokie emocingi vyrai tikrai kibtų į bet kurią moterį, niekas nieko nebedirbtų. Jie juk nesusivaržę, vaikiški. Iš ryto per televiziją rodo maldas. Gražus, inteligentiško veido prezidentas palaisto kiparisiuką: auk, auk, kiparisiuk, tegul būna prakeikta Amerika! Uždraudė ir Peliuką Mikį. Bandau įsivaizduoti, jei Lietuvoje vietoj reklamų kabėtų ištraukos iš Evangelijos, baruose skambėtų kanklių muzika ir visi vaikščiotų apsirengę tautiniais rūbais – argi tai būtų blogis?

Teherane minios kaip per Kaziuko mugę, gatvėse – ištisinės birbiančių motociklų spūstys. Pereiti gatvę tėra vienas būdas – ryžtas. Jei ryžtingesnė mašina – turi sustoti tu, jei tu ryžtingesnis – mašina sustos, jei stovėsi ir lauksi – nepereisi niekada. Teheranas kaip ilgas šliužas išsidėstęs ant aukšto kalno: apačioje – vasara, viršuje – žiema. Čia daug kultūros. Kilimai muziejuje kaip visatos atspindys, gyvenimo medžiai, sodai, žiūrint į smulkiais raštais išmargintą kilimą gniaužia kvapą kaip užvertus galvą į žvaigždėtą dangų. Išausti vienam kilimui dažnai prireikdavo viso vienos rišėjos gyvenimo. Randame ir modernaus meno, fotografijos parodą. Jie fotografuoja savo keistų tradicijų susidūrimą su moderniu gyvenimu. Menininkės jau ne su juodomis skaromis, apsirengusios laisviau, spalvingiau. Golestano rūmai kaip iš sapnų, išpuošti, paslaptingi, jaukūs, kiekviena siena – vis kitas paveikslas, veidrodžių mozaikos. Apvalainos sofutės, baldakimai, viskas minkšta (tikrai eičiau, jei Vilniuje būtų tokio interjero kavinių). Persiškose drobėse žmonės įmitę, patenkinti, iš paveikslų sklinda vasaros vakaro šiluma ir ramybė. Vėlesniuose darbuose vaizduojami jau tik vyrai – grupelėmis ar po du. Bet štai grįžtant iš parduotuvės nepavyksta įlipti į metro – jis sausakimšas. Kažkodėl Teherane man geriau nei kitur. Norėčiau pasikalbėti su kuo nors apie poetišką sielą.

Važiuojame prie Kaspijos jūros, autobusas vingiuoja per kalnus, pakyla du ir nusileidžia tris kilometrus – nuo sniegų iki pavasarinės žalumos, galiausiai išmeta mus purviname transporto žiede. Niekas nesupranta nei žodžio „jūra“, nei žodžio „Kaspija“. Vėliau Isfahane sutiktas psichologijos dėstytojas labai nustebs: jūs keliaujate be vertėjo? Tai kaip jūs galite keliauti? Tai labai sunku! Galų gale taksistas paveža mus iki sumažinto Palangos tilto, ant kurio įrengta arbatinė, tamsus smėlis driekiasi kelis šimtus metrų, toliau tvoros ir jokio praėjimo nėra. Tenka trenktis atgal per kalnus ir debesis. Svajoju apie dieną viešbutyje, norisi nuo visko pailsėti.

Visi jų miestai, ko bepaklausi – labai gražūs. Išvažiuojant viena akimi spėju pasitikrinti elektroninį paštą ir randu gerų laiškų, ačiū dievui, manęs kažkam trūksta. Traukinys kitoks negu mūsų, kupė šešios, o ne keturios lentynos, prie lango – didelės kopėčios, geležinkelio stotyje nėra saugojimo kamerų, kiekviena smulkmena byloja apie kitą civilizaciją. Nenusakoma, slystanti kelionės būsena nežinia nuo ko gerėja, tarsi saugotų gerasis keliautojų dievas, kupinas gamtos gyvybės ir judėjimo bei atsinaujinimo galių.

O Isfahanas iš tikro labai gražus. Milžiniška Imamo aikštė su mečetėmis, rūmais ir fontanais įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Vaikštant po šį miestą galima susidaryti neteisingą Irano vaizdą – erdvu, parkai, gėlės, arkiniai tiltai, nėra minių, laikomasi eismo taisyklių. Tarnautojai mums labai gražiai šypsosi, siūlo pagalbą. Jie sako: čia visi labai svetingi, tik nemoka jūsų kalbos, užsieniečiai apie mus neteisingai galvoja. Vienas žmogus suranda mums taksi ir už jį sumoka. Kažkodėl jie jaučiasi tarsi nevisaverčiai, teisinasi prieš pasaulį, klausia, ar Iranas mums gražus, kodėl nusprendėme čia atvykti. Važiuojame prie judančių minaretų. Įdomu, kaip mes atrodome Irano gyventojams? Prie mūsų atveda nufotografuoti vaikus: prie manęs – mergaites, prie vyrų – berniukus. Šeimos prašo, kad sutiktume kartu nusifotografuoti. Ant mūsų greitai reikės pakabinti lenteles: „Neerzinti, nešerti.“ Matyt, blogiausia, ką galime padaryti – išvažiuoti ir niekada neatvažiuoti. O jiems išvykti užsienin tikrai nėra lengva. Mus apstoja būrelis mokinių, fotografuoja, vaišina ledais, pristato savo draugus: „Čia Mehdi, labai geras žmogus.“ Jiems labai svarbu pasirodyti geriems, o ne respektabiliems kaip mums. Jaunoji karta jau truputį moka angliškai. Mokytojo labai šiltas žvilgsnis, jis apsikabinęs savo mokinius. Gal jie ne tokie materialistai? Šiluma net liejasi. Pas mus nebūtų įmanoma gyventi esant tokios būsenos, reikėtų sulėtinti tempą. Vaikai su mumis susipažįsta drąsiai, kviečia į svečius. Jie čia irgi civilizuoti, išsišlavę gatves, į farsi kalbą išsivertę milžiniškas bibliotekas, turi ir psichologų, nors duoną kepa rankomis. Mes trumpam galime pasijusti žvaigždėmis, esame Europos Sąjungoje, o juk neturime tokio turtingo istorinio palikimo. Prisiliečiant prie kitos kultūros atsiranda ypatingas laisvės pojūtis. Diena Isfahane eina į pabaigą, tebelydi vaikų šypsenos ir aš pati šypsausi. Dabar jau lengvai bendrauju su visu pasauliu, ir tai yra nuostabus jausmas.

Rytas po liesų paskutinių nakvynės namų pusryčių. Prisipirkau lauktuvių, ypač džiaugiuosi mėlyna miniatiūriškai išpiešta lėkšte, tas daiktas labiausiai primena mečetes, beveik šventas. Autobusų stotyje mus stebi imamų veidai, nepažįstama moteris nori pavaišinti savo arbata, autobuse rodo filmą, kuriame vaidina vis tie patys aktoriai. Už lango dykumos, kalnai. Bendrakeleiviai panirę į save, bet išlaikyta svarbiausia taisyklė – savęs neprimetimas. Važiuojant išsiimu ausinuką, muzika mano būčiai suteiks koordinates. Nuo Irano minių, vaikiškų žmonių triukšmo vis labiau norisi į Europą. Kokia jauki, rami šalis Lietuva. Norisi pabėgti iš namų ir norisi į juos grįžti. Atstumas gydo, viskas ima matytis iš didesnės perspektyvos. O gal gydo išbandymai? Bendrakeleiviai sako, kad toks keliavimo būdas sunkesnis nei į kalnus. „Svarbiausia atmesti tai, kuo esi, ir tapti grynuoju požiūrio tašku, o tada jau galima peršokti per bet kokią bedugnę. Kai šoki per bedugnę, realybė akimirką subyra į dalis ir nustoja egzistuoti, ir tada pasaulis vėl susirenka iš naujo ir mes priimame naują formą.“ Oro uoste girdisi didingas, į raudą panašus kvietimas melstis.

Pirmą kartą spausidnta: http://www.satenai.lt/?p=1001

Apie vienatvę niekad nebuvo vienos nuomonės – apsivalymas tai ar kančia, norma ar patologija, bet žmonės kentė nuo vienišumo visais laikais. Man visada atrodė, kad šį sunkų klausimą būtina tyrinėti. Jau vaikystėje man ypatingą įspūdį paliko knygutė apie berniuką Palę, kuris vieną rytą atsikėlė ir suprato, jog yra vienas pasaulyje. Ir vėliau taip jau susiklostydavo, kad ir ką veikčiau, vienatvė jau ir čia. Vienatvę patirdavau kaip geliamą artumo ilgesį, kaip tuštumą, kaip niūrią beprasmybę, bet kai pažiūriu atgal matau, jog daugelis nuostabiausių akimirkų patirtos būtent vienumoje. Mane gąsdino, bet kartu ir traukė vienumos situacijos: kur nors išvažiuoti nepažįstant nė vieno žmogaus, nuvykti į meditacinį atsiskyrimą, kur reikia išbūti dešimt dienų net nepažvelgiant į kitą žmogų. Būdavo nelengva, bet atrodė, jog tuoj atsiskleis kažkokia ypatinga tiesa. Kad suvoksi save ir tada jau galėsi būti su kitais kitaip, iš tikrųjų, o ne dėl to, kad nuo jų priklausai. Ta tiesa taip ir neatsiskleidė, bet po kiekvieno išbandymo vienatvės patyrimas įgaudavo vis daugiau spalvų.

Mano pacientas sako: „Vakar buvo apėmęs vienatvės siaubas. Atrodo, kad kiti žmonės kaip žuvys už stiklo akvariume tik žiopčioja, bet aš jų negirdžiu, o jie manęs. Tas vienišumas ir yra baisi, tikra tiesa, o tie visi žmonių žaidimai yra skirti tą tiesą paslėpti.“ Praradęs artimą žmogų gali tiesiog subyrėti į dalis. Gali būti, kad būtent vienatvės baimė šiuo metu ir sudaro patikimiausią šeimos fundamentą. Vienatvės šaltis suriečia, kai prarandi aplinką, kultūrą, draugus „Tame mieste, kur negaliu net perskaityti iškabų be draugų, su kuriais galėčiau pakalbėti, be prasiblaškymų, aš bejėgis. Iš kambario, kuris pilnas keisto miesto garsų, niekas nenuves į mano mėgstamą vietą ar prie namų židinio. Surikti? Pašaukti? Pasirodys svetimi veidai…“ (A. Kamiu). Ir vienatvė atsėlina apsikabinus artimiausią žmogų ar švenčiant savo paties gimtadienį.

Bandau apie tai skaityti. Nuostabu, kad kažkas nuveikta. Vienatvės pergyvenimai nėra įprasta pokalbių tema. Aš vis klausinėju aplinkinių: kaip jūs jaučiatės, ką jūs galvojate, kai būnate vienumoje? Kaip jaučiasi tie žmonės, kurie beveik neturi gerų ir artimų santykių? Jie vienatvės reikaluose pažengę neabejotinai toliau. Pamokykite mane, pamokykite daugybę nemokančiųjų.

Senovėje žmonės gyveno glausčiau, ir vienatvė buvo labiau suprantama kaip fizinė izoliacija. Romėnai laikė nelaiminga tą dieną, kai jie turėdavo pietauti vieni. Savo noru atsisakyti draugijos atrodė įtartina ir nenatūralu. Prikaltas prie uolos Prometėjas buvo užmirštas tiek žmonių, tiek dievų, ir taip galėjo atsitikti kiekvienam, kuris pareikštų apie savo individualumą. Viena iš dvaro juokdarių funkcijų buvo išgelbėti karalių nuo vienatvės, nes labai pasinėręs į save karalius tapdavo neramus ir dirglus. Atsiskyrimas buvo labiau dvasininkų sritis – „artimiausias ryšys su Dievu vyksta ne bažnyčioje, o vienišoje širdyje“. O kaip yra šiuolaikiniame gyvenime? Daugelis Vakarų žmonių gali turėti asmeninę erdvę, netgi atvirkščiai, jei jie nori tapti tikrais profesionalais, jie negali bendravimui skirti daug laiko ir jėgų. Jie privalo valdyti savo laiką, viską turėti asmeniška, atsiranda mobili vienišių visuomenė.

Ir visgi, nors vienatvė atrodo gilus ir paslaptingas reiškinys, kartais jos priežastys paprastos. Kai blogi santykiai su žmonėmis, tai ir vienatvė bloga. Per radiją girdėjau, kaip šešiamečio klausia: koks žmogus yra vienišas? Jis atsako: „Na gal toks, kuris nemoka pasakyti: labas, koks tavo vardas?“ Kampuotų charakterių žmonėms, kuriems būdinga egocentrizmas, įtarumas, nesivaldymas ir t. t. sunku sukurti santykius. Galima ieškoti princo ar princesės, bėgti į paviršutiniškus užsiėmimus ir draugystes, laikytis įsikibus senų nuoskaudų. Galima nekęsti savęs, ir aplinkinių gerumas nugarmės kaip į bedugnę skylę. Bet vienišumas išvirsta į gėrį, jis parodo, kaip mums reikia bendrystės su kitais. Man patinka optimistinis psichologų požiūris. Noriu juo tikėti – reikia stengtis klausytis ir dalytis, linkėti gero, ir savi poreikiai, palyginti su artumo džiaugsmu taps nebe tokie svarbūs. Ar jums vieniša, pvz., Kalvarijų turguje? Man, pavyzdžiui, ne. Kad ir kokie būtų, o aplinkui visgi yra žmonės, vyksta pasikeitimas energija, gyvenimas tęsiasi. Tik duokit man gyvų būtybių ir vienatvės siaubo nebus!

Bet nusileiskime į gilesnį dugną. Mes galime atsidurti realioje fizinėje vienumoje: ligoninėje, kalėjime, paklydę gamtoje, kai artumo pagalvėmis neapsikaišysi. Nuo to nenumirsi, bet ar įmanoma jaustis iš tiesų gyvam? Išbūti dešimt dienų vienai meditacijos atsiskyrimuose buvo tikrai nelengva. Mat po keleto dienų, kai baigiasi mintys, laikas sustoja, tampa niūriai negyva ir liūdna. Filmo „Vabzdžių garsas“ herojus nusprendžia mirti badaudamas. Jis visiškai vienas miškuose, jam skauda, ir jis iš visų jėgų kabinasi į radijo tašką, o diktorė jam atrodo artimiausias žmogus. Sunku suvokti save visiškoje tuštumoje, kur nėra nieko, kas yra ne „aš“, atrodo, kad tiesiog išnyksti.

O gal kažkas turi būti sureguliuota viduje? Juk net mėnesius nemačius žmonių lieka vidiniai palydovai – tai artimųjų figūros, apie kurias kalba psichoanalizė. Pavyzdžiui, tamsioji vidinė depresiško žmogaus motina jam likus vienam nuolat kalba: „Tu blogas, tu netikęs, tu padarei daug klaidų.“ Bet geriau jau blogos vidinės figūros, negu jokių. Vidinis pasitraukimas nuo pasaulio pats baisiausias – jis gali atvesti į visišką tuštumą. Šizoido sapnas: „Aš esu ant didelio besisukančio skritulio, kaip velnio rato, kuris sukasi vis greičiau ir greičiau, aš vos begaliu atsilaikyti, slystu, bet kurią akimirką galiu būti išmestas į niekur.“ Jei santykiai su tėvais buvo geri, jums pasisekė, vienatvės situacijoje jūs ne vienas, giliai viduje jūsų niekad nepalieka jus mylintis ir saugantis žmogus. Ir aš susikaupiu į šviesų vaikystės prisiminimą. Nedrįstu juo abejoti, nes jei taip nebuvo, neliks nieko, o dabar kur ir kada aš būčiau, ta šviesa su manimi – kažkas norėjo, kad aš gyvenčiau. Ar vidines figūras galima keisti? Ar įmanoma jas perkalbėti, kad jos būtų draugiškesnės? O gal galima joms atleisti?

O jei su žmonėmis negerai, tai galbūt dar ne galas, gal yra kitų išeičių? Tie, kurie gali tarsi „prisijungti“ prie kultūros vertybių srauto, yra ne tokie vieniši. Vienatvę gali sumažinti vienijimasis su mus supančia gamta. Anot Toro, gamta dvasinga – ji suteikia žmogui prieglobstį, kalba su juo simboliais, atitinkančiais dvasios būsenas. Savo esme žmogus savipakankamas, jis gali atsinaujinti, tereikia tik atsiminti į sielą jau sudėtas žinias. Ir gamta apkabina mus, aš realiai jaučiu tą nuostabų kūrinį, sukurtą nuo žmogaus nepriklausančios jėgos, kuris gali būti draugiškas ir saugantis.

Bet leisimės dar giliau. O jei nėra ne tik artumo, bet ir jėgų? Tarkim, žmogus serga ir yra prirakintas prie lovos. Kaip bus senatvėje? Juk ir atgulus su gripu savo būseną valdyti nėra lengva. Diabetu serganti pacientė pasakoja: „Guliu užmigdama ir pabusdama, visas kūnas apnuodytas, negaliu susikaupti, nežinau, kas esu.“ Ne veltui budistai mokosi medituoti paryčiais, kai dėmesį sukaupti ypač sunku. Prisimenu savo darbą su žmonėmis po insulto. Tai buvo labai sunkūs mėnesiai. Paralyžiuoti žmonės vos ne visi kaip vienas tvirtino, kad nori tik vieno – greičiau numirti. Bet jie skyrėsi tarpusavyje. Buvo tokių, kurie padėdavo man, o ne aš jiems. Negalintis pajudėti žmogus džiaugiasi: „Šiandien labai graži saulės šviesa, o prieš savaitę buvo atvažiavę vaikai.“ Iš jo sklinda ypatinga ramybė, kuri, matyt, gali atsirasti tik tada, kai jau visko netenkama ir belieka džiaugtis pačia gyvybe. Viduramžių pjesėje pas žmogų ateina mirtis. Nors žmogus maldauja pasigailėti, bet veltui. Išsigandęs ir vienišas jis prašo kitų lydėti jį į paskutinę kelionę. Personažas, vardu giminaitis, atsisako su juo eiti. Taip pat pasielgia alegoriniai personažai – draugystė, gerovė ir žinios. Jį palieka net asmeninės savybės: grožis, jėga ir apdairumas. Bet nuo vienatvės siaubo žmogus galiausiai išsigelbėja. Vienas personažas – geri poelgiai – pasirengę su juo eiti net myriop. Galbūt ir baisiausioje vienatvės kančioje galime padaryti gerą judesį? Sunku tuo patikėti, bet gali būti.

Matyt, kad amžina meilė, visiškas supratimas apskritai neegzistuoja, ir pasirodo, niekas nežino, kas yra tas gyvenimas ir kokia jo esmė. Žmogus yra visiškai vienas, kai ieško savo paskirties ir lieka su savo likimu. O gal vienatvę galima prisijaukinti? Galbūt geriausias vaistas nuo vienišumo yra atsiskyrimas? Žinoma, tai baugina – turtingas gali tapti dar turtingesnis, o vargšas – dar vargšesnis. Gal kas dieną bandydami įsiklausyti į save nebesijausime tokie vieniši, likę su savimi, o vidinis balsas, kurį bijome išgirsti, atneš naudos ir išsilaisvinimą? Ar galiu atsakyti už savo elgesį? Ar mano pačios akimis jis teisingas? Vienatvė yra problema, bet nereikia skubėti su sprendimais. Tai suaugimo kaina. „Kad vyktų kūryba, man buvo būtinas vienatvės perteklius su visu jos žiaurumu. Jei viskas, kas artima, pasitraukė nuo jūsų, ir tai ženklas, kad jūsų pasaulis tampa platesnis.“ (R.M.Rilkė)

pirmą kartą publikuota: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-02-15-genovaite-petroniene-vienisumas-yra-baisi-tikra-tiesa/40396

Pradėkime nuo moterų. Visiems pažįstamas personažas- žavi moteris, vyrai limpa prie jos kaip musės prie medaus, bet ji neišsirenka nė vieno. Ji įjunksta į asmenines dramas, eina nuo vieno nuotykio prie kito, galiausiai ima atrodyti, kad jos savivertė priklauso nuo aukų skaičiaus. Ir mums tokios nepatinka! Tos vyrų viliotojos. Meilė, seksas, konkurencija- štai temos, kurios joms buvo ir bus svarbiausios. Su psichologe moterimi šios klientės nuobodžiauja, o štai su psichologais vyrais- jau kitas reikalas. S. Freud norėjo prieš tokias pacientes pasirodyti kaip geranoriškas gydytojas, o jos atkakliai stengėsi matyti jame savo buvimu provokuojantį vyriškį, su kuriuo kovodavo arba įsimylėdavo.

Joms taip gerai sekasi patikti, kad mes nesuteikiame joms teisės kentėti. Atrodo, ne psichologo joms reikia, o gerai įkrėsti. O gal kaip ir kiti žmonės jos jaučiasi bejėgės prieš savo charakterį? Žaidimai gali virsti į sudėtingus santykius, bešokinėjant nuo vieno vyro prie kito galima prarasti ramybę, prisirišimą, save. Smerkimas nepadeda. Ar galima išgydyti vyrų viliotojas arba don Žuanus? Ypač apie tai svajotų jų artimieji. O jos pačios ar nori pagyti? Kokia kaladėlė smegenyse įstatyta ne taip? Priežastys įvairios- nuo vyrų buvo nukentėta, kopijuojamas motinos elgesys, bet dažniausiai tenka aptikti gilų, sunkiai apčiuopiamą ir dar sunkiau pakeičiamą Elektros kompleksą.

Elektros situacija lyg ir aiški: dukra idealizuoja tėvelį, o tėvelis lepina dukrytę, jie- didžiausi draugai. Bet tėvelis prieštaringas- dukroje jis per daug mato mažą moterį. Moterį patriarchaline prasme- jis džiaugiasi jos vaikiškumu, bet nemėgsta jos savarankiškumo. Dukra auga atitikdama tėvelio lūkesčius- mokanti patikti, seksuali, nesavarankiška. Bet kaip Froidiška pasaka pasireiškia užaugus? Ogi taip, kad vyruose ji ieškos „tėvelio“, kuris sugebės ja pasirūpinti- stengsis užkariauti vyresnius, sunkiai suviliojamus, valdingus vyrus. Mylimasis kaip ir tikrasis tėvelis nelaikys jos lygiaverte, bet jos seksualumas užprogramuotas atsibusti tik su „tėveliais“. Tokį vyrą ji mylės, jam ir paklus, bet galiausiai ims kaupti nuoskaudas, prasidės kaprizai, dėmesio reikalavimai. Istorija baigiasi tragiškai- tėvelis išaugamas, tėvelis per griežtas, tėvelis per senas, ieškoma kito tėvelio.

Kita elektros komplekso pusė- savotiškas galios siekimas. Tokia moteris suvokia vyrus kaip stiprius ir grėsmingus, o moteris- kaip silpnas ir nereikšmingas. Ji daug kartų matė nevienodą vyrų ir moterų galią: „visos moterys vištos“, „nebūk boba“. Būti tėvo, kuris yra per artimas, patikėtine reiškia tapti motinos priešininke. Ji renkasi vyrišką draugiją, o su moterimis konkuruoja arba laiko jas nevertomis: „Ji  iš tikrųjų nežinojo, kokia yra tikrovė: grandiozinis tėvo pasaulis, ar į perekšlę panaši motina. Kokia turėtų būti ji pati? Ji norėtų būti kaip tėvas, bet juk ji- moteris. Ar ji turėtų būti kaip motina? Bet kaip tai nepatrauklu ir nuobodu!“

Nors ją taip traukia prie vyrų, vyrai jai negali būti broliais- jie kitokie. Į vyrus ji žiūri iš apačios, jiems pavydi ir jų nekenčia. Ji susižavi daug pasiekusiais vyrais, tampa jų mylima mokine. Norint ką nors reikšti vyrų valdomame pasaulyje, reikia juos nugalėti- sugundyti. O norint reikšti daugiau, reikia sugundyti daug vyrų. Čia svarbu paminėti ir vyrus- širdžių ėdikus. Edipo kompleksas toks pats: mamytės sūnelis, nukonkuravęs tėvą stengiasi įtikti motinai. Ateityje jis ieškos stiprios moters, kuri juo pasirūpintų kaip mama ir bandys jai patikti- norint ką nors reikšti moterų valdomame pasaulyje, reikia jas nugalėti- suvilioti. Tai vienas iš kelių kaip atsiranda don Žuanai ar net Kazanovos.

Bet grįžkim prie moterų. Gundymo sugebėjimai gali būti stulbinantys, mano klientė pasakoja: „Aš galiu apsimesti bet kuo. Jei vyras kalba apie mašinas- kitą dieną aš viską žinosiu apie mašinas, jei apie krepšinį- žinosiu apie krepšinį. Neseniai pas mus atėjo dirbti jaunas vaikinas. Aš palaukiau, po to nusprendžiau, kad laikas veikti, nutykojau jį vieną, pašnekėjau, kad būtų gerai nueiti į naujai atsidariusį kiną ir daviau jam savo vizitinę kortelę. Kitą dieną jis nebeatėjo į darbą! Pasakykit, kas manyje yra gąsdinančio?” Demoniška moteris keršija vyrams ir kaip Kirkė paverčia juos kiaulėmis- seksualiai priklausomais, išnaudoja, nualina, nuvertina jų vyriškumą, jau daug lavonų po jos kojomis, bet dar ne gana. Daktaras Aleksandras Alekseičikas pacientei: „Tu keršiji vyrams vien dėl to, kad jie vyrai! Tu baisi!“

O gal ji net nesidomi tuo, ką čia rašome? Juk ji meistriškai tvarkosi su kančiomis. Peršoka nuo vieno vyro prie kito, kuria meilės trikampius, suartėja su daugeliu vyrų vienu metu, su vienu vyru vaidinama viena rolė, su kitu- kita. “Tą vakarą, viena tarp penkių vyrų ji jautėsi kaip žuvis vandeny. Ji spėjo visus sužavėti ir kiekvienam paskirti pasimatymą.“ Greitis toks didelis, kad problemos išnyksta. Painiava, nuskausmina, nieko blogo neįvyko, vieną dieną pasirodys išgelbėtojas: „Na tai kaip tų vyrų nevilioti? Juk taip smagu! Jau kam kam, o tam gyvenime atsiras jėgų. Aš niekada neužsimirštu, stebiu: o gal pasirodys tas išrinktasis?“ Nekantrumas, smalsumas, neapsisunkinimas praeitimi joms leidžia drąsiai žiūrėti į gyvenimą kaip į nuotykį ir gyvenimo prasmė yra pragyventi jį kuo turiningiau, pilniau: „Negalvokime apie nesmagius dalykus, gerai kad mes mokame išsisukti! Atimkite iš žmogaus tą gebėjimą išsisukti ir jis neteks proto, ims viską aplinkui daužyti.“

Atrodo, noras visus suvilioti- stačiai gyvybės eliksyras! Bet nuostabusis lengvumas nepanaikina bergždžių pasikartojimų. Nors ji nuolat manipuliuoja, ji taip ir nepasiekia saugumo salelės bauginančiame pasaulyje. Ji jaučiasi sugedusi gundytoja. Jos savigarba priklauso tik nuo to, kiek ja žavimasi. Ji jaučiasi priklausoma, nekompetentinga, nepadeda ir socialinė sėkmė. Iš tikro jai reikia pagarbos ir daugystės, o ne dar vieno skalpo. Pabandykime nebesmerkti: „Jos vyras labai protingai atsakė: aš daug nesuku galvos dėl jos nuotykių. Man ji- mieliausia ir darbščiausia pasaulyje moteris.“

Tik ką jai daryti? Neprasidėti su „tėveliais“? Bet kitokie vyrai netraukia. Šioje tragedijoje yra skaudančio grožio. Pažiūrėkime pro rakto skylutę: Pora- moteris ir vyriškis. Į akis krinta nebe jauna jo išvaizda, bet tai atrodo nė kiek netrikdo patrauklios jaunos moters. Kodėl ji su juo? O gal jis- jos tėvas? Taip ir yra! Kodėl mes susipainiojome? Jie tarsi- viena visuma, vyras ir moteris. Štai jie kartu dirba, ji daro jam valgyti, kerpa plaukus, juo žavisi. Šiems dviem žmonėms nieko daugiau nereikia. Kas juos atitraukė nuo išorinio pasaulio, kad svajodami apie neleistinus poreikius jie įsivaizduoja vienas kitą? Kaip išnaikinti stiprų meilės jausmą tėvui? Ir psichoanalitikai atsako: išeitis- rasti vyrą, kuris pakankamai panašus į tėvą, bet ir pakankamai nuo jo skiriasi. Matyt taip galiausiai ir atsitinka.

Bet tai tik sprendimo dalis. Su moterimis jai niekada nebus įdomu. Kad autoritetingi žmonės gali pasiūlyti pagalbą, ja nesinaudodami- tuo ji irgi negali patikėti. Smegenyse pakeista tik viena kaladėlė- seksualumas atsiranda ten, kur neturi būti ir kaip persikreipia pasaulis! Ar neatgrasu mėsinėti tą vaikystę? Atgrasu, bet vis tiek reikia. Ji turi išmokti nebedalinti netikrų pažadų ir nebeflirtuoti visur ir visada. Geriau pabandyti suvokti, ko nori, ir išdrįsti pasirūpinti savimi tiesiogiai, o ne vaidybos dėka.

Įsijausdama į vaidmenis ji labiausiai apgauna ne kitus, о save. Mano klientė pasakoja: „Jūs žinote mano kredo: „diena be komplimento- žlugusi diena!“ O su ta kelione labai nepasisekė, pora vyrų paskutinę minutę dingo, grupėje liko tik kelios apsikabinę porelės ir moteriškių būrys. Staiga suvokiau: į mane niekas nekreipia dėmesio! Pasidarė taip nyku, galvojau- nebeištversiu. Kankinausi, kankinausi, bet atsibundu vieną rytą su keistu jausmu- ogi jaučiuosi pati savimi. Kaip buvo gera nieko nevaidinti! Ir tos moterys man tapo artimos it seserys“.

Ir tragiška dramaturgija gali turėti šviesią pabaigą.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-01-05-genovaite-petroniene-demoniska-moteris-vyru-valdomame-pasaulyje/37935

Pamenu įspūdį, kai atėjau dirbti į buvusią spec. polikliniką Antakalnyje. Čia iškilių asmenybių daug: ne tik senųjų partinių veikėjų, bet ir kultūros bei mokslo darbuotojų. Pastaruosius galima pažinti iš netipiškos išvaizdos, gyvo ir smalsaus žvilgsnio ir plika akimi matomo jautrumo. Vietoj įprasto oficialaus santykio daugelis tokių pacientų siekia ypatingo, asmeniško gydytojo rūpesčio – užkluptas ligos, inteligentas tampa panašus į išsigandusį ar kaprizingą vaiką. Būtent tai pirmiausia ir krito į akis įėjus į polikliniką: visi čia labai ypatingi, visus gali įžeisti vien netinkamas žvilgsnis. Visiška priešprieša niūriems ir apatiškiems, bet paprastiems Naujininkų pacientams, kuriuos mintyse gali ramiai iškeikti ir lengvai atsikvėpti.

Iš pradžių išsigandau, kad apie buvusius ministrus ir susireikšminusius kultūros be mokslo veikėjus reikės labai šokinėti. Bet pasirodė, kad nors inteligentų problemos tokios pat negražios, kaip ir kitų, jų vidinis pasaulis daug turtingesnis, ir tai atperka. Kažkada mačiau didžiulę fotografijų parodą Varšuvoje: veidai stambiu planu, apačioje parašytas tik vienas dalykas –  profesija. Žiūrėdama į veidą mėginau atspėti, kieno jis. Labiausiai žmogų išduoda žvilgsnis. Šilčiausi, gyviausi, sąmoningiausi – mokslininkų ir menininkų žvilgsniai. Anot S. Parulskio, gabiausi, protingiausi individai, tarkim, rūšies atstovai, pasižymi tuo, kad juose sudėta viskas, kas geriausia ir blogiausia. Gali būti, kad kūrybingi žmonės yra prieštaringi, sunkaus charakterio, bet tai jiems netrukdo, o gal net motyvuoja nudirbti didelius darbus, o jų kūriniai geresni už jos pačius. Realybė sudėtingesnė už supaprastintą gabaus žmogaus įvaizdį.

Pabandykime pasiremti faktais, kuriuos šiuo metu yra atradęs psichologijos mokslas. Nors visi psichologijos atradimai tik statistiniai, tai visgi yra šiokia tokia tiesa. Tai koks gi tas kūrybingas žmogus? Mokslininkai ištyrė, kad kūrybingą žmogų nuo nekūrybingo skiria toks charakterio bruožas kaip atvirumas. Tai smalsumas, fantazija, estetinis jautrumas, savo jausmų suvokimas, išankstinio nusistatymo nebuvimas. Žmogus yra smalsiausias paauglystėje, o nuo 30 metų jis nusistovi ir gyvenimo bėgyje nebesikeičia. Jei žmogus smalsus 30-ties, jis smalsus ir 70-ties, pvz., 70-dešimtmetis Hansas Seljė, Nobelio premijos laureatas, ateina į posėdį apsiklijavęs pleistru. Pasirodo, jis ką tik iškrito iš medžio, į kurį lipo, kadangi pamatė kažką labai įdomaus.

Bet daugelio psichologų atrastų kūrybiškų žmonių bruožų simpatiškais nepavadinsi. Nustatyta, kad kūrybiški žmonės dažnai yra impulsyvūs, netvarkingi, neorganizuoti. Kai kurie jų sarkastiški, linkę į ginčus, negerbia taisyklių ir autoriteto, užsispyrę, kerštingi. Jie kaprizingi, neištveria streso, nekontroliuoja jausmų, nemoka bendrauti, yra egoistiški. Pvz., A. Einšteinas reikalavo, kad žmona jam atneštų valgyti į darbą, o R. Vagneris manė, jog su juo gali bendrauti tik toks žmogus, kuris jam yra visiškai atsidavęs. Apsidairykime arčiau. Galvoju apie žmones, kurie man gyvenime padarė didžiausią įtaką. Ar jų charakteris geras? Kelių – taip, bet likusiųjų – visgi sunkus. Pvz., piešimo mokytojas, kuris pirmas mane patraukė menų link, taip įsijausdavo į meno svarbą, kad nevengdavo neklusnius mokinius prilupti vandens žarna, dėl to į piešimą visi žiūrėjo rimtai.

Tyrimai rodo, kad kūrybiškų žmonių charakteris yra itin prieštaringas. Jie linkę visur matyti problemas, bet būtent dėl to ir trokšta pagerinti pasaulį. Jie labai egocentriški, bet labiau tolerantiški kitų žmonių netipiškumui. Jie gali būti ir visiškai išsiblaškę ir labai susikoncentravę. Nors jie panašūs į vaikus, bet kartu yra gana autonomiški ir ištvermingi. Kurdami jie patiria didelį stresą, bet būna ir labai laimingi. O juk mes iš kitų esame linkę reikalauti nuoseklumo. Be reikalo.

Tarp kūrėjų daug ekscentrikų, pvz., A. Einšteinas į viešus susitikimus eidavo su pižama (sakoma, kad tiek kūrėjų, tiek ekscentriškų žmonių daugiausia Anglijoje). Ekscentrikai keisti, bet tyrimai rodo, kad jie funkcionuoja gerai. Jie entuziastiškai pasinėrę į savo veiklas, nemėgsta klastos ir yra įsitikinę savo teisumu. Ekscentrikai labai smalsūs, jų vaizdiniai ryškūs tarsi vaikų, jie susilieja su problema ir patys ja tampa. Kūrybiškumas reikalauja įsitraukimo į užduotį, o jei vis galvosi, ką pamanys kiti, prarasi sugebėjimą suvokti reiškinius pats. Romenas Rolanas manė, kad „bėda kūrėjui, jei jį supa mylintys žmonės, nes jei jis jėga neatvers jų į savo tikėjimą, kas brangiai kainuoja, jo paties tikėjimas gali nusilpti. Išgelbėti jį gali tik egoizmas, todėl geriausia likti vienatvėje, o šlovė tegul, jei nori, ateina vėliau.“

Bet labiausiai mane pribloškė informacija apie sujaudinimo tyrimus. Po truputį pradedu suprasti, kad žmogaus kūrybiškumas pasireiškia net biologiškai. Kūrybiški žmonės yra tarsi stiprintuvai – psichologai atliko eksperimentus, matuodami, kaip įvairūs žmonės reaguoja į nedidelę elektros srovę. Pasirodė, kad kūrybiški žmonės šokinėja nuo silpniausios srovelės, ir ne tik šokinėja, bet dar ir prie jos nepripranta, kitaip nei ramūs vidutiniai piliečiai. Nepriprasti prie neigiamo dalyko skausminga, bet savotiškai naudinga – juk kūrėjas turi išlaikyti idėją, kol ši išsispręs. O jei kai kurie žmonės biologiškai gali būti jautresni ir viską išgyventi intensyviau, tai nenuostabu, kad ir jų vidinis pasaulis gali būti daug turtingesnis!

Intensyvumas pasireiškia tiek fiziškai, tiek sensoriškai, tiek intelektualiai. Daugelis kūrybiškų žmonių labai energingi ir impulsyvūs. Pvz., R. Vagneris, T. Edisonas, A. de Sent Egziuperi vaikystėje buvo nesukontroliuojamos energijos vaikai. S. Rachmaninovo mėgstamas žaidimas buvo šokinėti ant bėgančių arklių net žiemą ant ledo. Kūrėjų pojūčiai labai stiprūs. M. Prustas buvo toks jautrus šviesai, kad galėjo dirbti tik aptemdytuose namuose. N. Wieneris gyveno intensyvių kvapų pasaulyje. Kūrybiški žmonės netoleruoja rutinos, trokšta žinių, nuolat kelia klausimus, su didele proto koncentracija perdirba ir sistemina informaciją, lengvai vizualizuoja, sapnuoja ryškius sapnus, išplėtoja savo fantaziją.

Mes skiriamės pagal tai, kiek sugebame panirti į blogus bei gerus jausmus ir pajėgiame apie juos galvoti. Tyrimai rodo, kad kūrybiški žmonės jautresni savo ir kitų nuotaikos niuansams, o jų jausmai intensyvesni. Jie stipriau prisiriša prie žmonių, daiktų, vietų. Pvz., Luisas Pasteras išvykęs į Paryžių kentėjo nuo tokios nostalgijos, kad tėvui teko jį parsivežti namo. Jie užjaučia kitus, dažnai smerkia save, tęsia vidinį dialogą. Būdamas vaikas Č. Darvinas sumušė šuniuką, ir dėl ko keletą metų graužėsi, o daugeliui mokyklos draugų jis prisipažindavo meilėje. Vienovės su visata pojūtis sukelia ekstazę, o jausmai tėvams ar draugams juos atveda iki ašarų. Mikelandželas, F. Dostojevskis, L. Tolstojus, F. Nyčė kalba apie baisią vidinę įtampą. Jų reakcijos pasireiškia širdies plakimu, drebėjimu, dusimu, skausmais. Sugebėjimas atlaikyti tokias kančias rodo didelę vidinę jėgą.

Iš kur kyla vidiniai konfliktai? Tyrėjai rado, kad daugelis kūrybiškų žmonių užaugo nelaimingose šeimose, o tarp jų giminaičių – daugiau psichinių ligonių. Vaikystėje kūrybiški žmonės labiau nei kiti jautėsi nutolę nuo tėvų, nuo mažens mokėsi įveikti sunkias būsenas, todėl buvo priversti mąstyti savarankiškai. Kūrėjai dažniau kenčia nuo psichologinių problemų. Gabūs studentai prestižiniuose universitetuose žudosi dažniau. O kūrybingiausi žmonės linkę į maniją ir depresiją. Buvo nustatyta, kad net 42 proc. rašytojų turėjo ar turi nuotaikos sutrikimų (dažniausiai tai ciklotimija – greitas nuotaikų kitimas ir žieminė melancholija). Nuotaikos pakilimo metu mąstymas tampa greitesnis, asociacijos turtingesnės. Kyla klausimas: ar įkvėpimas iš principo nėra savotiškas sutrikimas?

Matyt, žmonių vidinis pasaulis tarsi mašinos variklis gali būti labai įvairaus jautrumo ir galingumo. Mūsų kultūra kritikuoja emocingumą ir iracionalumą. Kūrybiškas žmogus nėra suprantamas kitų ir kas dieną turi įrodinėti savo teisę į egzistavimą. Jis nepatogus kitiems. Jis nuolat kaltinamas prieštaringumu. Jis randa per daug problemų ir užduoda per daug klausimų. Jis netaktiškas ir neturi laiko pokalbiui apie orą. Jis nesirūpina aplinkiniais. Baisus, amoralus žmogus. Aš jo neteisinu, su juo tikrai nelengva. Ypač nelengva, jei nori ne gyventi, o miegoti. Bet jis daug ką sugeba, ko  vadinamasis sveikas žmonės niekada negalės, ir parodo mums, kiek mes esame praradę.

Straipsnis pirmą kartą spausdintas: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-11-18-genovaite-petroniene-apie-neimanoma-kurejo-charakteri/35592