psichologas.info

Nors vienas kitas inteligentas prispiestas bėdos įninka sportuoti, visuotinio susižavėjimo sportas nesukelia. Kalbėsiu ne apie profesionalų sportą, o paprastą sportavimą ir judėjimą. Amerikietiškas bėgiojimas ir aerobikos, dirbtinės treniruoklių salės, ar net tiesiog ilgas ėjimas daugeliui atrodo prievartinis, nuobodus, sunkus, o moteriai iš tikro, o ne dėl figūros mėgti sportą iš viso nenormalu. Savo klientams sportuoti beveik nebesiūlau. Beviltiškas tatai reikalas. Sportas nepasiduoda, jam niekada, niekada nėra laiko. Galbūt nueiti pėsčiomis iš Vilniaus į Kauną man irgi būtų bausmė, bet kadangi mano tėvams labai patiko gydytis ir gydyti, ir vaikystėje bet koks sportas buvo uždraustas, iš savotiško keršto aš vis negaliu atsivaikščioti, atsivažinėti dviračiu, vis taikausi išvykti į kalnus ir tokiu būdu papuolu į svetimą – sportuojančių žmonių teritoriją.

Ir ką gi ten pamatau? Ogi matau, kad kai kiti pagrįstai kenčia, kalnų turistai, dviratininkai, slidininkai ir kiti mėgėjai entuziastai atrodo nepadoriai laimingi. Mes turime būti sudėtingi ir tragiški, o jie gali sau leisti prabangą džiaugtis ir būti sveiki. Jei kiti taip imtų elgtis, psichologai netektų pusės savo klientų. Kodėl jie nesikankina, versdami save? Jie nepratę daug kalbėti. Bet aš vis tiek įlįsiu sportininko širdin, atskleisiu dalelę to nemirtingo patyrimo ir pabandysiu įrodyti įžūlų teiginį, kurį kartodavo astronomas Kakaras, kai reikėdavo rauti kelmus nuo slidinėjimo kalno: „Sportas išlaisvina mintį“. Galima lįsti po dušu ir nusiprausti blogą energiją, o galima bėgti Vingio parku ir nubėgti nuo problemų prie sprendimų.

Jei tarp mūsų sielos ir kūno būtų stiprus ryšys, tai padėtų ne tik kūnui, bet ir sielai. Bet tas ryšys menkutėlis. Mes norime, kad mūsų kūnas atrodytų gražiai, kartais atkreipiame dėmesį į kokią nors blogiau veikiančią jo dalį, bet kaip mums toli iki šokinėjančios katės, kurios kiekviena galūnė visiškai pasiruošusi judesiui tiksliai tada, kai reikia! Kai atsiranda toks vientisas kūno pojūtis, pagyvenę žmonės gali šokti visą naktį. Girdėjau apie eksperimentą, kuriame profesionaliam sportininkui buvo duota užduotis kopijuoti mažo berniuko judesius: bėgioti, vartytis ant grindų, šokinėti – mėgdžioti visa tai, ko užsinorės padaryti vaikas. Vaikui šis žaidimas patiko, jis rasdavo vis naujų judėjimo būdų, kol sportininkas tapo visiškai bejėgis, nors vaikas dar ir neketino baigti žaisti. Vaikas gali laisvai naudoti natūraliai tekančią energiją, o suaugęs jau nebėra laisvas. Esame taip arti kūno, bet taip ir neatskleidžiame jo paslapties.

Daugelis žmonių, o ypač inteligentų gyvena „galvoje“, bet norint iš tiesų atgimti ir tapti panašiam į tą katiną, būtina išlįsti iš minčių vergovės. Sportavimas ir judėjimas puikiai padeda sugrįžti į dabartį ir sustabdyti proto bėgimą. Tą puikiai demonstruoja į kūną orientuota psichoterapijos rūšis. Jos pasekėjai verčia klientus judėti, sustingti nepatogioj pozoj, šaukti, kol kartu su kūnu išlaisvės ir užgniaužti jausmai: „Gilus kvėpavimas ją vis labiau stūmė į pulsuojančių judesių ir garsų ritmą, tarsi ją neštų galingas potvynis ar upė, skriejo iki maksimalaus jausmų piko… ir staiga ji netikėtai pradėjo garsiai raudoti, tarsi jos širdis būtų plėšoma į dalis, neaišku, kodėl iš kūno ėmė išsilaisvinti ištisinė skausmo lavina. Galų gale ji pažino tą jausmą: jai žvėriškai trūksta artumo. Netikėtai užgriuvo prisiminimai, kaip ji slėpėsi nuo žmonių, slapta tikėdamasi nors žiupsnelio švelnumo.”

Bet ir neturėdami tokio psichoterapeuto, išsirengę pabėgioti ar kitaip pajudėti, mes galime savyje labai daug atverti. Kai aš ateinu į banalią treniruoklių salę, sumaištingi rūpesčiai pamažu nurimsta, atsiveria tikrieji jausmai, o galiausiai ateina ir naujų, įdomių minčių. Iš kūno kylantys jausmai paprasti ir nuoširdūs. Dž.Kemeron rašo: „Pusę septynių didelė pilka gervė atsispiria nuo žemos žolės ir kyla vis aukščiau virš upės. Paukštis mato merginą, bėgančią apačioje. Mergina iš apačios mato paukštį. Mergina mintyse sušunka: labas rytas, čia taip gerai! Tą akimirką, toje vietoje jos – giminingos sielos. Laukinės, laisvos, pralekiančios tarp debesų ir medžių. Mergina nepavadintų savęs sportininke, ji nedalyvauja varžybose, ji laksto ne dėl kūno, o dėl sielos.„Aš bėgioju dėl perspektyvos“, – sako ji. Kai gyvenime iškyla problemų, ji atsispiria nuo žemės ir ima sklęsti virš savo nusivylimo kaip gervė virš miškų.“

Skirtingi sportai suteikia skirtingų galių: bėgimas – atsipalaidavimo, krepšinis – komandos jausmo, tenisas – ryžto ir kovingumo. Kiekvieną kartą, kai suabejojame savo jėga, fizinis judesys padeda išjudinti vidinius rezervus. Rašančiam žmogui labai tinka plaukiojimas. Mano pažįstamas rašytojas plaukdamas sutvarko jį apspintančias mintis. Kai jo kūnas neria į vandenį, jo protas palieka kasdienių rūpesčių sumaištį ir pasineria gilyn. Keliautoją chemiką darbas verčia nuolat mąstyti, bet ilgai sukant dviračio pedalus ir pakeliui į namus sprendimai ateina patys: „Man naktį kojos sukasi, man naktį kojos sukasi, padovanok man dviratį.“ Man irgi geriau medituoti judant, nei sėdint, laikas praleistas vienumoje, kai vėjas pučia į veidą, padeda grįžti į save. Sportas be minties turi atgrasumo, bet į jį galima įpūsti dvasią.

O geriausia tiesiog eiti pėsčiomis, peizažas neprašvilpia pro šoną, jį galima peržiūrėti neskubant, o ilgai bevaikščiojant gatvėmis galima pasijausti tiesiog ištrūkus į laisvę. Vaikščiojimas maitina vaizdais, nejučia imu mąstyti ne tik apie išorinį, bet ir apie vidinį peizažą, mano pojūčiai įgauna vardą, ateina naujų minčių apie gyvenimo statymą ir perstatymą. Fizinis judesys moko vertinti procesą, prisimenu sakralinius Gurdžijevo šokius, kur ties kiekvienu judesiu reikia kartoti „aš esu“. Kartais, kai važiuoju dviračiu, aš jaučiu ne tik savo judėjimą erdve, o ir Dievo judėjimą visata. Piligriminės kelionės – sena ir tiesioginė dvasinių ieškojimų forma. Kierkegoras rašo: „Niekada neatsisakykite pasivaikščiojimo, aš vaikštau kas dieną ir jaučiuosi puikiai, ėjimas padeda nuo bet kokios ligos, pasivaikščiojimų metu man ateidavo mano geriausios mintys ir nėra tokios įkyrios minties, nuo kurios nebūtų įmanoma nueiti, o kuo ilgiau sėdi vienoje vietoje, tuo labiau jautiesi liguistai.“

Mano gyvenime judėjimas atgimė ieškant išeities. Vienoje kelionėje mes ėjome, ėjome per kalnus ir aš galiausiai nuėjau nuo skausmo iki naujo gyvenimo etapo. Kalnų dienoraštyje užrašiau sapną: „Sapnuoju vaikus kaip žuvis vieną po kito pro vešlias medžių šakas neriančius į tamsią upę, vaikai atrodė labai stiprūs, susilieję su pačia gamta, neaplenkiami, nepagaunami. Po to sapnavau, kad milžino ranka mėgina išrauti dideliame lauke augantį ąžuolą, raunant matosi, kad ąžuolas beturįs labai ilgą šaknį, šaknis atrodo daug galingesnė už patį ąžuolą. Su tokia šaknimi joks medis nepražūtų, ir žmogus nepražūtų, jei būtų panašus į ąžuolą ir į tuos vaikus.“

Judėjimas – tai kovos prieš viską naikinantį laiką forma, pajudėjimas iš vidinio sustingimo, nusivylimo. Norėdami stumtelėti žmogų iš depresijos, hipnotizuotojai naudoja įrankių vaizdinius: durų rankeną, rašiklį, laistytuvą. Prancūzai darė tyrimus ir rado, kad nuo vėžio greičiau miršta žmonės, kurie turi tarnus. Galėjimas padaryti veiksmą gydo. Todėl man visad norisi tam banaliam dalykui – sportui tarti užtariamąjį žodį. Tai kaip malda nuliūdusiems. Ir nėra reikalo tikėti tuo, ką rašau. Aš tiesiog siūlau: judėkime, judėkime, judėkime.

Pirmą kartą spausdintas: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-04-27-genovaite-petroniene-sportas-naslaitis-kulturos-pasaulyje/44070

Prieš keletą metų netyčia man pasiūlė sudalyvauti mįslingame seminare. Iš pristatymo supratau, kad bus mokoma pozityvaus mąstymo, bet sudomino tai, kad mokymosi būdai bus humoristiniai. Taip pat intriguojančiai skambėjo tai, kad darysime stebuklus ir atliksime magiškus ritualus. Labai garsių Rusijoje autorių V. Dolochovo ir V. Gurangovo knygų yra ir pas mus – tai „Sėkmės technologija“,“ Burtininko pradžiamokslis“ (pagal jose pristatomus metodus ir buvo vedamas seminaras). Įdomu tai, kad šios knygos savo stiliumi labiau primena ne psichologinę – dvasinę literatūrą, o „Dvyliką kėdžių“. Iš pradžių norėjau išbandyti ar ši sistema veikia praktiškai, o dabar, kai tuo įsitikinau savo kailiu darosi įdomu apmąstyti kaip visa tai paaiškinti psichologiškai. Išdėstysiu esminius sistemos teiginius.

Pasaulio iliuzoriškumo idėją iškėlė jau R. Bachas. Visą gyvenimą mes bandome suvokti priežastis, kodėl vieni turtingi, kiti vargšai, vieni sveiki, kiti serga ir tt. Atsakymų į tuos klausimus mes ieškome sunkiuose apmąstymuose ir rimtose knygose. Tarkime, vystymosi pradžioje vaikas nežino nieko. Iš pradžių jis net nežino, kad jo kūnas turi ribas ir kad jis turi dvi rankas ir dvi kojas. Bet naujagimiui rodo kažkokį vaizdą ir sako: „mama“. Tokiu būdu kalba sukuria tikrovę, o augdamas žmogus tampa skaidrių ir filmų talpykla, kurių prasmę jam paaiškino ir kuri atitinka daugumos nuomonę. Filmai gali būti negatyvūs ir pozityvūs. Priklausomai nuo mūsų „filmų“ materializuojasi ir mūsų pasaulis.

Taigi, kol kas jokio prieštaravimo psichologijai nėra. Labiausiai „minčių materializaciją“ atitinka socialinės psichologijos sąvoka „save išpildanti pranašystė“. Žmogaus nuostatos, įsivaizduojami gyvenimo scenarijai jam to nesuvokiant gali atsispindėti jo elgesyje, į ką aplinka atitinkamai atsiliepia ir patvirtina jo lūkesčius.

Stebuklų kūrybos pagrindas – skrydžio jausmas

Kiekvienas žmogus gyvenime ne kartą patyrė skrydžio jausmą, pvz. tada, kai išmoko plaukti, važiuoti dviračiu, šokti. Šioje būsenoje žmogus tampa kūrėju, jį apima įkvėpimas, o prisiliesdamas prie pasaulio jis daro puikius sprendimus.

Ir įsivaizduokime, kad mes esame visagalės, nemirtingos būtybės, burtininkai. Nemirtingoms būtybėms belieka tik įdomiai leisti laiką – žaisti. Kadangi visi pasaulio vaizdai – iliuzija, burtininkas juokiasi iš bet kokių taisyklių ir dėsnių. Jis vaidina komedijose, o ne tragedijose. Pasaulis- absurdo teatras, farsas ir mistifikacija, todėl mums nėra ko bijoti, išskyrus mūsų baimes.

Skrydžio jausmas, įkvėpimas primena daugelį psichologų aprašytų būsenų- tai ir kūrybiškumo būsena, tai ir energijos išlaisvinimas kuris išsiskiria teigiamų emocijų dėka, ir Maslow „viršūnės išgyvenimai ir transo būsena, patiriama tiek hipnozės metu, tiek kasienybėje“. Akivaizdu, kad šioje būsenoje žmogus gali sukurti naujų idėjų, vaizdinių ir išsilaisvinti iš negatyvių stereotipų, arba iš tragedijos pereiti į komediją. Kiekvienas gali tapti „burtininku“ – kai žmogus pakeičia pasaulio suvokimą ir mąstymą, gana stipriai, o kartais ir netikėtai keičiasi ir jo gyvenimas- įvyksta „stebuklai“.

Dėkojimo metodas

Pažiūrėkime, kaip mes sprendžiame gyvenimo problemas. Įsivaizduokime: einu tamsia gatve ir matau, kad priekyje įtartinas žmogus. Apima baimė, vaizduotėje ima suktis filmas „kaip mane suluošino“. Bet burtininkui ta situacija reiškia tik tiek, kad atėjo laikas padirbėti. Mintyse jis ištaria: „Dėkoju tau, galvažudy, už perspėjimą, kad gali įvykti tai, ką aš įsivaizduoju: tu mane sumuši, atimsi mano pinigus, žmona manęs neleis namo, ir aš pats turėsiu eiti prašyti pinigų į troleibusų stotelę.“ Ir, gali būti, kad potencialų nusikaltėlį kas nors pakvies, pravažiuos policijos mašina, išaiškės, kad kartu su juo lankėte darželį. Dėkojimą galima sustiprinti, nusiunčiant kriminalistui įsivaizduojamą dovaną. Kai padėkojame kliūčiai už perspėjimą, kad baimės gali materializuotis, kliūtis tampa sėkme.

Burtininkas įvardino negatyvų vidinį filmą, kuris sukosi jo galvoje. Tokį filmą verta padidinti iki visiško absurdo ir jis praras savo jėgą. „Ne toks baisus velnias, kaip jį piešia“, kai baimę ištraukiame iš pasąmonės į sąmonę, dingsta „užsciklinimas“. Įtampą nuimti gali ir dėkojimo monologas.

Pasaulis atsiliepia į mūsų mintis nuo mūsų nepriklausančiais įvykiais

Kai skrendame, mūsų ketinimai įgyvendinami lengvai, jei prieš mus iškyla kliūtis, mes atsimename, kad esame burtininkai ir įgyvendiname kūrybinius veiksmus, o pasaulis atsiliepia į mūsų kūrybą ir situacija išsisprendžia. Taip nutiko su „burtininke“ Ania, kuriai nesiklostė santykiai su pavaldine: Ania jai padėkojo, o kitą dieną pavaldinė rado geriau apmokamą darbą taigi galiausiai, laimėjo abi. Burtininkas neplanuoja konkretaus rezultato, kaip būna juodojoje magijoje, jis kviečia pasaulį šokiui, jis primena Jemelią, kuris guli ant krosnies ir valdo įvairius procesus.

Iš šios pastraipos aiškiai matome esminį šios sistemos ir klasikinės psichologijos skirtumą: šioje sistemoje teigiama, kad pasaulis atsiliepia į mūsų mintis visiškai atsietais įvykiais, kurių mes negalėjome sukurti patys. Pvz. jei žmogus nusprendžia užsidirbti pinigų ir patiki tokia galimybe, kitą dieną jis gali gauti netikėtą darbinį pasiūlymą, tarsi į kažkokį „informacinį lauką“ būtų įmetęs užsakymą, kuris dabar ir pildosi. Beje tai įmanoma paaiškinti ir moksliškai, jei remsimės Jungo sinchronizmų sąvoka, kvantine teorija, chaoso ir katastrofų teorijomis, kurios, nors yra seniai pripažintos, kol kas dar sunkiai integruojasi į klasikinę psichologiją.

Pervardinimo metodika ir pradinio momento pakeitimas

Gyvenime mes naudojamės kaukių rinkiniu. Pakeitus kaukes, keičiasi situacija, kaip nutiko bjauriajam ančiukui, kuris tapo gulbe. Žinomoje dzen-budizmo pasakėčioje vienuolį vijosi tigras, bėgdamas vienuolis atsidūrė ant bedugnės krašto, ėmė leistis liana, bet pamatė apačioje kitą tigrą, galiausiai lianą ėmė graužti pelė. Ir staiga vienuolis pamatė prisirpusią žemuogę. Jis ištiesė ranką ir suvalgė pačią skaniausią gyvenime uogą. Vienuolis išsigelbėjo, kitaip mes niekada nebūtume sužinoję šios istorijos. Jam padėjo savęs pervardinimas. Pirmas vienuolio vardas buvo: „aš esu tas, kuris kabo ant lianos, ir kurio laukia tigrai.“, o naujas vardas: „aš esu tas kuris valgo žemuogę“.

Įsivaizduoju, kad prieš mane – kliūtis. Bet aš atsimenu, kad esu burtininkė ir užsidedu kitą kaukę. Tarkim, mano vyras išėjo pas meilužę. Jei kiekvieną kartą, vietoj to, kad kartočiau sau „aš esu ta, kurią pameta vyrai“, aš sukursiu sau naują vardą, vyras gali grįžti, aš galiu sutikti savo svajonių princą, o galbūt vyrai iš viso nustos mane dominti.

Mintis „aš esu ta, kurią pameta vyrai“ – pagal kognityvinę psichologiją yra negatyvi automatinė mintis. Jei ją pakeisime, akivaizdžiai pasikeis būsena, o galiausiai ir įvykiai. Tai akivaizdu. Sunkiausia pakeisti mintį. Norint tai padaryti, reikia ją visų pirma pastebėti ir iki absurdo padidinti, tą daro ir kognityviniai psichologai, kai padidinimas ims kelti juoką, galima tą mintį pakeisti į kitą, bet ne racionalią, o kūrybišką ir juokingą (tai šios sistemos privalumas).

Kitas stebuklų darymo būdas – prisiminti tą momentą, kai buvo sukurtas netikęs scenarijus, grįžti į momentą kuris buvo išvakarėse ir mintimis jį pakeisti. S. Kingas savo knygoje rašo, kaip su viena moterimi Kalifornijoje įvyko neįtikėtinas dalykas. Ši moteris išmetamuoju motociklo vamzdžiu stipriai nusidegino koją, nudegimas ilgai negijo. Ji pamėgino įsivaizduoti kita įvykių eigą ( be prisilietimo prie vamzdžio) ir pakartojo jį savo vaizduotėje keturiasdešimt kartų ir gavo neįtikėtiną rezultatą – sunki žaizda užsitraukė per tris dienas.

Teigiamų vaizdų įsivaizdavimas, savihipnozė psichologų plačiai taikoma, pavyzdžiui, gydant vėžį. O ypač svarbu ne tik juos sugalvoti, bet ir atlikti tai daug kartų.

Ar sprendimas geras, padeda suprasti palaikymo signalai

Jeigu pastebime palaikymo signalus – sėkmingus įvykius aplink, tai reiškia, kad mūsų elgesys harmoningas: „kai tik priėjau prie šviesoforo, užsidegė žalia šviesa, iš karto privažiavo pustuštis autobusas, o vyriškis atsisėdęs priešais man draugiškai nusišypsojo- akivaizdu, kad tą dieną viskas sekėsi.“ Mūsų norų realizacija įrodo, kad esame skrydžio būsenoje.

Kai mums sunku pasirinkti, darome bandymus. Tarkime, aš nežinau – parduoti butą dabar ar palaukti. Jei per tris minutes ant medžio tupinti varna pasituštins, butą verta parduoti, jei vėliau – palaukti, jei varna nuskris – gal iš viso nepardavinėti.

Ką reiškia „teigiami signalai“, kol kas lieka neaišku: ar pakeitęs mąstymą aš keičiu savo būseną, ar iš tiesų kas nors pasikeitė „informaciniame lauke“? Bet kuriuo atveju, teigiami signalai aplinkoje yra pagrįstas ir svarbus dalykas, norint įsitikinti ar teisingu keliu einame. Lygiai taip pat veikia ir ženklai- jie gali būti nežinomų jėgų atsiliepimas, o gali būti kad jie padeda susisiekti su mūsų pasąmone, kuri naudodamasi daug didesniu informacijos kiekiu nei sąmonė, žino kaip pasielgti, tik tas žinias reikia išgauti vaizdžiais, simboliniais, netiesioginiais būdais, kaip per projekcines psichologų metodikas.

Padedanti klouno rolė

Jei priešai iškilo kliūtis, reiškia mes jau nebeskrendam ir užmiršome, kad esame burtininkai. Tokiu atveju aplinkoje reikia rasti gerų signalų, nesusijusių su kliūtimi, pvz. aš pamatau bomžą, kuris skyles palte užklijavo lipnia juosta. Aš galiu imti kartoti „aš esu tas, kuris užklijuoja skyles palte izoliacine juosta“, imu gauti palaikymo signalus ir grįžtu į skirdimo situaciją.

Įkūnydami stebuklingą vaizdą, pasirodydami neįprastoje klauniškoje rolėje mes peržengiame stereotipus. Tuo momentu mes tampame linksmomis ir laisvomis būtybėmis, suvokiančiomis savo asmenybės iliuzoriškumą. Kokios gali būti problemos pas tą, kuris užklijuoja paltą izoliacija? Kvailą ritualą reikia atlikti visu rimtumu, kruopščiai apgalvojant visas detales. Burtininkai dažnai sugalvoja ir įgyvendina absurdiškus ritualus be jokio tikslo. Pvz. seminare buvo pasiūlytas toks ritualas: reikia paimti vaikišką pistoletą, eiti prie šviesoforo, kai užsidegs geltona šviesa pakelti pistoletą į viršų. O kai užsidegs žalia- iššauti.

Štai čia labai akivaizdi humoro nauda. Kas bendro tarp humoro ir kūrybinio mąstymo? Prieš išsisprendimą ir tiek humore, tiek kūryboje patiriama emocinė įtampa, o įtampos atpalaidavimas labai malonus. Humoras ir kūryba pasižymi staigiu požiūrio kampo pasikeitimu, siurprizo patyrimu, „aha „ potyriu, tiek humorui tiek kūrybai būdingas originalumas. Žmogus, kuris yra spontaniškas juokaudamas, yra spontaniškas ir kurdamas. Galiausiai, humoras atpalaiduoja, o tai padidina kūrybiškumą.

Projekcijų grąžinimo metodika

Jau minėtieji V. Dolochovas ir V. Gurangovas siūlo nemažai savęs tobulinimo metodikų. Štai viena iš jų. Tarkime, susipykote su kokiu nors žmogumi. Reikia parašyti, ką norite jam pasakyti, o po to tekste visus įvardžius „tu“ pakeisti į „aš“, o įvardžius „aš“ palikti ten, kur jie ir buvo. Pavyzdžiui: „Aš pervargau, aš savęs nemylėjau, aš sadistiškai save vis atstumdavau, aš naudojausi savo gerumu ir priklausomybe ir gerai gyvenau, o kai aš save paliksiu aš nevertinsiu to patyrimo ir viską pamiršiu.“ Rašant tokį monologą, siena, skirianti mane nuo oponento, griūna. Darosi akivaizdus absurdiškumas, aš kovoju su savimi ir nebeaišku, kas iš viso vyksta.

Tai labai psichologiška metodika. Psichologai teigia kad su kitais žmogus dažniausiai elgiasi taip, kaip su savimi. Galvodamas apie konfliktą, jis mėgsta „skaityti mintis“ ir įsivaizduoti, kad žino ką mano kitas žmogus, jo net nepaklausdamas. Galiausiai išeina, kad iš tiesų jis susipyksta pats su savimi, pagal tą patį scenarijų kaip pykosi su sau reikšmingais žmonėmis, o jo oponentas yra iš viso kitoje, savoje realybėje. Būdas grąžinti projekcijas genialiai juokingas.

Stebuklai prikelia kūrybiškumą

Kai kas galvoja, kad gyvenimas – tai išbandymų ir sunkumų įveikimas, bet autoriai tam nepritaria – gyventi galima lengvai ir linksmai, nekuriant problemų. Štai viena indiška sakmė: Vieną kartą Šiva nusileido žemėn. Pamatęs jį uolus brahmanas, paklausė: „o Mahadeva, kada aš nušvisiu?“ „Tau liko vienas įsikūnijimas“. Tai išgirdęs brahmanas įsiuto ir ėmė keikti Šivą, sakydamas kad jis nusipelnė nušvitimo jau šiame gyvenime, akivaizdu, kad jis prailgino savo įsikūnijimo laiką. Kai Šiva ėjo pro girtą valstietį, beismylintį su svetima žmona, jis paklausė: „O Mahadeva, kada aš nušvisiu?“ „Tau liko dešimt įsikūnijimų“. Valstietis iš džiaugsmo pradėjo šokti dainuodamas: „ aš visgi būsiu laisvas!“ ir čia pat nušvito.

Įsitikinimas, kad gyvenimas turi būti sunkus, ypač būdingas tiek daugeliui dvasinių sistemų, tiek psichologams, o labiausiai psichoanalitikams ir egzistencialistams. Bet galima teigti, kad tai irgi yra tam tikras ribotumas, automatinės mintys, „užsiprogramavimas“

Čia pateikti stebuklų darymo metodai yra tik keli iš galimų, svarbiausia, kad jie stumtelėtų kūrybiškumo link. Stebuklai – ne dogma, o instrukcija veiksmui. Galvojant savo technikas ir pasaulio vaizdus svarbu atsiminti, kad esame burtininkai ir kurti linksmai, su ugnele. Jei kas nors ilgai nesiseka, o jūs kūrybiškai su tuo dirbate, pasiseka kas nors kito, ne pinigai, tai meilė, ne meilė, tai sveikata, ne sveikata, tai pinigai.

-Mano veiksmai visada nuoširdūs, bet jie- tik vaidinimas

- Bet tada viskas, ką tu darai yra tik kontroliuojama kvailystė?

- Taip ir yra

Don Chuanas, K. Kastanedos herojus

pirmą kartą spausdinta : www.asirpsichologija.lt

Terminas „energinis vampyras“ atėjo iš naujųjų dvasinių judėjimų ir tapo labai populiarus- internete šia tema apstu diskusijų ir straipsnių, pasirodė net knygos apie energijos siurbikus. Klausimą ar iš tikro išteka energija ir kaip pažeidžiamas biolaukas paliksiu parapsichologams, na o štai psichologai mano, kad jausmas, jog po bendravimo su kokiu nors žmogumi pasijutote blogai labiausiai susijęs su neigiamomis emocijomis. Kas tie vampyrai psichologų požiūriu? Visų pirma, tai žmonės, šalia kurių jau ne jūs vienas pasijutote blogai. Jeigu šalia „vampyro“ blogai tik jums vienam, greičiausiai energiją prarandate dėl savo paties problemų- pvz. nepasitikite savimi, negalite atleisti, bet stengiatės neišsiduoti ir tai ryja jūsų energiją. Kuo dar pasižymi vampyras? Tai žmogus, kuriam trūksta geros energijos, bet jis atrodo tarsi nekaltas ir nieko blogo nedaro. Tad kodėl po bendravimo taip bloga?

Energija prarandama dėl psichologinių manipuliacijų, kurių auka nesuvokia. Dažniausiai pasitaiko keletas vampyrų tipų. Vienas tipas- mazochistiniai vampyrai. Tai žmonės, kurie nuolat skundžiasi bėdomis ir vargais, vargai gali būti realūs ar išpūsti ir skleidžia neigiamą požiūrį į pasaulį. Jie nesidomi jumis, o prašo pagalbos, bet visus jūsų pasiūlymus atmeta ir galiausiai pareiškia, kad jūs jiems nepadėjote. Jūs liekate ne tik panardintas į blogos nuotaikos liūną, bet dar ir kaltas kad nepagelbėjote kenčiančiam žmogui, o jūsų pastangos suniekinamos. Kodėl šie žmonės taip elgiasi? Toks elgesys yra savotiška keršto už vaikystės skriaudas forma ir tuo pačiu pasitenkinimas, vampyras jaučiasi didysis kankinys neteisingame pasaulyje.

Kitas, gan aštrus vampyrizmo būdas- provokacijos. Kai kurie žmonės būna abejingi arba net nepatenkinti, jei mato, kad jūs esate geros nuotaikos, todėl bando jus provokuoti, kol išeisite iš pusiausviros ir susierzinsite. O kai tai įvyksta, jie atsigauna, pasijunta geriau, net yra linkę jums padėti. Kodėl jie taip daro? Gali būti daug priežasčių. Aplinkinių bėdos jiems padeda pasijausti pranašesniais, aštrios emocijos padeda atsikratyti vidinės įtampos ir apatijos būsenos. Dar viena vampyrų mėgiama manipuliacija: „atspėk mano mintis“. Žmogus su jumis kalba neaiškiai, užuominomis, o po to turi progą jus apkaltinti, kad jūs jo nesupratote, neatsiliepėte į jo norus.

O kuo pasižymi aukos? Visų pirma, aukos yra jautrūs žmonės, kurie atsiliepia į vampyro norus. Antra- tai nepasitikintys savimi žmonės, kuriuos lengva įtikinti, kad jie kalti. Prie pasitikinčių savimi ar nejautrių žmonių vampyras niekada nelįs. Kartais vampyro aukomis tampa naivūs, geri, pasiryžę padėti žmonės. Lengvai vampyras sudoroja ir pagyrūnus, kurie viską padarys dėl pagyrų. Kuo žmogus gali tapti- vampyru ar auka, priklauso nuo šeimos- jei tėvai yra vampyrų rolėje, vaikas augs auka, jei aukos- vampyru. Vampyrai aukas dažnai įtikina, kad jos jiems labai reikalingos, ir aukos visiškai nebesuvokia, kad jų poreikiai vampyrui visiškai nebesvarbūs, ima gyventi vampyro bėdomis ir prie to taip prisiriša, kad nebenori su juo išsiskirti.

Kaip apsiginti nuo vampyrų? Svarbiausia pamatyti kas visgi vyksta, tarsi žiūrėtumėte iš šono- pamatyti kaip viskas prasideda, kokie jausmai jums kyla, ką jūs gaunate iš bendravimo su vampyru, kuo viskas baigiasi. Labai svarbu neįsitraukti emociškai ir neimti vampyro problemų giliai į širdį. Jei esate linkęs persiimti kitų žmonių emocijomis, pabandykite įsivaizduoti, kad aplink jus yra stiklinė siena. Tai padės jums pasijausti sąmoningiau. Jei jums darosi neaišku, kas vyksta, neskubėti pasijausti kaltu, tiesiai klauskite, ko vampyras nori, nebijoti sakyti „ne“, demonstruoti pasitikėjimą savimi. Kaltinti vampyro neverta. Kadangi jis dažnai nesuvokia ką daro, jis supyks ir jūs pasijausite dar blogiau. Beje, daugeliu atvejų santykius pataisysite ne iš esmės, o tik mažumėlę ir beliks tik rečiau su vampyru bendrauti.

Tikriausiai, pasakojimas apie vampyrus ir aukas kai kam atrodo tarsi iš pasakų skyrelio. Man patinka žodis „vampyras“ dėl to kad jis aiškus. Kai kurių žmonių santykiai būna tokie baisūs, kad visai neblogai juos pavadinti tikraisiais vardais. Bet juk daugelyje mūsų bendravimo atvejų energija teka netolygiai- kartais mes jos gauname, kartais prarandame. Kaip pajausti, kada patys būname vampyrais? Jei visu svoriu užgriuvote ant žmogaus, iškrovėte visas savo problemas, bet net nepastebėjote kaip jis jaučiasi, greičiausiai pasinaudojote jo dėmesiu ir energija. Jei jautėte įtampą, ir ėmėte ieškoti priekabių, o po konflikto pasijutote geriau, tai irgi galėjo būti vampyriškas žingsnis. Paaugliai mėgsta filmus apie vampyrus ir svajoja jais tapti. Nuo vampyro ir aukos rolių niekas nėra apsaugotas, bet svarbu kad toks bendravimo būdas netaptų pagrindiniu, o bendravimo metu visi gautų energijos, o ne ją prarastų.

pirmą kartą spausdintas: www.manokarjera.lt

Šunelio Pipiro istorija iškelia keletą įdomių klausimų. Kas verčia žmogų kankinti gyvūnus? Kas verčia ginti gyvūną labiau nei žmones? Kodėl ji taip plačiai nuskambėjo?

Atsakymai į pirmą klausimą gali būti paprastesni- gyvūnas nepasiskųs, todėl ant jo nebaudžiamas gali išlieti visą pyktį. Maži vaikai, kurių emocijos greitai keičiasi nuo meilės iki neapykantos, o moralė dar yra bausmės- apdovanojimo stadijoje yra linkę kankinti gyvūnus. Kartais taip nutinka dėl to, kad augdami nedarnioje aplinkoje jie sukaupia daug neišreikšto pykčio, kartais- tai būdas nors prieš gyvūną pajausti savo galią ir pranašumą, kai vaikas jaučiasi bejėgis. Paaugliai irgi linkę išreikšti destruktyvius impulsus ieškodami atpirkimo ožio ne tik tarp žmonių, bet ir tarp gyvūnų, pvz. padegti katinui uodegą. Gyvūnų bendruomenė neateis ir nenubaus žmogaus, o ir mitologija jau seniai nebegyva ir žmogaus negali nubausti tarkim zuikių dievas. Taigi, žmogus, kuris kankina gyvūną toli gražu ne visada jau yra išaugęs vaikystę, yra pilnas destrukcijos, nori pajausti savo galią, o jo moralė menkai išvystyta ir jam trūksta empatijos jausmo.

Bet ši istorija paliečia ir kitą įdomų reiškinį: kai kuriems žmonėms gyvūno gaila labiau nei žmogaus. Jie pasakytų, kad gyvūno gailimasi labiau, nes jis bejėgis. Bet maži vaikai taip pat bejėgiai, negali pasiskųsti ir neretai būna kankinami tiek psichologiškai tiek fiziškai. Kaip gali atsitikti, kad vaiko gaila mažiau nei gyvūno? Ogi vaikas stipresnis. Jis labiau priešinasi, skriaudžiant jo charakteris blogėja arba jis ima kentėti nuo neurozių ir sukelia rūpesčių, o užaugęs jis gali skųstis ar atkeršyti. O štai su gyvūnu sau galima leisti daug daugiau: mylimas gyvūnas yra visiškai priklausomas nuo žmogaus, kuris gali jį laikyti įkalintą, versti elgtis pagal savo norus, tai savotiškai iškreipta meilė. Ne visi gyvūnai veržtųsi ir laisvėn, bet kažin ar taip būtų dėl begalinės meilės ir prisirišimo prie kalėjimų ir jų prievaizdų, ar dėl nežinojimo – kaip ir kur eiti. Akivaizdu, kad gyvūnams „bendravimas“ su žmonėmis kainuoja labai daug.

Bet būtent dėl to, kad su gyvūnu galima sau daug daugiau leisti ir dėl to kad gyvūnas, ypač šuo kur kas labiau besąlygiškai prisirišęs prie šeimininko, kai kurie žmonės begali sukurti gerus santykius tik su gyvūnais. Pvz. esama senelių, kurie ir dienos neištveria su anūkais, bet iš visos širdies myli šunelį ir visi jų rūpesčiai ar kalbos sukasi būtent apie jį. Kažin, ar galime juos smerkti, bet kartais mūsų liūdna realybė būna būtent tokia.

Ir dar vienas pastebėjimas. Žmonėms ir žiniasklaidai visada reikėjo originalių sensacijų. Pipiro istorija yra būtent tokia, bet tai, kad ji susilaukė tokio milžiniško dėmesio verčia susimąstyti apie emocinį klimatą mūsų šalyje. Įtarčiau, kad daugelis žmonių stengiasi užpildyti tam tikrą dvasinę tuštumą, kuri atsirado dėl nedarbo, sumažėjusių vartojimo galimybių ir jie ima gyventi visuotiniais skandalais, užuot susimąstę apie tai, kas iš tikrųjų svarbu.

pirmą kartą spausdintas: www.delfi.lt

Kūrybiškumas – ne vien menininkų rūpestis. Jo reikia kas dieną. Organizuojant laisvalaikį, rašant straipsnį, puošiant namus, fotografuojant. Susidūrus su psichologinėmis problemomis kūrybiniai sprendimai tiesiog būtini.

Kūrybiškumas svarbus daugelyje profesijų – gydytojo, programuotojo, žurnalisto ar psichologo. Aišku, įmanoma dirbti ir nekūrybiškai, bet jei į darbą neįdedama širdies, tai anoks ir rezultatas. Visiems žinomi kūrybiški psichologai I. Yalomas, M. Eriksonas, kurių terapinio darbo atvejai išeina už bet kokių ribų, bet tiksliai ir greitai išsprendžiamos regis neįveikiamos problemos. Bet nors kūrybiški yra beveik visi maži vaikai, tyrimai rodo, kad suaugusiųjų tarpe tokių žmonių belieka vos keli procentai.

Buvo tikima, kad kūrybiškumo nepakeisi. Dabar manoma, kad pakeisti neįmanoma tik įgimto talento, bet pritaikius tinkamas taktikas, kiekvienas žmogus gali padidinti savo kūrybiškumą jam prieinamame lygmenyje. Tai kelia optimizmą. Atsiranda programų, žadančių magišką kūrybos išlaisvinimą, steigiasi kūrybos treniravimo industrija, organizuojami kūrybiniai savaitgaliai, stovyklos. Kūrybos įgūdžių mokoma mažai rizikingoje aplinkoje, kurioje suteikiamos kuo geriausios sąlygos, pateikiamos kūrimo instrukcijos ir pavyzdžiai. Beje, tokių bruožų turi ir Lietuvos meno kalvės: kaip apie šiltnamį atsiliepiama apie Dailės akademiją, tačiau esu girdėjusi ne vieną atvejį, kaip ją baigusieji išėję į „žiaurų gyvenimą“ nieko nebesukūrė. Štai čia ir prieiname prie pagrindinės problemos: kūrybiškumo mokymas nėra vien konkrečių įgūdžių, tarkime mokymosi groti lavinimas. Jam reikalinga tam tikra branda, nes kūrybos taktikos reikalauja savo minčių kontroliavimo. Tai, ką išmokai šiltnamyje, tenka daryti ir nepalankiomis sąlygomis. Todėl kūrybiškumo mokymasis labiau primena psichoterapiją, kai reikia keisti save, dirbti su emocijomis ir mintimis.

Kokie yra kūrybiškumo lavinimo būdai?

Kūrybiškumo lavinimo būdus galima suskirstyti įvairiai. Mokslas negali atsakyti, kaip atsiranda kūrybiškumas – ar žmogus turi išmokti kurti, ar kūrybiškumas glūdi jo prigimtyje, tik reikia jį atskleisti. Todėl vienose strategijose kažkas pridedama – mokoma kūrybinių taktikų, kitose atimama – pašalinami barjerai, trukdantys išreikšti kūrybinę prigimtį. Kitas klausimas – ar svarbiau ką nors keisti išorėje – sudaryti kūrybai tinkamas sąlygas (įgyti žinių, patirti naujų įspūdžių, gauti palaikymą) ar viduje – pavyzdžiui, medituoti? O jei reikia keisti vidinius dalykus, tai kokius?

Skirtingi būdai turi būti taikomi skirtingiems žmonėms. Kiekvieno kūrybiškumo „diagnozė“ individuali – vienam trūksta žinių, kūrimo metodų išmanymo, kitam – motyvacijos ar asmenybės savybių (atvirumo, nusiteikimo rizikuoti). Kai stokojama asmenybės savybių darbštus žmogus kuria nuobodžią produkciją; kai nėra motyvacijos – gabus žmogusnieko nekuria; kai trūksta kūrybos metodų išmanymo, žmogus kurdamas labai kankinasi; žinių neturėjimas pasireiškia naivia, mėgėjiška kūryba. Kai trūksta kelių kūrybiškumo aspektų, pavyzdžiui, ir žinių, ir asmenybės savybių – prasideda pseudokūryba ir aplinkiniai galvoja: „Gal geriau jau jis nekurtų…“ Nustatę „diagnozę“, galime pritaikyti ir „gydymą“.

Kas trukdo kurti?

Pradėkime nuo kūrybiškumo barjerų. Tai – kūrybai trukdantys dalykai kurių dažnai nė neįtariame esant. Studento skundas: Sėdžiu prie popieriaus lapo, iki rytojaus turiu parašyti referatą. Nė vienos minties. Kai tik įsivaizduoju dėstytoją, taip ir sustingstu, nors šiaip tų minčių nors vežimu vežk. Bandau vis tiek kažką rašyti. Paskaitau – visiškai dirbtina. Mane apima neviltis. Dar prieš valandą lyg ir buvo minčių, bet ne, paskambino draugė, visos mintys dingo ir nebeatsiranda. Ech, kad bent galėčiau apie tą temą su kuo nors pasitarti ar paskaityti! Matyt aš beviltiškai negabus ir tokie darbai ne mano nosiai.

Kokie barjerai atsispindi šitoje aimanoje? Visų pirma – vertinimobaimė. Daugelis žmonių trokšta įvertinimo ir dėl to bijo klaidos, nesėkmės, kritikos – tai gali trukdyti ne tik idėjai įgyvendinti, bet ir jai atsirasti. Jie tiesiog nebegali suvokti, ką patys galvoja kokiu nors klausimu. Antra – geriausios mintys ateina kai ką nors darai sau, be jokio tikslo, o čia kūrėjas įspraustas į laiko rėmus, kurie jį verčia į viską žiūrėti rimtai ir neleidžia jam atsipalaiduoti ir žaisti. Mūsų kultūroje labiau vertinamas rimtas darbas, todėl retai fantazuojame, juokaujame, dažnai nemokame atsipalaiduoti, paleisti vaizduotę, valdyti idėjų srautą. Dar šiam žmogui trukdo neigiamas požiūris į save. Jis galvoja „aš nekūrybiškas“, arba „ne mano sritis“. O aplinkiniai baimes pastiprina įvairiausiais būdais: „to niekas nedaro“, „tai neįmanoma“, „nėra pinigų“, „tai laiko švaistymas“, „tu klausi per daug klausimų“, „jau viskas padaryta“, „tu vaikiškas“, „matai – neveikia“. Galiausiai –kūrybiškumui pasireikšti gali būti visai netinkamos sąlygos – kurti sunku, kai mus blaško, kai trūksta laiko, pagalbininkų, pinigų, nepasiseka rasti reikiamos informacijos, neužsirašome geros minties.

Kūrybinio mąstymo dėsniai

Geros problemos primena mokyklos uždavinius – jose pakanka informacijos ir yra gana aiškūs būdai, garantuojantys sprendimus. Bet daugelis gyvenimo problemų visiškai kitokios. Kas gali padėti jas spręsti? Visų pirma, reikia paversti problemą į kažką paprastesnio, suprantamesnio. Tam labai tinka metaforos, analogijos. Kai kurie kūrybiški žmonės patys susiidentifikuoja su problema, tarsi ja tampa: pavyzdžiui, psichologas gali įsivaizduoti, kad jis yra klientas, žurnalistas pasijusti tarsi pats tapo rašoma tema, straipsniu.

Mokant kūrybiškai spręsti problemas dažniausiai taikomi du būdai: didinamas mąstymo laisvumas ir mokomasi idėjų inkubacijos. Mąstymo laisvumas lavinamas smegenų šturmo principu: reikia per trumpą laiką sugeneruoti kuo daugiau pačių įvairiausių idėjų. Tai galima daryti ir keliese ir vienam, bet svarbiausia tuo metu idėjų nevertinti, o tik stengtis jų pagaminti daug. Atrinkti, kurios idėjos tinka, bus galima vėliau. Antra labai svarbi problemų sprendimo dalis – inkubacija. Pirmoje kūrimo stadijoje žmogus paprastai stengiasi surinkti informaciją ir aktyviai spręsti problemas, bet niekam ne paslaptis, kad daugelis problemų užstringa ir nepasiduoda. Štai tada ir prasideda inkubacija – idėjos laukimas, brandinimas, leidimas kad pasąmonėje atsirastų sprendimas (stovintis prie drobės dailininkas pareiškia: „Aš laukiu idėjos, kuri man trenks!“). Kad tai galėtų įvykti, labai svarbu nustoti atkakliai ieškoti sprendimo, surasti jus atitraukiančių dalykų. Dailės akademijos studentė dalijasi savo patirtimi: Anksčiau nežinojau, kad prie kūrinio reikia ateiti aplinkiniais keliais. Kažko paskaityti, paieškoti, pakalbėti apie tai, pabandyti daryti ir palikti, o tada kad pasipils geros mintys pačios savaime: tik spėk gaudyti! Inkubacijos metu tinka užsiimti įvairiomis meditacijomis. Sąmoningas protas dėmesį gali sutelkti tik į 7 objektus, o pasąmoningo dėmesio fokusas platesnis. Tą įrodo ir tyrimai: sąmoningoje būsenoje žmogus prisimena apie 20 iš jam parodytų paveikslėlių, tuo tarpu hipnozės būsenoje jam pavyksta prisiminti net 200! Belaukiant naujos idėjos svarbu stebėti „ženklus“ – aplinkos įvykius, kurie tarsi kažką užsimena apie begimstančią idėją – ir į juos reaguoti.

Alexo Osborno idėjų stimuliavimo technikos

Neseniai sužinojau apie metodikas, padedančias kiekvienam generuoti kūrybines idėjas bet kokiu klausimu. Galbūt tokiu būdu nesukursi didžiųjų darbų, bet idėja „pagaminama“! Šių metodikų pradininkas psichologijoje – Alexas Osbornas, aprašęs jas garsioje knygoje „Taikomoji vaizduotė“. Tarkime, šeima nori sugalvoti, kokiais būdais kartu pasidžiaugti maistu. Štai keletas būdų:

• Padidinimas, sumažinimas, pertvarkymas. Naudodama padidinimo metodiką, šeima į pikniką gali pakviesti daugiau žmonių – užsieniečių, dėstytojų, padidinti patiekalų kiekį. Sumažinimas – valgyti prie labai mažo stalo, arba tik užkandžius. Pertvarkymas: valgyti neįprastoje vietoje, pradėti nuo deserto.
• Priverstinių ryšių metodika. Galvojant kaip kūrybiškai pavalgyti prijungiamas bet koks objektas – atsitiktinai iš knygos paimtas žodis ar medis už lango. Iš to gali kilti idėjos dekoruoti stalą ar valgius lapais, saldainius sukabinti ant medžio; paukštis ant medžio gali priminti apie muziką pietų metu, galima į valgomąjį atsinešti kanarėlę, pasiimti valgius į valtį ir pietauti ten.
• Priskyrimų lapas. Išsirenkama konkreti kūrinio dalis ir ji apibūdinama. Tarkime, oranžinė žele apibūdinama kaip minkšta ir blykčiojanti. Dabar tiems būdvardžiams kuriamos asociacijas – blykčiojimas siejasi su ugnimi, ugnis siejasi su vandeniu ir ledu, gaunama mintis, kad žele galima sušaldyti į ledą.
• Morfologinis požiūris. Išvardinamos svarbiausi kviestinių pietų elementai: žmonės, vieta, laikas, valgiai, specialūs efektai. Kiekvienam elementui kuriamos alternatyvos. Pavyzdžiui, žmonės: šeima, draugai, svetimi, vargšai, bešvenčiantys. Vieta: laukas, kambariai, valtis, stogas. Laikas: pusryčiai, priešpiečiai. Specialūs efektai: televizorius, muzika, smilkalai. Po to variantai atsitiktinai sumaišomi. Gali išeiti šventė rūsyje pusryčiams valgant mėsainius.

Daugelis kūrėjų nesąmoningai naudojosi šiomis metodikomis, imdami idėjas iš aplinkos: J. Wattas, stebėdamas arbatinuką išrado garo mašiną, vandentekio idėja paskolinta iš sliekų, S. Freudas psichoanalizei įkvėpė neurologija, Ch. Darwino evoliucijos teorijos pradžia geologijoje, o E. Presley‘io dainos kilo iš gospelo ir kantri muzikos stilių mišinio. Tokios metodikos skirtos tam, kad išmuštų iš stereotipų ir paskatintų naujus ryšius ir mintis. Svarbiausia pasiekti idėjų srautą!

Ką galima nuveikti, kuriant kūrybišką nuotaiką?

Kadangi kūryba visada perteikia asmeninę prasmę, visos šios metodikos liks tik žaidimas, jei nesirūpinsime savo jausmais ir patyrimu. Norint kurti visada reikia „degalų“ – tai nauji vaizdai, pojūčiai, susitikimai, knygos. Įdomiai gyvenant atsiranda asociacijos, iš kurių jau galima kurti naujus ryšius. Pažįstamas fotografas pasakoja: Kai nežinau, ką nufotografuoti, ieškau gero meno. Per savaitę aš galiu aplankyti porą filmų, koncertų, man nebūna per daug. Tie išgryninti dalykai gražina mane į tikrumo būseną, vėl aplink save pastebiu kažką įdomaus, mano intuicija ima veikti ir ateina geros mintys.

Labai svarbu kaip žmogus žiūri į kūrybą – įsitikinimas, kad esi nekūrybiškas, trukdo. Pakeisti šį požiūrį padeda bendravimas su kūrybiškais žmonėmis – kūrybiškumu galima persiimti, o galų gale pamatyti, kad kūrėjai – ne dievai, o žmonės kaip visi. Iš dienoraščio: Anksčiau vis galvodavau – ir kaip tie rašytojai tiek prirašo? Man nė puslapio neišeina išspausti. Maniau, kad jie antžmogiai. O dabar žinau, kad rašytojai yra paprasčiausi žmonės, kartais nė neturintys ką pasakyti, tik nebijantys, mokantys ir norintys daug rašyti.

Kuriant labai svarbi vidinė motyvacija – kad žmogus jaustų malonumą. Pavyzdžiui: Kai aš rašau, jaučiu savotišką jaudulį, tarsi atvėrinėčiau kažką dar nežinomo, kartais jaučiuosi visagalė – galiu kaitalioti viską kaip noriu, kartais viena juokiuosi ar susigraudinu. Tai ypatingos pusiausviros ir laisvės momentai, galbūt, laimingiausios minutės gyvenime.

Kūrybai labai svarbus ryšys su kitais žmonėmis. Mano rašantis pacientas sako: Kai kas nors pagiria mano kūrinius, linki, kad atsirastų jėgų dar kurti, tą pačią dieną bėgu ir dirbu, nes tą minutę tikiu, kad man viskas labai gerai išeina ir tekstas tiesiog liete liejasi! Kuriant reikia būti laisvam nuo vertinimų. Įdomiausios mintys man ateina, kai jaučiu visišką supratimą ir priėmimą, net pati nustembu kaip įdomiai ir gilai galiu sugalvoti.

Daug geriau, kai kūryboje dalyvauja kiti žmonės, kurie nors vertina jus teigiamai bei sukuria žaidybines sąlygas ir nespraudžia į taisykles, tačiau vis dėlto skatina rizikuoti, siūlo užduotis, mobilizuoja. Kiekvienam žmogui šios sąlygos kitokios. Studentė fizikė: Geriausiai sunkiuosius laboratorinius darbus aš įveikdavau su vienu grupioku. Mes idealiai papildėme vienas kitą, aš sugalvodavau pusę minties, jis pratęsdavo, nuotaika palikdavo, norėdavosi prieš jį sužibėti.

Daugelis iš mūsų rašėme bakalauro ir magistro darbus, kuriuose šiaip ar taip turi būti bent menka kūrybinė mintis. Ir kaip gi sekėsi? Kaip mums padėjo dėstytojai? Kai kuriems baisu ir prisiminti tą bendradarbiavimą. Bet kūrybiškumą skatinantys dėstytojai egzistuoja! Jei tokių nesutikote, psichologai apibendrino, kokie jie turi būti. Kūrybą skatinantys dėstytojai išmoko susidėlioti faktines žinais, kad studentas galėtų jomis patogiai naudotis; suteikia įvairiausios medžiagos; kooperuojasi su studentais ir rimtai priima jų klausimus; skatina mastymo lankstumą; kol studentų idėjos dar nesuformuluotos, jų nekritikuoja; suteikia galimybę studentui pačiam vertinti save; išmoko studentą kovoti su nusivylimu, kad po nenusisekusio bandymo jis pradėtų viską iš naujo.

Vietoje pabaigos

Kūrybiškumo būsena nuostabi – tai laisvės, nuotykio, visagalybės pojūtis. Paklauskite savęs: kaip aš padariau šios dienos darbus? Ką galėjau padaryti kūrybiškiau? Kokių problemų sprendimui dar reikia kūrybinės minties? Reikia tik netingėti ir kūrybiniai sprendimai jau čia.

pirmą kartą spausdinta : www.asirpsichologija.lt

Išeina, kad nedaryti, ką užsibrėžėme yra labiau normalu, nei padaryti. Dėl to į tokius pasiryžimus dažnai žiūrima pesimistiškai. Kai žmogus laužo pažadus duotus kitiems, jis gadina santykius su jais, kai laužo pažadus sau – ima nebegerbti savęs ir nebepasitikėti savimi, jaučiasi bejėgis, o tai dar labiau sunkina tolesnius apsisprendimus ir įgyvendinimą. Bet yra „antžmogių“, kurie įgyvendina, ką pasižada: jie susikaupia ir ima sportuoti, atsigauna, išgražėja, nustoja pyktis, išmoksta naujų dalykų ir būtent tai įkvepia optimizmo. Kaip jiems tai pavyksta?

„Ką gali daryti tuoj, niekad nepalik rytoj!“ Visgi daugelis žmonių nusprendžia, kad pažadus sau įgyvendins nuo naujų metų, po atostogų, nuo pirmadienio, nuo rytojaus (alkoholikas prabunda ir mato užrašą: „nuo rytojaus nebegeriu“ ir lengviau atsidūsta – juk ne nuo šiandien!). Ar verta pažadus atidėti? Jei galite neatidėti – puiku. Bet kartais verta apsiprasti su priimtu sprendimu ir leisti sau dar keletą dienų pasidžiaugti tuo, ko ketinate atsisakyti, pvz., jei ketinate laikytis dietos, tai iki valiai atsivalgyti, o kai kurie psichologai siūlo net persivalgyti iki blogumo, kad nebesinorėtų. Kartais gerai, kai sutampa kelios aplinkybės iš karto. Pavyzdžiui, mesti rūkyti, kai važiuojate į kelionę, kurioje bus daug įspūdžių ir nebus kada galvoti apie metimo kančias. Bet neverta tikėtis, kad ateis nauji metai ir gyvenimas savaime pasikeis. Kai žmogus nieko nedaro, jo gyvenimas it fizikiniame entropijos (yrimo) dėsnyje linkęs natūraliai judėti degradavimo linkme.

Jau tai, kad kažko nedarėme iki šiol, nors žinojome, kad reikia, rodo, kad yra norų konfliktas. Tarkime, norisi ir būti gera motina, ir prie interneto pasėdėti. Dažniausiai, kai nepadarai, ką žadėjai nieko baisaus neįvyksta. Žmonės ima sportuoti, kai jiems pasidaro nebegerai su sveikata, vaikais imama rūpintis, kai atsiranda elgesio problemų, alkoholikas nustoja gerti, kai pasiekia dugną. Bet ar reikia laukti, kol prieisi iki dugno? Kaip įveikti norų konfliktą? Pažiūrėkime į tai konkrečiau. Kai žmogus yra pailsėjęs, jis nori patirti ir išmokti kažką naujo, ieško naujų iššūkių, bet jei jis jau ir taip „pribaigtas“, jo didžiausia svajonė – nuo visko atsijungti ir pailsėti. Taigi, kiekvienas pokytis turi savo kainą: jis reikalauja laiko ir jėgų. Todėl iš pradžių reikia jam atlaisvinti vietos ir mesti kažką iš tų dalykų, kurie ryja jūsų laiką ir jėgas.

O kartais nėra jokių gilių priežasčių. Sprendimai, turėsiantys pagerinti gyvenimą tiesiog pamirštami. Pavyzdžiui, jūs nutarėte retkarčiais pagirti artimuosius, nes niekad to nedarote. Tai įsiveskite priminimą į telefoną, kuris iššoktų tada, kai esate su artimaisiais, arba įsirašykite tai į darbų knygelę. Norite būti tvarkingesnis, prisikabinkite skelbimų ant sienos, kurie programuos jūsų pasąmonę taip, kad jūs nebegalėsite atsipalaiduoti tol, kol nepadarysite tai, ką pažadėjote! Prisiminti, ką pažadėjote gali padėti ir kiti žmonės, ypač ryšys su kitais siekiant tikslų svarbus moterims. Mokslininkai nustatė, kad kai apie apsisprendimą paskelbiama dideliam skaičiui žmonių, jį įgyvendinti lengviau. Kai nenorima kam nors sakyti apie savo pergyvenimus ir siekimus, galima pasižadėti ir psichologui. Bet pasižadant kitiems atsiranda tam tikra rizika: gerai jei tie žmonės primena, pagiria, palaiko, kai sunku, bet jei kritikuoja ir spaudžia, tai jau kenkia, o dar blogiau, jei ką nors pasižadate to visai nenorėdamas, tik vardan jų.

Sakykime, savaitę jums sekėsi, bet po to iškilo problemos darbe, susirgote, susipykote ir entuziazmas tęsti dingo. Išlaikyti tai, ką pradėjote yra ne mažiau sunku, nei pradėti. Psichologai siūlo būtinai „išsilaikyti“ ne mažiau kaip tris savaites, nes tada veikla jau virs įpročiu, kuris ją apsaugos nuo metimo. Tarkime, jūs jau savaime norėsite sportuoti ir jausitės blogai nesportavęs. Būna ir gilesnių priežasčių. Kai kurie žmonės keisdami savo gyvenimą nepasikeičia patys, nepradeda jausti malonumo iš naujų dalykų, o pamina save ir pamažu jų viduje kaupiasi įtampa, kuri galiausiai išsiveržia kad ir staigiais persivalgymais, pradėjimu gerti ir rūkyti ir t. t. Bet dažnai priežastys paprastesnės ir kelerius metus sėkmingai vykę dalykai sužlunga dėl to, kad žmogus patiki savo sugebėjimais ir atsipalaiduoja. Tarkime, vairuotojai daugiausia klaidų ima daryti po kelerių metų vairavimo, sveikuoliai pamažu aptingsta sportuoti ir grūdintis. Tokiu atveju reikia nedaryti jokių toli siekiančių išvadų, o tiesiog nesureikšminti paslydimo, susikaupti ir vėl prisiversti viską daryti.

Koks turi būti tikslas ir pažadas, kad ji būtų įmanoma įgyvendinti? Visų pirma jis bent trims savaitėms turi būti konkretus ir vienas. Jei prisižadi per daug dalykų, kaip mėgsta vienas kitam prisižadėti susipykę sutuoktiniai, nepadarysi nė vieno. Pažadas turi būti ne per didelis, o realiai pasiekimas (todėl reikia mokėti pasidžiaugti ir mažu rezultatu). Pavyzdžiui, studentas tikrai nesės prie mokslų nuo pirmos sesijos dienos. Bet gali sėsti tris dienas prieš egzaminą, o ne paskutinę naktį.
Bet svarbiausia – pažadas turi būti be išlygų. Jei nenueisi sportuoti, nes blogai išsimiegojai ar buvo bloga nuotaika, tai sportui jau galas, juk kiekvieną kartą gali atsirasti kita nepalanki sąlyga. Todėl svarbu iš anksto apgalvoti, ką darysite, jei apims bloga nuotaika.

Galiausiai, jei negalite prisiversti pats, gudriai „apžaiskite“ save, sukurdamas jus verčiančias aplinkybes. Jei namie nebus pyragėlių, juk nebėgsite į parduotuvę, jei ištrinsite draugo telefoną ir pasidėsite jį mašinoje, gal būt jam isteriškai neskambinėsite, jei užmokėsite už sporto abonementą ar kalbų kursus ir neisite, bus gaila pinigų, jei pasižadėsite autoritetingam žmogui laiku pristatyti darbą, bus pavojinga nepadaryti. Arba sugalvokite sau bausmių ir apdovanojimų patys ir nemalonūs pažadai virs savotišku žaidimu.

straipsnis pirmą kartą spausdintas: http://manokarjera.cv.lt/default4.aspx?BlogId=5c46684c-2d20-41e0-ac34-2bc7d3dbe827

Deja, taip nėra. Šioje profesijoje sunkumų tikrai pakanka, ir renkantis psichologo darbą, galima atsidurti ne savo lėkštėje. Kita vertus, žmonės, galintys būti puikūs psichologai, kartais net nepagalvoja apie tokią galimybę.

Dažnai juokaujama, jog psichologiją renkasi tie žmonės, kurie patys turi psichologinių problemų ir tiesiog ieško jų sprendimo būdų. Manau, kad tai iš dalies tiesa. Problemos gali trukdyti, o gali padėti. Jos padeda, jei nėra pernelyg gilios ir jas pavyksta spręsti. Tokie psichologai geriau supranta klientus, o nepatyrę sunkumų žmonės, jų nesupranta: „Pastebėjau, kad psichologinis darbas geriau sekasi, kai pati kenčiu. Tada daug labiau atjaučiu kitą“.

Jei problemų spręsti nesiseka, tai jos trukdo ir padėti kitam, o problemų turintys žmonės, nuolat primena skaudamą ir nenorimą matyti vietą. Jei savo problemas žinai, svetimos veikia kaip skiepas, nebesinori elgtis liguistai. Psichologinės žinios, įgytos dirbant profesinį darbą, pritaikomos realiame gyvenime. Daugelio psichologų jei ne pirma, tai antra šeima yra pavykusios, negirdėti ir didesnių bėdų auginant vaikus.

Ar psichologai turi pakankamai darbo ir yra garantuoti dėl finansinės ateities? Kokios šios specialybės perspektyvos Lietuvoje? Šiuo metu darbo patyrusiam psichologui yra daug ir klientų pakanka. Mažesniuose miestuose psichologų labai trūksta. Pradedančiajam dirbti gali būti sunkiau, bet saikingai apmokamų darbų yra, ypač su vaikais. Juk psichologai ne vien konsultuoja. Medicinos įstaigose svarbi darbo dalis yra testai, psichodiagnostika. Organizacinėje psichologijoje - atrankos, mokymai. Pedagoginėje - pamokos. Galų gale dar yra dėstytojavimas, mokslinis darbas, bet tokių specialistų reikia mažiau. Žinoma, galima orientuotis į asmeninio kabineto įkūrimą, bet tam reikia patirties ir vardo, kuriuos gali įgyti tik dirbdamas biudžetinį darbą.

Norint verstis psichoterapija (tai yra gilesnis, ilgiau trunkantis psichologinis konsultavimas) pakanka psichologo diplomo, bet žinių nepakaks - reikia dar apie keturis metus mokytis psichoterapiniame institute, ir už mokslą nemažai sumokėti (todėl jei ateisite pas psichologą, būtinai pasiteiraukite, kokį institutą jis baigė).
Daug kas klausia: ar psichologai turi juridinę atsakomybę – tarkim, psichologo konsultuojamas pacientas ima ir nusižudo. Ar tai kaip nors įtakoja psichologo ateitį? Yra sudaryta etikos komisija, kuri tiria klientų skundus. Kol kas psichologo ateitį įtakojančių sprendimų Lietuvoje nėra dažna, nes labai sunku įrodyti, kas iš tiesų vyksta konsultacijoje.

Baigiamųjų klasių moksleiviams, kurie dar nėra apsisprendę dėl studijų krypties, tačiau turi polinkį į psichologiją, patarčiau pabandyti savo jėgas savanoriškose organizacijose, tokiose kaip Vilniaus Jaunimo linija ar vaikų linija, kur konsultuojama telefonu.

Apsisprendžiant verta paklausti patyrusio psichologo nuomonės, ar jis įsivaizduoja jus kaip psichologą. Patarčiau paskaityti daugiau psichologinių knygų. Svarbiausia- pajausti, ar nuo problemų jau dabar nesidaro bloga, ar jos suprantamos, ar įdomu. Tapę psichologu nuolat susidursite su kančiomis, todėl turite gerai jas toleruoti, o ne jų vengti: „Kai atėjau dirbti pas narkomanus ir keletą mėnesių pasimurkdžiau toje tamsoje, grįžti į komerciją buvo tikra atgaiva“.

Šią profesiją rinktis galėtų visų pirma jautrūs, draugiški, atjaučiantys, mėgstantys mąstyti, kūrybiški žmonės. Reikia domėtis grožine literatūra, suprasti herojų motyvus, neturėti didelių sunkumų su tiksliaisiais mokslais. Na, o charakteris gali būti įvairus, nes pas vieną psichologą ateina vienokie, pas kitą – kitokie klientai.

Psichologijos studijos nėra sudėtingos. Jos yra labai įdomios, reikalauja triūso, bet jose mokytis pajėgia visi, skirtingai nei, pavyzdžiui, tiksliuosiuose moksluose, kadangi psichologas turi pasižymėti ne dideliu IQ, o aukštu emociniu intelektu.

Bet norint tapti geru psichologu, kaip ir norint tapti geru menininku ar mokslininku, apie savo darbą reikia galvoti visą laiką. Visą laiką domėtis žmonėmis, skaityti, lankytis seminaruose, aptarinėti savo darbą su kolegomis, mėginti metodus su bendramoksliais, bičiuliais, eiti pas įvairius psichologus spręsti savo problemų: „Man visada įdomu žmonės, klausyčiau ir klausyčiau. Nebūna, kad būtų neįdomu“. Taigi, reikia tuo gyventi, nes kišant rankas prie kito žmogaus gyvenimo ir norint jį išgydyti reikia milžiniškos patirties.

Psichologo darbas garantuoja įdomų gyvenimą, bet jei norite uždirbti daug pinigų, ši profesija tikrai ne jums, nes reikia įdėti daug širdies, o versle, finansų, ekonomikos srityje atlyginimai kur kas didesni.

Pirmą kartą publikuota: http://manokarjera.cv.lt/Default4.aspx?BlogID=ddc12480-3fc5-4413-b9b6-cdb4bb825428&readcomment=1