psichologas.info

Visada jaučiu slaptą pasimėgavimą, kai klausausi nepagražintų pasakojimų apie ydas. Ne dėl to, kad man patiktų nesveikos mintys ar poelgiai, o dėl to kad kai žmogus nebevaidina, jis tampa įdomus, tikras ir atviras naujam požiūriui. Ydų mes visi turime pakankamai. Pažvelkime į savotiškai maloniausias ydas - viliones ir nuotykius su kita lytimi. Nesaikingus nuotykius.

Pradėkime nuo moterų. Visiems pažįstamas personažas- žavi moteris, vyrai limpa prie jos kaip musės prie medaus, bet ji neišsirenka nė vieno. Ji įjunksta į asmenines dramas, eina nuo vieno nuotykio prie kito, galiausiai ima atrodyti, kad jos savivertė priklauso nuo aukų skaičiaus. Ir mums tokios nepatinka! Tos vyrų viliotojos. Meilė, seksas, konkurencija- štai temos, kurios joms buvo ir bus svarbiausios. Su psichologe moterimi šios klientės nuobodžiauja, o štai su psichologais vyrais- jau kitas reikalas. S. Freud norėjo prieš tokias pacientes pasirodyti kaip geranoriškas gydytojas, o jos atkakliai stengėsi matyti jame savo buvimu provokuojantį vyriškį, su kuriuo kovodavo arba įsimylėdavo.

Joms taip gerai sekasi patikti, kad mes nesuteikiame joms teisės kentėti. Atrodo, ne psichologo joms reikia, o gerai įkrėsti. O gal kaip ir kiti žmonės jos jaučiasi bejėgės prieš savo charakterį? Žaidimai gali virsti į sudėtingus santykius, bešokinėjant nuo vieno vyro prie kito galima prarasti ramybę, prisirišimą, save. Smerkimas nepadeda. Ar galima išgydyti vyrų viliotojas arba don Žuanus? Ypač apie tai svajotų jų artimieji. O jos pačios ar nori pagyti? Kokia kaladėlė smegenyse įstatyta ne taip? Priežastys įvairios- nuo vyrų buvo nukentėta, kopijuojamas motinos elgesys, bet dažniausiai tenka aptikti gilų, sunkiai apčiuopiamą ir dar sunkiau pakeičiamą Elektros kompleksą.

Elektros situacija lyg ir aiški: dukra idealizuoja tėvelį, o tėvelis lepina dukrytę, jie- didžiausi draugai. Bet tėvelis prieštaringas- dukroje jis per daug mato mažą moterį. Moterį patriarchaline prasme- jis džiaugiasi jos vaikiškumu, bet nemėgsta jos savarankiškumo. Dukra auga atitikdama tėvelio lūkesčius- mokanti patikti, seksuali, nesavarankiška. Bet kaip Froidiška pasaka pasireiškia užaugus? Ogi taip, kad vyruose ji ieškos „tėvelio“, kuris sugebės ja pasirūpinti- stengsis užkariauti vyresnius, sunkiai suviliojamus, valdingus vyrus. Mylimasis kaip ir tikrasis tėvelis nelaikys jos lygiaverte, bet jos seksualumas užprogramuotas atsibusti tik su „tėveliais“. Tokį vyrą ji mylės, jam ir paklus, bet galiausiai ims kaupti nuoskaudas, prasidės kaprizai, dėmesio reikalavimai. Istorija baigiasi tragiškai- tėvelis išaugamas, tėvelis per griežtas, tėvelis per senas, ieškoma kito tėvelio.

Kita elektros komplekso pusė- savotiškas galios siekimas. Tokia moteris suvokia vyrus kaip stiprius ir grėsmingus, o moteris- kaip silpnas ir nereikšmingas. Ji daug kartų matė nevienodą vyrų ir moterų galią: „visos moterys vištos“, „nebūk boba“. Būti tėvo, kuris yra per artimas, patikėtine reiškia tapti motinos priešininke. Ji renkasi vyrišką draugiją, o su moterimis konkuruoja arba laiko jas nevertomis: „Ji  iš tikrųjų nežinojo, kokia yra tikrovė: grandiozinis tėvo pasaulis, ar į perekšlę panaši motina. Kokia turėtų būti ji pati? Ji norėtų būti kaip tėvas, bet juk ji- moteris. Ar ji turėtų būti kaip motina? Bet kaip tai nepatrauklu ir nuobodu!“

Nors ją taip traukia prie vyrų, vyrai jai negali būti broliais- jie kitokie. Į vyrus ji žiūri iš apačios, jiems pavydi ir jų nekenčia. Ji susižavi daug pasiekusiais vyrais, tampa jų mylima mokine. Norint ką nors reikšti vyrų valdomame pasaulyje, reikia juos nugalėti- sugundyti. O norint reikšti daugiau, reikia sugundyti daug vyrų. Čia svarbu paminėti ir vyrus- širdžių ėdikus. Edipo kompleksas toks pats: mamytės sūnelis, nukonkuravęs tėvą stengiasi įtikti motinai. Ateityje jis ieškos stiprios moters, kuri juo pasirūpintų kaip mama ir bandys jai patikti- norint ką nors reikšti moterų valdomame pasaulyje, reikia jas nugalėti- suvilioti. Tai vienas iš kelių kaip atsiranda don Žuanai ar net Kazanovos.

Bet grįžkim prie moterų. Gundymo sugebėjimai gali būti stulbinantys, mano klientė pasakoja: „Aš galiu apsimesti bet kuo. Jei vyras kalba apie mašinas- kitą dieną aš viską žinosiu apie mašinas, jei apie krepšinį- žinosiu apie krepšinį. Neseniai pas mus atėjo dirbti jaunas vaikinas. Aš palaukiau, po to nusprendžiau, kad laikas veikti, nutykojau jį vieną, pašnekėjau, kad būtų gerai nueiti į naujai atsidariusį kiną ir daviau jam savo vizitinę kortelę. Kitą dieną jis nebeatėjo į darbą! Pasakykit, kas manyje yra gąsdinančio?” Demoniška moteris keršija vyrams ir kaip Kirkė paverčia juos kiaulėmis- seksualiai priklausomais, išnaudoja, nualina, nuvertina jų vyriškumą, jau daug lavonų po jos kojomis, bet dar ne gana. Daktaras Aleksandras Alekseičikas pacientei: „Tu keršiji vyrams vien dėl to, kad jie vyrai! Tu baisi!“

O gal ji net nesidomi tuo, ką čia rašome? Juk ji meistriškai tvarkosi su kančiomis. Peršoka nuo vieno vyro prie kito, kuria meilės trikampius, suartėja su daugeliu vyrų vienu metu, su vienu vyru vaidinama viena rolė, su kitu- kita. “Tą vakarą, viena tarp penkių vyrų ji jautėsi kaip žuvis vandeny. Ji spėjo visus sužavėti ir kiekvienam paskirti pasimatymą.“ Greitis toks didelis, kad problemos išnyksta. Painiava, nuskausmina, nieko blogo neįvyko, vieną dieną pasirodys išgelbėtojas: „Na tai kaip tų vyrų nevilioti? Juk taip smagu! Jau kam kam, o tam gyvenime atsiras jėgų. Aš niekada neužsimirštu, stebiu: o gal pasirodys tas išrinktasis?“ Nekantrumas, smalsumas, neapsisunkinimas praeitimi joms leidžia drąsiai žiūrėti į gyvenimą kaip į nuotykį ir gyvenimo prasmė yra pragyventi jį kuo turiningiau, pilniau: „Negalvokime apie nesmagius dalykus, gerai kad mes mokame išsisukti! Atimkite iš žmogaus tą gebėjimą išsisukti ir jis neteks proto, ims viską aplinkui daužyti.“

Atrodo, noras visus suvilioti- stačiai gyvybės eliksyras! Bet nuostabusis lengvumas nepanaikina bergždžių pasikartojimų. Nors ji nuolat manipuliuoja, ji taip ir nepasiekia saugumo salelės bauginančiame pasaulyje. Ji jaučiasi sugedusi gundytoja. Jos savigarba priklauso tik nuo to, kiek ja žavimasi. Ji jaučiasi priklausoma, nekompetentinga, nepadeda ir socialinė sėkmė. Iš tikro jai reikia pagarbos ir daugystės, o ne dar vieno skalpo. Pabandykime nebesmerkti: „Jos vyras labai protingai atsakė: aš daug nesuku galvos dėl jos nuotykių. Man ji- mieliausia ir darbščiausia pasaulyje moteris.“

Tik ką jai daryti? Neprasidėti su „tėveliais“? Bet kitokie vyrai netraukia. Šioje tragedijoje yra skaudančio grožio. Pažiūrėkime pro rakto skylutę: Pora- moteris ir vyriškis. Į akis krinta nebe jauna jo išvaizda, bet tai atrodo nė kiek netrikdo patrauklios jaunos moters. Kodėl ji su juo? O gal jis- jos tėvas? Taip ir yra! Kodėl mes susipainiojome? Jie tarsi- viena visuma, vyras ir moteris. Štai jie kartu dirba, ji daro jam valgyti, kerpa plaukus, juo žavisi. Šiems dviem žmonėms nieko daugiau nereikia. Kas juos atitraukė nuo išorinio pasaulio, kad svajodami apie neleistinus poreikius jie įsivaizduoja vienas kitą? Kaip išnaikinti stiprų meilės jausmą tėvui? Ir psichoanalitikai atsako: išeitis- rasti vyrą, kuris pakankamai panašus į tėvą, bet ir pakankamai nuo jo skiriasi. Matyt taip galiausiai ir atsitinka.

Bet tai tik sprendimo dalis. Su moterimis jai niekada nebus įdomu. Kad autoritetingi žmonės gali pasiūlyti pagalbą, ja nesinaudodami- tuo ji irgi negali patikėti. Smegenyse pakeista tik viena kaladėlė- seksualumas atsiranda ten, kur neturi būti ir kaip persikreipia pasaulis! Ar neatgrasu mėsinėti tą vaikystę? Atgrasu, bet vis tiek reikia. Ji turi išmokti nebedalinti netikrų pažadų ir nebeflirtuoti visur ir visada. Geriau pabandyti suvokti, ko nori, ir išdrįsti pasirūpinti savimi tiesiogiai, o ne vaidybos dėka.

Įsijausdama į vaidmenis ji labiausiai apgauna ne kitus, о save. Mano klientė pasakoja: „Jūs žinote mano kredo: „diena be komplimento- žlugusi diena!“ O su ta kelione labai nepasisekė, pora vyrų paskutinę minutę dingo, grupėje liko tik kelios apsikabinę porelės ir moteriškių būrys. Staiga suvokiau: į mane niekas nekreipia dėmesio! Pasidarė taip nyku, galvojau- nebeištversiu. Kankinausi, kankinausi, bet atsibundu vieną rytą su keistu jausmu- ogi jaučiuosi pati savimi. Kaip buvo gera nieko nevaidinti! Ir tos moterys man tapo artimos it seserys“.

Ir tragiška dramaturgija gali turėti šviesią pabaigą.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-01-05-genovaite-petroniene-demoniska-moteris-vyru-valdomame-pasaulyje/37935

Ak, tie nuo meilės kenčiantys žmonės! Meilės istorijos,l kaip ir filmai apie meilę, stipriai sukrečia, ypač kai psichologas į jas gali įsikišti kaip trečias slaptas dalyvis. Matyt, man, kaip ir daugeliui žmonių, šie filmai padeda kartu su herojais pagyventi beprotišku jausmu, užuot pasigilinus į savo kasdieniškų santykių esmę.

Iš tiesų meilė rūpi tik nedaugeliui žmonių. Tai įsimylėjėliai arba tie žmonės, kurių santykiai kankinantys, bet meilė dar neužgeso. Su tokiais klientais sunku – jie nemato nei psichologo, nei savęs, tik mylimąjį. Bet jų jausmai apnuoginti, jie trokšta duoti ir imti, nėra sulindę į atsiribojimo bei egoizmo kriauklę, ir jų kančios dar nėra tapusios neuroze.

Meilė – galinga jėga, juk neretai šalia mylimojo žmonės tampa kitokie, nei buvo. Kai įsimylime, pasaulis aplink mus sudreba ir pasikeičia. (Sūnus: Kas tau? Tėvas: Įsimylėjau. Sūnus: Tai dabar mums galas!) Įsimylėjus tarsi atsiveria „ego“ ribos ir su mylimuoju įvyksta chaotiškas susiliejimas. Tai nuostabus jausmas – staiga dingsta amžinas atskirumo pojūtis, pasąmonės turinys nebevaržomai liejasi į paviršių. Bet nenumaldomą galią įgauna praeities įvykiai – mylintysis kartoja kelias meilės rūšis, tas, kurias patyrė su tėvais. Jei tėvai būtų mus labiau mylėję, matyt, gyvenimas būtų rojus, bet dažnai būdami arti žmonės ima naikinti vienas kitą.

Anksčiau kinematografe mane žavėjo tragiškosios meilės istorijos, tokios kaip Bertolučio „Paskutinis tango Paryžiuje“, Oshima „Jausmų imperija“, Cavani „Naktinis portjė“. Koks besąlygiškai saldus ir kartu baisus sulipimas! Kokia jėga! Bet kodėl nuostabi ekstazė veda pražūtin? Patyrinėkime keletą destruktyvios meilės pavidalų.

Pavyzdžiui, dusinanti meilė. Tai begalinio turėjimo ir abipusio prarijimo jausmas, norima patikėti vienas kitam visas savo mintis ir jausmus, tarsi viena oda dviem. „Aš noriu pavirsti tavo negimusiu kūdikiu. Po tavo širdimi man tikrai būtų šilta. Nepalik manęs, niekados nepalik!“ Bet mylintysis neatiduos savo mylimojo, jis su baime stebi kiekvieną žmogų, kuris gali jį pagrobti. Mylimasis ima priklausyti išskirtinai mylinčiajam, užmiršta kuo buvo ir tampa priedu prie mylinčiojo. „Mes tapome viena asmenybe.“ Klausimas: kuria? „Juk tu buvai mano veidrodis ir tik šalia tavęs aš jaučiausi iš tiesų savimi. Mes visą laiką buvome kartu, atrodė, kad tu supranti mane geriau nei aš pati ir troškai tenkinti kiekvieną mano norą. Galbūt aš mažai gilinausi į tave. Norėjau jausti kad aš – tai tu, o tu – tai aš, todėl kai tu išėjai, neliko ir manęs. Man geriau galvoti, kad tu miręs. Bet jei tu tik įtikinėjai, o aš tavęs nepažinojau, niekas nebeturi prasmės.“

Noras susigrąžinti prarastąją dalį gali būti grėsmingas: „Nemyli tu, bet aš mylėsiu. Tai saugokis, bus tau blogai!“

Nenuostabu, kad laikui bėgant diskomfortas didėja, norisi išsprūsti iš dusinančio glėbio. Kaip galima skųstis, kad tave myli? Kaip įrodyti kėsinimąsi į tą taip sunkiai pagaunamą jausmą, kaip jautimąsi pačiu savimi? Nepaisant baisios kaltės, vienintelis būdas nebūti suvalgytam – neapykanta. „Moteris kaip iliuzija, kuri tave praryja. Norėdamas jai įtikti aš turiu vaikščioti kaip šešėlis. Aš daugiau nebegaliu. Kur aš įlindau? Prakeiksmas. Aš su ja niekada nebūsiu sveikas.“

Arba mazochistiška ir sadistiška meilė. Partneriai atstumia, žeidžia vienas kitą, bet negali vienas nuo kito atsiplėšti, kartais atrodo, kad jie gali mylėti tik kentėdami, tai ir yra jų didžioji tamsioji aistra: „Gerieji manęs netraukia. Tą ramybę norisi papurtyti, užmušti. Su geru niekada nebus taip, kad atsibundi iš ryto – ir užsidegi kaip lemputė, skrendi, niekas nebesvarbu.“

Neprieinamumas daro mylinčiajam didelį įspūdį ir panardina į bedugnį nevisavertiškumą. Bet kankintojas negali be mylinčiojo. Nuolat jį ignoruodamas arba žemindamas, jis iš tiesų atsipalaiduoja, minta besąlygišku atsidavimu, bet ir jis pasmerktas kančiai ir įtampai. „Man reikėjo, kad tu būtumei blogesnė, netikusi. Galbūt tik tada galėjai iš tiesų garbinti mane? Bet tavo bejėgiškumas mane slėgė ir tavo alkis amžinai vertė bėgti. Kartais žiodavausi pasakyti kažką gero, bet nujaučiau, kad tau patinku tik neprieinamas. Man reikėjo, kad tu neišnyktum, bet kad niekada, niekada nebūtum. Ne, neik artyn. Neliesk manęs.“

Bet jei meilė tokia baisi, nesveika, žmogus tampa tiesiog ne savimi, tai gal geriau be jos? Kartais, matyt, taip. Bet panašu, jog dabar daugelis žmonių juda atšalimo kryptimi. Galime nebesusitikti, bet susisiekti elektroniniu būdu. Būti ne vieni su kitais, o vieni šalia kitų su ekranais. Neįsipareigoti, būti pasirengę išsiskirti. Negirdėti vienas kito, nežiūrėti į akis, gultis į lovą, lovoje visada galima nusisukti. Esame sotūs, apsisaugoję nuo neplanuoto nėštumo, yra prognozių, kad ateityje šeimos institutas iš viso išnyks. Meilė nebebūtina, įsigali baisi mintis – „nesvarbu“. Narciziškas savo individualybės įtvirtinimas visuomenėje ir psichoterapijoje tampa dogma. Vienas psichoterapeutas tvirtino, kad Romeo ir Džuljetos problema buvo ta, kad jie negavo psichologinės konsultacijos.

Bet juk ne iš gero gyvenimo atsiribojama. Žinoma, yra žmonių, kurie savo bendravimą suvokia kaip sėkmingą bendradarbiavimą. O ką daryti kenčiantiems? Juk nenormalumo yra daugelyje santykių. Žinoma, jei jie dar neatšalo. Psichologai atsako: taip beprotiškai mus „užveda“ ir paklaidina fantazija. Kitame mylimas savasis „aš“, arba tą „aš“ žmogus skolinasi iš kito, taip išsigelbėdamas nuo vidinės tuštumos. Siekiama ne seksualinio malonumo, o paties egzistavimo: „ir be manęs nebus tavęs“ arba „ir be tavęs nebus manęs.“ Mylėti įmanoma, jei mylintysis sugebės žiūrėti į mylimąjį ne kaip į savo pratęsimą, nors tai taip svaiginamai stipru. Kažin ar egzistuoja karšta meilė iki pat mirties, bet egzistuoja patenkinami santykiai, kurie nuolat neišvengiamai keičiasi, neretai skausmingo vidinio persitvarkymo dėka. „Kaip mes galėsim po viso to gyventi?“ – „Kaip nors gyvensim.“ Psichoterapija nurodo gaires, kurios kaip ilgai geriamos vaistažolės gali duoti efektą. Išmokti geriau suprasti kitą žmogų, išmokti valdyti savo nuotaikas, įprasminti gyvenimą kitais būdais. Aistrą keičia rūpestis – tai būsena, kai kas nors iš tiesų turi prasmę. „Tai yra namai, kur viskas vyksta, tie švelnūs momentai, kūnas sulimpa su siela, aš jaučiu tavo šilumą, ir taip daug galiu tau patikėti.“

Bet, nepaisant didžiulio tikėjimo psichoterapija, mane ima abejonės: galėjimas būti vienam ir mažiau reikalauti dar nereiškia mokėjimo mylėti. Protinga geranoriška draugystė neprilygsta besąlygiškam susijungimui ir aistrai. „Liūdniausia, kad daugiau taip nepamilsiu jokios kitos moters ta tikrąja romantiška, beprotiška meile, dėl kurios vyrai vieni kitus kviečia į dvikovas.“ Ar galima ištreniruoti atsivėrimą, atsidavimą? Kaip mylėti kitą žmogų kaip atskirą, kai taip norisi susilieti? Jei mano siela tikrai nesugriaunama, tai aš niekada nepažinsiu meilės pilnatvės, nes meilės esmė yra visų tvirtovių griuvimas! O gal nenormali meilė geriau negu „nusausinta“, nes ji bent jau nepraradusi gyvybinės jėgos? Tragediją suvokti kaip neigiamą reiškinį – nesusipratimas, ji neneigia gyvenimo, o yra gilus ir taurinantis dalykas. Neaišku dėl to pasveikimo. Galbūt reikia kažką aukoti – arba meilę, arba ramybę, o gal net sveikatą. K. Jungas sakė, jog sunkių gyvenimo problemų niekada nepavyksta išspręsti, jei atrodo, kad jos išspręstos, tai kažkas svarbaus yra praleista.

Berašydama imu ilgėtis stiprių jausmų. Juk svarbu ne tik, „kodėl mylime?“, bet ir „vardan ko mylime?“ Meilė tai – gyvenimo įprasminimas, horizontų plėtimas, noras vienytis su kuo mes susiję – su mūsų pačių galimybėmis, su mums reikšmingais žmonėmis. Meilė, priešingai nei seksas, nepanaikina įtampos, o sukuria gyvybinę jėgą, kuri verčia judėti į priekį. Ką galima pasakyti apie meilę? Tai kaip menkas bandymas pasemti iš vandenyno. Kalbėk nekalbėjęs, vis tiek ji liks „mysterium tremendium“: „Ir jeigu aš sutiksiu tave po daugelio metų, ir tu mane atpažinsi, vieną akimirksnį mus apims neperskiriama šiluma.“

Pirmą kartą publikuota: http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/93450

Nė vieni santykiai nėra tokie rizikingi ir nepareikalauja tiek daug, kaip mylint priimti ir pažinti kitą žmogų. Meilė įjungia visus mūsų jausmus, mes turime mesti kontrolę ir tuo pačiu, suvokti savo baimę būti atstumtu, ir potencialų pyktį apgavystės atveju, bet kas nerizikuoja, tas neišlošia. Aistringumas charakterizuoja žmogų ne mažiau, negu intelektas ar įsitikinimai, pagrindiniai elgesio motyvai slypi būtent aistrose.

Yra žmonių kurie niekada nepatyrė ekstatinio susijaudinimo įsimylėdami, kai širdis netikėtai ir pilnai atsiveria kitam žmogui, tuo tarpu kiti žmonės meilėje talentingi, kūrybiški, kasdieną gyvena judėdami su savo jausmų srove ir potraukio energija. Seksualinis pasitenkinimas gali išeiti už orgazmo ribų, tapti „dieviška beprotybe“- Tantra jogoje meilės santykiuose kuriama ypatinga atmosfera, ritualais pažadinama vidinė dieviška jėga, kurios dėka žmogus gali eiti dvasiniu keliu.

Meilės jausmas nėra aktyviai kuriamas- jis nutinka. Kad „šokti į meilę pametus galvą“, turi būti pakankamai pasitikėjimo savimi ir pasitikėjimo mylimuoju. Atsidavimo momentu atsiveria ego ribos ir įvyksta chaotiškas susiliejimas su kitu žmogumi, kuris primena vaisiaus būseną motinos gimdoje ir visiškai pašalina amžiną atskirumo pojūtį. Savo „aš“ praradimas susijęs su mirties nuojauta, bet atiduodami gauname labai daug. Deja, jei meilė yra vaikiška ir romantiška, ji lūžta nuo bet kokių rimtų kliūčių ir žmogus vėl tampa uždaras meilei.

Įsimylėjimo iliuzijos

Ar neklystame įsimylėdami?  Kodėl iš pradžių mylimasis atrodo toks nuostabus, o po to paaiškėja kad savo charakterio trūkumais jis skausmingai primena mūsų ankstesnius partnerius, su kuriais santykiai jau sužlugo? Įdomu tai, kad kai kurie žmonės atrodo artimi ir savi, nors ir blogo būdo, o kiti nors geri, visuomet lieka tolimi ir nepažadina aistrų. Pasąmonė pažįsta savą žmogų panašų į motiną ar tėvą. Beje nebūtinai svarbu kita lytis- jei stipresnis ryšys su motina, ar senele mergaitė pasirinks vyrą, kurio charakteris panašus į pagrindinio jos gyvenime žmogaus- motinos, senelės charakterį. Jausmai ir taisyklės tarp vyro ir moters nusistato per pirmas penkiolika bendravimo minučių. Būna, kad pirmą kartą būsimas mylimasis sudarė blogą įspūdį, kuris po to užsimiršo, bet po keleto metų vėl išryškėjo pirmą kartą pamatytos savybės, kurių mylint nenorėta matyti.

Įsimylėjus per savo jausmus labai sunku susigaudyti, koks yra mylimasis ir ką jis jaučia, o vertėtų  kuo geriau suprasti žmogų, kol dar neatsirado prisirišimo jausmas. Svarbu juo domėtis - atsigulti į lovą daugeliui žmonių lengviau negu pasikalbėti. Iš tiesų reikia sužinoti labai nedaug- pamatyti kaip mylimasis elgiasi su savo draugais, tėvais ir ką mano apie buvusius iki jūsų, paklausti kaip jis atrodo žmonėms kurių nuomone pasitikite ir kurie nėra apakinti jausmų.

Kada vertėtų pradėti seksualinius santykius? Aistra ir instinktyvus žinojimas nėra menkesni už valią ir protą. Seksualinių santykių metu žmogus labai natūraliai atskleidžia savo temperamentą, jausmus, poreikius. Kita vertus, gilinti intymumą be įsipareigojimo pavojinga. Seksas yra galinga jėga, jis tarsi nuskausminamieji, padeda „prisitrinti“ prie žmogaus, todėl kyla rizika surišti savo gyvenimą su visiškai netinkančiu žmogumi. Bet visgi seksualiniai santykiai labai įtakoja draugystę tik tuo atveju, jei jie labai geri arba labai blogi.

Kai kurie žmonės tikisi, kad santykius gali sutvirtinti vaikas. Deja, vaikas dažniausiai tampa santuokos išbandymu ir geri santykiai tampa prastesniais, o prasti iš viso išnyksta. Manoma, kad su vis sekančiais santykiais ryšio gylis mažėja (gylis susiję su tuo, kiek kaltės jaučiama išsiskyrus). Bet sekančiuose įsimylėjimuose nors nebe taip įspūdinga gali būti daugiau laisvės, supratimo ir meilės.

Meilė ar nesveikumas?

Ir visgi kai meilė tampa primityvi, kerštinga, nenuspėjama, keista nebeaišku, kada ji pereina į nesveikumą. Tokios meilės pavyzdys - sadisto ar psichopato meilė, į kurią jis sudeda, tai kas jo gyvenime geriausia, bet nudegęs puola atgal į paranoją ar impulsyvius veiksmus. Jų dėka jis kurį laiką išsaugo savo trapius jausmus, bet galiausiai tokia meilė tampa tik erotiška neapykantos forma.

Nebrandus žmogus reikalauja meilės, bet bijo jai atsiverti. Jei būdamas vaiku jis gavo mažai meilės, todėl jaučia liguistą meilės alkį, bejėgiškumo jausmą, baimę atskleisti savo jausmus kitam. Ir atvirkščiai- jei būdami vaikais mes daug gaudavome, tai užaugę galėsime tiek pat duoti. Nebrandus žmogus kuria abipusio naudojimosi santykius, jei tokie santykiai egzistuoja ilgai, jie atbukina atmetimo baimę, bet gilesnio pasitenkinimo neatneša. Pvz. jis vaidina despotišką, bet atsakingą tėvą, o ji- paklusnią, bet kaprizingą mergaitę. Tarsi viskas dera, bet nė vieno iš partnerių tikri poreikiai nėra patenkinami.

Yra begalė nesveikos meilės būdų. Paranojiški žmonės kankina, įtarinėja, pavydi, bet brangina, atsiduoda, atleidžia; pedantai- labai pareigingai, ištikimai myli, beveik be jausmų, pagal grafiką; šizoidai - myli fantazijoje, per atstumą, o realybėje vengia; depresiški- mylėdami atsiduoda, bet prilimpa ir trokšta kad jais rūpintųsi; mazochistiški- ieško stiprios asmenybės, kuri „iš jų padarys žmogų“, idealizuoja, o ne myli; isteriški- „viskas arba nieko“, tai myli, tai nekenčia; narcizai- „aš tave aprūpinsiu savo pasiekimais, o tu mane šildyk“.

Kodėl meilės siekiam tokiais keistais būdais? Kai vaikas jaučia, kad jo nemyli, jo sąmonėje netelpa mintis, kad tėvai davę jam gyvenimą, gali jo nemylėti. Jei jo geras elgesys garantuos jam meilę, jis stengsis keisčiausiais būdais, kad būtų geru.

Kaip gydytis?

Ką daryti, jei jausmai išblėso? Nors galima paaštrinti jausmus fantazijos dėka, jie nebus tikri, kol nesuprasime, kur jie dingo. Šalta moteris gali sakyti: „aš myliu savo vyrą“, net jei jis blogai su ja elgėsi, bet po intensyvios psichoterapijos paaiškėja kad pacientė jaučia pyktį, o gal net neapykantą ir tuo pačiu kaltę dėl to. Jei žmogus suvoks ir priims savo pyktį, gal liks vietos ir meilei.

Įsimylėdami į gimines panašius žmones pasirenkam ir tas pačios problemas santykiuose. Kaip nesirinkti tokio žmogaus kaip tėvai, kai aišku, kad neišeis nieko gero? Išeities nėra- belieka tik keisti save, įprasti daryti naujus veiksmus, bet labai retas žmogus linkęs atlikti vidinį darbą.

Didelis prisirišimas prie kito- visai dar ne meilė. Simbiotinis susiliejimas, sadizmas ir mazochizmas pagal Fromą yra žemesnė meilės forma. Kita vertus, dažnai net aiškūs patologiniai bruožai puikiai randa savo vietą į prasmę orientuotoje poroje ir skatina abiejų vystymąsi. Tuo tarpu, jei siekiama tik gražaus ir sotaus gyvenimo, seksualinė trauka gęsta, ieškoma kitų partnerių. Jei ryšiai kuriami dėl kitų motyvų - patogumo, vaikų, statuso, gailėjimosi, tai ateityje, tiems motyvams nusilpus jie pasmerkti nutrūkti. Meilė, egzistuojanti iki pat mirties - tai ypatingas prasmės radimo kelias, kurio bruožas - negalėjimas išvengti vienam kito. Įsimylėjimas gali virsti meile jei kartu patiriama daug tikrų momentų - kai išdrįstama nuoširdžiai atsiskleisti, o partneris priima tavo pyktį, silpnumą, užsidarymą.

Mes negalime vienu metu ir kontroliuoti žmogų ir jį mylėti. Tikra meilė pasitaiko taip pat retai kaip ir stiprios asmenybės, jei laikyti ja ryšį tarp žmonių, kai suvokiami partnerio trūkumai ir jis mylimas toks, koks yra, stengiamasi dėl jo laimės ir gerovės. Brandi meilė atsiranda iš žmogaus turtingumo, o ne iš vargšiškumo. Kai esi iš tiesų mylimas, mylintysis tave „apšildo ir apšviečia“, todėl to neįmanoma nejausti.

Įsitikinimas, kad meilė išlaisvina ateina iš vaikiško tikėjimo, kad jei mama būtų mus mylėjusi, gyvenimas būtų rojus. Bet daugelis žmonių, nors ilgisi tokios meilės, jos negauna. Ilgesys vis tebėra mūsų širdyse ir mes ieškome išlaisvinančios meilės, bet norėdami šviesesnių santykių visų pirma turėtume pasitempti patys, nes deja likimas atsiunčia tik mūsų vertus žmones.

Neseniai konsultavau porą. Sąstingyje, vienas prie kito besitaikydami, jie gyveno aštuonetą metų. Pirmas „prabudo“ vyras. Jis pasibaisėjo kiek mažai nuveikta profesiniame gyvenime, koks nuobodus laisvalaikis ir ėmė daugiau bendrauti su žmonėmis. Šio vyro ypatingumas - jam labiau patinka bendrauti su moterimis. Vyrai, kurių geriausios draugės yra moterys ir moterys, kurių geriausi draugai yra vyrai, paprastai jau nuo vaikystės turi teigiamą bendravimo su kita lytimi patyrimą: merginos daugiau bendrauja su broliais ar tėvu, vaikinai - su seserimis ar motina. Toks elgesys nėra dažnas, todėl aplinkinių sutinkamas su įtarimu ar net smerkimu, nors jis kur kas mažiau keistas nei, tarkim, homoseksualūs ryšiai.

Taigi, mano klientai susipyko dėl to, kad vyras ėmė draugauti su viena mergina, sakydamas, kad ji jam dvasiškai labai artima, o žmoną pradėjo kankinti pavydo manija, nors jokių fizinių neištikimybės įrodymų nebuvo. Vyras užsispyrė, kad nebenori taikytis prie jos kaprizų ir jaustis kaip kalėjime, o ši, - kad niekada nepatikės tokių „draugysčių“ nekaltumu ir pareiškė, jog jis turi rinktis: ji arba kitos moterys. Kaip nustatyti, kada tik draugystė, o kada jau meilė? Pats vyras veikiausiai galėtų atsakyti į klausimą ar jo galvoje šmėsteli erotiniai jausmai, o mes, pašaliečiai, į tą klausimą atsakyti negalime.

Ar vyro ir moters draugystė be erotinių motyvų iš viso įmanoma? Ką sako psichologiniai tyrimai? Tyrimai sako, kad visgi ji yra įmanoma ir dažniau sutinkama tarp inteligentiškų žmonų, pavyzdžiui, menininkų, mokslininkų, kurie turi bendrų interesų ir kurių draugystė turtinga apmąstymais, pokalbiais, bendrais tikslais. Kodėl ši draugystė neperauga į meilę? Paprastai veikia vien iš šių priežasčių: vienas ar abu draugai turi antrą pusę, santykiais su kuria yra patenkintas arba yra apsisprendęs būti ištikimas; vyras ir moteris vienas kitam nepatrauklūs - „ne to skonio“. Žinoma, dažniau sutinkami atvejai, kai antrą pusę turi tik vienas iš draugų arba tik vienas iš jų nejaučia potraukio, o kitas jį visgi jaustų. Draugystė gali vykti ir šiuo atveju, jei tiesa aiški nuo pradžių ir nesuteikiama melagingų vilčių. Trečia priežastis: vyro ir moters draugystė dažniau sutinkama tarp moteriškų vyrų ir vyriškų moterų. Kuo vyras vyriškesnis, o moteris moteriškesnė, tuo daugiau traukos ir mažiau tarpusavio supratimo, tokios moterys jaučiasi suprastos tik draugių, o vyrai - tik draugų, tuo tarpu moteriški vyrai ir vyriškos moterys vienas kitą gerai supranta ir kartu priešinasi paplitusiems vyriškumo ir moteriškumo modeliams.

Bet grįžkime prie mūsų atvejo. Panašu, kad mano klientas tik draugauja su šia ar kitomis draugėmis, o žmona tuo netiki. Bet ar tik netikėjime priežastis? Kažin. Jai trūksta jo dėmesio, ji trokšta daug šiltesnio santykio ir didesnio susidomėjimo, jai užtenka tik jo, o jo dėmesys ir teigiama energija dalinama aplinkai, o ne jai. O gal ji yra perdaug godi ir nori, kad jis apie ją šokinėtų? Kaip yra iš tiesų ir kas teisinga, mes atsakyti negalime, kiekviena pora šį klausimą sprendžia savaip. Bet psichologas čia vis dėlto turi tarti savo žodį: taip, vyrai ir moterys gali būti tik draugais. Žinoma, svarbu įsigilinti, kas iš tiesų slepiasi už tokių santykių, bet aklai drausdami jiems tai daryti, mes įsiveliame į kovas, kuriose galiausiai nukenčia visi.

Pirmą kartą spausdinta: http://manokarjera.cv.lt/Default4.aspx?BlogID=169351d6-c008-4868-972b-df305bd4dada&readcomment=1

Pastaruoju metu galime stebėti akivaizdų paradoksą: nors vis dažniau visa armija psichologų sprendžia šeimų problemas, bet labai dažnas sunkumų santykiuose rezultatas- skyrybos. Kodėl taip yra?

Pradėkime nuo tokio atsakymo. Viena vertus- tradicinės ir finansinės priežastys šeimai palaikyti vis labiau mažėja (praeityje skiriamasi buvo retai, bet turėti draugą ar draugę ir gyventi atskirai nuo sutuoktinio buvo dažnas reiškinys). Kita vertus, pažadas “mylėti vienam kitą visą gyvenimą” dažnai duodamas jauname amžiuje. Dažniausiai tai įvyksta erotinio susižavėjimo pagrindu, kai sutuoktiniai dar nežino kas jie patys yra, nemato koks iš tiesų yra partneris ir galų gale- kuo jie gali tapti po kurio laiko. O respektabili visuomenė, ne tik leidžia, bet neretai ir reikalauja šio pažado. Vyresnis amžius dažnai irgi nepagerina situacijos, kadangi dėl visuomenės spaudimo ir galimybių rasti partnerį mažėjimo „griebiama“ bet kas. Ir taip skubotai sudaroma ne viena tradicinė vakarietiška šeima. Tokia šeima yra labai artimas bendravimas, kurio metu abu sutuoktiniai atranda patologinius savo partnerio bruožus, turinčius kankinančias pasekmes jiems abiem ir neretai tenka nusileisti tam, kuris sveikesnis. Todėl nenuostabu, kad ilgai išlaikyti darnius santykius yra labai sunku.

Šeima - dirbtinis darinysŠeima- dirbtinis darinys, kuris kinta kintant visuomenei. Pasižvalgę po kitus kraštus ir laikmečius rasime įvairių šeimos, vaikų auklėjimo, partnerystės formų. Indijoje ir šiuo metu 80 proc. sutuoktinių parenka tėvai. Musulmonų kraštuose vyras po vedybų gali gyventi atskirai, tik tam tikromis dienomis susitikdamas su žmonomis, yra nustatytas ir lytinių santykių minimumas. Lygybė santuokoje tebėra gana reta- dažnai finansus valdo vyras, o šeimai suteikiama jo pavardė. Toli gražu ne visada šeimos kuriamos iš meilės- yra šeimų, kurių svarbiausias tikslas- bendra ūkinė veikla, yra šeimos- vaikų darželiai, tebėra ir politiniais tikslais kuriamos šeimos.

Pedagogika nėra objektyvus mokslas

Egzistuoja ir daug alternatyvių vaikų auklėjimo būdų, šeima yra tik vienas iš jų. Norint suprasti kokiu būdu reikia auklėti vaikus, reikia atsakyti į klausimą , kokio norima rezultato. Pvz., romėnai auklėjo vaikus taip, kad išaugintų karius ir valstybės vyrus. Anglų aristokratai vaikus atiduodavo žindyvėms, po to-auklėms, galiausiai- į prestižinius internatus, toks auklėjimas formavo valingus, siekiančius tikslo žmones. Dabartinė įkyri tėvų globa palanki jautrių narciziškai susireikšminusių žmonių vystymuisi. Taip pat akivaizdu kad gerai vaikų auklėti negali besipykstantys ar nenuoširdūs tėvai. Auklėjimo tikslai keičiasi kas 10-20 metų, tie žmonės kuriuos auklėjame dabar gyvens jau visai kitomis sąlygomis, negu mes.

Partnerystės formų įvairovė

Partnerystė, vyriški ir moteriški vaidmenys irgi gali būti labai įvairūs, ir toli gražu ne visada atitikti tai, kas dabar madinga ir rodoma per TV. Užtenka atsigręžti į graikų deives- be tokių moteriškumo formų kaip motina Hera ar meilužė Afroditė, egzistuoja Hetera- vyro kompanijonė, kovingoji Artemidė, Atėnė- neseksuali kultūros globėja, vaidilutės- moterys paaukojančios savo gyvenimą didesniam tikslui. Jei vyras ar vaikai moteriai yra ne pirmoje vietoje, tai nebūtinai sutrikimas, atvirkščiai- neurozė gali išsivystyti, jei tokia moteris bando gyventi ne savo gyvenimą. Įmanomos ir įvairiausios partnerystės formos- švelni ir jautri pora, „karalaitė ir pažas“, dvi valdingos asmenybės, „Dzeusas ir nimfos“ ir tt. Realybėje labai sunku rasti įrodymų “papildančių puselių” teorijai. Vyras ir moteris papildo vienas kitą tik iš dalies, vienatvė ir nesupratimas- santuokos dalis, padedanti partneriams pažinti gėrį ir blogį.

Laimė, gerovė ir seksualiniai santykiai

Daugelis žmonių kurdami šeimą svajoja apie laimę ir gerovę. Tačiau tai yra du skirtingi dalykai. Gerovė reiškia visų norų išsipildymą, gerovę siūlo turistinės firmos
ir skalbimo miltelių reklamos. Laimė- tai tiesos ir prasmės paieška. Kompozitorius atsidavęs kūrybai gali kankintis, jis negalvoja apie gerovę, bet neabejotinai jaučia prasmę.

Kurios iš jų- gerovės ar laimės- žmonės ieško ir neranda dabartinėje šeimoje? Panagrinėkime labai svarbų šeimos veiksnį –seksualinius santykius. Daugelis seksualinių veiksmų biologiškai visai nereikalingi. Seksualumas daugelio suprantamas kaip kažkas demoniško, tai rodo jo ryšį ne tik su norų patenkinimu, bet ir su sakralumu. Neretai galima stebėti, kad kuo žmogus įvairesnis, tuo pas jį daugiau seksualinių nukrypimų. Laimės ir prasmės pojūtis aiškiausiai pasireiškia erotiniame suartėjime, lytinis aktas simbolizuoja nesuderinamumo nugalėjimą. Dažnai net aiškūs patologiniai bruožai puikiai randa savo vietą į prasmę orientuotoje šeimoje ir skatina sutuoktinių vystymąsi. Tuo tarpu, jei siekiama tik gražaus ir sotaus gyvenimo, seksualinė trauka gęsta, ieškoma kitų partnerių.
Internetas silpnina šeimą

Kaip su šeimos krize gali būti susijęs taip stipriai gyvenimą pakeitęs internetas? Nors internetas gali padėti šeimai, palengvinti bendravimą su kitomis šeimomis, bet realybėje jis aiškiai mažina šeimos poreikį: vaikai mažiau paiso šeimos ir yra auklėjami interneto, šeimose darosi normalu pažinčių portalai ir tt. Viena vertus, internetas didina bendravimo ir savęs atradimo įvairovę, skatina geriau išreikšti save, siūlo daug galimybių atrasti save ir ieškoti alternatyvių bendravimo būdų. Kita vertus, tinkle daugiau galimybių atsitraukti, išvengti tikros atsakomybės, tikro veiksmo, bendravimas gali tapti paviršutiniškas ir fragmentiškas. Todėl internetas didina galimybę ne tik atrasti, bet ir prarasti save, ir dar labiau silpnina jau ir taip silpną šeimos institutą.

Šeima kaip gerovės institucija pralošėKad vedybos susijusios būtent su laime, o ne su gerove liudija gausiai jas lydinčios dvasinės tradicijos. Meilė, egzistuojanti iki pat mirties - tai ypatingas prasmės radimo kelias, kurio bruožas - negalėjimas išvengti vienam kito.

Dabar, kai šeima kaip gerovės institucija darosi vis labiau nebereikalinga, ją gali palaikyti tik prasmės ir laimės paieška. Jei šeimoje nesiaukojama, būna fiasko. Deja, narcizinis savo asmenybės atskleidimas tampa dogma visuomenėje ir psichoterapijoje.

Kita vertus, mes nereikalaujame, kad kiekvienas rastų save, tarkim, kūryboje. Egzistuoja žmonės, kurių dvasiniam vystymuisi šeima nereikalinga. Skyrybų sumažėtų, jei žmonės atrastų kitų bendravimo būdų. Kuo įvairesnė kultūra, tuo daugiau galimybių ji gali tam pasiūlyti.

Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas:
http://www.balsas.lt/naujiena/93874/genovaite-petroniene-kas-bus-su-seima-itinklintoje-visuomeneje/rubrika:naujienos-gyvenimas

Pasibaigus vasarai ir grįžtant į rutiną galima apmąstyti, ką davė nauji įspūdžiai, kelionės, sutikti žmonės. Iš to galima padaryti apibendrinimų ne tik apie pasaulį, bet ir apie save.

Labiausiai įprasta keliauti grupėmis. Kai kam tai didelis malonumas, bet užsidariusiems tarp artimųjų ar apsuptiems paklusnių pavaldinių žmonėms tai tampa nemažu išbandymu. Grupėje reikia taikytis prie kitų žmonių ir prie bendrų taisyklių: „Žmonės grupėje dažnai virsta į bandą – klausoma to, kas garsiau rėkia“; „Pirma visi lekia iš visų jėgų, o po to ilgai stovi ir tauškia niekus“; “Nekenčiu, kai šalia keliauja lietuviškos šeimos, nuo jų atsiriboti gali tik viešbutyje, o lėktuve jų klausytis neįmanoma - vaikai cypia, vyrai nusišalinę, moterys viską reguliuoja“.

Nuo bendrakeleivių nepabėgsi, bet galima juos suprasti ir nekaupti nuoskaudų, ar net daryti teigiamą įtaką tam, kas vyksta, pakreipti pokalbį norima tema, t. y. mokytis lyderiauti pačiam. Prisitaikyti prie kitoniškų žmonių ypač sunku tiems, kurie gyvena savo uždarame pasaulyje pagal metų metais nesikeičiančias taisykles: „Mano mama porą kartų per metus išsiruošdavo pas gimines. Bijodama nepatogių lovų ji veždavosi savo čiužinį, įsidėdavo savo maisto, kadangi kartu veždavosi šunį, labai nuogąstaudavo, kad jis svetimoje aplinkoje ko nors nesuėstų ir nesusirgtų, bet svečiuose ji vis tiek labai kentėdavo ir iš tikro atsigaudavo tik grįžus namo. Po to dar savaitę nagrinėdavo, kas ką ne taip pasakė. Dabar ji iš viso niekur nebevažiuoja.“

Ne taip retai kelionėse įvyksta rimti konfliktai, kai kurie žmonės net vengia keliauti su draugais, bijodami jų netekti. Poros kelionių metu patiria intensyvesnius santykius - dažniau susipyksta, bet ir labiau suartėja, prisiriša. Artumo kelionėje daug daugiau, negu įprasta ar reikia, todėl po kelionių dažnai kyla noras vienam nuo kito pailsėti ir atsitraukti. Ypač pavojingos kelionėje situacijos, kai išsiskiria norai. Pvz., grupelė žmonių, darniai keliavusi po kalnus, mieste staiga tampa visiškai skirtingų interesų: vienas nori sėdėti bare, kitas - kuo daugiau apžiūrėti,, trečias veržiasi į parduotuves, ketvirtas – į muziejus. Jeigu jie vienas kito lauks, nebus patenkinti nė vieno poreikiai, todėl svarbu nesipykti ir laiku rasti logiškus kompromisus. Bet toks derinimasis gali prasidėti kiekviename žingsnyje ir labai varginti, todėl kur kas lengviau, kai grupėje yra pakankamai žmonių, kuriems malonu tiesiog prisitaikyti, jausti malonumą, kai juos kažkas kažkur vedasi: „Pačiai vadovaujant reikėtų daug mąstyti – lyg darbe. Per atostogas man labiausiai patinka atsipalaiduoti: tegul mane kaip avį kur nors vedasi, o aš eisiu iš paskos ir mėgausiuos“.

Kai kurie keliauja vieni. Tuomet taikytis prie kitų reikia mažiau, bet galvoti – daugiau. Puikiu, jei jie sugeba atsipalaiduoti nuo nuolatinio kelionės planavimo ir tiesiog leisti atsitikti tam, kas atsitinka, pvz., be plano vaikštinėti gatvėmis. Tai visada yra savarankiškumo ir sugebėjimo bendrauti išbandymas. Reikia daug ką nuspręsti, pasiklausti. Atsiranda būtinybė nustatyti tam tikrą atstumą su bendrakeleiviais ir vietiniais gyventojais: Pietuose - apginti savo erdvę, Šiaurėje - įveikti atstumą. Kai kurie žmonės taip sunkiai susitvarko su, pvz., įkyriais musulmonų prekeiviais, kad daugiau nebegali keliauti į tuos kraštus. Kai kurie keliaudami vieni jaučiasi liūdni ir vieniši, kiti - randa daugybę naujų pažįstamų.

Kartais, neradus artimų bendražygių, tenka jungtis prie mažai pažįstamų žmonių. Buvimas su svetimais žmonėmis, šalia kurių sunkiau parodyti savo tikrąsias mintis ir norus, yra išbandymas. Iš pradžių negilūs ryšiai mažai daro įtakos nuotaikai, ir žmogus akis į akį atsiduria su savo vienatve. Kokia bus vienatvė, labai priklauso nuo to, kokie ryšiai liko namie. Jei artimieji jums labai daug duoda, jų aštriai truks, jei artumas netikras - kelionėje ta tuštuma išryškės, jei donoras esate jūs - kaip tik atsigausite: „Kodėl tiek daug jėgų? Šiame žemės taške toli nuo namų niekas manęs nepažįsta. Žmogus be istorijos, be vardo, judėjimas - vienintelis būdas gyvenimui užpildyti. Tik ausyse vis girdisi mano mobilaus telefono melodija, kažkas man skambina ir neprisiskambina.“ Vėliau suartėjama su bendrakeleiviais. Paprastai šie ryšiai nuoširdūs ir tikri, nes žmogus kelionėje atsiskleidžia: tai, kuo jis domisi, jo nuotaika, egoizmo lygis, valdingumas. Jei norite įsigyti tikrų draugų - ieškokite jų kelionėse!

Keliavimas su kitais daug daugiau duoda nei atima: nors kelionės metu bendrakeleiviai įkyri, grįžus jų stipriai ilgimasi. Keliaujant grupe dingsta vienišumo, liūdesio jausmas, galima pagyventi kartu ir išsilaisvinti nuo savo įpročių: „Grupėje aš kaip po antklode, susupkite ir užliūliuokite, kad nieko neprisiminčiau apie save. Laisvė būti ir būti kartu.“ „Kelionės draugų tuoj neliks šalia ir lengvumo būsena galbūt išnyks.“ Trumpam galima pagyventi bendruomeninėje sąmonėje, pajausti, kad padėti kitam būna naudingiau, negu rūpintis vien savimi.
Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas:

http://www.manokarjera.lt/Default4.aspx?BlogID=cac068c1-6c22-4d43-8162-11689dd1f99d&readcomment=1