Visą laiką galvodavau – na ir kaip mes tuos žmones gydom? Keisčiausia, kad jie išgyja. Kai po terapijos paklausi, kas būtent padėjo, neretai klientų paaiškinimai būna keisti, jiems patiems tesuprantami. O kartais su klientais ima nesisekti, nors viską stengiesi atlikti teisingai. Neveikia psichologiniai dėsniai, bet veikia kažkokie kiti. Aš nežinau tų dėsnių ir, matyt, niekada nesužinosiu, bet dalis iš jų tikrai susiję su dvasiniu lygmeniu, kurio vengia daugelis psichologų ir daktarų. Pavyzdžiui, sutinki du psichoterapeutus: vienas tarsi švyti, o kitas apsiblausęs. Psichologine prasme abu kompetentingi ir sveiki. Tačiau aišku, pas kurį sveiks ligoniai.

Kažkada suvokiau: jeigu į ką nors verta nuolat gilintis, tai į dvasingumą. Tik ne skambiai, o labai paprastai – tirti, kaip jis pasireiškia kiekvienoje gyvenimo smulkmenoje. Sėdžiu štai kabinete prieš ateinant klientui ir mąstau: ką man reiškia tokie artimi ryšiai su šitokia daugybe žmonių? Daugelis problemų kartojasi. Žmonės nenori, nemoka, negali keistis. Ar man jų dar vis nuoširdžiai gaila? Ar nepradėjau atsiriboti ir dirbti tik galva? Ar čia dar lieka vietos kokiam nors švytėjimui ir paslapčiai? Klientas prieš eidamas irgi svarsto: „Ar įvyks tikras susitikimas?“

Įsivaizduokime, kad turime stebuklingą termometrą dvasingumo lygiui matuoti – lygiui, kuriuo žmogus peržengia savo ribas per heroizmą, altruizmą, santykį su realybės, nepriklausančios mūsų pasauliui, apraiškomis. Kaip atrodytų gydymas be dvasios? Formalus, tolimas, gal net nuvertinantis santykis; gydymas kaip techninė paslauga, kai klientas – tik paslaugos gavėjas. Taip būna – įsitikinau savo kailiu – ir brangios komercinės psichoterapijos kabinete, ir skurdžiose, pacientų perpildytose valdiškose įstaigose, o, tarkim, kirpykloje netikėtai imi ir randi daugiau artimo meilės.

Šių metų rudenį dideliam psichoterapeutų būriui surengiau diskusiją apie dvasinius dalykus. Kada dirbdami patiriame tą ypatingą dvasingumo pojūtį? Buvo įdomių minčių: kai pats terapeutas patiria kančių ir išbandymų savo gyvenime, jis daug labiau atsiveria klientams, arba atvirkščiai – labai gerai sekasi dirbti, kai terapeutas pats esti laimingas ir jam iš tikro norisi daryti gera. Dvasingumo pojūtis susijęs ir su klientu. Jis atsiranda, kai klientas kreipiasi labai pasitikėdamas ir nuoširdžiai. Kai žmogus yra kraštutinėje situacijoje – pavyzdžiui, arti mirties. Kai klientas kažkuo labai artimas terapeutui arba į jį panašus. Tai tik dalis gausybės išsakytų minčių. Ne visada tą švytėjimą jaučiame taip aiškiai, oi, ne visada.

Psichoterapijoje dvasingumą reikia pademonstruoti kas dieną, aiškiai ir tuoj pat. Trečiame psichologijos studijų kurse studentas sužino, kad psichologas turi „besąlygiškai priimti“ klientą. Ragindamas viską sakyti, psichologas pasižada stengtis suprasti, o ne smerkti – jei atsiribosi ar nuvertinsi, kokia ten ir pagalba. Net mokslas įrodė, kad labiau gydo ne logiški paaiškinimai, o naujas gerų santykių patyrimas. Ir studentas suvokia, kad jis turės būti geras isterikui, kuris keikia kitus; mazochistui, kuris sveikimo tikslu nė piršto nepajudins; psichopatui ir t. t. Kaip įmanoma tyliai viduje jų nepasmerkti? Klientai labai gerai jaučia tokią nuostatą. Gal reikia tapti beveik šventuoju? Taip ir ne. Tam tikri dėsniai, taisyklės, išmanymas gelbsti psichologą nuo nepakeliamo uždavinio; šie būdai gali gelbėti ir bet kurį kitą žmogų.

Klientas priėjo liepto galą, nebegalvoja, kad viską žino, apsisprendė vėl tapti mokiniu (jei liepto galo dar nepriėjo, tada šis dėsnis neveikia). Jis kreipiasi kaip vaikas į mamą. Labai labai nuoširdžiai. Ir jei stebuklas įvyko – klientas patikėjo konkrečiu terapeutu, tada jis pajunta, kad jį saugo didesnė jėga, kad jis jau gali išsikapstyti. Tai primena vargdienių palaiminimą: „Palaiminti vargšai, nes jų bus dangaus karalystė“. Ta jėga persmelkia ir terapeutą: „Klientas man tarsi šventas žmogus ir aš jam geresnė negu draugams. Juk jis padėjo į šalį puikybę, kažkokios psichologės prašo pagalbos ir dar įdėmiai klausosi, ką sakysiu! Turiu juo rūpintis, o jei ir kritikuosiu, tai tik labai palaikydama, su šiluma.“

Svarbu pajausti, koks būna klientas, kai atsiskleidžia iš geriausios pusės. Kai žmogus išgyvena krizę, to nesimato, nors tu ką! Gerai, kad tą jausmą galima ištreniruoti – klausinėti, užsikabinti už menkiausių dalykų. Juk psichoterapijoje turime būti pasiruošę kančiai. Nors abiem tą sunku ištverti, vis tiek klientas raginamas pasinerti į save, „nužengti į pragarą“ pas šmėklas ir išeiti iš ten, gimti iš naujo. Psichoterapija primena virsmo ritualą, kai įvyksta antrasis gimimas – dvasinis, sąmoningas. Būtų puiku, jei terapeutas imtų ir nuoširdžiai pasimelstų už klientą!

Dvasingumą kuria bendravimo ribos ir taisyklės, kurių laikomasi gerose šeimose ir kurios būtinos abipusiam saugumo jausmui atsirasti. Ne tik terapeutas laikosi taisyklių. Klientas irgi bematant gauna reikalavimų, jis spardosi, šnypščia, jaučiasi prispaustas. Dėl to šalia jo įmanoma gerai jaustis: „Klientai geresni nei pažįstami. Taisyklės neleidžia jiems siautėti. Susitikimas trunka vieną valandą, įvyksta kartą per savaitę. Jeigu žinotum, kad tiek tereikia, ar negalėtum bendrauti ir su pačiu baisiausiu žmogumi? O kiek dar kitų taisyklių – klientas turi atsakyti į klausimus, įsiklausyti į tai, kas jam sakoma, ir t. t. – kad taip ir kitur gyvenime būtų!“

O kaipgi su tuo besąlygišku priėmimu, apie kurį sužinome trečiame kurse? Labiausiai padėti galime, jei atsiveriame, leidžiame save sujaudinti, jei elgiamės elegantiškai ir švelniai. Bet atsitinka, kad klientų problemos pažadina ne pačius geriausius jausmus. Ačiū Dievui, savo išgyvenimus įprasta suvokti, išlieti ir įvardinti su kitu psichologu per supervizijas – kuo dažniau, tuo geriau. Kuo aiškiau suvoki, kokią velniavą daro klientas, tuo lengviau į ją neįklimpti ir jo nepasmerkti. Įsisąmoninimas, anot budistų, labai gelbsti nuo kančių, o psichologai nieko kito ir neveikia, kaip tik įsisąmonina ir įsisąmonina. Aritmetika paprasta: kiek laiko skyrei įsisąmoninimui, tiek sumažėjo negerų emocijų. Reikia tik gerai padirbėti ir stebuklai ima vykti. Būtų puiku, jei tai darytų visi.

Psichologijos studentas išgirsta ir tai, kad konsultavimo metu jo dėmesys turi būti „laisvai plaukiojantis“. Klientas irgi turi susitelkti į neaiškius išgyvenimus, duoti jiems galimybę atsiskleisti. Ar čia tik ne kas kita kaip meditacinė būsena, kurioje ne tik labai sustiprėja kūrybiškumas, bet ir atsiveria nematomi dvasiniai šaltiniai? „Klientai užburia. Jie šneka, aš matau vaizdinius, patenku į jų pasaulį, tarsi kiauras dienas žiūrėčiau filmus. Mes vaikštom po vidinius kambarius, atsekam jų planą, piešiame žemėlapius. Žiūrėčiau ir žiūrėčiau, dar nepasitaikė, kad būtų neįdomu“. Domėtis žmonėmis, įsijausti vienam į kitą… gal tai gali ne visi? O ar bando? Ar nerimas leidžia mums klausytis?

Psichologas turi būti sveikas, geras ir išmintingas žmogus. Tikėjimas ir prasmė persiduoda kaip žinios ir įsitikinimai, o jei nepersiduoda, vadinasi, tos žinios netikros, nestiprios (A. Alekseičikas). Bet dabar būti idealistu nemadinga. Jei gyvenimas nepateikia išbandymų, reikia tempti save už pakarpos: vis pabūti kliento vietoje pačiam, užsiimti išvalančiais ir mobilizuojančiais dalykais – meditacija, sportu, kūryba. Utopinė mintis: būtų gerai, jei psichologas privalėtų nuolat save dvasiškai tobulinti ir būtų prižiūrimas mokytojo, kaip yra dvasinėse bendruomenėse:

„Kai psichoterapeutas ima jausti neišmatuojamą kito žmogaus problemų įvairovę, jis pradeda atsipalaiduoti ir dirbti su žmonėmis tokiais, kokie jie yra, nejausdamas noro juos perdaryti. Iš to atsiranda gyvas užuojautos ir supratimo jausmas. Per dvasines praktikas jis gali aptikti, kad jo kelias ne taip smarkiai skiriasi nuo paciento sveikimo kelio“ (Edvard Podvoll).

Pirmą kartą publikuostas: http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F89559

Pastaruoju metu atsirado daug įvairių dvasinių centrų. Tai ir „naujosios bangos“ krikščioniškieji judėjimai, tokie kaip „Tikėjimo žodis“, ir Rytų religijų mokytojai – budistai, induistai, ir astrologai, ošo, okultistai, šamanai, eklektinės mokyklos bei daugybė kitų. Daugelis jų skelbiasi sprendžiantys psichologines problemas. Natūraliai iškyla klausimas, kuo šių centrų siūloma pagalba skiriasi nuo psichologų teikiamos? Ir kaip žmogui susigaudyti, kas jam siūloma?

Norint į šį klausimą atsakyti kvalifikuotai, vertėtų atlikti mokslinį tyrimą. Lietuvoje dvasiniai sąjūdžiai psichologiškai beveik netyrinėti. Akademiniai psichologai į dvasinius judėjimus nesigilina arba žiūri į juos skeptiškai. Kita vertus, kiek meditavimo instruktorių pasiūlys žmogui kreiptis į psichoterapeutą?

Pasaulyje egzistuoja ne vienas psichoterapijos ir dvasingumo institutas, vykdoma integruota terapija. Psichoterapija neatsiejama nuo dvasinio matmens. Vien ko vertas pats faktas, kad Freudo senelis buvo ortodoksų rabinas, o abu Jungo seneliai – protestantų kunigai. Šiuolaikinis mokslas psichologiją priskiria hermeneutikos sričiai ir laiko ją interpretuojančių struktūrų dalimi, labiau susijusia su teologija, filosofija, etika negu su tradiciniu mokslu. Tyrimais įrodyta, kad nuoširdžiai tikintys žmonės yra laimingesni, sveikesni ir gyvena ilgiau. Be to, daugelis dvasinių mokymų atstovų taip pat mano, jog šios skirtingos sritys gali puikiai viena kitą papildyti. Todėl norėtųsi abi puses išnagrinėti įsigilinus. Šiame straipsnyje pateiksiu savo, klientų ir dvasiniuose judėjimuose sutiktų žmonių komentarus.

Psichoterapijos ir dvasinių mokymų panašumai

Žmonės, besidomintys galimybe dalyvauti seminaruose, dažnai patys nežino, ko ieško. Paprastai, šie asmenys turi psichologinių problemų, yra dvasiškai nusilpę, todėl iš pradžių jiems tinka viskas – psichoterapija ir dvasinės tradicijos siūlo labiau panašius nei skirtingus dalykus.

Panašiai suvokiamos žmogaus problemos. Ne tik psichoterapija, bet ir dvasiniai mokymai teigia, kad žmogus yra suskilęs ir negali tapti vientisas. Jis mato pasaulį ne tokį, koks jis yra, o tokį, kokį nori matyti, – vadinkime tai sansara ar gynybiniais mechanizmais. Ir dvasinė praktika, ir psichoterapija padeda įsisąmoninti vidinį pasaulį. Kol tai pasiekia, žmogus, padedamas dvasinio mokytojo arba psichoterapeuto pereina per daugelį vystymosi stadijų.

Terapinio santykio reikšmė. Tiek klientas, tiek ieškantysis nuolat palaiko ryšį su mokytoju ar psichoterapeutu, kuris pats yra patyręs vidinio pasaulio atradimo procesą.

„Čia ir dabar“ svarba. Čia ir dabar – tai tokia būsena, kai žmogus aiškiai suvokia savo kūno pojūčius, jausmus, aplinką, o ne klaidžioja mintimis po praeitį ar ateitį. Per psichoterapijos seansus jis tyrinėja save padedamas psichologo, suvokia savo reakcijas į psichoterapiją, stebi, kaip keičiasi jo išgyvenimai, pastaruosius įvardija. Dvasiniai mokymai reikalauja analizuoti savo išgyvenimus medituojant.

Disciplinos reikšmė. Psichoterapijoje disciplina siekiama sukurti gydantį terapinį santykį ir tam tikros drausmės reikalaujama gyvenime. Pavyzdžiui, klientas turi stengtis nevartoti alkoholio, nekonfliktuoti, o prastą nuotaiką suvaldyti pozityvesniais būdais. Taip pat jo gyvenime turi atsirasti daugiau prasmingos veiklos, bendravimo. Dvasinėse praktikose atmetamos nereikalingos veiklos, kurios veda į užsimiršimą. Pavyzdžiui, budistinė tradicija siūlo atsisakyti ne tik narkotikų, alkoholio, bet ir apriboti beprasmišką bendravimą, rečiau žiūrėti televizorių, atsisakyti godumo nulemto darbų pertekliaus.

Stiprinamas dvasingumas. Dvasingumas – tai procesas, kurio metu žmogus peržengia save, išeina už savo asmeninių poreikių ribų. Tai santykio su dievu patyrimas, heroizmas, altruizmas, harmonijos ir vienybės su visata išgyvenimas. Dvasiniame pasaulyje visada turime reikalą su slėpiningu aktu, realybės, nepriklausančios mūsų pasauliui, apraiška daiktuose. Kai žmogus atranda ryšį su kažkuo didesniu už save, pavyzdžiui, su savo misija, sumažėja egocentrizmo, padaugėja sąmoningumo, atsiranda stipri motyvacija. Psichoterapijoje klientą gydo pasitikėjimas terapeutu ir jo vertybėm, taip pat aukštesne jėga, kuri per jį pasireiškia. Tikėti kitu žmogumi – jau prasmė. Patikėti psichoterapeutu reiškia patikėti pagalbos egzistavimu, t. y. kad ją suteiks šis konkretus žmogus, kad jis yra geranoriškas ir kad klientas vertas to geranoriškumo. Prasminga norėti susitikimų su psichoterapeutu ir jų metu patirti trokštamus ir svarbius dalykus. Pažįstama psichologė kartą prisipažino: „Kai klientai dėkoja, jaučiuosi labai laiminga. Jų dovanų niekad neišmetu. Klientas man tarsi šventas žmogus ir jam esu geresnė negu draugams. Juk jis pamiršo puikybę, kažkokios psichologės prašo pagalbos ir dar įdėmiai klausosi! Reikia juo rūpintis, o jei tenka kritikuoti, tai tik labai palaikant, su šiluma. Ir kodėl jie man tokie šventi? Matyt, kad pasveiktų, reikalinga abipusė iliuzija. Juk kitą žmogų gali gerai suprasti tik mylėdamas.“

Ką gali duoti tik dvasiniai mokymai?

Pasaulėžiūra ir ilgalaikiai vystymosi tikslai. Psichoterapija nevyktų, jei nebūtų konkrečių terapinių tikslų, kuriuos pasiekus ji baigiasi, o dvasinių mokymų tikslai susiję su pasaulėžiūra. Šių tikslų galima siekti visą gyvenimą, jie aprūpina mus erdve atskleisti savo prigimtį, kuri yra gilesnė negu visos problemos. Psichologijoje manoma, kad žmogus sąmoningas, bet kažkas neįsisąmoninta, o dvasinėse tradicijose žmogaus sąmonė suvokiama kaip gerokai labiau iliuziška ir ribota. Teigiama, kad sąmoningumas primena dinamą, kuri švies tiek, kiek suksi, ir neįmanoma sukurti jokios gerovės visiems laikams. Nesistengdamas, netobulėdamas žmogus pamažu viską ima daryti automatiškai. Psichologai savo klientams nekelia tokių didelių tikslų, kaip nuolat palaikyti aukštą sąmoningumo lygį.

Bendruomenė. Dvasiniai seminarai sukuria bendruomenę, bendraminčių ratą. Psichologai tokių klubinių bendrijų kol kas pasiūlyti negali, trūksta ir sunku rasti netgi paprasčiausių psichologinių grupių. Iš tiesų, grupė žmogui suteikia saugumą, čia jis randa naujų draugų – tai labai didelis palaikymas. Viena Sai Babos grupės dalyvė pasakoja: „Svarbiausia, Sai Babos grupėje radau naujų draugų (to nebuvo, kai vaikščiojau pas psichologę, nors ji man ir labai padėjo). Dabar aš nebe vieniša, mano savaitgaliai ir šventės jau užimti, pripratau prie tų žmonių kaip prie šeimos.“

Patikimos praktikos. Kai kuriose bendruomenėse, pavyzdžiui, jogos, dvasiniai mokytojai nuolat tobulinasi, tam yra sukurtos sistemos. O psichologai nei patys atlieka tokias praktikas, nei gali jų išmokyti savo klientus, juo labiau šiuos prižiūrėti.

Ką gali duoti tik psichologai?

Daugiau dėmesio ir laiko atskiram žmogui. Psichoterapeutas kiekvienam klientui skiria labai daug laiko, o dvasiniai mokytojai paprastai neturi tokių galimybių ir to nesiekia.

Problemų išmanymas. Psichologai geriau žino daugybę sudėtingų žmogiškųjų problemų, o dvasinių mokytojų tikslas nėra gilinimasis į žmonių silpnybes, kai kurių problemų jie patys nėra patyrę ir jų nesupranta.

Pagalbos parinkimas. Psichologams svarbiausia yra tinkamai parinkta pagalba. Jie yra daug realistiškesni, sveikesnio proto, mažiau painiojasi ir geriau įsigilina į tai, kas su žmogumi vyksta ir ko verta siekti. Dvasiniuose mokymuose galima sutikti žmonių, turinčių nemažų psichologinių problemų, apie kurias prasitaria, arba tai tiesiog akivaizdžiai matyti. Pavyzdžiui, daugelis jų nemėgsta savo darbo, yra vieniši arba patiria šeimos krizę, dažnai būna blogos nuotaikos, negali nuoširdžiai ir paprastai bendrauti su aplinkiniais. Nemažai laiko praleidusi įvairiose dvasinėse bendruomenėse susidariau spūdį, kad daugelyje jų (bet ne visose) emocinė atmosfera ir bendravimas yra prastesni negu, pavyzdžiui, keliautojų grupėse arba akademiniuose ir medicinos įstaigų kolektyvuose, kuriuose dirbu ir leidžiu laisvalaikį. Kita vertus, kitų tokių „nesveikų“ grupių pas mus irgi netrūksta. Tik štai dvasinėse bendruomenėse vengiama pripažinti iš tiesų skaudamus dalykus. Užuot ėmęsi savo problemų iš esmės, daugelis ieškotojų tvirtina, kad jie „artėja prie dievo“, „darosi vis labiau sąmoningi“.

Kokie psichologų minusai?

Problemų sureikšminimas. Psichoterapijoje ir psichologiniuose seminaruose nuolat kalbama apie problemų sprendimą, o ne apie augimą. Taip pat problemoms nesuteikiamas platesnis dvasinis kontekstas, t. y. kad tai išbandymai, judėjimas į priekį. Todėl pas psichologą atėjęs žmogus jaučiasi tarsi nepilnavertis, jam atrodo, kad visur vien problemos. Viskas tampa mediciniška ir nyku. Kai savo klientei pasiūliau sudalyvauti psichoterapinėje grupėje, ji kurį laiką išsisukinėjo, kol prisipažino: „Žinai, kodėl nenoriu prisijungti prie psichoterapinės grupės? Man nemalonu jau penkerius metus būti paciente. Tai, kad ateinu į polikliniką, tarsi byloja: žiūrėk, tu nenormali, nesveika.“

Dvasinių problemų neišmanymas. Kai kurių mokyklų, pavyzdžiui, psichoanalitinės krypties, psichoterapeutai menkiau gali padėti įveikti egzistencines krizes ir patenkinti dvasinį alkį. O kartais į dvasinius ieškojimus, keistas būsenas toks terapeutas žiūri kaip į ligą.

Brangumas ir uždarumas. Individuali psichoterapija ir kitos psichologų teikiamos paslaugos yra brangesnės už dvasinių centrų. Jei psichoterapijoje kas nors vyksta ne taip, klientui nėra su kuo pasitarti, nes jis paprasčiausiai nežino, kaip tą daryti, nepažįsta kitų to psichologo klientų. Skundas po nesėkmingos ankstesnės psichoterapijos: „Psichoterapeutė, pas kurią trejus metus vaikščiojau, nusprendė, kad aš gana tvirta ir dažnai man pasakodavo savo pačios problemas, o aš ją guodžiau, nedrįsau pasipriešinti.“

Kokie dvasinių mokymų minusai?

Pasaulėžiūrų konfliktas. Ar dvasiniai mokymai gali būti atsiejami nuo ideologijos? Metodas neveikia visa jėga, jei nėra pasaulėžiūros, iš kurios jis gimė. Pavyzdžiui, budistinė pasaulėžiūra labai skiriasi nuo krikščioniškosios, pozityvistinės – vertinamas ne kūrimas, o atsisakymas. Norint išpažinti religiją, kurios neperėmei su tradicijomis ir pasaulėžiūra, reikia laiko ir didelio vidinio darbo, o tai sukelia nemažai sunkumų. Dažnai, medituojantis žmogus, perėmęs rytietišką pasaulėžiūrą, ima konfliktuoti su šeima, aplinkiniais ir net būdamas stipri asmenybė susiduria su psichologinėmis problemomis. Gerai, kad ši problema reta – daugelis medituojančiųjų naudoja metodą, neperimdami pasaulėžiūros.

Pavojai psichiškai nestabiliems žmonėms. Rytų mokymai skirti žmogui, jau turinčiam sveiką asmenybės struktūrą. Meditacija ne laiku gali tik prišaukti bėdą, todėl geriau rinktis psichoterapiją. Nors Indijoje ir nėra takoskyros tarp ligos ir sveikumo, į vienuolynus nepriimami nestabilios psichikos vienuoliai. Pavyzdžiui, rytietiškas mokymas apie „aš“ išnykimą gali pakenkti žmogui, kuris dar nėra pajautęs gyvenimo pilnatvės ir neišvystė tokio „aš“, kurį pats galėtų gerbti. Tai vadinama absoliučios ir santykinės tiesos supainiojimu. Pagal Rytų mokymą tarp manęs ir kitų žmonių nėra skirtumų, bet kasdienybėje tie skirtumai labai realūs ir funkcionalūs.

Fanatiškas dvasingumas kaip gynyba. Žinomas reiškinys, kad kai kurie žmonės, tapę tradicijų pasekėjais, keičiasi savaime, be sistemingų pastangų. Bet taip pat jie tampa uždaresni, siauresnių pažiūrų, mažiau pakantūs kitiems ir savo tamsiajai pusei. Žinios, paimtos iš dvasinių tradicijų, didina narcizišką gėrėjimąsi ir susidomėjimą savimi. Iš kur tas nepakantumas? Galbūt, supaprastinus gyvenimą, lengviau įveikti problemas, o asmenys, primenantys tą komplikuotą ir turtingą pasaulį, kurio buvo atsisakyta, pažadina neįsisąmonintą praradimo jausmą? Kita prielaida: užgniaužtas silpnumas ir pyktis niekur nedingsta, todėl labai daug energijos reikia skirti tam, kad kiekvieną minutę įtikintum save ir kitus, jog viskas gerai. Akivaizdu, kad žmonės, kurie pripažįsta ir išreiškia savo silpnybes, tampa tikrais priešais, nes į juos projektuojamos savos bėdos, su kuriomis nuožmiai kovojama. Gilinimasis į save nėra blogas, meilė sau padeda išeiti iš krizės, bet jei prarandama pusiausvyra, žmogus, deklaruodamas dvasingumą, nebemato kitų ir nebegali patirti gydančios atidavimo galios. Žurnalistas keliautojas E. Paplauskis: „Religijos visiškai „užkniso“. Keliaudamas nuolat lįsdavau į religinius centrus ir vis labiau stulbau nuo tikinčiųjų bukumo. Galvojau, kad religija turi suartinti žmones ir palengvinti susikalbėjimą. Bet yra atvirkščiai. Visi, su kuriais susikalbu, nėra religingi, o religingieji šiurpina savo nesupratingumu.“

Problemas pagilinanti meditacija. Netinkamai parinkta meditacijos forma gali pagilinti problemas. Pavyzdžiui, ir taip labai racionalus žmogus nuo budistinės meditacijos gali tapti visai bespalvis ir bejausmis (žinoma, lygiai taip pat galima piktnaudžiauti ir psichoterapinėmis žiniomis). Geras dvasinis mokytojas turi išsiaiškinti mokinio problemas ir pasiūlyti metodus – „antidepresantus ir trankviliantus“. Tai gali būti metodai, skirti problemai minimizuoti arba transformuoti.

Psichozės sukėlimas. Dvasinėse bendruomenėse pasitaiko ir regresyvaus transo reiškinys, kurio vertė abejotina ir trumpalaikė. Koks tai reiškinys? Transas patiriamas per daugelį meditacijų ir yra gydantis. Ši būsena panaši į atsirandančią tarp miego ir būdravimo, kurios metu nustojama mąstyti, klaidžiojama mintimis, matomi ryškūs vaizdiniai, padidėja kūrybiškumo galios, žmogus tampa labiau savimi. Regresyvų transą galima sulyginti su tokiu įsijautimu į vaidmenį, kai aktorius pamiršta, kad vaidina – tai melavimas ir nutolimas nuo savęs, laikinas asmenybės skilimas, kai pradingsta riba tarp realybės ir fantazijos. Tokia būsena – grįžimas atgal, o ne judėjimas į priekį. Lenskio, kuris žinomas kaip daugiapoliariškumo teorijos kūrėjas, mokinys pasakoja: „ Medituodamas galiu greitai pakeisti požiūrio tašką ir per kokį pusvalandį pašalinti visą depresiją – ateini „sunaikintas“, o išeini „šviežias“. Atvažiuodavo toks šamanas: vykdavo meditacijos gamtoje, prie jūros, su alkoholiu ar be jo, ir tai man labai padėdavo. Seminaruose analizuoji kažkokią situaciją, pasineri į kančią, verksmą, o po to formuoji kitą požiūrį. Labai mobiliai gali juos keisti. Mūsų mokytojas dažnai praktikuoja tokią meditaciją: atlieka visus darbus, savaitei užsidaro vienas ir medituodamas geria, ypatingai apsivalo visiems metams.“

Iškreiptas požiūris į psichologiją. Tie, kurie dvasiniuose centruose bandė diskutuoti apie psichologiją, ne kartą susidūrė su primityviu ir agresyviu požiūriu. Antai psichologai dirba tik galva, o dvasiniuose mokymuose svarbu patirtis, perduodama energija. Dažnai nieko nežinoma nei apie psichologijos teoriją, nei apie praktikos būdus, nei apie konkrečius psichologus. Arba manoma, kad psichologinių problemų sprendimas – tai žemesnė stadija, ir jų gėdijamasi.

Mistifikacija. Daugelis dvasinių mokymų praktikų yra aprašytos ir taikomos įvairių krypčių psichoterapijoje. Tačiau dvasiniai mokytojai retai įvardija, kas yra kas ir iš kur paimta. Psichologė po ciguno praktikų ir bandymo jas suprasti kartu su ekstrasensais: „Mes atsistojome įsispyrę kojomis į kilimą ir ėmėme mojuoti rankomis iš apačios į viršų, sukdami jas ratais. Lena sakė, kad tokiu būdu pasisemiama žemės energijos. Nuo šio pratimo tapo šilčiau ir energijos tikrai padaugėjo. Ilgai mąsčiau apie tokį paprastą energijos pasisėmimą. Pamenu, kai apėmus liūdesiui vakare eidavau pas linksmus draugus, tikrai su kaupu pasisemdavau energijos, naujų idėjų, geros nuotaikos. Į mano muistymąsi dėl įtartino energijos pasiėmimo ekstrasensės atsakė rimtu argumentu, kad „mintis formuoja energijos kanalą“. Kuo stipriau įsivaizuoji, tuo labiau ji ir teka. Energija tiesiog yra. Kad mažiau abejočiau, Lena iš karto pademonstravo energijos perdavimą – pradėjo vedžioti rankomis netoli mano kūno. Per jį ėmė tarsi bėgioti skruzdėlės, pasidarė šilta, o gal net smagu. Pagalvojau, kad čia praverstų eksperimentas: pasakyti, kad rankomis vedžios ekstrasensas, o duoti tai daryti paprastam žmogui ir žiūrėti, gal kas nors vyks. Galbūt dėmesio sukaupimas į vos pastebimą šilumos, sklindančios nuo kito žmogaus rankų, pojūtį veda mus į lengvo transo būseną, kuri kaip ir hipnozė savaime yra gydanti, jau neskaitant ekstrasenso įtaigos ir tikėjimo, kad jis padeda. Bet nedrįstu paneigti ekstrasensų galių. Juk jie darbuojasi tam pačiam fronte kaip ir mes, psichologai, ir daug nuveikia. Gal mes nesutariame tik dėl pavadinimų? O atsiminti apie energijos pojūčius savo kūne bendraujant ar dirbant tikrai naudinga. Juk tai puikus sąmoningumo būdas.“

PABAIGOS ŽODIS

Apibendrinant psichologinių ir dvasinių centrų problemas, galima teigti, kad dažnai problema yra ne psichoterapija ar meditacija, bet konkretus psichoterapeutas ir konkretus instruktorius:

• Ne tik dvasiniai mokytojai, meditavimo instruktoriai, bet ir psichologai gali būti ir dažnai būna savaip riboti: nesupranta kai kurių ieškotojų ir klientų, nėra išsprendę kai kurių savo problemų.
• Ne visi psichologai yra altruistai, dvasingi žmonės, atidūs savo klientams. Tačiau tą patį galima pasakyti ir apie dvasinius mokytojus, tik šie dvasingumo trūkumą slepia po kauke, o psichologai – po profesionalo laikysena.
• Tiek su vienais, tiek su kitais gali neužsimegzti gilesnis ryšys, nes tai labai asmeniška. 30 proc. žmonių, net jei tai stiprios ir gerai prisitaikiusios asmenybės, sprendžiančios egzistencines problemas, nesuderinami su psichoterapeutu (o, greičiausiai, ir su dvasiniu mokytoju) pagal charakterologiją ir temperamentą. Kuo ieškotojas keistesnis, sudėtingesnis, jautresnis, tuo jam sunkiau rasti sau tinkamą mokytoją ar psichologą.

Elementari psichoterapija gali padėti kompetentingai susitvarkyti gyvenimą, formuoti atsakingus santykius, džiaugtis seksualumu ir kitais potraukiais, auklėti vaikus – sukurti stiprų pamatą, padėsiantį ieškoti aukštesnės prasmės. Dvasiniai mokymai gali padėti atrasti prasmingumą. Kai pradedame drąsiau kalbėti apie dvasingumą, atrandame, kad nėra skirtumo tarp sąvokų „mano gyvenimas“ ir „mano dvasinis gyvenimas“. Būti gyvam reiškia būti gyvam dvasiškai. Galima didinti savo sąmoningumą įvairiose srityse, tokiose kaip judesiai, jausmai, visuomeniškumas, dvasingumas.

Pranciškonų vienuolis iš Kretingos sako: „Dievui visai nesvarbu, kiek kartų jūs buvote mišiose. Nesvarbu, kiek sukalbėjote maldų. Per mišias nenaudojame jokių magiškų ritualų. Jeigu jūsų galvoje nieko nevyksta, tai nieko ir nebus.“

Pirmą kartą straipsnis spausdintas: www.asirpsichologija.lt

Vieni savo problemų eina spręsti pas psichoterapeutus, psichoanalitikus, kiti į jogos centrus, budistinės, kinietiškos, Ošo meditacijos grupes ir tt. Kodėl taip vyksta? Ką pasirinkti?

Medituotojai dažnai primena nesveikų keistuolių bendrijas, neišskiriant ir jų vadovų. Dažnai tai žmonės, kuriems trūksta socialinės realizacijos, humoro jausmo, sveiko proto, gyvo domėjimosi mokslinėmis- kultūrinėmis alternatyvomis. Neretai „nusimeditavę“ žmonės nebegali susišnekėti su aplinkiniais ar net apsilanko psichiatrinėse ligoninėse.

Kita vertus, dalis žmonių ilgą laiką vaikščioję pas įvairius psichoterapeutus išgyja tik radę naujus gyvenimo tikslus dvasiniame mokyme. Psichoterapija dažnai yra lėta, racionali, negalinti suteikti tiek naujo patyrimo kiek jo suteikia meditacijos pratybos ir dalyvavimas bendruomenėje, taip pat ji negali atstoti ir bendruomeninio palaikymo. Pasitaiko ir didesnių problemų- klientas „užkliudo“ paties psichoterapeuto silpnąją vietą, kai kurie psichoterapeutai ne tik neužsiima savo dvasiniu tobulėjimu, bet bando įtikinti klientus, jog jie turi didelių problemų, „priklijuoja“ psichinės ligos etiketę ir siūlo ilgalaikę ir be abejo brangią psichoterapiją.

Kokie santykiai tarp psichoterapeutų ir dvasinių judėjimų atstovų? Nors gydydami žmones jie galėtų papildyti vienas kitą, dažniau susitiksime su konkurencija ir tarpusavio nuvertinimu. Psichoterapeutai vengia dalykų susijusių, su dvasingumu, mistika ir tikrai neskuba nukreipti žmogų medituoti. Medituojantis žmogus nedrįsta eiti pas psichoterapeutą, nes bijo, kad psichoterapeutas nesutiks su jo pažiūromis. Šių dienų religija yra mokslas, o aukštesnių jėgų pripažinimas yra kliūtis žmogaus laisvei. Jeigu psichoterapeutas mano, kad viskas pasiduoda pažinimui ir kontrolei, o tai nepasitvirtina belieka kaltinti psichoterapeutą arba klientą. Tuo tarpu meditacijos mokytojai psichoterapiją yra linkę laikyti tarsi žemesne pakopa ir nėra linkęs siųsti mokinių pas psichoterapeutą, kad neišaiškėtų jų klaidos arba mokiniui padaryta žala.

Ir visgi tarp šių metodų labai daug bendro, todėl jie ir konkuruoja.

Kokius dvasinius aspektus nutyli psichoterapeutai?

Svarbiausias gydymo metodas psichoterapijoje – psichoterapeuto asmenybė, kuriai būdingas sveikumas, stiprumas ir aiškiai jaučiama gyvenimo prasmė. Tikėjimas ir prasmė persiduoda kaip žinios ir įsitikinimai, jei nepersiduoda - jos netikros, nestiprios. Kai žmogus randa ryšį su kažkuo didesniu už save, sumažėja egocentrizmas, atsiranda stipri motyvacija. Psichoterapija ir dvasiniai judėjimai gali padėti priimti kančias kaip išbandymą ir galimybę vystytis.

Klientą gydo pasitikėjimas psichoterapeutu ir jo vertybėm, pasveikimu, aukštesne jėga, kuri per jį pasireiškia. Šis pasitikėjimas tarp kliento ir psichoterapeuto virsta kliento pasitikėjimu kitais žmonėmis, savimi. Pvz. anoniminis alkoholikas jaučiasi bejėgiu, bet kai kreipiasi į dievą, jis pasijunta, kad jis gali pasveikti, nes už jo stovi didesnė jėga. Netikintys psichologai pasakytų tai yra subtili, bet galinga savitaiga.

Terapiniame santykyje psichoterapeuto ir kliento būsena dažnai būna meditatyvi. Klientas šalia psichoterapeuto turi susikaupti į neaiškius pergyvenimus, pabūti su jais ir duoti jiems galimybę atsiskleisti. Psichoterapijos laikas ir vieta primena sakralinį laiką -,„gyvenime yra nedaug laiko, nedaug vietų ir žmonių pasiryžusių tiesai“ (A. Alekseičikas). Klientas raginamas pasinerti į save, „nužengti į pragarą pas šmėklas ir išeiti iš ten, gimti iš naujo“. Psichoterapija primena perėjimo ritualą, kai mirštama tam, kas neesminga ir ateina antrasis gimimas - sąmoningas.

Ir meditacija, ir psichoterapija gali pervesti žmogų per daugelį vystymosi stadijų. Saviapgaulė psichoterapijoje vadinama gynybiniais mechanizmais, o pvz. budizme tai yra siekiamybė - sansara. Medituojant vyksta psichoterapinis darbas, yra meditacijos metodai, skirti problemai sumažinti - siūloma priešinga problemai meditacija, arba transformuoti - meditacijos keliu sustiprinama ir keičiama nemaloni būsena. Tiek psichoterapija, tiek meditacijos mokymasis reikalauja, kad ieškantysis reguliariai bendrautų su mokytoju, psichoterapeutu, laikytųsi tam tikros disciplinos, suformuluojami konkretūs žingsniai savęs ir gyvenimo keitime, reikalaujama atsisakyti įvairių žalingų dalykų.

Kokie psichoterapijos ir meditacijos skirtumai?

Skiriasi psichoterapijos ir meditacijos tikslų dydis. Psichoterapijoje požiūris į žmogų optimistiškesnis, manoma, kad žmogus sąmoningas, tik kažkas yra neįsisąmoninta. Dvasinėse tradicijose suprantama, kad nors vidutinis žmogus ir jaučiasi būdraujantis, iš tiesų jis gyvena tarsi pusiau sapne. Vienkartinis įsisąmoninimas mažai ką keičia. Sąmoningumas yra tarsi rankinis generatorius, kuris energiją duoda tol, kol jį suki. Nesistengdamas žmogus linkęs pamažu prarasti sąmoningumą ir pergyvenimų ryškumą.

Meditacija ir psichoterapija paremtos skirtinga pasaulėžiūra. Joks metodas neveikia visa jėga, jei neperimama pasaulėžiūra, iš kurios jis gimė. Daugelis medituojančių naudoja meditaciją kaip techniką, bet pasaulėžiūra lieka vakarietiška. Norint išpažinti, tarkim, indišką religiją, kurios neperėmei su tradicijomis ir pasaulėžiūra, reikia daug laiko ir didelio vidinio darbo. Kita vertus, pasaulėžiūros keitimas sukeltų nemažai sunkumų - būtų sunkiau gyventi vakarietiškoje aplinkoje, atsirastų santykių su aplinkiniais problemos. Todėl meditacijos mokytojas turėtų suprasti, ko žmogui reikia ir neskubėti siūlyti su metodu tradicijos, kurios jis neprašo.

Skiriasi požiūris į psichinę sveikatą. Viena vertus, dvasiniame kelyje gali tapti nesvarbus netgi blogas psichologinis prisitaikymas, kita vertus pvz.Indijoje į vienuolynus nėra priimami nestabilios psichikos vienuoliai. Kokios gali būti neigiamos meditacijos pasekmės psichinei sveikatai? Svarbu paminėti žinomą reiškinį, kad kurie žmonės, tapę tradicijų pasekėjais, keičiasi savaime, be sistemingų pastangų. Bet kartu su tuo keitimųsi jie tampa uždaresni, siauresni, mažiau pakantūs kitiems ir savo tamsiajai pusei. Žinios paimtos iš dvasinės tradicijos tampa gynyba, didinančia nacistišką pasigėrėjimą ir susidomėjimą savimi, aprūpina saugumu. Žmogus persikelia į fantazijų sferą. „Prašviesėjimai“ gali būti liguistos prigimties- regreso patyrimas, kuriam būdingas ribos tarp fantazijos ir realybės praradimas ir magiškas mąstymas.

Dažnai manoma, kad visos psichologinės problemos gali būti tinkamai išspręstos dvasinio judėjimo viduje. Ir visgi, kai turima psichologinių problemų, meditacinis kelias nėra saugus, tuo tarpu elementari psichoterapija gali padėti susitvarkyti gyvenimą - susikurti stiprų pagrindą, kurio dėka gali atsirasti aukštesnės prasmės paieška. Kita vertus, psichoterapeutai irgi gali pretenduoti patenkinti dvasinį alkį, nepasiūlydami to, ką tradicijos gali pasiūlyti. Jei psichoterapeutas neturi paruošimo, tai neturi teisės ir pretenduoti į dvasinį autoritetą, kaip ir dvasinis mokytojas nėra psichoterapeutas.Žinoma, dažnai problemas verta sieti ne su pačia psichoterapija ar meditacija, bet su konkrečiu meditacijos mokytoju. Bet kol kas tinkamų mokytojų pas mus mažai ir meditacija psichoterapijos Lietuvoje pakeisti negali.
Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas:

http://www.balsas.lt/naujiena/108714/genovaite-petroniene-eiti-pas-psichoterapeuta-ar-medituoti/rubrika:naujienos-gyvenimas

- Norėjau jūsų paprašyti, gal žinot kokią būrėją, juk jūsų pacientai dažnai vaikšto pas jas. Kuri geresnė?

- Taip, vaikšto, gal net dažniau, negu įsivaizduojate. Bet jei egzistuotų tokia aiškiaregė, kuri tikrai žinotų ateitį, tai visi pas ją ir eitų. O dėl ko norite eiti pas būrėją?

- Vis dar negaliu pasirinkti tarp vyro ir draugo. Ir atsitik tu man taip! Niekada nemaniau, kad galėčiau taip įstrigti. Kai aš susitikau draugą, buvau įsitikinusi, kad vyrui jau seniai neįdomi. Vyras iš pradžių trankė, paskui pradėjo kartis, pjaustytis, todėl man pasidarė jo gaila. Dabar pasirinko gerumo taktiką. Bet pagalvojau: gal man to sekso nebereikės paskui, vis vien jau penkiasdešimt, ne jaunystė. Naujas draugas mažai uždirba, o vyras - neblogai.

- O jausmai?

- Su vyru aš negaliu nei bendrauti, nei mylėtis, net nenoriu, kad prisiliestų prie manęs. Tada jis veržiasi bent pagulėti šalia – na, tai pagulėk. Bet mylėt jis nemoka.
Tačiau dabar jau su nauju draugu jo sode „bendrą ūkį vedam“, viską sodinam, su vyru į kaimą nebevažiuoju. Einu iš namų, jis sako: „Tai į sodą?“ Vis bamba, kamantinėja.
Su draugu neblogai, bet jis irgi kenčia. Vis klausia, kada iškraustysiu vyrą, juk butas tai mano, tada jis pas mane atsikeltų. Aš egoistė, naudos žiūriu - su kuriuo geriau. Gal būrėja pasakys?

- O jūs pati nežinote, su kuriuo geriau?

- Aš bijau.

- Kiek laiko jau bijote?

- Du metus su jais abiem. Gal man kas su galva negerai? Aš pastoviai nežinau, ko noriu. Nieko negaliu padaryti. Galima ir taip gyventi, bet sveikatai kenkia.

- Panašu, kad iki šiol gyvenime nesirinkote ir nemokate apsispręsti. Panašu, tie du vyrai jus tąsys, kol patys nuspręs.

Daugybė mano klientų kreipiasi į įvairias būrėjas ir aiškiareges. Ar prognozės pasitvirtina? Nelabai. Pačios būrėjos (kurių irgi būna tarp klientų) sako, jog vieną dieną burti sekasi geriau, kitą - blogiau, vienam žmogui burti lengviau, kitam - sudėtingiau. Sunkiau sekasi pasakyti apie tolimesnius įvykius, lengviau - apie nutiksiančius netrukus. Neblogai atspėjama sveikata, bet daug menkiau - santykių eiga. Vienu žodžiu, paklaida didelė. Teigia, kad norėdami tiksliai nuspėti ateitį, (ne tą, kurios trokšta besikreipiantis), būrėjai turi būti ypatingai skaidrioje būsenoje. Bet akivaizdu, kad daugelis būrėjų dažnai yra keistos, blogai socializuotos asmenybės, labiau primenantys psichikos ligonius, ir apie skaidrumą nėra kalbos.

Tai kodėl pas juos vaikštoma? Gal tai - pigus ir įdomus žaidimas, apie kurį niekas nesužinos, ir todėl ne gėda? Kita vertus, ne kartą teko būti liudininke, kai būrėjos prognozė pasitvirtina net 50 procentų! Iš kur jie traukia spėjimus? Pvz., moteris klausia, ar skirtis, bet giliai širdyje nė už ką neatsisakytų vyro, tik nepabandžiusi likti be jo, to dar nežino. Taigi informacija jau yra dabartyje, tik kaip ją perskaityti? Geštalt psichologijoje naudojamas toks metodas: „O jūs apsimeskite, kad žinote. Koks tada būtų atsakymas?“ Jei atsakymą vidinis balsas pateikia iš karto - tai gali būti tiesa, jei ima abejoti - atidėkite klausimą kitam kartui. Būrėja tampa tarpininke tarp žmogaus ir pasąmonės, kaip ir psichoterapeutas. Žinoma, pasitaiko ir sunkiau paaiškinamų tikslių prognozių, bet apie jas iš klientų išgirstu gana retai.

Ir visgi, net jei būrėjai teisūs, tai žmogaus nepakeičia: ir toliau tenka prakaituoti psichoterapeutui. Kada kreipiamasi į būrėjus? Tada, kai bijoma neapibrėžtumo. Bijoma sustoti ir pamąstyti: kaip gyveni, ko nori, kurlink viskas veda. Bijoma papasakoti apie sunkumus savo draugams ir paklausti, ką jie galvoja. (Kažkuo panašu į naujo ypatingo maisto papildo paieškas, užuot pajudėjus fiziškai ir nepersivalgius.)

Klientė mano, kad būrėja geriau už ją pačią pasakys, kuris vyras tinkamesnis. O jei būrėja suklys? Kita vertus, jei būrėja pasakys, ar klientei užteks drąsos, jei jau dvejus metus nė iš vietos? Juk neryžtingumas - savybė, kurią gana sunku pajudinti ir ilgalaikėje psichoterapijoje.

Pranciškonų vienuolis iš Kretingos sako: Dievui visai nesvarbu, kiek kartų jūs buvote mišiose. Nesvarbu, kiek sukalbėjote maldų. Mišiose mes nenaudojame jokių magiškų ritualų. Jeigu jūsų galvoje nieko nevyksta, tai nieko ir nebus.

Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas:

http://www.manokarjera.lt/Default4.aspx?BlogID=8723f0bd-5922-4855-8f94-1f1c324da3a7&readcomment=1