psichologas.info

Nežinau kaip jums, bet man paranoja yra labai įdomi, nes, ko gero, negalime rasti jautraus, daug pasiekusio žmogaus, kurio nebūtų nors kartą kankinę paranojiniai nuogąstavimai. Kartais įtarinėti reikia ir sveika: „Jeigu neįtarčiau, nebūčiau juristas“. Pratęsiu: „Nebūčiau ir psichoanalitikas“. Bet kai įtarumas tampa paranoja (juk tai psichiatrų terminas), tada jau iš tikro baisu. Sąlygiškai vadinsiu liguistai įtarius žmones paranoikais – juk tikslios ribos tarp sveikumo ir nesveikimo nėra.

Vieni paranoikai – sprogstantys, kaltinantys, kiti – itin jautrūs, ilgai virškinantys nuoskaudas, treti – saldoki, sukti. Paranoikas nuolat pasiruošęs įsižeisti, regis, tik ir laukia, kol jūs nepakankamai jautriai sureaguosite ar ne vietoj pajuokausite. Jis kur kas pavojingesnis už staigų psichopatą, nes veikia apgalvotai ir gali atkeršyti praėjus daug laiko, kai jūs pamirštate pavojų arba nusilpstate. Paranoikas veikia už nugaros, pvz., apipila rūgštimi kaimyno krūmus, nori „pasikasti po pamatais“, kontroliuoti. Jo smeigiantis žvilgsnis, staigios kaip šūviai provokacijos ir reikalavimas tuoj pat prisipažinti sukelia jums nesuprantamą baimę. Reikia įrodyti, kad esi ne dramblys. Paranoikas mėgsta rašyti skundus, metų metais bylinėtis ir dėl savo atkaklumo galų gale laimi.

Pacientų paranoikų, ačiū Dievui, nedaug. Paranoikas nė už ką nepatikės informacijos apie save svetimam psichologui, kuris mintyse, žinoma, tyčiojasi iš kvailių pacientų, negali užsimerkti per relaksacijos seansus – priešo akivaizdoje atsipalaiduoti baisu, apsimeta, kad laukia prie kito kabineto, šnipinėja ir renka apie psichoterapeutą informaciją. Atėjęs jis paslaptingai šypsosi, o po to išgirsti atsiliepimų, kaip paranoikas pasakoja, kad iš jo šaipeisi, jį žeminai, ketinai išvilioti jo invalidumo pensiją ir t. t. Pvz., viena klientė įtarinėjo mane, kad informacija apie ją anksčiau ar vėliau nutekės. Jei žmogus, kuris pažinojo mus abi išsakydavo kritiką jos adresu, ji buvo įsitikinusi, kad dalis informacijos jau nutekėjo.

Paranoikas mąsto:

Žmonės turi paslėptų motyvų, jie vieną sako, kitą daro;

Jei žmogus per daug geras, jam kažko reikia. Už dyką būna tik sūris spąstuose;

Negalima prarasti budrumo, priešas nesnaudžia;

Jei apie save ką nors atskleisi, tai tik ir lauk, kad tuo pasinaudos.

Kaip nenukentėti nuo paranoiko? Kas dedasi paranoiko širdyje? Kaip padėti sau, kad netaptum savo baimių auka? Panerkime į paranoiko sielos gelmę, pavaikščiokime po jo tamsios sielos kambarius. Ekskursija prasidėjo.

Pirmas kambarys: „Nusikaltimas ir bausmė“. Daugelis paranoiškų žmonių vaikystėje buvo nuolat žeminami, todėl tapo baimingi, išsisukinėjantys, pasiruošę gintis dar nesant pavojaus. O ko tikėsiesi, tas ir atsitiks. Situacija: į vieną grupę patenka paranoikas ir psichopatas. Kas taps pirma psichopato auka? Žinoma, paranoikas. Paranoikas įsitikinęs, kad autoritetingi žmonės linkę žeminti kitus, o jį - pirmiausia. Jis bijo grėsmingų ir stiprių žmonių, moralinio ar net fizinio sunaikinimo, nuolat įdėmiai stebi galimą grėsmę ir išprovokuoja agresiją: Lietuvoje knibžda visokių žmogelių, žmogeliūkščių. Kuo garsiau kalbėsi, tuo daugiau priešų atsiras. Geriau būkim kaip muilas.

Antras kambarys: „Pažemintieji ir nuskriaustieji“. Paranoiškos asmenybės giliai viduje jaučiasi pažeidžiamos, menkavertiškos, pavydi kitiems, nesusigaudo žmonėse – paranoiko pasitikėjimą įgiję žmonės dažnai mulkina jį tiesiai po nosimi. Paranoiškas žmogus jaučiasi silpnas, kuo jis silpnesnis, tuo labiau bijo, todėl paranojinės savybės dažnai paaštrėja senatvėje: „Kaip jūsų sveikatėlė, Josifai?“ – „Nesulauksit!“ Pašlijus sveikatai senas žmogus įtariu žvilgsniu stebi viršininką. Atrodo, viršininkas normalus žmogus, nekasė už nugaros duobių, o vis tiek baisu. Vieną dieną atleis iš darbo, žiūrėk, ir nebeliks ką ant stalo pasidėti dėl gerojo viršininko, todėl rūsyje turi būti skalbiamųjų miltelių ir kruopų bent trejiems metams, šventai.

Trečias kambarys: „Nemyli tu – bus tau blogai“. Paranoikas meilės gavo mažai ir it kūdikis nori iš mylimo žmogaus visko, o visko negavęs gali imti tiesiog neapkęsti. Jis stokoja humoro jausmo, neatsipalaiduoja šalia kitų, nedrįsta išreikšti švelnumo, turi mažai draugų. Jis reaguoja į menkiausią atstūmimą, net abejingumas tolygus atmetimui. Jei paranoiškas viršininkas pamilo sekretorę, o ši jį atstūmė, nebe gyvenimas jai tame darbe, oi, ne gyvenimas. Jei nepateisinote paranoiko vilčių, jis gali jus ilgai persekioti, nes žaizdos jam ilgai neužgyja, ir jis dešimtmečiais atsimena nuoskaudas.

Mano klientas sako: Ką pažadu, visada padarau, o jei man ką nors pažadėjo ir nepadarė, niekada nepamiršiu. Ir tik įsivaizduokit, kai atkeršiju, matau, kad žmogus net nesuvokia, už ką.

Ketvirtas kambarys: „Šiaudas svetimoj aky“. Paranoiškas žmogus, kuriame verda pavydas, pyktis, baimė, mato pasaulį pagal savo sugedimo lygį. Pavyzdžiui, vyras, apimtas neištikimybės fantazijų, jaučia, kad jo žmona pavojingai patraukli kitiems. Galiausiai jis suvokia, kad žmona išdavinėja jį su jaunu kaimynu, kadangi šis su juo sveikindamasis įtartinai šypsosi. Jis budrus, linkęs ieškoti paslėptų reikšmių, patvirtinančių išankstinį įsitikinimą, nebemato visumos ir „iš musės padaro dramblį“: Mama tik pamato mano draugą ir kartoja: „O gal tu vedęs?“ Jis kentėjo, kentėjo, tada nuvažiavo ir išsiiėmė dokumentą, kad nevedęs. O ji sako: „Popierius galima padirbti.“

Baisiausia, kad paranoikas verda smalą visiškai nepriklausomai nuo pasaulio. Jei iš ryto atsibunda blogai nusiteikęs, jis ima galvoti: „Kas man pakenkė?“ Ir nurimsta tik suradęs priešą. Be išgalvoto priešo būtų daug sunkiau – tamsus, niūrus neapibrėžtumas, liguista košė sieloje. Kai yra ką įtarti, bent aišku, – kas priešas, o kas draugas. Kovoje paranoikas jaučiasi saugus.

Penktas kambarys: „Šventas karas“. Nors paranoikai dėl savo vertybių kaunasi piktai, bet tarp jų daug dorų žmonių. Tai tikrieji kovotojai už tiesą, ne kartą nukentėję nuo savo sąžiningumo ir principingumo. Jie pasižymi stipria valia, gali būti moralistai ir konservatyvūs. Garsi psichoanalitikė N. McWilliams rašo: „Žmonės, turintys paranojinių bruožų, linkę į politiką, kur jie gali išreikšti savo polinkį kovoti su blogiu ir grėsme. Socialiniai ir politiniai judėjimai neišvengiamai įjungia paranojinių dalyvių pogrupius, kurių fanatizmas įkvepia, ir prie jų limpa kiti paranoiški žmonės, o nuo barikadų jie pasitraukia paskutiniai.“

Tai kaipgi sutarti su paranoiku ar jam padėti? Visų pirma reikia nuo jo apsiginti. Nepasiduokite paranoikui vien dėl to, kad jis baugina, iš tiesų jis pats bijo. Nors paranoikas labai nemėgsta tarpininkų, kurie gali padėti apsiginti, mes visgi gyvename civilizuotoje valstybėje. Paranoja man visą laiką asocijavosi su laukinių žvėrių tramdymu. Žvėrys labai stiprūs, juos įmanoma valdyti, galbūt jie net taps draugais, bet vieną dieną jiems kažkas užeina ir jie smarkiai sužaloja savo geradarį.

Kita vertus, svarbu atsiminti, kad ir koks baisus būtų paranoikas, jis „nežino, ką daro“. Su nesibaigiančiu įtarinėjimu reikia susitaikyti, – tokia šio žmogaus patirtis. Kuo aiškesnis būsite, tuo mažiau galimybių bus jus įtarti. Paranoiškų žmonių gyvenime kartais taip mažai nuoširdumo, kad tiesumas jiems tampa atradimu, kaip galima bendrauti. Įtarinėjimus reikia tiesiog išklausyti,  išsikrovęs paranoikas mažiau kenkia už akių. Psichoterapeutų pokalbis: „Šiandien produktyvi diena, paranoikas sprogo!“ - „O, tai sveikinu!“ Kai aistros nurimsta, verta ramiai ir tvirtai grąžinti šį žmogų į realybę. Bet dar svarbiau padėti paranoikui pasijausti stipriam. Kai banke nemenka sąskaita, keturios spynos ant durų, po lova – kirvukas, jau ir nebereikia kitų taip smarkiai įtarinėti.

Santykiai su paranoiku gali būti savotiškai geri. Įtarus kankintojas sugeba stipriai prisirišti. Ką tik jus sutrynęs jis tikrai padės, jei ištiks bėda – paranoikas rūpinasi silpnaisiais, nes jų nebijo. O kartais, jei paranoiško žmogaus ir jūsų vertybės sutampa, jis gali būti net pasitikintis ir kilnus.

Apie paranoikus ko nors neįžeidžiant rašyti sunku, juk tai taip lietuviška. Sveiką žmogų kas nors iš tikrųjų gali persekioti ir jis taps panašus į paranoišką. Kuo labiau nukenti, tuo labiau pats pasipuoši paranoišku įtarumu. Galvoju apie savo klientus. Kuris iš jų ateityje mane apkalbės? Vis tiek jie atrodo geri. O be reikalo, reikėtų būti įžvalgesnei, jei ne vienas iš dešimt, tai vienas iš šimto tikrai pakenks. Tik atsargumas gimdo pasitikėjimą… Jau geriau iš paranojos tuoj pat pasijuokti, kitaip reikės ilgai ir skaudžiai verkti.

Pirmą kartą publikuotas: http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/95327

Prieš dvylika metų kurį laiką dirbau psichiatrinėje ligoninėje, daugiausia su sergančiais šizofrenija. Bandyti įsijausti į patologiją buvo bauginamai įdomu. Pacientų sudėtingą pasaulį tyrinėjau ir moksliškai – fenomenologiniu būdu. Nors menas dažnai pateikia romantišką požiūrį į psichinę ligą, realybėje tamsioji ligos pusė uždengia bet kokį grožį, o mes, sveikieji, linkę iš tokios realybės pasprukti. Ir visgi išėjusi iš ten jaučiuosi tarsi kažką savotiško praradusi, todėl norėtųsi apibendrinti šią patirtį iš perspektyvos. Kokioje erdvėje gyvena ligonis? Ko galime pasimokyti iš jų patirties? Šizofrenija padeda suprasti žmogaus esmę, kadangi ligonis sugeba išgyventi ant prarajos krašto. Suprasti psichinį ligonį – tai savotiškas aukštasis pilotažas, kad galėtume tai padaryti, turime labai atsiverti, padidinti savo liguisto patyrimo detales, surasti tai, kas mums yra tolimiausio, archaiško, gaivališko.

Pradėkime nuo to, kaip šalia ligonio jaučiasi jo artimieji. Jie pasakytų, kad net jei ligonis paklusnus, jis pasyvus, abejingas ir egocentriškas. Jo neįmanoma niekuo įtikinti. O koks žiaurus ir keistas jis tampa prasidėjus priepuoliui, kai juo reikia rūpintis kaip kūdikiu! Gyventi su tokiu žmogumi – atsidavimas: „Mamai vis atrodo, kad vakarais kaimynai už durų prieš ją renka parašus. Keista, kad žmogui taip reikia vienos idėjos. Todėl ją vis reikia „pakelti“. Ji tarsi ne visai gyvas žmogus, į mane visai nereaguoja, kai ilgai su ja pabūnu, visai netenku jėgų.“ Kita vertus, ligonio aplinka dažnai alsuoja supainioto siaubo atmosfera, kaip šiurpesniuose Ingmaro Bergmano kūriniuose. Šizofrenikai buvo vaikai, kuriais naudojosi ir kurie abejoja savo teise egzistuoti: Jauną šizofreniką ligoninėje aplankė jo mama. Apsidžiaugęs susitikimu, jis impulsyviai ją apkabino. Ji staiga įsitempė, suakmenėjo, ir jis iš karto atitraukė rankas. „Ar tu manęs daugiau nemyli? – tuoj pat paklausė mama. Tai išgirdęs jaunas žmogus paraudo, o ji pastebėjo: „Brangusis, tu neturi taip greitai susidrovėti ir bijoti savo jausmų.“ Po tų žodžių pacientas daugiau nebegalėjo likti su motina, o kai ji išėjo, jis puolė sanitarą ir jį teko fiksuoti. Tyrimai parodė, kad atvirai nemylimi vaikai gali užaugti sveiki ir netapti nei psichotikais, nei neurotikais, pavojingiausia – melas.

Pajauskime paciento pasaulį patys. Ne priepuolio metu pacientas primena kitus pakrikusius žmones, kurie, ačiū Dievui, dar nesugriuvo. Jo savęs suvokimas labai paviršutiniškas arba iškreiptas, jis painiojasi, ko nori pats, o ko iš jo nori aplinkiniai. Labai netoli yra baimė ir pyktis. Norėdamas pademonstruoti, kaip toks žmogus jaučiasi, Jonsonas siūlo atlikti tokį eksperimentą: „Suspauskite kumščius, įsitempkite, atverkite burną ir duskite bijodami ir gindamiesi. O dabar įsivaizduokite, kad jums visą laiką teks gyventi tokioje būsenoje.“ Bėgdamas nuo negerų jausmų, žmogus turi smarkiai meluoti sau, kad galėtų teigiamai žiūrėti į save. Jei pasakytume jam, kad jis klysta, jį gali apimti nerimas ir įsiūtis, todėl šalia jo esame įsprausti į tam tikrą vaidmenį. Kai sunku, toks žmogus bėga į vienatvę, kuri dar labiau sustiprina jo baimes: „Kažkas su manimi ne taip, aš kitoks, negu visi.“ Pasitraukimas nuo pasaulio veda į pasaulio praradimą. Paciento sapnas: „Aš esu ant didelio besisukančio skritulio, kaip velnio rato, kuris sukasi vis greičiau ir greičiau, aš vos begaliu atsilaikyti, slystu, bet kurią akimirką galiu būti išmestas į tuštumą.“

Kaip susergama psichoze? Tuštumą bandoma užpildyti išgalvotais idealais, pacientą užvaldo idėja, kurios siekdamas jis visiškai išsenka. Tuomet jis pradeda abejoti tuo, kas savaime aišku. Dėl sumišimo gali imti tirpti vidinės ir išorinės realybės riba: „Po pagirių atsirado nerimas. Netyčia pamačiau, kad maža lėlytė, stovėjusi ant televizoriaus, pradėjo šokti. Ji mojavo rankomis, purtė galvą. Mačiau tai, bet suvokiau, kad to būti negali. Įjungiau šviesą, priėjau arčiau, įsitikinau, kad lėlė stovi kaip įprasta. Tada išgirdau, jog bute, virš manęs, tariamasi mane areštuoti.“ Įtampa ir neapibrėžtumas baigiasi nušvitimu. Pagal vieną žymiausių schizofrenijos tyrinėtojų R. Laingą, paciento „tikrasis aš“ pasiryžta pasireikšti, nebeatsižvelgdamas į tai, ko buvo bijomasi, kliedesiai tampa paciento egzistencine tiesa. Tai suteikia palengvėjimą. Kartais žiūrint į ligonius suima pavydas – baisia kaina nors trumpam jie pasiryžta įgyvendinti savo troškimus, ko mes niekada neleisime sau padaryti.

Kadangi nušvitimo jausmas stiprus, į realybę grįžti nelengva – juk tai, kas stipru, ir yra realu. Priepuolis tampa visa ko atskaitos tašku, po kurio pasukama įvairiais keliais. Baisiausia – užgęsimas: „Jaučiuosi kaip virta daržovė.“ Žmogus tarsi negyvas, ir jis toks tapo ne dėl vaistų, o dėl visiško psichologinio užsiblokavimo. Kitas, bene dažniausias kelias – įkyri idėja pasveikti. Pacientas nelaimingas, visą kaltę verčia jį parbloškusiai biologinei ligai. Liga kalta dėl blogo gyvenimo, blogas gyvenimas gilina ligą, išeities nėra. Kita variacija: gyvenimo prasmė – būti geru ligoniu. Ligoninėje pacientas ne vienišas, piktus arba atsakomybės reikalaujančius artimuosius pakeičia likimo broliai, tėvus – gydytojai. „Noriu į psichiatrinę ligoninę. Ligoninėj pabudus aš matyčiau žmones, turėčiau su kuo kalbėtis, gydytojai mane kas dieną stebėtų.“ Kaip saldu kristi į prarają, kai tave sugaus, kai besąlygiškai rūpinsis! Bet kad tavęs gailėtųsi, turi būti vis labiau nesveikas.

Yra ir sėkmingesnių sprendimų. Vienas iš jų – griežtas gyvenimo suvaržymas: „Dabar stengiuosi gyventi normaliai, be fokusų.“ Prasmė gaminti valgį, telefono skambutis kiekvieną sekmadienį. Tokį gyvinimo būdą galime įsivaizduoti kaip kambarį, kuriame nėra kilimo, knygų, bet viskas labai tvarkinga, labai švaru. Tai dvelkia liūdesiu dėl prarastų galimybių, bet turi kai ką bendro su dvasinių tradicijų ritualizavimu. Antras būdas – dvejopos realybės gyvenimas. Pacientas gali save laikyti dievu, bet tai netrukdo jam ateiti pas gydytoją recepto. Tai keistas gyvenimas, pvz: žmogus pripildo savo namus plastikiniais buteliais, manydamas, kad tokiu būdu jis įneša savo indėlį į pasaulio gelbėjimą, gerindamas ekologinę situaciją. Kas tik keista, o kas jau nesveika, suprasti nelengva. Kliedesiai ginami labai aršiai. „Pasaulis pasikeitė tokiu mastu, kad pasikeitė kai kurios žinios apie realybę, todėl jų korekcija gali sugriauti pačią būtį.“ (K. Jaspers). Biologiškai orientuoti psichiatrai nuo tokių prasmių linkę gydyti vaistais. Psichoterapijos atstovai mano, kad jei kliedesiai yra tarsi saugiame konteineryje, jie gali padėti. Pacientui sunku įprasminti kančias, ir jis sukuria pasaulį su naujomis pozityviomis reikšmėmis. Kiekvienas iš mūsų gyvena su iškreiptu realybės vaizdu ir neskuba jo keisti, tik ligos atveju tai labai toli nuo normos. Šie du gyvenimo stiliai yra tikra žmogaus galimybių odė, kaip neįprastai gyvenant galima jaustis gerai!

Kai kurie pacientai – tarsi per daug atvira sistema be odos, jų jautrumas įspūdžiams išlieka vaikiško lygio. Jie taip giliai bei autentiškai viską patiria, kad gąsdina kitus ir nesupranta, kaip žmonėms pasiseka taip gerai save apgaudinėti. Jie gyvena kitame pasaulyje ir nekovoja už būvį. Iš jų galima pasisemti nuoširdumo. Toks pacientas labai dėkingas, o mes šalia jo jaučiame globėjišką galią. Jis panašūs į kūdikį, kuris dar nemoka priešintis, bet pareikalauja iš tėvų labai daug. Labai svarbu elgtis nuoširdžiai, priimti jį kaip lygų ir tai aiškiai parodyti, nes jis tuo labiausiai abejoja. Tik tiek jam ir tegalime pasiūlyti – psichiatrai neturi laiko gilintis į subjektyvias patirtis, pacientas invalidumo pensija negali užsimokėti už psichoterapiją, kuri kažin ar padės. Gerai, kad jų vidinį pasaulį ištyrė turtingų šalių mokslininkai. Šizofrenijos atveju visiems būdingos problemos yra įgijusios klaikų padidintą mastą, ir mes nebeatpažįstame savęs.

straipsnis pirmą kartą publikuotas: http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/88885

Staiga man šovė mintis aplankyti psichologą. Pas psichiatrus aš seniai gydausi, maniakinė - depresinė psichozė, visada vargstu rudenį ir pavasarį. Gydytojai sako: jūsų būsenos kaip supynės, su kritimais ir pakilimais, o tame - savas žavesys. Bet aš nejaučiu žavesio, kai viskas eina žemyn - vien problemos, tragedijos, negali bendrauti, negali skaityti. Mano vyras tą ligą jau išstudijavo, mes jau penkiasdešimt metų kartu. Jis puikiausias žmogus, apskritai ir žentas, ir anūkai tiesiog neįtikėtini, nuostabūs visi, labai draugiška šeima. Depresija man tikras siaubas. Aš juk labai organizuota, pas mane ryšiai su dailininkais, režisieriais, operatoriais, jūs neįsivaizduojate, jie atvažiuoja iš Maskvos, Peterburgo ir renkasi pas mane namie. Toks audringas gyvenimas, labai intensyvus, labai įdomus, labai įvairiapusis ir staiga ateina depresija ir mane apima pasaulinis liūdesys. Jei per TV pamatau, kad skriaudžia žmogų, aš einu į šalį ašarodama, daug pralieta ašarų dėl kataklizmų, potvynių. Man ima atrodyti, kad tai mano asmeninė atsakomybė. O šiaip tai gyvenau pilnavertį ir turtingą gyvenimą. Man paskambina iš Tagankos ir sako: „Olia, ryt premjera, atvažiuok“. Aš vakare sėdu į traukinį, rytą jau Maskvoj, o kitą rytą - vėl darbe. Ir tai buvo savaime suprantama, tarsi be manęs spektaklis būtų sugriuvęs. Štai toks prisodrintas, įvairialypis, įdomus gyvenimas. Pažįstami pas mane iš visos buvusios Sąjungos - teatralai, dailininkai, kosmonautai. Su daug kuo susirašinėjau, pamenu vienas režisierius man rašo: „ Jei yra pasauly tokie žmonės, kaip jūs, tai gyventi verta“. Anūkė nuostabi, duktė gera, vyras puikus, žentas mylimas. Pamečiau mintį. Gydytojas pasakė, kad vaistus reikės gerti iki galo, jis nepasakė tiesiai - iki mirties. Aš gi juos nuo 15 metų geriu, o dabar man 76, penkis kartus žudžiausi. Jokių priežasčių, nežinia kodėl ir kam, paskutinį kartą - prieš dešimt metų. Tokia būsena buvo apėmusi: liūdesys, niūrumas nesuprantamas. Lietuvos vyriausias psichiatras mane labai mylėjo. Jis sakydavo: „manija, depresija palyginti su šizofrenija kaip sloga, bet būtent apimti depresijos žmonės dažniausiai nusižudo“. Kai prasideda pakilimas, man viskas dega rankose, darau kelis darbus iš karto, o kai depresija, galiu tik gulėti ir žiūrėti į vieną tašką. Ir tuo metu, kai man depresija, aš netikiu, kad bus pakilimas, o kai pakilimas - netikiu, kad ateis depresija. Nieko, jau tiek nugyvenau, mažai man beliko kentėti. Šiuo metu pacientė manijos būsenoje. Giminės atrodo nuostabūs, gyvenimas turtingas. Kodėl reikėjo penkis kartus žudytis, kai taip gerai? Daugelis žmonių patiria nuotaikos svyravimus. Viena diena pilna idėjų, entuziazmo, noro bendrauti, kitą dieną rankos nekyla, nėra minčių, prasmės. Pacientės atvejis sunkesnis. Kai pakilimo ir nukritimo periodai trunka po kelis mėnesius, žmogus gali pradėti atrodyti karikatūriškai. Manijos metu jis euforiškas, pradeda grandiozinius projektus, užmezga keisčiausių ryšių, būna įvykių sūkury, beveik nebemiega, išdalina savo daiktus ir t.t. Kaip atrodo depresija - visi žino. Abiem atvejais tenka gydytis: nuo manijos - raminamaisiais, nuo depresijos - antidepresantais. Yra ir lengvesnė ligos forma – ciklotimija - nuotaika keičiasi kas kelios dienos, kas savaitę.Kaip sau padėti, kai jaučiate nuotaikų bangavimą? Formulė paprasta: manijos metu neišsekti ir nepasižadėti to, ko užėjus depresijai nebeįvykdysite, depresijos metu - pralaukti, negriaužti savęs ir stengtis nors šiek tiek judėti (fiziškai ir psichologiškai). Deja, kaip tik šių dalykų paprastai labiausiai nesinori daryti. Sunku sulaikyti gerą nuotaiką atgavusį žmogų nuo kas vakarą vykstančių balių, o depresijoje nesinori net telefono pakelti. Gal todėl šios ligos labai sunkiai pasiduoda psichologų įtakai. Kodėl jos atsiranda? Manija - tai ta pati depresija, liūdesys pavirtęs į neramų, netikrą, liguistą džiaugsmą. Nuotaikų svyravimai visų pirma rodo, kad žmogui trūksta tikrai gerų santykių ir normalios savirealizacijos.

Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas: http://www.manokarjera.lt/Default4.aspx?BlogID=9c173dfa-868f-4c96-8694-b9bf1dc67252&readcomment=1-

”Per tas tris savaites stengiausi pamiršti Girmantą. „Pabėgiojau” per berniukus. Nuvažiavau pas vieną tokį, atrodė vyresnis, negu sakė, nusivyliau, jausmas buvo kaip su gumine lėle. Po to buvo dar keli, su vienu gal tris dienas praleidau, bet jokios aistros nebuvo, merginos daug geriau. Po to galvoju - nelinksma man su juo, reikia dar vieno, bendravau su tokiu internete, jį ir pasikvietėm. Pabandėm trise, nieko ypatingo nebuvo. Bet ir su merginom neaišku - aš moku joms apsukti galvą, bet po to man jau nebeįdomu.

O tas vaikinas prie manęs prilipo. Jis pasakė, kad aš jam patinku ir iš karto pasiūlė bendrauti. Aš nesutikau, bet po kurio laiko, mes važiavom autobusu, kažką kalbėjom ir jis labai supyko. Ir sako: „ Na, aš lipu“ Aš sakau: „Pirmyn“. Jis paėmė ir išlipo! Aš irgi išlipau ir nusivijau jį iki pat namų. Ir padariau tokią nesąmonę, kurios sau ir dabar negaliu atleisti. Pasakiau: „aš tave myliu!“ Ir taip išėjo, kad mes pradėjom draugauti. Gal kažkoks potraukis atsirado, jis labai šiltai elgiasi, pataiso man nuotaiką, bet anksčiau ar vėliau aš jį turėsiu palikti. Aš kažkada jam pasakiau: „Aš tai nežinau, ar mums kas nors išeis“. Jis pradėjo verkti.

O Girmantui nusprendžiau pasakyti - gal jis vis dėlto sutiks draugauti? Seksualiai jis manęs net netraukia, bet yra išskirtinis žmogus: be galo viskas sekasi, gražiai atrodo, inteligentų vaikas, puikus sportininkas, net jo telefono numeris lengvas. O man taip sunku kažką pripažinti už save viršiau! Bet šiaip aš bijau, kad man su jokiu žmogumi neišeis normaliai bendrauti. Kai suartėju, pradedu nejausti kito žmogaus ir pradedu savęs nejausti, pasakau, ko negalvoju. Pvz., atėjau prisirūkęs, draugas sako: „smirda“, išsivaliau dantis su jo šepetėliu, o po to nuėjau į virtuvę, susiradau šaldytuve maisto ir pradėjau valgyti, jis supyko. Bet aš nelabai išgyvenu, šiaip aš greitai susipažįstu, turiu daug idėjų, pavyzdžiui, šiandien bandysime įregistruoti nevyriausybinę organizaciją - diskusijų klubą.

Ir dar vienas dalykas, apie kurį noriu pakalbėti. Mano motina buvo nuvažiavusi pas tėvą, sako, labai sunkiai serga, gal pusė metų gyventi beliko. Nemačiau jo gal dešimt metų, anksčiau jis gerai atrodė, nuostabus žmogus. Ir ji sako: „Suradau žmogų, kuris tau duos pavardę, tavo tėvas yra kitas.“ Kam man ta pavardė? Pasirodo, tikrojo tėvo vardas toks kaip mano. Aš iš karto panorau pasikeisti vardą. Aš noriu būti Girmantas. Aš žinau, kaip iš šono atrodo: kažkokia psichozė, bet aš jokių apkalbų nebijau. O štai ko aš bijau: kad taip ir liksiu nihilistu, nepabendrausiu su savo tėvu, o jis ims ir numirs. Aš jaučiuosi pasimetęs, kaip vandens paviršiuje. Aš gaunu naudą iš žmonių, o po to ir nebeskambinu, man gerai ir vienam.“

-O ką jauti čia, atėjęs į konsultaciją?
- Nieko. O ką turėčiau jausti? Įdomiai pasikalbam.

Visiškai pasimetęs žmogus. Keisti seksualiniai bandymai be jausmų. Idealizuotas daug pasiekusio bendramokslio paveikslas. Kas jį traukia - vyrai ar moterys? Ko gero, nei vieni, nei kiti, nes jis negali užmegzti jokių pastovesnių ryšių. Net ryšys su savimi fragmentiškas: gali bet kuriuo metu pakeisti vardą. Visą laiką išgelbsti vis nauji draugai ir blaškymasis. Įsimylėjęs „žydrasis“- laikina išeitis. Bet už viso šito stovi milžiniška dvasinė tuštuma. Juk neišeina paskambinti net mirštančiam tėvui. Beje, vaikino pasiekimai ir pasitikėjimas savimi nemaži. Svajoja būti politiku. Tai atitinka jo karščiausią siekimą - būti aukštumoje, matyt, dėl to taip svarbus Girmantas. Nejučia ateina mintys, kad jis - prie nieko neprisirišantis, susvetimėjęs, paviršutiniškas, sėkmingas šiuolaikinis žmogus. Ateityje tokių bus daugiau. Duok dieve, klystu.

Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas: http://www.manokarjera.lt/Default4.aspx?BlogID=f7816129-1095-4560-9da1-f9ee922cb899&readcomment=1

„Nežinau, jau ta mūsų šeimynėlė: nieko nepakeisi, nieko nepadarysi. Kaimynė padovanojo gerą kremą, aš pasidėjau į spintą, bet matė dukros. Žiūriu - kremo jau nėra. Paklausiau dukros, ji ėmė šaukti, kad neėmė ir staiga aš jaučiu: „niukst“ į nugarą! Vyras priėjęs, sako: „Čia tu su savo kremu vaikų nenervuok!“ Tai ką - negaliu nieko savo turėti, viską laikyt pas kaimynus? Norėjau invalidumo pensiją sau pasilikti, vyras sako: „Tada iš tos pensijos ir valgysi, ir paslaugas mokėsi.“

Man norisi atsiriboti nuo žmonių, gyventi savo pasauly. Dukros dabar užėmę puolimo taktiką. Jei aš ką nors pasakau, jos iš karto išverčia akis ir ima šaukti. Vyras linkęs jas palepinti. Manęs prašo čekių, kiek išleidau pinigų, o jų - ne. Tik dabar kelis kartus neprašė, papasakojau, kad psichologė pasakė, kad taip nenormalu daryti. Skaudina mane jaunesnioji dukra. Nesuprantu, už ką ji manęs taip nekenčia. Buvo užklydusios mintys, kad vėl reikės galą darytis. Kažkada susikivirčijau su jaunesniąja, ji sako: „Negi nesupranti, kad visiems bus geriau, jeigu tu išeisi?“ Ji mano, kad jei manęs nebūtų, visi būtų laimingesni.

Sunkiai, žinokit, daktare, sekasi man, aš buvau prie raminančiųjų pripratusi, o gydytoja man jų nebeišrašo. Rytas buvo kažkoks košmaras. Atsikėliau visa drebėdama, vaikai nebesuprato, laksčiau po namus, toks nerimas, stengiausi pečių užkurti, kad nukreipti mintis. Besikratydama dariau, bet dariau. Bet su tais vaistais jautiesi kaip virta daržovė. Atrodo, kad visą amžinybę taip bus, niekada nepraeis. Išlėkiau iš namų prasivaikščioti, po to dar vieną tabletę išgėriau ir po truputį aprimau.

Kartais imu mąstyti, kodėl gyvenimas taip negerai pasisuko? Prieš ligą buvo taip, kad vienus metus nesišypsojau, bet niekur nesikreipiau, o gėriau. Mano mergaitės ledus valgydavo, bulvių traškučius, bandeles, o aš alų gurkšnodavau, man pakeldavo nuotaiką. Po to staiga mečiau. Tada su manimi prasidėjo baisūs dalykai, norėjosi lėkti laukais, pradėjo vaidentis, kad viena kūno pusė yra kitokia. Ir dabar būna, kad taip ima atrodyti. Bet psichiatrinėje man nepatiko. Ten pilna tikrų bepročių, pvz., viena moteris įsitikinusi, kad ji nėščia ir pagimdys šventą kūdikėlį, kita - kad aminazinas padarytas iš žolelių. Aš ten stengiausi atrodyti kuo sveikesnė, kad tik greičiau paleistų. Eisiu jau. Šiandien smagu, paprašiau 12 litų, ir vyras išskyrė! Kai gulėjau psichiatrinėje, visos kambarinės gėlės nunyko, dukros nelaistė. Tai pažiūrėsiu turgely kokią gėlytę, nes labai trūksta gėlių.“

Liūdnas psichinio ligonio gyvenimas, kuriame visiškai neatsispindi kinuose rodoma romantika. Nykiai slenkančios dienos, bevertiškumo jausmas, nejautrūs artimieji, nė vieno savo lito, šalutiniai vaistų poveikiai ir noras išeiti iš šio pasaulio. Ši moteris žudėsi jau du kartus, pirmą kartą nebuvo rimtai apsisprendusi, antrą kartą išgelbėta tik per klaidą. Antrasis žudymasis pablogino atmintį, sukėlė nuolatinius galvos skausmus ir žarnyno ligas.Psichinio ligonio šeimos nariai dažnai sutrikę tiek pat, kiek ir ligonis. Valdingam vyrui patogu „žmona vaikas“, šalia kurios jis jaučiasi stiprus, gali ja naudotis ir lieti ant jos negerus jausmus. Galbūt prie normalios moters jis neprisitaikytų ar net pats susirgtų. Dukros vienareikšmiškai laimėjo kovą prieš motiną. Tokios tėvelio dukrytės būsimuose partneriuose ieškos tėvelio, iš kurio norės lepinimo, bet taikysis su jo valdžia. Beje, kai dukros ims nebemiegoti namie ir paliks tėvelį su motina, tėvelis nebebus joms toks geras kaip dabar.

Kita vertus, ant vyro pečių - didžiulė našta. Jis išlaiko šeimą, auklėja dukras, už viską jaučia atsakomybę. Dukros nesiskaito su mama, jausdamos, kad ši yra už jas vaikiškesnė. Kol kas jos nemoka gailėtis, bjaurisi jos silpnumu ir nenori būti į ją panašios. Pacientei sunku priimti šią skaudžią tiesą, bet ji nedaro jokių žingsnių - neranda net menko darbelio, kad turėtų kelis savo litus. Dėl artimųjų nesiskaitymo ji darosi vis pasyvesnė, tai matydami artimieji dar labiau siunta, pakvimpa naujos, jau sėkmingos savižudybės galimybe.

Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas:

http://www.manokarjera.lt/Default4.aspx?BlogID=a42d497d-a46e-4fe6-9580-a78ca9bda3a8&readcomment=1

O jums čia penktadienį nebuvo skandalo? Kai grįžau namo ir paskiau mamai, kad visą gyvenimą su ja negyvensiu, ji pasakė: eisiu į ministeriją, skundą rašysiu, kas per psichologai dirba poliklinikoje, kad ir taip žmogui durnam tokias nesąmones į galvą kala. Dabar iš viso jai nesakau, kur einu, kaip įpratau tylėti taip ir tyliu.

Nežinau ar pavyks išsikraustyti - ji manęs ramybėje nepaliks. Kai man buvo 19 metų, įsidarbinau siuvėja, bet nesakiau jai, kur dirbu. Po to pasakiau, tai ji kelis kartus per savaitę eidavo žiūrėti ar aš laiku iš darbo išeinu, ar aš bernų neprisivedu, laukdavo po langais. Kai buvau išėjusi su vyru gyventi, ji vis skambindavo telefonu, ne visada išgirsdavom, tai ji paima taksi ir atvažiuoja žiūrėti, kas darosi.

Ateina tos moterys iš vaikų teisių, tai ji sako: štai mano dukra, laksto su bernais, geria. Ji rašė skundus, kad pas mane vis kiti automobiliai važiuoja, tai mėlyni, tai geltoni. Kai priveda mane iki ašarų, tada jau aprimsta ir pradeda pataikauti.

Aš tai galvoju, jei išeisiu, tai bus skandalas ant visų Lazdynų. Man jau kartais dėl jos ir gyventi nesinori. Dar tas senis prišnekėjo, paslepia raktą nuo durų, niekur išeiti negaliu.
Praeitais metais aš ėjau pasivaikščioti ir norėjau vaiką kartu pasiimti. Ji traukia vaiką į save, aš į save, ji staiga jį paleido, griuvo ir stuktelėjo galvą į kampą. Kad pradės ant visos laiptinės rėkti, kad aš ją primušiau! Iškvietė policiją, surašė pareiškimą, mane dviem valandom patupdė į areštinę. Ji buvo ir greitąją išsikvietusi, parašė: dukra man davė per galvą. Aš tai pasiaiškinime nieko neberašiau, man rankos ir kojos drebėjo. Dabar aš bijau kur nors eiti. Ji gali specialiai apsižaloti!

Kai grįžtu iš miesto namo, aš turiu skambinti telefonu jai, sakydama: ar įleisi mane į namus, aš pavėlavau pusę valandos? Eisiu. Jei ji grįžo namo, o manęs nėra, tai bus priskambinta, sakys, kad neatsiliepiau, nes mylėjausi ant sniego su kažkuo. Negaliu sakyti, kad pas psichologę buvau. Ji ateis čia, pradės rėkti, negalėsite užčiaupti, jums bus nemalonu prieš klientus. Ji šneka, kad jūs mano invalidumo pensiją norite išvilioti. Ji gali jus net sužaloti!

Kur buvus kur nebuvus po penkiolikos minučių prisistato motina. Ryškiai dažyta, laikysena kaip pulko vado.
-A tai jūs čia ta psichologė? Ogi jūs dar visai mergaitė!
-Nebijokite, mano dukra jau greitai mokyklą baigs.
-A, tai labai gražiai atrodot - balsas saldus, klastingas. Tai aš norėjau papasakoti apie savo dukrą, jūs tikriausiai ir nežinote, ko ji mums prikrėtė…
Nuraminu ją. Sakau, padėsime jūsų dukrai tapti savarankiškesne, imtis darbo. O jos vaikinas gal nėra toks blogas, ne visi žmonės sukčiai.
Ji sako: a, tai jūs dar nepažįstat žmonių!

Išėjo. Ir ačiū Dievui. Paranojiką galima nuraminti - juk jis nukamuotas savo fantazijos, - bet tik laikinai. Gali būti, kad ministerijos ir skundų neišvengsim. O su dukra teks šnekėti daug atsargiau. Tiek kiek motina liguistai įtari ir agresyvi, tiek dukra nepasitiki savimi ir visko bijo, o vieną kartą buvo net rimtai susiruošusi nusižudyti. Atplėši ją nuo motinos - kitą despotą susiras.Iš kur atsiranda paranojikai? Daugelis paranojiškų žmonių vaikystėje buvo nuolat žeminami tėvų arba kitų žmonių. Vaikystėje patyręs pažeminimus, paranojikas nuolat bijodavo ir būdavo susivaržęs, o elgdamasis nepasitikinčiai ir priešiškai, jis tampa nemėgiamu arba net agresijos auka.
Paranojikas meilės gavo mažai ir kaip kūdikis nori iš mylimo žmogaus visko, o visko negavęs gali imti jo tiesiog neapkęsti.

Jis reaguoja į menkiausią atstūmimą, net abejingumas tolygus atmetimui, o ilgalaikiai geri santykiai su žmogumi gali būti akimirksniu ištrinti dėl menkos klaidos.
Paranojiškas žmogus jaučia esąs silpnas, nepasitiki savo sugebėjimu įveikti sunkumus. Kuo žmonės silpnesni, tuo labiau bijo, todėl paranojinės savybės dažnai užaštrėja senatvėje.

Paranojiškas žmogus savo neigiamus jausmus nuolat mato išorėje - jis nesuvokia savo paties pykčio, bet ima bijoti priešiškų kitų. Pvz. jei iš ryto atsibunda blogai nusiteikęs, jis ima “ieškoti priešų” ir nurimsta tik juos suradęs. Kaip su paranojiku bendrauti? Geriausia neprieiti per arti - nebūti jo atžvilgiu nei priešišku, nei per daug geru - tuomet pagrindo fantazijoms bus mažiau.

Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas:

http://www.manokarjera.lt/Default4.aspx?BlogID=9b36f848-975b-46e6-b6dc-db3d0f8c95b3&readcomment=1