Vienišumas yra baisi, tikra tiesa

Genovaitė Petronienė / 2010-02-20

Apie vienatvę niekad nebuvo vienos nuomonės – apsivalymas tai ar kančia, norma ar patologija, bet žmonės kentė nuo vienišumo visais laikais. Man visada atrodė, kad šį sunkų klausimą būtina tyrinėti. Jau vaikystėje man ypatingą įspūdį paliko knygutė apie berniuką Palę, kuris vieną rytą atsikėlė ir suprato, jog yra vienas pasaulyje. Ir vėliau taip jau susiklostydavo, kad ir ką veikčiau, vienatvė jau ir čia. Vienatvę patirdavau kaip geliamą artumo ilgesį, kaip tuštumą, kaip niūrią beprasmybę, bet kai pažiūriu atgal matau, jog daugelis nuostabiausių akimirkų patirtos būtent vienumoje. Mane gąsdino, bet kartu ir traukė vienumos situacijos: kur nors išvažiuoti nepažįstant nė vieno žmogaus, nuvykti į meditacinį atsiskyrimą, kur reikia išbūti dešimt dienų net nepažvelgiant į kitą žmogų. Būdavo nelengva, bet atrodė, jog tuoj atsiskleis kažkokia ypatinga tiesa. Kad suvoksi save ir tada jau galėsi būti su kitais kitaip, iš tikrųjų, o ne dėl to, kad nuo jų priklausai. Ta tiesa taip ir neatsiskleidė, bet po kiekvieno išbandymo vienatvės patyrimas įgaudavo vis daugiau spalvų.

Mano pacientas sako: „Vakar buvo apėmęs vienatvės siaubas. Atrodo, kad kiti žmonės kaip žuvys už stiklo akvariume tik žiopčioja, bet aš jų negirdžiu, o jie manęs. Tas vienišumas ir yra baisi, tikra tiesa, o tie visi žmonių žaidimai yra skirti tą tiesą paslėpti.“ Praradęs artimą žmogų gali tiesiog subyrėti į dalis. Gali būti, kad būtent vienatvės baimė šiuo metu ir sudaro patikimiausią šeimos fundamentą. Vienatvės šaltis suriečia, kai prarandi aplinką, kultūrą, draugus „Tame mieste, kur negaliu net perskaityti iškabų be draugų, su kuriais galėčiau pakalbėti, be prasiblaškymų, aš bejėgis. Iš kambario, kuris pilnas keisto miesto garsų, niekas nenuves į mano mėgstamą vietą ar prie namų židinio. Surikti? Pašaukti? Pasirodys svetimi veidai…“ (A. Kamiu). Ir vienatvė atsėlina apsikabinus artimiausią žmogų ar švenčiant savo paties gimtadienį.

Bandau apie tai skaityti. Nuostabu, kad kažkas nuveikta. Vienatvės pergyvenimai nėra įprasta pokalbių tema. Aš vis klausinėju aplinkinių: kaip jūs jaučiatės, ką jūs galvojate, kai būnate vienumoje? Kaip jaučiasi tie žmonės, kurie beveik neturi gerų ir artimų santykių? Jie vienatvės reikaluose pažengę neabejotinai toliau. Pamokykite mane, pamokykite daugybę nemokančiųjų.

Senovėje žmonės gyveno glausčiau, ir vienatvė buvo labiau suprantama kaip fizinė izoliacija. Romėnai laikė nelaiminga tą dieną, kai jie turėdavo pietauti vieni. Savo noru atsisakyti draugijos atrodė įtartina ir nenatūralu. Prikaltas prie uolos Prometėjas buvo užmirštas tiek žmonių, tiek dievų, ir taip galėjo atsitikti kiekvienam, kuris pareikštų apie savo individualumą. Viena iš dvaro juokdarių funkcijų buvo išgelbėti karalių nuo vienatvės, nes labai pasinėręs į save karalius tapdavo neramus ir dirglus. Atsiskyrimas buvo labiau dvasininkų sritis – „artimiausias ryšys su Dievu vyksta ne bažnyčioje, o vienišoje širdyje“. O kaip yra šiuolaikiniame gyvenime? Daugelis Vakarų žmonių gali turėti asmeninę erdvę, netgi atvirkščiai, jei jie nori tapti tikrais profesionalais, jie negali bendravimui skirti daug laiko ir jėgų. Jie privalo valdyti savo laiką, viską turėti asmeniška, atsiranda mobili vienišių visuomenė.

Ir visgi, nors vienatvė atrodo gilus ir paslaptingas reiškinys, kartais jos priežastys paprastos. Kai blogi santykiai su žmonėmis, tai ir vienatvė bloga. Per radiją girdėjau, kaip šešiamečio klausia: koks žmogus yra vienišas? Jis atsako: „Na gal toks, kuris nemoka pasakyti: labas, koks tavo vardas?“ Kampuotų charakterių žmonėms, kuriems būdinga egocentrizmas, įtarumas, nesivaldymas ir t. t. sunku sukurti santykius. Galima ieškoti princo ar princesės, bėgti į paviršutiniškus užsiėmimus ir draugystes, laikytis įsikibus senų nuoskaudų. Galima nekęsti savęs, ir aplinkinių gerumas nugarmės kaip į bedugnę skylę. Bet vienišumas išvirsta į gėrį, jis parodo, kaip mums reikia bendrystės su kitais. Man patinka optimistinis psichologų požiūris. Noriu juo tikėti – reikia stengtis klausytis ir dalytis, linkėti gero, ir savi poreikiai, palyginti su artumo džiaugsmu taps nebe tokie svarbūs. Ar jums vieniša, pvz., Kalvarijų turguje? Man, pavyzdžiui, ne. Kad ir kokie būtų, o aplinkui visgi yra žmonės, vyksta pasikeitimas energija, gyvenimas tęsiasi. Tik duokit man gyvų būtybių ir vienatvės siaubo nebus!

Bet nusileiskime į gilesnį dugną. Mes galime atsidurti realioje fizinėje vienumoje: ligoninėje, kalėjime, paklydę gamtoje, kai artumo pagalvėmis neapsikaišysi. Nuo to nenumirsi, bet ar įmanoma jaustis iš tiesų gyvam? Išbūti dešimt dienų vienai meditacijos atsiskyrimuose buvo tikrai nelengva. Mat po keleto dienų, kai baigiasi mintys, laikas sustoja, tampa niūriai negyva ir liūdna. Filmo „Vabzdžių garsas“ herojus nusprendžia mirti badaudamas. Jis visiškai vienas miškuose, jam skauda, ir jis iš visų jėgų kabinasi į radijo tašką, o diktorė jam atrodo artimiausias žmogus. Sunku suvokti save visiškoje tuštumoje, kur nėra nieko, kas yra ne „aš“, atrodo, kad tiesiog išnyksti.

O gal kažkas turi būti sureguliuota viduje? Juk net mėnesius nemačius žmonių lieka vidiniai palydovai – tai artimųjų figūros, apie kurias kalba psichoanalizė. Pavyzdžiui, tamsioji vidinė depresiško žmogaus motina jam likus vienam nuolat kalba: „Tu blogas, tu netikęs, tu padarei daug klaidų.“ Bet geriau jau blogos vidinės figūros, negu jokių. Vidinis pasitraukimas nuo pasaulio pats baisiausias – jis gali atvesti į visišką tuštumą. Šizoido sapnas: „Aš esu ant didelio besisukančio skritulio, kaip velnio rato, kuris sukasi vis greičiau ir greičiau, aš vos begaliu atsilaikyti, slystu, bet kurią akimirką galiu būti išmestas į niekur.“ Jei santykiai su tėvais buvo geri, jums pasisekė, vienatvės situacijoje jūs ne vienas, giliai viduje jūsų niekad nepalieka jus mylintis ir saugantis žmogus. Ir aš susikaupiu į šviesų vaikystės prisiminimą. Nedrįstu juo abejoti, nes jei taip nebuvo, neliks nieko, o dabar kur ir kada aš būčiau, ta šviesa su manimi – kažkas norėjo, kad aš gyvenčiau. Ar vidines figūras galima keisti? Ar įmanoma jas perkalbėti, kad jos būtų draugiškesnės? O gal galima joms atleisti?

O jei su žmonėmis negerai, tai galbūt dar ne galas, gal yra kitų išeičių? Tie, kurie gali tarsi „prisijungti“ prie kultūros vertybių srauto, yra ne tokie vieniši. Vienatvę gali sumažinti vienijimasis su mus supančia gamta. Anot Toro, gamta dvasinga – ji suteikia žmogui prieglobstį, kalba su juo simboliais, atitinkančiais dvasios būsenas. Savo esme žmogus savipakankamas, jis gali atsinaujinti, tereikia tik atsiminti į sielą jau sudėtas žinias. Ir gamta apkabina mus, aš realiai jaučiu tą nuostabų kūrinį, sukurtą nuo žmogaus nepriklausančios jėgos, kuris gali būti draugiškas ir saugantis.

Bet leisimės dar giliau. O jei nėra ne tik artumo, bet ir jėgų? Tarkim, žmogus serga ir yra prirakintas prie lovos. Kaip bus senatvėje? Juk ir atgulus su gripu savo būseną valdyti nėra lengva. Diabetu serganti pacientė pasakoja: „Guliu užmigdama ir pabusdama, visas kūnas apnuodytas, negaliu susikaupti, nežinau, kas esu.“ Ne veltui budistai mokosi medituoti paryčiais, kai dėmesį sukaupti ypač sunku. Prisimenu savo darbą su žmonėmis po insulto. Tai buvo labai sunkūs mėnesiai. Paralyžiuoti žmonės vos ne visi kaip vienas tvirtino, kad nori tik vieno – greičiau numirti. Bet jie skyrėsi tarpusavyje. Buvo tokių, kurie padėdavo man, o ne aš jiems. Negalintis pajudėti žmogus džiaugiasi: „Šiandien labai graži saulės šviesa, o prieš savaitę buvo atvažiavę vaikai.“ Iš jo sklinda ypatinga ramybė, kuri, matyt, gali atsirasti tik tada, kai jau visko netenkama ir belieka džiaugtis pačia gyvybe. Viduramžių pjesėje pas žmogų ateina mirtis. Nors žmogus maldauja pasigailėti, bet veltui. Išsigandęs ir vienišas jis prašo kitų lydėti jį į paskutinę kelionę. Personažas, vardu giminaitis, atsisako su juo eiti. Taip pat pasielgia alegoriniai personažai – draugystė, gerovė ir žinios. Jį palieka net asmeninės savybės: grožis, jėga ir apdairumas. Bet nuo vienatvės siaubo žmogus galiausiai išsigelbėja. Vienas personažas – geri poelgiai – pasirengę su juo eiti net myriop. Galbūt ir baisiausioje vienatvės kančioje galime padaryti gerą judesį? Sunku tuo patikėti, bet gali būti.

Matyt, kad amžina meilė, visiškas supratimas apskritai neegzistuoja, ir pasirodo, niekas nežino, kas yra tas gyvenimas ir kokia jo esmė. Žmogus yra visiškai vienas, kai ieško savo paskirties ir lieka su savo likimu. O gal vienatvę galima prisijaukinti? Galbūt geriausias vaistas nuo vienišumo yra atsiskyrimas? Žinoma, tai baugina – turtingas gali tapti dar turtingesnis, o vargšas – dar vargšesnis. Gal kas dieną bandydami įsiklausyti į save nebesijausime tokie vieniši, likę su savimi, o vidinis balsas, kurį bijome išgirsti, atneš naudos ir išsilaisvinimą? Ar galiu atsakyti už savo elgesį? Ar mano pačios akimis jis teisingas? Vienatvė yra problema, bet nereikia skubėti su sprendimais. Tai suaugimo kaina. „Kad vyktų kūryba, man buvo būtinas vienatvės perteklius su visu jos žiaurumu. Jei viskas, kas artima, pasitraukė nuo jūsų, ir tai ženklas, kad jūsų pasaulis tampa platesnis.“ (R.M.Rilkė)

pirmą kartą publikuota: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-02-15-genovaite-petroniene-vienisumas-yra-baisi-tikra-tiesa/40396

Apie kančios saldumą ir naudą

Genovaitė Petronienė / 2009-10-01

Man patinka kentėti. Aišku, ne neištveriamai kankintis, bet truputį. Gal dėl to mėgstu eiti į kalnus. Ten tenka pakentėti, bet kaip lengva grįžus! Arba gera įsigilinti, įsijausti į blogiausius jausmus, ir jie tarsi išsisemia, išsivalo. Visada tai laikiau savo stipriąja savybe. Jau vaikystėje man nebuvo įdomios komedijos, o tragedijos – labai įdomu. Jei kančia įdomi, medicinoje dirbti gerai – skausmo aplink kiek nori, gali kasdieną užjausti ir tyrinėti žlugimo dėsnius. Tik štai – bevaikštant ašmenimis maži džiaugsmai tampa visiškai nereikšmingi. Susimąstau: o gal prasmingi išbandymai virsta savotišku mazochizmu? Kaip juos atskirti?

Klasikinėje tragedijoje iš pradžių sukeliama įtampa, sužadinama baimė, gailestis, o galiausiai įvyksta katarsis ir pasiekimas apsivalymas. Sunkus išbandymas daugelyje dvasinių mokymų yra transformacijos esmė – juk nemanoma sielą išgelbėti linksmybėmis ir vynu. Psichoterapija irgi yra išbandymas ir kančia. Pats kreipimasis į psichologą yra kankinamas – juk turi pripažinti savo pralaimėjimą. Psichoterapijos metu žmogus turi raustis nemaloniuose jausmuose, išgirsti apie save nemalonią tiesą. Pvz., kad įveiktų baimę, jis turi įsivaizduoti tai, ką labiausiai norėtų pamiršti, ir dar mokėti už tai pinigus. Mokėjimas už neišspręstas problemas – irgi bausmė ir išbandymas.

Kai kas, pvz., psichoterapeutas Miltonas Eriksonas išbandymu gydo tiesiogiai. Jis pasakoja: pas mane atėjo pagyvenęs žmogus, kuris kentėjo nuo nemigos. Aš paklausiau jo, ar jis tikrai nori išsigelbėti nuo nemigos. Jis nuoširdžiai patvirtino savo pasirengimą. Šis žmogus su sūnumi gyveno dideliame name parketinėmis grindimis. Jis labai nemėgo valyti grindų. Aš paaiškinau tam žmogui, kad, užuot dešimtą valandą ėjęs gulti, jis turės šveisti grindis. „Jūs imsite nekęsti šio užsiėmimo, laikas ištįs iki amžinybės, įsivaizduosite, kaip aš saldžiai miegu, ir nė karto nepagalvosite apie mane gerai.“ Žmogus trynė grindis tris naktis. Ketvirtą naktį jis pagalvojo: aš visiškai nusikankinau, vykdydamas to nenormalaus psichiatro nurodymus, bet ir kitaip būtų ne lengviau. Jis pasakė sau: atsigulsiu į lovą, ir jei po penkiolikos minučių dar matysiu laikrodį, atsikelsiu ir eisiu trinti grindų. Po mėnesio puikaus miego jis prisipažino: žinote, aš nebedrįstu kentėti nuo nemigos.

Tai, kas sveika ir reikalinga, daryti dažniausiai sunku. Tvarkymasis, knygos, kurias seniai reikėjo perskaityti, fiziniai pratimai – terapeutas nustato pratimų skaičių ir duoda užduotį daryti juos visada, kai tik pasirodo simptomas. Užduotis sunkesnė už simptomą ir rinkdamasis pacientas nesąmoningai atsisako simptomo.

O didi išbandymų galia! Bet grįžkime prie neatsakyto klausimo: ar kai kurių žmonių gyvenimas netampa nuolatiniu savitiksliu išbandymu ir kankinimusi dėl pačios kančios?

Žmonės, kurie yra pikčiausi savo pačių priešai, psichodinaminėse teorijose vadinami mazochistais (bet tai ne seksualiniai, o moraliniai mazochistai). Jie kantriai ištveria sunkumus ir yra taip pripratę kentėti ir skųstis, kad net ir negalvoja apie kokį nors sprendimą. Jie jau vaikystėje daug dažniau pakliūva į nelaimingus atsitikimus, jiems dažniau lūžta kaulai, dingsta daiktai ir t. t. Mazochizmas – neišvengiama motinų ir vaikų santykių dalis. Kartais motinos tampa kankinėmis dėl blogo vaikų elgesio, kartais – atvirkščiai. Norint kentėti visada galima rasti dėl ko: apsikrauti darbais ir juos atidėlioti, pervargti ir susirgti, mėgautis vienatvės kančia, apgailestauti dėl visko, kas jau pasibaigė ir t. t. Mazochistas kaip Sizifo mito herojus nuolat su kažkuo kovoja: „Kad ir kiek stengčiausi, man vis tiek kas nors nesiseka. Vakar aš buvau pas kirpėją: jis man visiškai sugadino šukuoseną. Paguodai nusipirkau brangią palaidinę, tačiau namie ji man nebepatiko.“

Kankiniai linkę įsimylėti jų nemylinčius žmones – jiems meilė tikra tiktai kenčiant. Kai susitinku mazochistus, niekaip negaliu atsistebėti tuo, jog jiems nepatinka, kai su jais gerai elgiamasi. O štai jei parodysit jėgą ir kategoriškumą, kankinys jus ims vertinti ir gerbti: „Norisi, kad iš manęs padarytų žmogų!“ Jei koks nors mielas žmogus jums pažadina nesuprantamą norą pasityčioti, neabejokite – tai mazochistas. Bet gerų santykių negarantuoja ir kieta ranka – bemat paaiškės, kad esate per daug blogas ir mazochistas ims pasyviai priešintis. Jis linkęs nesąmoningai provokuoti, pvz., nuperka dovaną, kuri žmogui nemaloni. Galima išgirsti keistų pasiaiškinimų: „Jei jau turi atsitikti kas nors blogo, tai padarysiu, kad atsitiktų greičiau.“ Matyt, ne veltui žmonės juos vadina „energetiniais vampyrais“ – žmogus toks geras, geras, bet su juo pabuvus taip bloga…

Kankiniui kančia saldi. Ji panaikina pavojų: „Aš kenčiu, todėl nepulkite.“ Galima gauti dėmesio: „Atkreipkite dėmesį, man skauda.“ Patirti moralinį triumfą: „Žiūrėkite, ką jūs privertėte mane padaryti.“ Kaltinti: „Aš tiek dėl tavęs padariau, o tu toks nedėkingas.“ Manipuliuoti: „Nepalikite manęs, nes aš sau pakenksiu.“ Kamikadziškai kerštauti: „Susprogdinsiu save, bet įskaudinsiu kitą.“ Todėl bendraujant su kankiniu reikia paklausti: kokia nesėkmėje sėkmė? Ir kokia nesėkmė sėkmėje?

Bet nesmerkime mazochisto, šiaip ar taip jis labai nubaudžia save. Vaikystėje jis susidūrė su prievarta, kuriai negalėjo pasipriešinti, jo valia buvo sulaužyta, bet jį išmokė ištvermingai kentėti nelaimes. Nenuostabu, kad jis sukaupė daug nuoskaudos ir kerštauja bet kokia proga: „Mėgstu blogą orą, o kai šviečia saulė, jaučiu, kad turiu ja džiaugtis, ir tai man sugadina visą dieną.“ Bet jis negali atsisakyti didžiojo kankinio vaidmens – jei pagysi, paaiškės, kad nesi kankinys, o tiesiog kvailai gyvenai.

Tai kaip jam padėti? Svarbu nereikšti užuojautos, o klausti: „Kaip jus ištiko tokios nesėkmė?“ Be to, reikia begėdiškai pateikti pavyzdžių, kaip kas nors puikiai pasirūpino savimi. Kankiniui tai nepatiks, bet jis turi suvokti, kad bejėgiškumo demonstravimas – tai ne vienintelis būdas gauti šilumos. O gal galime padėti jam geriau vertinti save? Būtų puiku, tada jis mažiau žavėtųsi kankintojais, juk ir geri žmonės šio to verti, о jaudinti gali ne tik skausmas, yra ir kitų malonumų. Pvz., tegul pabando pajausti džiaugsmą iš valdžios, kurios jis slapta trokšta. Tegul supyksta, tada mažiau provokuos kitus. F. Reinmanas aprašo atvejį. Jaunų mazochistiškų moterų grupės terapeutė ruošėsi į atostogas. Jos užjautė ją ir siūlė nesijausti kaltai, jog palieka pacientes vienas. Kai ji pasakė, kad ir nepagalvos jaustis kalta, jos labai supyko ir atsigavo. Bet perspėsiu: šios mintys labai optimistiškos. Kankiniams padėti beveik neįmanoma, jiems juk patinka kankintis.

Bet argi viskas taip paprasta? Ar iš tiesų lengva suvokti, kada virsti į mazochistą? Skausmo dėsniai tamsūs ir paslaptingi, gal dėl to jie tokie įdomūs. Santykiai su kančia, pvz., su liga panašūs į kitus ilgai trunkančius santykius ir yra sudėtingi. Mūsų kultūra neleidžia mums išlieti jausmų, kartais skausmo ieškojimas rodo mėginimą rasti išeitį. Pavyzdžiui, skausmas gali padėti pažadinti meilę sau: „Ji rūpinosi savo žaizdomis, kaip motina švelniai rūpinasi savo vaiku. Kai buvo vaikas, tik susižeidusi sulaukdavo meilės.“ Kai imi savęs gailėti, tai tarsi save jau ir myli. Riba, žinoma, slidi – mat kad būtų dėl ko gailėti, reikia vis labiau žlugti. Fizinio skausmo dėka galima atsitraukti nuo daug didesnio, dvasinio skausmo: „Jis sėdėjo ir badė adata delną – tai buvo veiksmas atitraukti mintims.“ Skausmas gali būti savanoriška bausmė, apsivalymas. Profesionalius sportininkus, baleto šokėjus lydi fizinis skausmas, kurį jie ne tik ištveria, bet net savotiškai mėgaujasi. Skausmo negatyvumas susijęs su tuo, kad jis nenorimas ir nelaukiamas. Budistui neegzistuoja skausmas, egzistuoja tik pojūtis. Karatė meistrai trenkdami ranką į kietą daiktą gali nejausti jokios kančios; fakyrai skausmo dėka pasiekia ekstazę. Gal ir kai kurie save kankinantys žmonės, geba skausmą konstruktyviai naudoti vietoj simptomų? Bet šiais laikais tiek asketai, tiek pacientai laikomi nesveikais.

Straipsnis pirmą kart publikuotas: http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/98472

Depresija- gerųjų žmonių šešėlis

Genovaitė Petronienė / 2009-03-07

Psichologai žiemą turi daug klientų, nes žiema – tamsus, sukaustytas laikas. Depresija – toks įprastas žodis, toks sunkus žodis. Kiti nesako „depresija“, sako: nuovargis, rūpesčiai. „Rytas rūškanas, slegia darganotas oras. Nieko, tiesiog visiškai nieko nevyksta. Bandau suvokti savo esmę. Jokios esmės, jaučiuosi kaip klampi bala, kuri savyje bando užčiuopti bent ką kieto. Pilka žiema tęsis iki dienų galo. Nusensiu, pradėsiu sirgti, nusidėvėsiu ir tyliai, tyliai nusibaigsiu.“

Vienus depresija tik ištinka, kiti ją nešiojasi nuolat – depresija įsismelkusi į jų esmę, suvalgo jų dienas. Mene depresijos veidų daug, bet menininkas – jau išsilaisvinęs žmogus. „Laiką susigrąžinau neseniai, o tie negyvi luitai – metų, ketverių metų dydžio luitai – nebeatsimenu, kas tada vyko. Tas laikas miręs. Ir šios minutės laikas gali pradėti akmenėti bet kurią akimirką“. O ką daryti, kai patenki į ten ir negali net piršto pajudinti? Kokia tamsi magija veikia ir kokiais monais ją išsklaidyti? Pabandykime atidengti tą šydą, kol mes dar šiapus.

Susinaikinimo programa glūdi giliai. Ne taip seniai įsitikinau: patys geriausi žmonės laiko save blogais. Iš jų galite gauti geriausią paslaugą už mažiausią kainą. Kitur ta paslauga bus prastesnė, o kaina didesnė. Įdėjęs visą širdį žmogus nedrįsta prašyti pinigų, net pareiškia: „Principai imti neleidžia“. Po to išsekęs jis slėpsis, graušis, gėdysis, kad jam taip nutinka. Depresiški žmonės žavisi kitais ir menkina save: „Kai mane kaltina prasikaltimu, kurio nepadariau, aš klausiu savęs: kaip galėjau tai pamiršti?“. Jiems tikrai praverstų draugas paranojikas, gal persiimtų bent dalele tokio draugo įtarumo. Bet kam menkinti save? Nes tai naudinga! Magiškas tikėjimas, kad nelaimių šaltinis yra tavo viduje, suteikia jėgų: jei būsi geresnis, tai blogas kito žmogaus elgesys kada nors baigsis. „Jau geriau būti blogam Dievo valdomame pasaulyje, negu geram velnio viešpatijoje“.

Depresiškas žmogus negali parodyti pykčio. Kodėl? Juk net kūdikiui jį parodyti taip lengva ir natūralu! Bet jo viduje natūralūs dalykai tarsi persukti ir suklijuoti aukštyn kojom. Pyktis susigeria į jo vidų ir viską sustingdo, „pyktis po keliais vatos sluoksniais, aš jo nejaučiu“.

Vaikystėje tėvai jam neleido atsiskirti, rūpinosi, gąsdino. Atsiskyrimas baisus kaip pražūtis.

Antras magiškas judesys: nebūsi vienišas, jei laikysiesi kito, o geriausia – su juo susilieti. „Mintu draugo jausmais. Geriu kiekvieną lašelį, kai jis mane myli, liūdžiu, kai nemyli. Iš draugo tįsta žarnelė, per kurią į mane liejasi gyvumas ir viskas įgauna prasmę.“ Rojus apsikabinus: „Aš būsiu tau motina, arba tu būk man motina“ – ar ne per šilta, ne per ankšta? Jei susiliejai, pykti negalima – skriausdamas kitą, skriaudi pats save.

Kodėl artumo reikia tiek daug? Juk net maži vaikai be mamos nenusimena, o čia kalbame apie suaugusįjį. Bet jei mažą šuniuką laikysi vieną, tai užaugęs jis paliktas kauks. Taip ir žmogus. Galbūt jį ne kartą atstūmė – išvažiavo, išsiskyrė, nelankė. Vaikas manė, kad tai jo kaltė. Vaikui augant ir mamai tolstant, jo viduje atsiranda „vidinė motina“. Ji lydės jį vienatvėje, visada bus su juo ir užpildys kosminę tuštumą, gal dėl to prieš mirtį daugelis šaukiasi mamos. Kokia ji?

Klientas sako: „Aš – egoistas“. Kai psichoterapeutas paklausia: „O kas tai pasakė?“, jis gali išgirsti: „Mano motina“. Motina sako: „Tu silpnas, tu nevykęs, tu blogas“ (čia nepakenktų „piktųjų dvasių išvarymas“). Suaugusiojo  protas netiki, bet kažkas viduje tiki. Depresiško žmogaus vidinė juodoji motina.

Depresiški žmonės idealistiški, net per daug. Iš jų galima mokytis artimo meilės, jei nuo tos meilės  jų nereikia gelbėti. Jei kalba kiti, depresiškiems žmonėms sunku girdėti savo mintis – nepaprastai jautrus radaras atsuktas tik į išorę. Turėdami šį radarą, jie gali persiimti menu, gamta, susilieti su šviesiais žmonėmis. Tai apsigimę gydytojai, mokytojai, kunigai, psichologai: „Klausytis kitų – man kaip kvėpuoti, limpa prie manęs žmonės“. Padėti kitiems – vadinasi, išsigelbėti nuo visų problemų: „Visi manęs klausinėja apie mediciną. Kaip nepadėti sergančiam žmogui? Man savęs visai negaila. Dirbu inkstų transplantavimo skyriuje. Jei man reikėtų kokį inkstą atiduoti – tuoj pat atiduočiau, atiduočiau ką nori, niekad nesusimąstyčiau.“ Jausdami šią prasmę, jie gali ir sveikti: juk pasirūpinę savimi, galės ilgai rūpintis kitais. Jų religingumas nuoširdus, jiems artima susiliejimo su visata idėja. Krikščionybėje juos traukia kaltės atleidimas, nuolankumas. Deja, tokie žmonės užmiršta, jog, būdami neteisūs, neturi būti žeminami, kad, mylėdami kitą, neturi pamiršti savęs.

Bet, nepaisant skaidrių idealų, kartu su brangiu žmogumi gali būti prarastos visos prasmės. Išsiskyrimas – tai išvarymas iš rojaus: „Pasaulis platus. Visi kažkur išėjo, o mes čia taip susigraužėme, kad jau niekur nebeisime. Yra tokia prieblandos ir patamsių žemė, mes joje ir pasiliksime.“ Čia dar vienas magiškas judesys: susiliejus, užmiršus save, kitas žmogus tavo viduje užima labai daug vietos. Praradęs jį, prarandi beveik viską: „Ir be tavęs nebus manęs“. Sunku, apmaudu, jog paliko. Bet tu – tai jis, o jis – tai tu. Ant ko pyksti? Ant savęs. Teks išimti brangųjį iš savęs, nors jis ir tapo geriausia tavo dalimi. „Aš prašiau Dievo, kad ją mažiau mylėčiau. Ir Dievas padėjo. Dabar lengviau ir šviesiau“.

Kai niekas nemyli, tai nieko ir nesinori, sunku net žiūrėti aplinkui. Norisi susisukti į kamuoliuką, užsikloti galvą, lįsti „atgal į įsčias“, į vaisiaus būseną – tūnoti, kol pasirengsi atgimti. Liūdinčio žmogaus prasmės kaip kūdikio, jos ateina per burną: cigaretė, alkoholis – užnuodytas mamos pienas, daug maisto. („Pavalgysiu pats, jei mama manęs neužpildo, kad nebūčiau tuščias.“) Kodėl toks regresas? Tai dar vienas magiškas būdas, budizmo karikatūra: „Jeigu mano norai verčia mane kentėti, tuomet geriau nebenorėsiu“. Ir žmogus kažkaip nebeatsimena, ko jis nori. Ar geriau užsiklijuoti ir negyventi, ar susvilti iš kančios? Kas žino.

Tai kurgi šviesa tunelio gale? Mes galime vienas kitam nušluostyti ašaras, ir liūdesys vieną dieną baigsis. Užsipildyti palaikymu, priėmimu. Bet reikia šį tą nuveikti pačiam. Atlikite kasdieninę „egoizmo“ meditaciją:

Ar šalia kito atsiminiau, ko pats noriu?

Jei man blogai, tai kuris žmogus dėl to kaltas?

Ar aplinkiniai davė man tiek, kiek aš jiems?

Mintyse ryžtingu mostu patraukite jus įskaudinusį žmogų nuo savęs. Sugalvokite sau kitą motiną ar kelias motinas – pasiimkite kurios nors iš jų nuotrauką, įsirašykite jos balsą, palaikykite rankose jos daiktą. Paglostykite savąjį „vidinį vaiką“. Apetitas atsiras bevalgant. Tik reikia leisti sau patirti malonumą, nebijoti. Šią minutę iš jūsų niekas to neatims.

Pirmą kartą publikuota: http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F90750

Susipažinkite: mazochistas

Genovaitė Petronienė / 2008-10-09

- Šią savaitę kelias dienas žmona nerėkė, tiesiog puiku. O po to vėl ėmė mane mokyti. Ne tą padariau, ne tą pasakiau. Man nuolat kas nors krenta iš rankų, o ji tyčiojasi. Arba ji mane vis skubina, jos reakcija greita, ji daro daug darbų iš karto, viską žino iš priekį, o aš lėtas. Siūliau jai ateiti į konsultaciją, pasakė: „nenoriu - ko man ten eiti?“. Nežinau, ko ji nori.

- O jei sakytumėt - negaliu greičiau?

- Ji sakytų: mokykis! Ji man davė paskutinį šansą. Sako: „ Tu man ir taip gyvenimą suėdei, keisk bent tai, ką pasakau“. O aš, kvailys, pasakyto nedarau.

- Bet kodėl iš asilo daryti arklį? Aš suprantu, kodėl tau neišeina pasikeisti - tau nesinori, kad iš tavęs darytų kitą žmogų, pritaikytą prie jos.

- Gal čia su manimi kažkas ne taip? Anksčiau nesunkiai prie kitų prisitaikydavau, o prie jos – niekaip neišeina. Norėčiau bent truputį prisitaikyti, kaip ji sako: „bent jau klausyk“. Viskas prasidėjo, kai ji ėmė nebenorėti lovos. Pirmus keturis mėnesius lovoje buvo gerai, ir kitur gerai, o dabar pusę metų - jokio intymumo.

- O jeigu tu ją auklėtumei?

- Kad aš nežinau, kaip viską daryti. Nors aš uždirbu pinigus, ji šeimininkė, butas jos tėvo, ji viską skaičiuoja. Aš prieštarauju tik tada, kai jau susikaupia. Tada ji sako: „Užčiaupk burną arba eik į kitą kambarį.“ Aš išeinu į virtuvę, bet toliau burbuliuoju, žinau, kad reikia nustoti, bet negaliu. Vieną kartą susivaldžiau - pyktis buvo toks, kad jau norėjosi trenkti. Sėdžiu, drebu, tyliu. Ji šaukia: „Durnius - sėdi, tyli, dreba!“ Arba būna: grįžtu - pilna kriauklė indų. Einu plauti. Tada ji iš kambario rėkia: “Neplauk, ateik pailsėk“. Kitą kartą neplaunu, o ji rėkia: “Kodėl indų neišplovei?“. Tiesiog jokios išeities!

- O jei ramiai pasakytum, kad tau nemalonus jos rėkimas?

- Ji tik dar labiau siunta, sako: „Su tavimi neįmanoma ramiai!“ Arba ji sako: padaryk tą, po to tą, po to aną. Aš padarau kelis darbus, paskui ateinu ir klausiu: „Ką dar sakei?“ Ji šaukia: „Ką, glušas, negirdi?“ Ji atsigimusi į motiną, jos motina irgi ant sūnaus nuolat kaukia. Ji jau tokia yra - pašūkauja, po to nurimsta ir vėl normaliai bendrauja, o man viduje viskas dreba.

- Tu tarsi priimi: „Ką gi, jau tokios tos moterys“.

- Reikia tai išgyventi. Aš gal irgi ką nors ne taip darau. Pavyzdžiui, aš pripratęs savimi pats pasirūpinti, jos nieko neprašau, o ji sako, kad turiu paprašyti, ir, matyt, ji teisi.

- Bet kodėl tu turi „pasakytą“ daryti - kaip šuva pagaliuką atnešti? Ji kaip kaprizingas vaikas - kuo su ja geriau elgsiesi, tuo jis baisesnė darysis, o tu jai nepastatai ribų.

- Ji visiškai įsitikinusi, kad aš niekur nedingsiu. Sako: “ Ieškok kitos!“ O kiek bandydavau išeiti - ji neleidžia. Paskambina ir sako: „Eik namo!“

- Tu bijai ją prarasti ir ji tai jaučia. Matyt, prisigyvensite iki to, kad nebebus ko prarasti.

Mazochistas puikiai pateisina savo kankintoją ir pats jaučiasi dėl visko kaltas, net jo viduje pamažu kaupiasi nuoskauda. Būtent dėl tos nuoskaudos jam viskas krenta iš rankų ir sadistas dar labiau iš jo tyčiojasi. Viskas vyksta tol, kol sadistas peržengia visas ribas.Kažkada turėjau tokią klientų porą: vaikinas skundėsi, kad mergina, su kuria jau penki metai kartu, atsisako intymių santykių, atsisako net susitikti, ir jautėsi depresiškai - negalėjo nei be jos, nei su ja. Draugė sakydavo: „Kaip aš galiu su juo mylėtis, jei tai ne vyras, o šliurė! Visada nelaimingas, išsiilgęs, apsiseilėjęs.“ Jis ėmė gerti antidepresantus, atsigavo ir nusprendė, kad santykiai beviltiški. Tada ėmė dairytis aplink, o neužilgo atsirado ir nauja draugė. Buvusi draugė sužinojo apie naują pažįstamą, jį iškoneveikė, jis nesusivaldė ir pasiūlė skirtis. Porą mėnesių jie buvo atskirai. Kaip manote, kuo viskas baigėsi? Ji pabandė bendrauti su kitais vyrais - buvo daug blogiau, o jis atsigavo, pasijuto kažko vertas ir tapo nuo jos mažiau priklausomas. Draugė suvokė, kaip jai jo trūksta, ir ėmė prašyti jį grįžti. Jis abejojo. Draugė darėsi vis geresnė. Dabar jie gyvena kartu ir sutaria kur kas geriau.

Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas:

http://www.manokarjera.lt/Default4.aspx?BlogID=638be35f-fe77-46ee-b342-df3d3ecaface&readcomment=1

Kiekvieną rytą bijau atsimerkti

Genovaitė Petronienė / 2008-10-09

- Jaučiuosi be galo kalta prieš tuos žmones, kurie man norėjo padėti, nes į naują darbą aš nenuėjau. Aš taip persigandau ir taip neturėjau jėgų, kad tiesiog negalėjau. Man labai baisu ieškoti darbo. Aš bijau, kad nueisiu į darbą ir nesusitvarkysiu, pavėluosiu, iš viso nesugebėsiu atsikelti. Manęs niekada nėra išmetę, tai dabar tikrai išmes. Gydytoja su viltimi sakė: paskirsiu jus šeštai valandai, nes jūs jau dirbsit, tai aš ir pas gydytoją nenuėjau, man taip buvo gėda.

- Kas jums darosi? Juk prieš mėnesį dar dirbote ir tokių kančių nebuvo?

- Kiekvieną rytą aš taip tragiškai jaučiuosi, kad net bijau atsimerkti. Tik apie pietus aš per jėgą atsikeliu, verčiu save kažką daryti, prakaitas pila, gal dėl vaistų perdozavimo. Gydytoja sako, jei kas kitas gertų tiek vaistų, kiek jūs, tai numirtų. Aš geriu vienuolikos pavadinimų vaistus. Aš ideali pacientė, pas ką benueinu, man rašo vaistus, aš juos perku ir geriu ir man niekas nebepadeda.

- Mes juk kalbėjome, kad reikia mažinti vaistų, o, vadinasi, jūs tik daugiau jų geriat…

- Ryte man dreba rankos ir kojos, neramu, tarsi tuoj pat kas nors blogo įvyks - kaip tada lipti iš lovos? Ta baimė tokia didelė ir visai nuo manęs nepriklauso, atrodo tuoj viskas sugrius, ir be jokio pagrindo. Aš negaliu atrasti sau vietos, kad būtų saugu. Blogiausia, kad aš jaučiuosi lyg kokiame sapne, viskas lyg per rūką, lyg ne mano atrodo. Tai iš tiesų labai baisi savijauta, kai nebekontroliuoji, kas vyksta su tavo mąstymu, su jausmais. Depresija baisesnė už alkoholizmą, net dugno negali pasiekti. Su alkoholiu – tai kaip su narkoze. O su depresija - pusiau sąmonė veikia, o degradacija vyksta toliau.

- Nuo gulėjimo užsidarius vienai, jums gali ne tik depresija, bet ir šizofrenija prasidėti, o gal jau prasidėjo?

- Man jau per sunku padaryti valgyti, bendrauju lyg per jėgą, net su draugu, nors jis artimiausias, prišneku visokių nesąmonių. Kai ateina vakaras, aš žinau, kad greitai gultis, ir kad man bus gerai. Man norisi gultis labai anksti, užmigti ir tada manęs nebebus ir tai bus gerai. Kaip aš suprantu žmones, kurie nusižudo - kokie jie mano broliai, kaip tai normalu! Kai tokia būsena, kaip mano, tai yra pats tas. Kiek metų trunka mano liga, kiek ligoninių, kiek gydytojų ir niekas nieko negali pakeisti.

- Daugelis bando nusinuodyti tais vaistais, kuriais gydosi, bet vaistai - ne nuodai. Nenumirsite, o sveikatą tikrai apgadinsite. Jei kils tokių minčių - skambinkit man, skambinkit į paguodos telefoną. Juk pamenate, kaip aną kartą padėjo?

- Noriu į psichiatrinę ligoninę. Ligoninėj pabudus aš matyčiau žmones, turėčiau su kuo kalbėtis, gal sunkesnių ligonių už save pamatyčiau, gal gydytojai mane kas dieną stebėtų, paskirtų vaistus, kažką pareguliuotų?

- Deja, Lietuvoje žmogus negali visą laiką gyventi ligoninėje…

- Lova man atrodo vienintelė vieta, kur dar verta gyventi. Vaikystėje labai norėdavau susirgti, tada mane pastebėdavo, manimi rūpindavosi. O sveikai visą laiką reikėjo tik dirbti ir rūpintis kitais.

- Štai ir pasakėte pačią svarbiausią mintį.

Kodėl ši penkiasdešimtmetė moteris gęsta tiesiog akyse? Kokia nenumaldoma jėga ją laiko prirakinusi prie lovos? Kodėl ji neprisiverčia atsikelti, susitvarkyti, nepasidaro valgyti, nepaskambina draugei? Ji nėra neįgalus psichinis ligonis. Nors ji daugelį metų piktnaudžiavo vaistais, visgi dirbo. Bet lūžis gali įvykti kiekvienam. Lūžiu galėjo tapti perdėm optimistiškas išėjimas iš ankstesnio darbo, nepagalvojus kaip sunku rasti kitą.Bet svarbiausia, ją traukia liga. Gulėdama lovoje, jausdamasi labai nelaiminga, ji jaučia slaptą, tamsų pasitenkinimą. Pasitenkinimą, kad ja rūpinasi, kad ji reikšminga. Tokiu savotišku mazochistišku būdu ji tarsi gali mylėti pati save, susireikšminti. Deja, būdas pavojingas: ji vis labiau ir labiau smunka į vaikišką būseną, vis sunkiau kontroliuoti savo emocijas, vis sunkiau išdrįsta ką nors nuveikti. Malonumas nejučia virsta siaubu.

Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas:

http://www.manokarjera.lt/Default4.aspx?BlogID=2cdfa8bb-fd62-4fae-968d-2647fb191e7d&readcomment=1

Nesu gera

Genovaitė Petronienė / 2008-10-09

Rašytojas T. Vailderis yra pasakęs: „Kodėl geri žmonės dažniausiai būna kvaili?“ Kodėl kai kuriems žmonėms taip sunku pasakyti „ne“ ir juos gali tąsyti bet kas? Nenuostabu, kad jų sveikata sušlubuoja. Mes, sugebantieji drąsiai, dalykiškai tvarkyti reikalus, nežinome, ką ir galvoti. Neaišku, nuo ko pradėti, kad jiems pagelbėtume. Kartais jų užsispyrimas pasiaukoti atrodo tiesiog iracionalus ir nejučia pats imi jais naudotis – juk taip lengva.

– Prieš egzaminą per daug buvau namie, tai jau „aptemau“ visiškai. Man atrodė, kad aš nieko nepasiruošiau. Kai įgrimzti į tą duobę, sunku sau pasakyti, kad man tarp žmonių gerai ir kad netgi jiems su manim gerai. O egzaminai visai neblogai sekėsi, gavau du dešimtukus. Nemanau, kad gerai mokėjau, nesuprantu, kodėl pažymį pakėlė. Aš nesu tiek gera, kiek mane vertina, man atrodo, kad save realiai įvertinti tikrai sugebu. Nuotaika matyt smunka dėl vienišumo. Mamą vis reikia „ištverti“. Aš ką nors dirbu, o ji ateina, sėdi šalia ir šneka. Tada aš jai sakau: „žinai, jau prasidėjo tavo serialas“.
– Nesakai, kad „man mokytis reikia“?
– Ne, taip tiesiai nesakau. Ji už mane vienišesnė, aš suprantu tą dalyką, kai žmogus ieško dėmesio, o jį pasiunčia. O ką ji gali man duoti – neturi, ji tiesiog nieko neturi! Aš tai pasiimu iš savo bendramokslių, kažkiek išeinu į pasaulį – pasiimu nors truputėlį. Man užtenka. Kad tik sveikata išlaikytų, diabetas jau baigia inkstus sugriaužti. Anksčiau pagrindinė mamos idėja buvo ją sekanti mafija, dabar idėja yra jos badaujantys anūkai. Ir ją reikia nuolat guosti.

Šiltas gilus balsas, didelės akys. Ji kalba atsargiai, tarsi sakydama sakinį bandytų pajausti ar nieko neįžeis, ar ne per daug kalba. Galvoju – didelė retenybė, kad trisdešimtmetė studentė taip uoliai ruoštųsi paskaitoms, jog net nelieka laiko pamiegoti ir kenčia sveikata. Tokiame amžiuje į mokslą paprastai žiūrima pro pirštus. Bijau, jog mano pasiūlymas studijuoti, kuris ją taip atgaivino, tuo pačiu nenuvarytų jos į kapus.

– Jei žmogus kažko nori, reikia jam bent žodžiu padėti, mano toks įsitikinimas. Limpa prie manęs žmonės, bet vertės man kažin ar tai prideda – aš galvoju, kokia esu kvaila, kita atsiribotų. Kad mane kas išklausytų retai pasitaiko. Kai brolis susipažino su savo būsima žmona, jis pasakė: „atsirado toks keistas jausmas, kad tu kažkam rūpi.“ O aš jam sakau: „žinai – tu teisybę sakai, tas jausmas yra būtent keistas.“
Matau save prie prastesnių žmogelių. Prastesnės išvaizdos: aptinusiu veidu, nušiurusia kepure. Žioplesnė, lėtesnė už kitus, atsilikusi nuo gyvenimo. Pamenu, kai buvau keturių metų, gatvėse stovėjo „gazirovkės“ automatai, aš paprašau mamą: duok tris kapeikas „gazirovkės“ atsigerti. Na ir ką, žioplas vaikas priėjo prie automato, įmetė kapeiką nepastatęs stiklinės. Aš ir dabar prisimenu visus tuos žodžius, kuriuos man mama pasakė, kai ėjome namo. Atrodė, kad padariau kažką labai baisaus. Mums netrūko pinigų, esmė buvo jos būklėje, vaikystėje mes dar nežinojome apie jos ligą.
– Ir tiek daug turi ja rūpintis po viso šito?
– Bet nėra kam, visiškai nėra kam. Jei pabaigsiu universitetą, gal pamažu viskas pagrės. Kiekvienas mūsų pokalbis prideda po grūdelį, po trupinėlį. Labiausiai padeda, kai kas nors įvertina, pavyzdžiui, kai bendramoksliai prašo kirčiavimą pataisyti.

Kodėl ji nevertina savęs už gerumą? Juk kai kurie pasiaukojantys žmonės tik ir gieda „kiek aš dėl jūsų padariau!“. Sakė, kad bijo puikybės. Kur jau čia puikybė! Eina kalba apie visišką susimenkinimą. Bet kokia kritika ją įmurkdo kaip į juodą skylę, iš kurios joks protas nebegali padėti išlipti. Vaikystėje patirtas menkinimas uždėjo tokį antspaudą, kad šimtas psichologų bejėgiai. Daugelis tėvų kritikuoja vaikus, bet kai tėvai yra psichiniai ligoniai ir sveikas protas nebenaudojamas, jie gali vaiką tiesiog sutriuškinti. Taip ir atsiranda geri, pasiaukojantys žmonės, o gal net šventieji.
Ją gali nebaudžiamas skriausti bet kas, o ji jaus savotišką atvirumo saldumą. Be jokios nuoskaudos, be apgailestavimų dienų dienomis klausytis savo šizofrenija sergančios mamos; daugeliui sveikų žmonų taip būtų tiesiog neįmanoma. Man gera, tarsi visą valandą į mane kas nors būtų švietęs skaidria, gaivia šviesa.

Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas:

http://www.manokarjera.lt/Default4.aspx?BlogID=d3e00323-dda6-468d-8512-30b1c6a53bb9&readcomment=1

Kietas jaunikis ieško merginos, kuri žino kas yra depresija

Genovaitė Petronienė / 2008-10-09

Galiu aš pasigirti dabar apie savo drabužius? Na va, aš kietas, auksinis berniukas dabar esu. Va čia mano „broadway“ bridžai už 130 Lt, gražus diržas, marškinukai už 140 Lt, akinius pirkau už 160 Lt, atrodo kaip už 14. Gražiausi mano sexy shoes, brangiausi mano kada pirkti batai - 300 Lt! Atrodo kaip kosminiai. Va, aš kietas, suprask, turtingas. Esu atsigavęs kažkoks.

O tai, ką aš praeitą kartą prispangau su jumis kalbėdamas, - tai pakankamai tolima svajonė, ne tai, kad aš imčiau ir nusižudyčiau vieną dieną. Nors netyčia pakliuvo po ranka straipsnis apie nusižudžiusią moterį, tai skaičiau lėtai ir godžiai. Bet kad nėra lengvų kelių, neskausmingų, prieinamų, jei būtų, daugiau kas jais pasinaudotų. Yra paveiksliukų knygutė su kiškiais, tai kiekviename puslapyje vis kitas būdas nusižudyti, jei trūks originalių idėjų - galite rasti.

O mergina, kurią buvau išsirinkęs pažinčių portale, užvakar rašo: „vaikiną jau turiu“. Bet gal ji tą vaikiną jau anksčiau turėjo? Ir rašė ji su klaidom… Jeigu aš jai rašysiu, tai taisyklingai, kad parodyčiau išsilavinimą, ir nuotraukėlę neblogą turiu, atrodau filosofiškai susimąstęs. Bet labiausiai man patinka seksualiausios merginos, o tokia manimi nesidomės.

Aš dabar pasakysiu labai supuvusiai. Jei būčiau pleibojus, kuris moka kabinti makaronus, tai kas savaitę po kitą merginą į lovą tempčiausi. Imsiu ir nusipirksiu barbę už pinigus! O šiaip man atrodo, „draugas.lt“ susirinko atliekos. Ir aš esu atlieka, nei draugų turiu, nei ką. Bet jei bendraujant grožio reikšmė mažėja, tai gal imti vieną iš atliekų? O gal rašyti vien filologėms - nebus konkurencijos? Arba medikėms? Bet žmonelė negreitai imtų pinigus kalti.

- Ar su kuo nors bendravai per tas dvi savaites?

- Kol kas dar ne. Nuotaika pagerėjo, bet darbe vis tiek nesaugu. Šiandien gavau sudėtingą užduotį. Galiu ilgam įstrigti, teks dirbti naktimis. Jei pasakysiu, kad nespėju, jie nesupras.

- Geriau dirbsi, kol vėl susirgsi, kad tik pasirodytum geresni, negu esi? Bijai pasakyti, kad vėluosi?

- Tai reikštų, kad man tas darbas netinka. Taip pašnekėjot, kad norisi vėl nusižudyti.

- Juk tu net nepabandei patikrinti, ar kas pyktų, jei užtruktum. Taip bijai kalbėtis.

- Na čia sudaužėt mane žiauriai (verkia), aš esu jautrus. Nežinau, ko taip nervinuosi. Gal kad vaistų mažai išgėriau. O galim apie ką kita pašnekėti? Susinervinau… Pradėsiu šnekėti - vėl pradėsiu verkti. Tai, ką galvojau šiandien pasakyti, nebepasakysiu. Su tokiu entuziazmu ėjau…

Dabar tai mama mane išgelbėjo, o, tarkim, tėvų nebūtų? Išeičiau iš darbo ir tyliai nusibaigčiau. Vaistai tik laikinai padėjo. Šūdiniausia, kad nesu užtikrintas dėl ateities. Ką aš pasakyčiau merginai? Kad psichiatras vaistus išrašo? Kad noriu nusižudyti? Juk neparašysi draugas lt. - ieškau merginos, kuri žino, kas yra depresija. Su mergina juk turi būti atviras. Tarkim, jūsų dukra pamestų galvą dėl tokio žmogučio, kuris norėjo žudytis, ką jūs darytumėt?

Tai eisiu. (Eina prie veidrodžio.) Kaip gerai, kad turiu akinius nuo saulės! Nuverktą snukį uždengia, o tai būtų baisu. Mano mama dabar spangsta, kad man reikia butą pirkti, būsiu kietas jaunikis! Tik sunku surasti, noriu labai geroj vietoj. Mama atvažiuos per atostogas ir bandys man rasti butą.

Jis išeina. Man nuo kaktos varva prakaitas - kitą kartą atsargiau prieštarausiu. Juk šis vaikinas iš tiesų trapus kaip stiklas, o mama jį visur gelbėdama daro jam meškos paslaugą. Baimė pasirodyti nevykėliu, užkalbinti žmogų, pašnekėti su viršininku tokia didelė, kad reikalai tikrai gali baigtis nauju depresijos priepuoliu ar dar blogiau. Ir tuo pačiu - didžiulės ambicijos: reikia gražiausios merginos, gero buto, atrodyti genijumi darbe. Taip norisi gyventi „aukštame lygyje“ , kad neišeina pasijudinti iš vietos.

Kaip būtų keista, beveik visada depresija susijusi su štai tokiais milžiniškais žmogaus troškimais. Vieni nori atrodyti labai „perfect“, kiti nori besąlygiškos meilės iš artimo žmogaus, bet paprasta normali draugystė, paprasta mergina, paprastesnis darbas jokiu būdu netinka. Tiesa, daugelis žmonių to niekada nepasakytų garsiai, gal net nepripažintų sau. Žmogus dažnai nesupranta, koks jis kritiškas kitiems, o baisiausia - pats sau.

Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas:

http://www.manokarjera.lt/Default4.aspx?BlogID=6173303f-f6a1-4009-ae03-7e7fb8f5f5af&readcomment=1

Man savęs visai negaila

Genovaitė Petronienė / 2008-10-09

Daugelis lietuvių moterų tiesiog veržiasi pasiaukoti dėl savo artimųjų. Visi turi būti pavalgydinti, aprengti, namai turi būti nepriekaištingai tvarkingi. Dažnai tenka rūpintis ne tik vyru ir vaikais, bet ir senais tėvais, ir anūkais. Rūpestis - pagrindinė jų gyvenimo prasmė, jei nesirūpintų kitais jos tiesiog nežinotų ką veikti. Deja, žmogaus jėgos turi riba: nepakėlusi per didelio krūvio tokia moteris krenta kaip nuvarytas arklys ir po to ilgai atstatinėja psichinę ir fizinę sveikatą.

- Dabar stengiausi ilsėtis kelis kartus, sunkiai išeina, bet, kaip jūs sakot, turiu priprasti. Išleidau vaikus, penkiolika minučių pagulėjau, vėl pradėjau apie darbus galvoti, kitaip negaliu. Išeiti pasivaikščioti neprisiruošiau, turiu daug darbų, ir tą, ir aną reikia padaryti.

Daug turiu pareigų: dukra invalidė vežimėlyje, mama jau sena, kita dukra dar maža - 13 metų - mokosi visą dieną, pavargsta, nenoriu jos spausti, viskuo pasirūpinu. Aš nenoriu, kad ji vargtų taip, kaip aš. Turėjau vaikystėje ir valgyti daryti, ir mažesnius vaikus prižiūrėti, noriu, kad ji būtų laisva.

Ir taip nuolat neturiu laiko sau. Man reikėtų tiesiog save nugalėti, kad nepadaryčiau valgyti. Aš dažnai naktį dirbu, visą dieną namie, tai kaip visko nesužiūrėsi, argi jie savimi gerai pasirūpins? Ir bendraujant man toks jausmas: aš taupau kitų laiką, man atrodo, kad kiti užsiėmę, kažką pasakiau ir jau turiu nutilti, man per daug dėmesio, gal kitiems nemalonu mano problemų klausyti. Apie jus irgi pagalvoju - kaip ta daktarė gali ištverti tiek pasakojimų?

Kai ko nors atsisakau, po to kankinuosi ir einu atsiprašyti - taip negera, graužia kaltės jausmas. Konfliktuoti - tai ne man, pakyla kraujo spaudimas. Prieš kelias dienas bandžiau, kaip jūs sakėte, atsisakyti. Mama pasakė: „Atvažiuos pažįstama, jos vyras išsinarino pirštą“. Aš sakau: „Tam yra poliklinika, man psichologė sakė nustoti visus gydyti“. Mama sako: „Tai tu jiems paskambink“. Aš sakau: „Na, jau ne“. Mama nepatenkinta sėdi, nešneka, tiems žmonėms negerai, susigraužiau visai. Tai kaip viskas baigėsi? Jie prisistatė pas mane į darbą ir vis tiek turėjau pažiūrėti.

Kadangi aš medicinos seselė, visi manęs klausinėja apie mediciną. Kaip nenuraminti, nepabendrauti apie mediciną su sergančiu žmogumi, kuris laukia paramos? Man savęs visai negaila. Dirbu transplantuotų inkstų skyriuje. Jei man reikėtų kokį inkstą atiduoti transplantacijai - tuoj pat atiduočiau, atiduočiau ką nori, niekad nesusimąstyčiau. Dabar susirgo dukterėčios naujagimis, man jos taip gaila. Norėjau jai pasakyti: „Viską galima iškentėti dėl savo vaikelio!“ Norėjau griebti, į ligoninę važiuoti, susistabdžiau. Bet nors aš čia, mano visa dūšia ten, su ja!

Tik per atostogas galiu pailsėti, kai nieko negaliu pakeisti: žinau, kad esu išskraidinta lėktuvu. Jei išvažiuočiau kur Lietuvoj, žinočiau, kad bet kada galiu sėsti ir grįžti. Jūs manote, kad galiu save priversti atsisakyti kokių pareigų? Ar nebus po to, kad tik griaušiuosi? Kai vyras pavargsta, gali pagulėti. Seserys tikrai sena motina nesirūpins - pasisvečiuoja ir išvažiuoja. Klausia: „Ir kaip tu viską spėji?“ Dukra pripratusi, kad viskas pateikta.

- Tai gal ir jos vaikus už ją auginsite?

- Aš jau pasiruošusi.

Kaip padėti taip atkakliai pasiaukoti besiveržiančiam žmogui? Jau pats pokalbis su psichologu - jai tikras išbandymas. Juk taip sunku kalbėti apie save, taip neįprasta skųstis, tarsi nėra ką ir sakyti, tarsi negražu ir nepatogu. Jau geriau pasirūpinti pačiu psichologu ar užleisti vietą kitam pacientui.
 Kai žmogus išsekęs ir depresiškas, kaip ir sirgdamas bet kuria kita liga, visų pirma jis turi tiesiog nustoti blaškytis ir ramiai pabūti, pailsėti. Bet pasirodo, kad tai neįmanoma. Per savaitę ši moteris prisivertė pailsėti 15 minučių.

Tam, kad priverstum nustoti blaškytis, reikia milžiniškų pastangų: gal išvežti į kitą šalį, gal pririšti prie kėdės. Ir tai laikina - kur buvus, kur nebuvus ji vėl už savo. Tai rodo labai didelį nerimo lygį, kurio ji negali valdyti. Bet svarbu ir jos įsitikinimai - juk ji pati nori pasiaukoti. Gailėdama kitų ji nesąmoningai gali pagailėti ir savęs. Kaip nežinomą žemę reikia atrasti savo norus ir jausmus. Pasakyti sau, kad ne tik aplinkiniai, bet ir ji verta dėmesio ir rūpesčio. Bet kol kas ja teks rūpintis per prievartą.

Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas:

http://www.manokarjera.lt/Default4.aspx?BlogID=c8a108e0-604b-455a-8c82-8bb4fe6370d5&readcomment=1

Laisvalaikį reikia įveikti

Genovaitė Petronienė / 2008-10-08

Nauja pacientė - 38 metų, irzli, pasitikinti savimi, šiuolaikinė. Pasakoja, kaip kasdieną perka daug maisto, jį suvalgo, po to išvemia. Vyras to nelaiko didele problema, vaikams auginti iki šiol nebuvo laiko - reikėjo įsitvirtinti ir daug dirbti. Uždirbo tiek pinigų, kad dirbti neliko jokios prasmės. Buvo susidariusi malonumų sąrašą, kuriais užsiims, kai nedirbs. Bet dienos prabėga, o sąrašas stovi. Nieko nesinori, tuštuma ir beprasmybė, mintys tik apie valgį. Aišku, galima vėl užsimušti darbu.

-Papasakok apie savo dieną.
-Pirmadienio rytas. Nereikia eiti į darbą. Sėdžiu ant sofos. Kažko pakramtau. Girdžiu kaimynų muziką. Rytas toks rūškanas, kad užsidegu šviesą. Nueinu į parduotuvę. Pardavėja surūgusi ir šneka nenoriai. Slegia darganotas oras. O gal slegia taip neįdomiai slenkanti diena - apsnūdusi pačioje savo esmėje. Nieko, tiesiog visiškai nieko nevyksta, nejaučiu savęs - savo praeities, minčių, jausmų. Geru žmogumi irgi nesijaučiu, nors nepadariau nieko blogo, gal tik susitikau su niūriais žmonėmis ir nuo jų požiūrio tarsi “sugedau”.

Visą laiką norėjau, kad mane paliktų ramybėje - kad nepristotų žmonės ir baigtųsi darbai. Atrodė, kad tada jau viskas vyks iš tikro ir aš galėsiu jausti kiekvieną akimirką. Kaip tik dabar darbai ir yra pasibaigę. Bet niekas nevyksta. Bandau suvokti savo esmę. Jokios esmės, jaučiuosi kaip klampi bala, kuri savyje bando užčiuopti kažką kieto. Prasmingas nebent maistas - ačiū dievui šiandien dar nepersivalgiau.

Savaitgalį ramiau, o pirmadienio rytą viskas keičiasi. Atsiranda daug judančių žmonių. Kur jie juda? Ir kodėl juda? Aš tai nežinau nei kur judėti, nei kodėl. Aišku, dėka judančių žmonių laikosi pasaulio tvarka. Atrodo, kad jų veidai vienspalviai, žvilgsniai siauri. Vis bandau suvokti, ką jaučiu -kažkoks sunkus liūdesys, apgailestavimas tarsi viskas ne taip, ne iš tikro. Keista, kai daug dirbu, įsitraukiu ir viso to nejaučiu. O kai tik sustoju, tai iš karto papuolu štai į tokį pirmadienio rytą, kuris tarsi laukė kaip užsikonservavęs. Tada nebesinori nė piršto pajudinti.

Jos nuotaika pasklido po kambarį. Liūdna - įsivaizdavau, kaip žmogus turi arba dirbti ir dirbti, arba užsidaręs nuo visų tyliai valgyti, vemti ir gerti skrandžio sultis atstatančias tabletes. Vyrui tai net neįdomu. O gal niekam neįdomu. O kiek tokių kaip ji - su savo bėdomis tolimų nuo bet kokio žmogaus? Kokios aukso vertės jiems būtų santykis su kitu žmogumi? Bet kokiom neįprastom aplinkybėm jis iš viso gali atsirasti, jei jo neįvyko jau 20 metų? Nelengva suartėti, kai atrodo, kad panašių į tave taip mažai.

Fenomenologinėje psichologijoje teigiama, kad jei žmogus atsidurtų visiškai baltoje erdvėje, kurioje nebūtų nieko kito, jis irgi taptų niekuo, nes nebebūtų nieko, kas yra ne jis. Matyt, dėl to ji ir jaučiasi taip mažai esanti. Taip pat mažai esantys jaučiasi visi tie, kurie sėdi namuose, dirba namuose - žmogui reikia gyvo žmogaus. Tada vyksta minčių, jausmų, energijos apytaka.

Atliktas eksperimentas: grupė sveikų į depresiją nelinkusių žmonių keletą savaičių turėjo praleisti ypatingomis sąlygomis - daug dirbti be jokio įvertinimo, beveik nebendrauti ir nepatirti jokių įspūdžių, tik rutiną. Paaiškėjo, kad didesnė dalis tiriamųjų pateko į depresinę būseną.

Ji kenčia ne tiek nuo bulimijos, kiek nuo egzistencinės krizės. Uždarbiaudamas ir darydamas karjerą žmogus gali iki tokio laipsnio užmiršti save, prarasti ryšį su savimi, kad nebesuvokia ne tik, ko nori gyvenime, bet ko ar kiek nori valgyti.

Išeitis banali - reikia nustoti save alinti, kurį laiką būti ramiai, o po to stengtis surasti bent menkus norus ir juos patenkinti. Kartais tokiu atveju tenka pradėti nuo visiškai vaikiškų dalykų - viena pacientė sveikdama nuo depresijos visą mėnesį žiūrėjo animacinius filmus ir be tikslo slankiojo po miestą. Po to viskas atsistatė. Jei lėkei kaip be galvos ir nebuvai savo viduje, tai vidus nunyko, o jautrumas atbuko.

Prisimenu, meditacijų centre pasiskundžiau apatija. Man buvo atsakyta, kad reikia imti ir bent vieną dalyką padaryti gerai, iki galo ir iš širdies. Jautrumas atsistatys, vidus prisipildys. Reikia tik laiko ir kito žmogaus.

Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas:
http://www.manokarjera.lt/Default4.aspx?BlogID=aad2eaca-ce79-4803-806d-3f3094a338bb&readcomment=1