Kaip ir daugelis gydytojų, galiu užjausti savo pacientus, nes atrandu savyje visų ligų po truputį. O ypač aštriai sergu darboholizmu ir perfekcionizmu, kuris pasibaigus atostogoms kas dieną įgauna vis didesnį pagreitį. Štai penktadienio vakaras, visi pacientai gražiai apkamšyti ir nuglostyti sėkmingai sau gyja. Visos paskaitos surūšiuotos. Visi namai sutvarkyti. Atsisėdu ant sofos. Neramu. Žiūriu – knygos lentynoje sudėtos nelygiai. Patiesinu. Matau – batai koridoriuje irgi nelygiai sustatyti. Stop! Tai jau nesveika. Bet tarsi nėra stebuklingos rankenos, į kurią būtų galima įsikibti ir niekur nebesiblaškyti.
Jaučiu, kad nieko nebus. Įsijungiu kompiuterį. Užuot blaškiusis po namus, patobulinsiu kokią paskaitą, studentai bus laimingesni, o aš sunaudosiu paskutinę šios dienos energiją ir ramiai griūsiu į miego bedugnę be jokių dvasinių kančių. Vaikystėje, kai neturėdavau ką veikti, tvarkingai surūšiuodavau visus žaisliukus, kuriems sudėti sugalvodavau vis naują sistemą. Arba sėdėdavau ant palangės ir surašinėdavau pro langą pravažiuojančių mašinų numerius ir spalvas. Taip tikrai buvo, nesistebėkite, dar ir dabar turiu tas lenteles. Vieną kartą pasitarti dėl psichologinių klausimų užsuko visų vaistinių vyriausioji. Ji pasakojo: kaip nuostabu, kai turi daug daug stalčiukų ir gali į juos tvarkingai sudėti daug daug dėžučių. Iš tikro nuostabu, iš chaoso atsiranda tvarka, kaip pasaulio kūrimo momentu. Nieko nepadarysi, jeigu žmogui reikia, kad visų puodelių rankenėlės žiūrėtų į vieną pusę. Jei tikėsi, jog būtent rankenėlių sudėliojimas atidaro kosminės energijos kranelį, pasuki paskutinę rankenėlę, ir ji jau liejasi, tai didis tikslas!
Tik kartais nebe aš darau tvarką, o ta tvarka ima mane „daryti“. Tada sustoti labai sunku, o kai kuriems žmonėms ši problema gali pasiekti ir baisų mastą. Pvz., žmogus trisdešimt kartų per dieną plauna rankas, atrodo, kad jos vis dar nešvarios, nors jau žaizdotos. Arba žmogui atrodo, jog jis nurims tik tada, kai nušluostys visas dulkes. Žmogus, kuris jaučia nenumaldomą norą išrauti vieną plauką. Ištraukęs nurimsta, bet netrukus noras ateina vėl. Nevaldomai apsėdančios mintys ir veiksmai psichiatrijoje vadinami „obsesija“, įdomu, kad šis žodis turi ir kitą reikšmę – „apsėdimas“, tik žmogų apsėda ne piktoji dvasia, o įkyrios mintys ir darbai. Aišku, nebe iš širdies eina tokie darbai, gal ir tikrai iš blogosios dvasios. Moteris apsėda tvarkymasis. Vyrus apsėda darbo reikalai, rūkymas. Didesnė Vakarų pasaulio dalis yra kažko „apsėsta“ – švaros manija, pirkimo manija, remontų manija.
Bet tai atspindi Vakarų pasaulio vertybes. Atrodo, kad dabartiniame pasaulyje kažko verti tampa nebe jausmai ar patyrimas, o veiksmas ir produktas. Dievas tampa panašus į pedantišką buhalterį, skaičiuojantį gerus ir blogus žmogaus poelgius. Ar visi nesveiki? Ne. Bet atsipalaidavimo daugeliui žmonių šiuo metu jau reikia mokytis atskirai, kaip sudėtingo ir senai pamiršto meno – mokytis sėdėti sudėjus rankas ir negraužti savęs. Mano klientė pasakoja: „Dabar stengiuosi ilsėtis, kaip jūs sakot, turiu priprasti. Man reikėtų tiesiog save nugalėti ir netriūsti. Išleidau vaikus, penkiolika minučių pagulėjau, vėl pradėjau apie darbus galvoti. Vieną kartą brolis juoko forma pririšo mane prie gėlių stalelio, sako – čia „sauga“, pažiūrėsim, kiek tu išsėdėsi. Buvo labai sunku sėdėti.“
Bet skaitytojas nori sužinoti ką nors konkretaus. Isterija ir obsesija yra universalūs reagavimo būdai, kurie ir suteikė populiarumą psichoanalizei. Kodėl žmogų apsėda įkyrios mintys? Nes jo viduje prisikaupia kažko tamsaus, bet jis tvirtai užsiveržia, kad blogi jausmai neišeitų į paviršių. Blogų jausmų slėgis pamažu didėja, ir pro menkus plyšelius jie ima veržtis į išorę tarsi garai iš greitpuodžio. Ir kaip tie šnypščiantys garai verčia šokinėti dangtį, taip ir žmogelį nematoma spyruoklė ima tąsyti šen ir ten, jis tvarkosi, blaškosi ir t. t. O jei atvertume dangtį? Kai dirbau psichiatrinėje, mačiau sceną: įkyraus rankų plovimo apimta moteriškė susipyko su palatos kaimynėmis ir apsiverkė. Ir ką jūs manot? Rankų plovimas tą dieną liovėsi. Reikia išleisti jausmus.
Įkyrumas – tai „užsiciklinimas“. Kartais jis prasmingas ir reikalingas. Obsesinis kartojimas „užkalba“ baimę. Pvz., kai tik žmogui neramu, jis jau ir rūšiuoja daiktus. Maži vaikai mėgsta įkyriai kartoti vieną ir tą patį dalyką, kartojimo tikslas – priimti naujumą, stiprius jausmus. Obsesija – tai įkyri tvarka, kurios tikslas – išvengti realybės chaoso baimės. Kartais kartojamas dalykas turi simbolinę prasmę, pavyzdžiui, „nusiplauti rankas“ – tai atsikratyti kaltės. O kartais tai – tarsi sakralinio laiko sustabdymo karikatūra. D. Charmso kūrinyje „Puškinas ir Gogolis“ Puškinas vis užkliūna už Gogolio, o Gogolis – už Puškino. Tame tekste jokio veiksmo nėra. Kai nesinori priimti viską suvalgančio laiko, „ateina negyvas ponas ir sustabdo laiką – jį „užciklina“.
O kodėl emocijos laikomos taip kietai uždarytos? Kodėl norisi būti tokiam geram, darbščiam, dvasingam per sukąstus dantis? Griežtose šeimose auklėti vaikai jau vaikystėje sužino, kad kiekvienoje situacijoje yra vienas teisingas sprendimas ir egzistuoja „teisingas“ gyvenimas. Suplanuojamos atostogos, žmogus suplanuoja, jog džiaugsis, ir džiaugiasi. Bet nuolat viską kontroliuoti labai sunku: jeigu nori priversti gyvą būtybę, galiausiai darosi vis sunkiau išlaikyti kontrolę. Vienos klientės paklausiau, kuo gyvenime ji besąlygiškai tiki. Ji atsakė: „Tuo, kad reikia mylėti savo artimuosius.“ Nesinori, bet reikia. Aš klausiu: O ko jūs gyvenime norite? Ji sako: „Niekada negalvoju, ko noriu, nes aš vos spėju atlikti tai, ką reikia.“ Ji išmoko žodį „reikia“ ir neišmoko žodžio „noriu“. Lazda moralės srityje perlenkta.
Jai saugiau turėti gerą ryšį su superego negu su žmonėmis. Giliai širdyje ji tiki: „Žmonės neatsakingi. Aš esu ta, kuris patikrins save ir kitus.“ Bet jei žmogus ką nors perlenktai deklaruoja arba jei labai stengiasi ką nors atmesti, dažnai jo pasąmonė nori priešingo. Grupei žmonių buvo duota užduotis negalvoti apie baltą mešką, ir šie žmonės nebegalėjo atsikratyti įkyraus meškos vaizdinio. Todėl net itin dorovingo žmogaus gyvenime dažnai atrasime pagedimo salelę. Kai psichoanalitikas paprašė vieno dorovingo paciento atsiduoti laisvoms asociacijoms, šis išsigando: „Bet juk tada ims ir išplauks visas mėšlas!“ Ir žmogų apninka įkyri mintis pagadinti orą visiems girdint. O juk reikia paprasčiausiai leisti negeroms mintis būti, ir jos netrukus ramiai nuplaukia praeitin.
Nuo darboholizmo, skrupulingumo ir savęs prievartavimo gydytis ateinama retai – juk toks elgesys atneša daug naudos. Tokie pacientai uolūs, bet dirbti su jais sunku. Sąmoningai jie sako „taip“, o pasąmoningai priešinasi ir negyja. Todėl, kai toks žmogus klausia: „Ką aš turiu daryti?“, klausimą reikia pakeisti į – „Kas aš esu ir ko noriu?“
Įsisąmonintas darbštumas iš „užsiciklinimo“ gali atvesti į nuskaidrėjimą: „Kasdienybėje yra kažkas švento. Nueini į darbą – vis į tą pačią vietą su tais pačiais žmonėmis. Mažos veiklos plukdo laiką į priekį, menkos naujienos, apynaujės mintys, žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę, ram pam pam. Jokios spengiančios tuštumos kaip vaikiškoje spalvojimo knygutėje, kur tą patį gaidį kas dieną kitaip nuspalvini. Ir visada ateina pietūs, ir niekada nebūna, kad neateitų.“
Man patinka darbštūs, dori žmonės, tie gydytojai, buhalteriai, vaistininkai, kurie triūsia, kai kiti dejuoja, patinka jų kuklumas ir amžinos pastangos viską sutvarkyti. Bet norisi jų pagailėti, apkabinus palaikyti, kad aprimtų, sustotų. Ar juos kas nors apkabina ir palaiko? Juk pačiam save apkabinti labai sunku.
Pirmą kartą straipsnis publikuotas: http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/100235